Borevuaro pilis, netoli Araso, Prancūzija, 1430 m. vasara–žiema

Ji sėdi, keistas karo laimikis, tyli ir klusni kaip vaikas ant nedidelės kėdės savo celės kampe. Po kojomis – vakarienės likučiai ant šiaudų pastatytoje alavinėje lėkštėje. Pastebėjau, kad dėdė nuo savo stalo atsiuntė gardžių gabalų mėsos ir net baltos duonos, bet ji nedaug tevalgė. Smailakiuoju į ją nuo berniokiškų jojimo ilgaaulių iki vyriškos kepurės, užmaukšlintos ant vario rudumo plaukų, lyg ji būtų egzotiškas gyvūnas, įkalintas mūsų pramogai; tarsi kažkas į mūsų kolekciją atsiuntė liūto jauniklį iš pačios Etiopijos norėdamas pradžiuginti didžiąją Liuksemburgo šeimą. Ledi už manęs susigūžia ir kužda:

– Ar čia ragana?

Aš nežinau. Kaip kas nors gali žinoti?

– Visiški pliauškalai, – drąsiai rėžia mano protetė. – Kas įsakė vargšę merginą sukaustyti? Nedelsiant atidarykite duris.

Tarp vyrų nuvilnija sumišęs murmesys, mat nė vienas nenori prisiimti atsakomybės, tada kažkas pasuka didelį raktą celės spynoje ir mano protetė įžengia vidun. Mergina – jai turėtų būti septyniolika ar aštuoniolika, vos keleriais metais vyresnė už mane – per susitaršiusią plaukų sruogą pažvelgia į priešais stovinčią mano protetę, lėtai pakyla, nusitraukia kepurę ir nejaukiai linkteli.

– Aš esu ledi Džehanė, Liuksemburgo panelė, – prisistato mano iškilioji teta. – Tai Liuksemburgo lordo Džono pilis. – Ji mosteli į mano tetą. – Tai jo žmona, pilies ledi, Džehanė iš Betiūno, o ši – mano produkterėčia Džeketa.

Mergina santūriai žvilgteli į mus ir kiekvienai linkteli. Jai į mane gogsant, pajuntu menką tapštelėjimą reikalaujant dėmesio, lengvą, it sprandą kas liestų pirštų galiukais, magijos kuždesį. Svarstau, ar už jos tikrai stovi du lydintys angelai, kaip ji tvirtina, ir ar tai jų buvimą jaučiu.

– Ar prarijai liežuvį, mergele? – merginai neprabylant teiraujasi mano protetė.

– O, ne, miledi, – atsako mergina su ryškiu Šampanės regiono akcentu. Suvokiu, kad tiesa, kas apie ją kalbama: ji paprasta valstietė, tačiau vadovavo armijai ir karūnavo karalių.

– Ar duodi žodį nepabėgti, jei liepsiu nuimti šias grandines tau nuo kojų?

Ji dvejoja, lyg turėtų galimybę rinktis.

– Ne, negaliu.

Mano protetė nusišypso.

– Ar supranti, ką aš siūlau? Galiu išlaisvinti ir leisti gyventi su mumis savo sūnėno pilyje, jei pažadėsi nepabėgti.

Mergina raukydamasi pasuka galvą, tarsi klausytų patarimo, tačiau galiausiai ją papurto.

– Žinau sąlygas. Panašiai kaip vienas riteris pažada kitam. Yra taisyklės, kaip per dvikovas. Aš ne tokia. Mano žodžiai tikri, o ne trubadūro eilės. Ir man tai ne žaidimas.

– Mergele, garbės žodis nėra žaidimas! – įsiterpia teta Džehanė.

Mergina pažvelgia į ją.

– Deja, miledi, yra. Kilmingieji nerimtai žiūri į šiuos reikalus. Ne taip rimtai kaip aš. Jie žaidžia karą ir kuria taisykles. Jie išjoja, paleidžia vėjais gerų žmonių ūkius ir kvatojasi matydami pleškančius šiaudinius stogus. Be to, aš negaliu duoti pažadų. Aš jau pažadėta.

– Tam, kuris apsišaukė Prancūzijos karaliumi?

– Dangaus karaliui.

Mano protetė akimirką mąsto.

– Liepsiu jiems nuimti grandines ir saugoti, kad nepabėgtum, o vėliau gali ateiti ir pasėdėti su mumis mano kambariuose. Manau, kad tai, ką padarei savo šaliai ir savo princui, didinga, Žana, bet klaidinga. Nenoriu matyti tavęs po savo stogu sukaustytos grandinėmis.

– Ar liepsite savo sūnėnui mane išlaisvinti?

Mano protetė dvejoja.

– Aš negaliu jam įsakyti, tačiau padarysiu viską, kad tave išsiųstų atgal į namus. Bet kuriuo atveju, neleisiu jam išduoti tavęs anglams.

Išgirdusi šį žodį mergina suvirpa ir persižegnoja, baksnodama galvą ir krūtinę taip juokingai, kaip tik moka valstietis, žegnodamasis Senojo Hobo vardu. Vos tramdau juoką. Tuo patraukiu merginos dėmesį.

