Vestminsterio rūmai, Londonas, 1441 m. spalis

Hercogienė ir ragana stoja prieš teismą kaltinamos ir raganavimu, ir išdavyste. Hercogienė tikina aplankiusi ponią Žordimein tik vaisingumą skatinančių žolelių; žolininkė paruošė gėrimą ir pasakė, kad jis padės pastoti. Sėdžiu kambario gale už godžių žiūrovų ir žinau, kad pasielgiau lygiai taip pat.

Mardžeri jau teista už raganavimą, tad jie klausia, kodėl ji toliau praktikavo savo menus: žoleles, užkeikimus ir pranašavimą. Ji žiūri į Kenterberio arkivyskupą Henrį Čičelį, tarsi jis galėtų ją suprasti.

– Jei turite akis, jūs matote, – sako ji. – Mano žolelės vešliai auga, kartais prieš mane prasiskleidžia šydas. Tai dovana, kurią, manau, gavau iš Dievo.

Jis mosteli į vaškinę lėlę, sėdinčią priešais jį ant stalo.

– Tai pats nešvenčiausias prakeiksmas, pasikėsinimas nužudyti pateptą karalių. Kaip ją galėjo siųsti Dievas?

– Ši lėlė turėjo padėti susilaukti vaiko, – atsargiai sako ji. – Iškilaus lordo atvaizdas. Pažiūrėkite į jo šermuonėlius ir kalaviją. Ta lėlytė turėjo padėti susilaukti gražaus ir talentingo vaiko, kuris bus šio krašto puošmena ir lobis savo šeimai.

Nevalingai ranka nuslysta ant pilvo, kur įsčiose auga kūdikis, tapsiantis puošmena ir lobiu.

Ponia Žordimein dėbso į arkivyskupą.

– Jūs gąsdinatės lėlės, – grubiai sako. – Ar iškilūs vyrai daugiau neturi ką veikti?

Arkivyskupas papurto galvą.

– Tylos, – įsako jis.

Jau nuspręsta, kad tai karaliaus atvaizdas, kurį ketinta išlydyti. Jau nutarta, kad ji ragana, todėl turi būti sudeginta. Dar kartą stebiu, kaip galingiausi karalystės vyrai pasinaudoja galia prieš moterį, kuri nepadarė nieko blogo, tik gyveno klausydamasi širdies, žiūrėjo savo akimis; tačiau tai ne jų tempas ir ne jų regėjimas, o kitokių jie negali toleruoti.

Todėl ją nužudo. Ji nugabenama į Smitfildą, mėsos turgų, kur nekalta banda iš Londono grafysčių maklinėja laukdama savo paskutiniosios; kaip paklusnus ėriukas, patikliai lapsintis į kruviną aptvarą, ji nebyliai žengia prie stulpo; po jos basomis kojomis uždegama ugnis ir ji miršta agonijoje. Rodžeris Bolinbroukas, kuris prisipažino kaltę ir atsižadėjo erezijų, taip pat nesulaukia pasigailėjimo. Jie pakaria jį viešose kartuvėse; kol jis spardosi erdvėje gaudydamas orą, egzekutorius čiumpa jį už kojų ir nupjauna virvę grąžindamas jį į gyvenimą, paguldo ant užtvaros ir atgaivina; tada prapjauna pilvą, ištraukia vidurius, kad jis matytų pulsuojančią savo širdį, jo virpantis skrandis plūsta kraujais ir tada sukapoja jį ketvirčiais: kojas nuo stuburo, rankas – nuo krūtinės, o galvą su šiurpulingu žvilgsniu pasiunčia pamauti ant Londono tilto kuolo, kad varnai išlestų jo raudančias akis. Tomas Sautvelis, kadaise buvęs mano nuodėmklausiu, Šv. Stefano koplyčios kanauninkas, miršta iš sielvarto Londono Taueryje. Ričardas sako, kad draugai slapta įnešė jam nuodų norėdami išgelbėti nuo agonijos, kurią patyrė Bolinbroukas. Hercogienės raštininkas Džonas Houmas, išsiųstas į kalėjimą, laukia malonės. O išdidžioji hercogienė priversta viešai atgailauti.

Moteris, kuri įžygiavo į Londoną auksiniais drabužiais, lydima karalystės kilmingųjų, išrengta iki lininių apatinių ir su degančia žvake rankoje pasiųsta basa sukti ratus aplink Vestminsterį, kur žmonės tyčiojasi iš jos ir bado pirštais; toji, kuri kažkada buvo pirma karalystės dama, dabar niurkoma purve. Nuo didžiųjų Vestminsterio rūmų vartų laiptų stebiu ją einančią pro šalį, įsmeigusią žvilgsnį į šaltus akmenis po savo krūpčiojančiomis basomis kojomis. Ji nepakelia akių į mane ar moteris, kurios kadaise pešėsi, kad galėtų jai tarnauti, o dabar šaiposi ir bado pirštais; ji nepakelia galvos ir jos gražūs tamsūs plaukai krinta ant veido kaip šydas, pridengiantis jos gėdą. Galingiausi karalystės vyrai atitempė hercogienę ir pasiuntė ją linksminti Londono prasčiokų. Jie taip jos bijo, kad rizikavo įžeisti vieną iš savų. Jie taip trokšta išsigelbėti patys, kad leido sau ją atstumti. Jos vyras, kuris dabar visuotinai žinomas kaip „geras“ hercogas Hamfris, paskelbia buvęs sugundytas vesti raganavimu; santuoka akimirksniu paskelbiama negaliojančia. Ji, karališkoji hercogienė, sosto paveldėtojo žmona, dabar nuteista ragana vienais apatiniais; nė vienas vyras neduos jai savo pavardės ir ji bus laikoma kalėjime iki gyvenimo pabaigos.

Prisimenu regėjimą, kurį mačiau išlipusi iš baržos Grinviče: jai ant kulnų lipantį juodą šunį, kovinį mastifą, ir ją gaubiantį dvoką, kurio negalėjo nustelbti kvepalai ir nepriekaištingai išskalbti drabužiai. Manau, šis juodas šuo seks ją į Meno salą ir laigys Pilio pilies laiptais aukštyn žemyn, kol ji ilgus metus lauks, kada mirtis ją išlaisvins.