– Jie tik mirtingieji, – aiškinu jai. – Anglai neturi nemirtingųjų galių. Tau nereikia jų bijoti. Nereikia žegnotis juos paminėjus.

– Aš jų nebijau. Nesu tokia kvaila gąsdintis, kad jie turi galių. Taip elgiuosi todėl, kad jie žino, jog aš turiu galių. Baiminuosi, kad jie sunaikins mane tą pačią akimirką, kai tik pakliūsiu jiems į rankas. Aš esu jų siaubas. Aš esu naktimis juos kaustanti baimė.

– Kol aš gyva, jie tavęs nepasieks, – užtikrina mano protetė ir ūmai, suklysti neįmanoma, Žana spitrijasi tiesiai į mane slegiančiu, tamsiu žvilgsniu, lyg norėtų įsitikinti, kad ir aš šiame nuoširdžiame patikinime girdėjau niekinį pažadą.

Mano protetė tiki, kad atsivedus Žaną į mūsų draugiją, pakalbėjus su ja, atvėsinus jos religinį įkarštį, galbūt net išmokslinus, mergina laikui bėgant ims vilkėti jaunai moteriai pritinkančias sukneles; karingas jaunuolis, nuvilktas nuo balto arklio Kompjenėje, pasikeis lyg atvirkščiose mišiose – iš stipraus vyno į vandenį – ir taps jauna moterimi, neišsiskiriančia iš kitų freilinų, paklūstančia nurodymams, o ne bažnyčios varpų skambesiui, ir tada galbūt nebekris į akis anglams, kurie reikalauja atiduoti jiems hermafroditišką raganą-žudikę. Jei tegalėsime pasiūlyti atgailaujančią ir paklusnią freiliną, galbūt jie liks patenkinti ir eis savo žiauriais keliais.

Pati Žana išsekinta pastarųjų pralaimėjimų ir nerimo, kad jos karūnuotas karalius nevertas šventojo aliejaus, kad priešas, kurį ji privertė bėgti, atsigręžė prieš ją ir paties Dievo siųsta misija žlunga. Viskas, kas ją vertė mergele dievinančių karių būryje, susvyravo. Nuolatinis mano protetės gerumas verčia ją niekuo ypatinga nerangia kaimiete.

Žinoma, visos mano protetės freilinos netveria noru išgirsti apie nuotykį, kuris baigiasi šiuo lėtu šiurpulingu pralaimėjimu. Žanai leidžiant dienas su mumis, mokantis tapti mergina, o ne mergele, jos sukaupia drąsos paklausti.

– Iš kur turėjai tiek drąsos? – nori žinoti viena. – Kaip išmokai būti tokia drąsi? Kalbu apie mūšį.

Žana nusišypso, išgirdusi klausimą. Sėdime keturios ant žolėto kranto netoli pilies griovio, nerūpestingos kaip vaikai. Spigina birželio saulė ir ganyklos aplink pilį skęsta karščio migloje; tingios net bitės: zvimbteli ir nutyla lyg apgirtusios nuo gėlių. Išsirinkome gilų aukščiausio bokšto šešėlį, o už savęs, stikliniame griovio vandenyje, girdime retkarčiais paviršiun iškylančius karpių burbulus.

Žana, išsikėtojusi it vaikėzas, viena ranka pliuškena vandenį, kepurė dengia akis. Krepšyje šalia manęs – nebaigti siūti marškiniai, kuriuos turėtume atsiūlėti vargšams vaikams iš gretimos Kambrė. Tačiau mergiotės vengia bet kokio darbo, Žana neturi įgūdžių, o aš rankose laikau brangiąją protetės žaidimo kortų malką, maišau, kertu ir tingiai žiūrinėju paveikslėlius.

– Žinau, kad mane pašaukė Dievas, – paprastai taria Žana. – Ir kad Jis mane saugos, tad nebijojau. Net ir sunkiausiais mūšio momentais. Jis įspėjo mane, kad būsiu sužeista, bet nejausiu skausmo, tad žinojau, jog galiu kautis toliau. Net savo vyrus įspėjau, kad tądien mane sužeis. Žinojau dar prieš stodama į mūšį. Tiesiog žinojau.

– Ar tikrai girdi balsus? – klausiu.

– O tu?

Klausimas toks pribloškiantis, kad merginos atsisuka į mane pasmailakiuoti, juntu, kaip nuo jų bendro žvilgsnio raustu, lyg ko nors gėdyčiausi.

– Ne! Ne!

– Tada ką?

– Ką turi omeny?

– Ką girdi? – klausia ji taip natūraliai, tarsi visi ką nors girdi.

– Na, ne balsus, – prisipažįstu.

– O ką girdi?

Žvilgteliu už savęs, lyg galėtų nugirsti žuvys.

– Kai mano šeimos tyko mirtis, girdžiu triukšmą, – prisipažįstu. – Ypatingą triukšmą.

– Kokio pobūdžio triukšmą? – klausia mergina, vardu Elžbieta. – Aš to nežinojau. Ar aš galiu jį girdėti?

– Tu ne mano šeimos narė, – sudirgusi paaiškinu. – Tu tikrai negali girdėti. Turi būti palikuonis... ir bet kuriuo atveju, nereikėtų apie tai kalbėti. Nereikėtų klausytis. Neturėčiau jums to sakyti.

– Kokio pobūdžio triukšmą? – dar kartą paklausia Žana.

– Lyg dainavimą, – sakau ir matau ją linktelint, tarsi ir ji girdėtų dainavimą.

– Jie sako, kad tai Meliuzinos, pirmosios Liuksemburgo giminės ledi, balsas, – šnibždu. – Sako, kad ji buvo vandens deivė, išnirusi iš upės ir ištekėjusi už pirmojo hercogo, tačiau netapusi mirtinga. Ji grįžta apraudoti savo vaikų netekties.

– Ir kada tu ją girdėjai?

– Tą naktį, kai mirė mano mažoji sesutė. Kažką išgirdau. Iš karto supratau, kad tai Meliuzina.

– Bet kaip supratai, kad tai ji? – šnabžda kita mergelė, bijodama likti pokalbio nuošaly.

Aš gūžteliu ir Žana šypteli atpažindama tiesas, kurių neįmanoma paaiškinti.

– Tiesiog žinojau, – tariu. – Tarsi būčiau pažinusi jos balsą. Tarsi visada tai būčiau žinojusi.

– Tai tiesa. Tu tiesiog žinai, – linkteli Žana. – Tačiau kaip žinai, kad balsas sklinda iš Dievo, o ne velnias tau kužda?

Dvejoju. Bet kokius dvasinius klausimus reikėtų aptarti su nuodėmklausiu ar bent jau su mama ar protete. Tačiau Meliuzinos daina, pagaugais nusėjanti nugarą, ir retkarčiais regimi nematomi dalykai – kažkas prarasto, pranykstančio už kampo, nušvitimas pilkoje prieblandoje; pernelyg aiškus, kad būtų pamirštas, sapnas, žvilgsnis į ateitį, tačiau niekada, ką galėčiau įvardyti, tokie dalykai nepavaldūs žodžiams. Kaip galiu apie juos klausti, jei nesugebu sudėti sakinio? Kaip ištverčiau, jei kas nors nemokšiškai juos įvardytų arba, dar blogiau, pabandytų paaiškinti? Jausmas būtų toks pat, kaip saujoje laikyti pažaliavusį tvenkinio vandenį.

– Aš niekada neklausiau, – sakau. – Nes vargu, ar tai reikšminga. Lyg įeitum į kambarį ir ten spengtų tyla, bet žinai, gali pasakyti, kad ten kažkas yra. Negali girdėti ar matyti, tiesiog žinai. Ir ne tik tai. Niekada nelaikiau to Dievo ar velnio dovana. Ji nereikšminga.

– Mano balsai sklinda iš Dievo, – užtikrintai taria Žana. – Žinau tai. Jei tai būtų netiesa, sutrikčiau.

– Ar gali pranašauti? – vaikiškai teiraujasi manęs Elžbieta.

Suglaudžiu pirštus virš kortų.

– Ne, – atrėžiu. – Jos skirtos ne pranašauti, o žaisti. Tai tik žaidimo kortos. Aš nepranašauju. Mano protetė man neleistų, net jei galėčiau.

– O, išpranašauk man!

– Tai tik žaidimo kortos, – nenusileidžiu. – Nesu aiškiaregė.

– O, ištrauk kortą ir išpranašauk man, – meldžia Elžbieta. – Ir Žanai. Kas jai nutiks? Juk tu tikrai nori žinoti, kas nutiks Žanai?

– Jos nieko nereiškia, – tariu Žanai. – Atsinešiau tik pažaisti.

– Jos nuostabios, – giria ji. – Rūmuose mane išmokė žaisti tokiomis kortomis. Kokios jos ryškios!

Paduodu jai.

– Atsargiai, jos vertingos, – pavydžiai tariu, kai ji išskleidžia jas įdiržusiose rankose. – Panelė parodė jas man, kai buvau dar maža, ir išvardijo paveikslėlių pavadinimus. Ji leidžia man jas pasiskolinti, nes mėgstu žaisti. Tačiau pažadėjau saugoti.

Žana atsargiai grąžina man malką, ir nors mano rankos pasiruošusios, viena iš storų kortų išslysta ir nukrinta ant žolės paveiksliuku žemyn.

– O! Atsiprašau, – sušunka Žana ir mikliai ją pakelia.

Jaučiu kuždesį, lyg šaltą kvėpavimą į nugarą. Pieva priešais mane ir medžio šešėlyje uodegas mosikuojančios karvės dabar atrodo toli, lyg mus kas būtų įdėję į stiklą, esame kaip drugeliai inde, kitame pasaulyje.

– Dabar geriau įsižiūrėk, – girdžiu save sakant jai.

Žana įsižiūri į ryškiaspalvį paveikslėlį, šiek tiek išplėtusi akis, ir tada parodo man.

– Ką jis reiškia?

Paveikslėlyje – mėlyna livrėja vilkintis vyras kabo žemyn galva ant vienos ištiestos kojos, kitą lengvai palenkęs, kojos nykštį pridėjęs prie tiesiosios kojos lyg šoktų, tik apvirtęs ore, rankas sudėjęs už nugaros lyg linksėtų. Abi pastebime smagiai krintančius mėlynus plaukus jam kabant žemyn galva ir šypsantis.

– Le Pendu, – perskaito Elžbieta. – Kaip siaubinga. Ką tai reiškia? O, tai tikrai nereiškia... – Nutyla ji.

– Tai nereiškia, kad būsi pakarta, – ūmai raminu Žaną. – Negalvok taip. Tai tik žaidimo korta, ji negali to reikšti.

– O ką ji reiškia? – nenusileidžia kita mergina, nors Žana tyli, lyg tai būtų ne jos korta, ne jos lemtis, kurią atsisakau nusakyti.

– Jo kartuvės – du augantys medžiai, – sakau. Spiginama rimto rudo Žanos žvilgsnio mėginu išlošti laiko. – Tai reiškia pavasarį, atsinaujinimą ir gyvenimą – ne mirtį. Yra du medžiai ir vyras balansuoja tarp jų. Jis – prisikėlimo centras.

Žana linkteli.

– Jie pririšti prie jo, jis laimingas. Ir žiūrėk: jis parištas ne už kaklo, kad mirtų, o už kojos, – tęsiu. – Jei norėtų, galėtų išsitiesti ir atsirišti. Galėtų išsilaisvinti, jei norėtų.

– Tačiau jis nenori išsilaisvinti, – pastebi mergina. – Jis kaip akrobatas. Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad jis čia savo noru, laukia ir nesipriešina kabėti ore laikomas už kojos.

– Lyg gyva auka? – lėtai prabyla Žana mišių žodžiais.

– Jis nenukryžiuotas, – greitai pabrėžiu. Kiekvienas mano ištartas žodis, regis, veda mus link kitokios mirties formos. – Tai nieko nereiškia.

– Ne, – pritaria ji. – Tai tik žaidimo kortos ir mes su jomis žaidžiame. Tai graži korta, Kabantis Vyras. Jis atrodo laimingas. Jis atrodo laimingas kabėdamas žemyn galva pavasarį. Ar nori, išmokysiu skaičių žaidimą, kurį lošėme Šampanėje?

– Taip, – sakau. Ištiesiu ranką paimti kortos ir prieš grąžindama ji dar kartą į ją įsistebeilija.

– Tikrai, tai nieko nereiškia, – pakartoju jai.

Ji nusišypso man savo tyra, nuoširdžia šypsena.

– Puikiai žinau, ką ji reiškia, – sako.

– Žaidžiam? – pradedu maišyti kortas ir viena mano rankoje atsiverčia.

– O, tai gera korta, – pastebi Žana. – La Roue de Fortune.

Ištiesiu jai parodyti.

– Laimės ratas gali iškelti tave labai aukštai arba nuleisti labai žemai. Tai įspėjimas ramiai reaguoti ir į pergalę, ir į pralaimėjimą, nes abu jie neišvengiami pasukus ratą.

– Mano šalyje ūkininkai laimės ratą laiko ženklu, – pastebi Žana. – Kai nutinka kas nors labai gero arba labai blogo, smiliumi jie brėžia ore apskritimą. Kam nors paveldėjus pinigų ar praradus vertingą karvę, jie daro taip. – Ji ištiesia pirštą ore ir nubrėžia ratą. – Ir kai ką sako.

– Užkalbėjimą?

– Ne visai užkalbėjimą. – Išdykėliškai nusišypso.

– Tai ką tada?

Ji krizena.

– Jie sako merde.

Esu tokia priblokšta, kad griaudėju iš juoko.

– Kas? Kas? – nori žinoti jaunesnioji mergelė.

– Nieko, nieko, – sakau aš. Žana vis dar krizena. – Žanos tėvynainiai teisingai sako, kad viskas virsta dulkėmis, ir žmogus tegali išmokti abejingumo.

Žanos ateitis pakibusi ant plauko; ji siūbuoja tarsi Kabantis Vyras. Visa mano šeima: mano tėvas Pjeras, Sen Polio vikontas, mano dėdė Luisas iš Liuksemburgo ir mylimas dėdė Džonas iš Liuksemburgo yra anglų sąjungininkai. Mano tėvas rašo iš mūsų namų pilies Sen Polyje savo broliui Džonui ir kaip šeimos galva įsako perduoti Žaną anglams. Tačiau mano protetė, panelė, reikalauja saugoti ją, tad mano dėdė Džonas dvejoja.

Anglai reikalauja savo kalinės, kadangi jie valdo beveik visą Prancūziją, o jų sąjungininkas, Burgundijos hercogas, kone visą likusią dalį, paprastai daroma taip, kaip liepia jie. Sučiupus mergelę jų kareiviai dėkodami klaupėsi ant kelių mūšio lauke ir verkė iš džiaugsmo. Jie neabejotinai mąsto, kad be jos prancūzų armija atvirs į išgąsdintus tamsuolius, kokie buvo iki jai pasirodant.

Bedfordo hercogas, anglų regentas, valdantis anglų žemes Prancūzijoje – beveik visą šalies šiaurę – kasdien siunčia laiškus mano dėdei primindamas ištikimybę anglų valdžiai, jų ilgametę draugystę ir žadėdamas pinigų. Man patinka stebėti anglų pasiuntinius, kurie atvyksta pasidabinę puošniomis karališkojo hercogo livrėjomis, raiti ant nuostabių žirgų. Visi sako, kad grafas – puikus ir mylimas, iškiliausias žmogus Prancūzijoje, kuriam geriau nestoti skersai kelio, bet kol kas mano dėdė paklūsta savo tetai, panelei, ir kalinės neperduoda.

Dėdė tikisi, kad prancūzų dvaras ją užtars – juk jai turi būti dėkingi už egzistavimą – tačiau jie keistai tyli, net kai jis parašo jiems, kad turi mergelę, kad ji pasiruošusi grįžti į savo karaliaus dvarą ir vėl tarnauti jo armijoje. Jos vadovaujama ji galėtų išjoti į mūšį su anglais ir laimėti. Jie juk atsiųs pinigų jai grįžti?

– Jiems jos nereikia, – porina jam mano protetė.

Jie sėdi prie privataus vakarienės stalo. Gausi vakarienė visiems namiškiams padengta menėje, juodu atsisėdo anksčiau nei dėdės vyrai, paragavo patiekalų ir pasiuntė jų į menę kaip dovaną savo ypatingiems numylėtiniams. Dabar jie jaukiai įsitaisę prie nedidelio staliuko priešais ugnį mano protetės asmeniniuose kambariuose, patarnaujant jos asmeniniams tarnams. Tiekiant vakarienę turiu stovėti su kita freilina. Mano darbas stebėti tarnus, kai reikia, juos pakviesti, kukliai sudėti priešais save rankas ir nieko negirdėti. Žinoma, aš visą laiką klausausi.

– Žana iš berniuko princo Čarlzo padarė vyrą; jis buvo niekas, kol ji nepasirodė, o tada tą vyrą vainikavo karaliumi. Ji išmokė jį reikalauti savo palikimo. Ji subūrė armiją iš jo stovyklos pasekėjų ir atvedė ją į pergalę. Jei jie būtų klausę jos patarimo, kaip ji klauso balsų, būtų išstūmę anglus iš šių žemių į jų rūkanotas salas ir būtume visiems laikams jų atsikratę.

Mano dėdė šypsosi.

– O, mano ledi teta! Šis karas tęsiasi jau kone šimtmetį. Ar tikrai manot, kad jis baigsis dėl to, jog nežinia iš kur atsiradusi mergina girdi balsus? Ji nebūtų galėjusi išstumti anglų. Jie nebūtų traukęsi, niekada nepasitrauks. Tai jiems priklausančios žemės, paveldėtos ir užkariautos. Jiems tereikia turėti drąsos ir stiprybės jas išlaikyti, ir Džonas, Bedfordo hercogas, tuo pasirūpins.

Jis žvilgteli į savo vyno taurę ir aš sprigteliu pirštais patarnautojui įpilti jam raudonojo vyno. Tada žengiu į priekį palaikyti stiklinės, kol pilamas vynas, pripildytą stiklinę atsargiai padedu ant stalo. Jie geria iš puikių taurių; mano dėdė turtingas, todėl mano protetė renkasi tik tai, kas geriausia.

– Anglų karalius dar beveik vaikas, bet jo karalystės saugumui pavojus nekyla, nes jo dėdė Bedfordas ištikimas jam čia, o jo dėdė Glosterio hercogas ištikimas jam Anglijoje. Bedfordas turi drąsos ir sąjungininkų išlaikyti anglų žemes čia, todėl manau, kad jie stums dofiną vis giliau ir giliau į pietus. Jie nustums jį į jūrą. Mergelės šlovės valanda baigėsi, ji buvo įspūdinga, bet galiausiai anglai laimės karą, išlaikys teisėtai priklausančias žemes, o visi mūsų lordai, kurie dabar prieš jį, turės priklaupti ir jam tarnauti.

– Aš taip nemanau, – tvirtai taria protetė. – Anglai jos siaubingai bijo. Jie sako, kad ji neįveikiama.

– Jau nebe, – pastebėjo dėdė. – Žiūrėkit! Ji kalinė ir vienutės durys su trenksmu neatsidaro. Dabar jie žino, kad ji mirtinga. Jie matė ją su strėle šlaunyje už Paryžiaus sienų ir jos pačios armija išžygiavo ją palikusi. Patys prancūzai išmokė anglus, kad ją galima įveikti ir palikti.

– Tačiau tu neatiduosi jos anglams, – pabrėžia mano protetė. – Amžiams užsitrauktume nešlovę Dievo ir žmonių akyse.

Mano dėdė palinksta slapta šnipštelėti.

– Taip rimtai viską vertinate? Rimtai manote, kad ji daugiau nei juokdarys? Tikrai manote, kad ji kažkas daugiau nei nesąmones pliauškianti valstietė? Žinote, galėčiau rasti tuziną tokių kaip ji.

– Galėtum rasti tuziną, kurios sakytų, kad yra kaip ji, – nenusileidžia ji. – Tačiau į ją panašių nėra. Manau, ji ypatinga mergaitė. Tikrai taip manau, sūnėne. Stipriai tą jaučiu.

Jis stabteli, lyg jos nuojauta, nors ji tik moteris, būtų svarstymo vertas dalykas.

– Regėjote viziją, kad jai pasiseks? Pranašystę?

Akimirką ji dvejoja, tada ūmai papurto galvą.

– Nieko aiškaus. Bet vis dėlto reikalauju ją saugoti.

Jis nutyla nenorėdamas jai prieštarauti. Ji – Liuksemburgo panelė, mūsų šeimos galva. Kai ji mirs, tėvas paveldės titulą, tačiau jai taip pat priklauso nemažai žemių, su kuriomis gali elgtis kaip tinkama, palikti jas kam tik nori. Mano dėdė Džonas yra mylimiausias jos sūnėnas ir turi vilčių, tad nenori jos įžeisti.

– Prancūzai turės brangiai už ją sumokėti, – nusprendžia jis. – Neketinu dėl jos prarasti pinigų. Ji verta karaliaus išpirkos. Jie tai žino.

Mano protetė linkteli.

– Parašysiu dofinui Čarlzui ir jis už ją sumokės, – pažada jam. – Nesvarbu, ką sakytų jo patarėjai, jis paklausys manęs, nors jo pakalikai minko jį tarsi šiltą vilną. Tačiau aš jo krikštamotė. Tai garbės reikalas. Už viską, ką turi, turi būti dėkingas mergelei.

– Puiku. Tačiau padarykit tai nedelsiant. Anglai labai spaudžia, o aš nenoriu įžeisti Bedfordo hercogo. Jis galingas ir teisingas žmogus. Jis geriausias Prancūzijos valdytojas, kokio galime tikėtis. Jei būtų prancūzas, būtų visų mylimas.

Mano protetė nusijuokia.

– Taip, bet jis ne prancūzas. Jis anglų regentas ir turėtų grįžti į savo pelkėtą salą pas savo mažąjį sūnėną, vargšą karalių, kurti savo karalystę ir palikti mus valdyti Prancūziją.

– Mus? – teiraujasi dėdė, tarsi klausdamas, ar ji mananti, jog mūsų šeima, jau valdanti pusę tuzino grafysčių ir besigiminiuojanti su Šventosios Romos imperatoriais, turėtų būti ir Prancūzijos karaliai.

Ji nusišypso.

– Mus, – mandagiai patvirtina.

Kitą dieną einu su Žana į nedidelę koplyčią pilyje ir klaupiuosi greta jos ant altoriaus laiptų. Ji karštai meldžiasi, valandą nulenkusi galvą, o tada ateina kunigas ir laiko mišias; Žana priima šventą duoną ir vandenį. Laukiu jos bažnyčios gale. Žana yra vienintelis man žinomas žmogus, kuris kasdien priima šventą duoną ir vandenį lyg tai būtų jos pusryčiai. Mano pačios motina, kuri yra daug pamaldesnė nei kiti, komuniją priima tik kartą per mėnesį. Drauge grįžtame į protetės kambarius, pasklidusios žolelės pliaukši aplink kojas. Žana juokiasi iš manęs, nes turiu palenkti galvą, kad mano aukštas kūgiškas galvos apdangalas tilptų pro siauras duris.

– Jis labai gražus, – sako ji. – Tačiau man nepatiktų tokį nešioti.

Aš stabteliu ir pasisukioju priešais ją nuo šaudymo angos lango sklindančioje ryškioje saulės šviesoje. Mano apdarų spalvos puikios: tamsiai mėlynas sijonas ir ryškesnio turkio pasijonis kabalduoja, aukštai ant juosmens suveržti plačiu diržu. Aukštas galvos apdangalas pūpso it cilindras, o nuo smailės leidžiasi blyškiai mėlynas šydas, krintantis man ant nugaros, paslepiantis ir storinantis mano šviesius plaukus. Išskleidžiu rankas rodydama plačias trikampes rankoves, dabintas gražiausiais auksiniais siuviniais, ir pakeliu palanką, atidengdama ryškiai raudonus batelius riestomis nosimis.

– Bet su tokiais apdarais negali dirbti, joti, net bėgti, – prunkšteli ji.

– Jie neskirti joti, dirbti ar bėgti, – išmintingai aiškinu. – Jie skirti pasipuikuoti. Parodyti pasauliui, kad esu jauna, graži ir pasiruošusi santuokai. Parodyti, jog mano tėvas toks turtingas, kad mano rankovės siuvinėtos aukso siūlais, o galvos apdangalas šilkinis. Parodyti, kad esu tokia kilminga, jog galiu vilkėti aksomus ir šilkus, o ne vilną kaip prasčiokės.

– Nepakęsčiau puikuotis tokiais dalykais.

– Ir negalėtum, – nemaloniai pabrėžiu. – Apranga turi atitikti padėtį gyvenime; turi paklusti įstatymui ir vilkėti rudus bei pilkus drabužius. Ar tikrai manai esanti tokia svarbi, kad apsigaubtum šermuonėliu? Ar reikia grąžinti auksinį apsiaustą? Pasakojama, jog mūšyje pasirodei puiki kaip riteris. Tada rengeisi kaip kilmingoji. Kalbama, tau patiko graži vėliava, nublizginti šarvai ir puikus auksinis apsiaustas ant jų. Postringaujama, kad nusidėjai tuštybėje.

Ji nurausta.

– Turėjau būti matoma, – ginasi. – Savo armijos priekyje.

– Auksas?

– Turėjau pagerbti Dievą.

– Vienaip ar kitaip, negautum tokio galvos apdangalo, jei rengtumeisi moteriškais drabužiais, – sakau. – Vilkėtum kuo nors kukliau, kaip freilinos, nieko aukšto ir nepatogaus, paprastą gobtuvą, kuris pridengtų plaukus. Ir po apsiaustu galėtum avėti savo ilgaaulius; vis dar galėtum vaikščioti. Nenori įlįsti į suknelę, Žana? Tada jie negalėtų kaltinti tavęs vilkint vyriškus drabužius. Erezijos požymis moteriai rengtis kaip vyrui. Kodėl nepasipuošus suknele ir tada jie nieko prieš tave negalės pasakyti? Ką nors paprasto?

Ji papurto galvą.

– Aš esu pažadėta, – paprastai taria. – Pažadėta Dievui. Ir kai karalius mane kviečia, turiu būti pasirengusi kautis. Aš budintis karys, o ne freilina. Ir rengsiuosi kaip kareivis. Mano karalius mane pakvies bet kurią dieną.

Žvilgteliu už mūsų. Puodą karšto vandens nešantis pažas visai greta. Palaukiu, kol jis linkteli ir nukuldena.

– Tyliau, – šnabždu. – Neturėtum jo net vadinti karaliumi.

Ji nusijuokia lyg nieko nebijotų.

– Aš vedžiau jį į karūnaciją. Stovėjau po savo vėliava Reimso katedroje, kai jis buvo pateptas Klovio aliejumi. Mačiau, kaip jis pasirodė žmonėms su karūna. Žinoma, kad jis Prancūzijos karalius: karūnuotas ir pateptas.

– Anglas nupjauna liežuvius visiems, kurie taip kalba, – primenu jai. – Čia po pirmojo įžeidimo. Antrą kartą po tokių žodžių jie išdegina kaktą, kad visam gyvenimui liktų randas. Anglų karalių Henriką VI reikia vadinti Prancūzijos karaliumi; tas, kurį vadini Prancūzijos karaliumi, yra dofinas, ir tik dofinas.

Ji be apsimestinės nuostabos nusijuokia.

– Jo nepavadinsi net prancūzu, – sušunka ji. – Tavo didysis Bedfordo hercogas porina, kad jį reikia vadinti Armanjaku. Tačiau didysis Bedfordo hercogas tirtėjo iš baimės ir lakstė po Ruaną rekrūtų, kai atvykau prie Paryžiaus sienų su prancūzų armija – taip, aš taip sakysiu! – atkovoti mūsų miesto mūsų karaliui, prancūzų karaliui, ir mes beveik ji užėmėm.

Užsidengiu rankomis ausis.

– Neklausysiu tavęs, o tu neturėtum taip kalbėti. Mane išplaks, jei klausysiu.

Akimirksniu ji apgailestaudama suima mano rankas.

– O, Džeketa, nenoriu stumti tavęs į bėdą. Žiūrėk! Aš tylėsiu. Tačiau turi suprasti, kad esu padariusi blogesnių dalykų nei burnojusi prieš anglus. Aš nukreipiau į juos strėles, pabūklų sviedinius, taranus ir šautuvus! Vargu ar anglams rūpi, ką kalbu ar kokias kelnes mūviu. Aš juos nugalėjau ir parodžiau visiems, kad jie Prancūzijoje neturi teisių. Aš vedžiau armiją prieš juos ir ne kartą nugalėjau.

– Tikiuosi, jie tavęs niekada nesučiups ir netardys. Nei apie žodžius, nei apie strėles, nei apie pabūklus.

Pagalvojusi apie tai ji išbąla.

– Prašau, Dieve, aš taip pat tikiuosi. Gailestingasis Dieve, aš taip pat tikiuosi.

– Mano protetė rašo dofinui, – tyliai šnabždu. – Jie kalbėjo apie tai vakar per vakarienę. Ji parašys dofinui ir pakvies tave išpirkti. Ir mano dėdė išleis tave Pr...Armanjakui.

Ji nuleidžia galvą, jos lūpos kruta maldoje.

– Mano karalius mane pakvies, – tikėdama sako. – Neabejotinai jis pakvies mane ir mes vėl stosime į mūšius.

Rugpjūtį tampa dar karščiau ir mano protetė kiekvieną popietę ilsisi lovoje, gaubiamoje lengvų levandų vandenyje išmirkytų šilko užuolaidų, o užvertos langinės ant akmeninių grindų meta languotus šešėlius. Jai patinka, kai jai skaitau, o ji guli užmerktomis akimis, sunėrusi rankas ant aukšto suknelės liemens, lyg būtų iškaltas savo pačios atvaizdas pavėsingame kape. Ji padeda į šoną didelį raguotą galvos apdangalą, kurį visada dėvi, ir leidžia ilgiems žylantiems plaukams pasklisti ant vėsių siuvinėtų pagalvių. Ji parenka man knygas iš savo bibliotekos, kuriose pasakojama apie didžią romantiką, trubadūrus ir ledi klaidžiuose miškuose, o vieną popietę įduoda man į ranką knygą ir prašo:

– Šiandien paskaityk šitą.

Ji perrašyta ranka senąja prancūzų kalba, todėl aš kliūnu už žodžių. Skaityti sunku: iliustracijos paraštėse lyg erškėčiai ir gėlės persipina per raides, o kiekvieną žodį kopijavusio raštininko rašysena įmantri, todėl sunku ją įskaityti. Tačiau pamažu istorija skleidžiasi. Tai pasakojimas apie riterį, jojusį per tamsų mišką ir pasiklydusį. Jis išgirsta almantį vandenį ir pasuka link jo. Aikštelėje, mėnulio šviesoje, jis išvysta baltą tvenkinį ir putojantį fontaną, o vandenyje – nepaprasto grožio moterį blyškesne nei marmuras oda ir už naktinį dangų juodesniais plaukais. Jis akimirksniu pamilsta ją, o ji – jį; jis parsiveža ją į pilį ir veda. Ji iškelia vienintelę sąlygą: kiekvieną mėnesį jis turi palikti ją vieną nusimaudyti.

– Ar žinai šią istoriją? – klausia mano protetė. – Ar tavo tėvas ją pasakojo?

– Kažką panašaus esu girdėjusi, – atsargiai sakau. Mano protetė pagarsėjusi savo ūmiu būdu, kai kalbama apie tėvą, tad nežinau, ar drįsti pasakyti, kad manau, jog tai mūsų giminės atsiradimo legenda.

– Ką gi, dabar skaitai tikrąją istoriją, – ištaria ji ir vėl užsimerkia. – Pats laikas tau ją žinoti. Skaityk toliau.

Jaunoji pora laimingiausia pasaulyje, o žmonės iš plačių tolybių atvyksta jų aplankyti. Jie susilaukia vaikų: nuostabių dukrų ir keistų, padūkusių sūnų.

– Sūnūs, – sušnibžda sau protetė. – Jei vien užsigeidusi moteris galėtų susilaukti sūnų, jei tik būtų pagal jos valią...

Net ir bėgant metams žmonos grožis neblėsta, tad jos vyras tampa vis smalsesnis. Vieną dieną jis nebegali ištverti jos paslaptingų maudynių, tad nusėlina į maudyklą pašnipinėti.

Mano protetė pakelia ranką.

– Ar žinai, ką jis pamato? – klausia manęs.

Pakeliu veidą nuo knygos, laikydama pirštą po vyro, spoksančio pro maudyklos rakto skylutę, iliustracija. Priešakiniame plane – moteris vonioje, jos nuostabūs plaukai lyg gyvatės apsiviję baltus pečius. O vandenyje tviska... jos didelė žvynuota uodega.

– Ar ji žuvis? – šnabždu.

– Ji ne šio pasaulio sutvėrimas, – tyliai murma mano protetė. – Ji bandė gyventi kaip paprasta moteris, tačiau kai kurios moterys negali gyventi paprastai. Ji mėgino eiti išmintais takais, tačiau kai kurios moterys negali pastatyti pėdos ant to tako. Tai vyrų pasaulis, Džeketa, o kai kurios moterys negali žingsniuoti pagal vyro būgno maršą. Ar supranti?

Žinoma, aš nesuprantu. Aš per jauna suprasti, kad vyras ir moteris gali mylėti vienas kitą taip stipriai, kad jų širdys plaka lyg viena, ir vis dėlto tuo pat metu žinoti, jog jie yra visiškai beviltiškai skirtingi.

– Vienaip ar kitaip, tęsk. Nedaug liko.

Vyrui nepakeliama mintis, kad jo žmona – keistas sutvėrimas. Ji negali jam atleisti už šnipinėjimą. Ji palieka jį pasiimdama gražiąsias dukteris, o jis sudužusia širdimi lieka gyventi vienas su sūnumis. Tačiau jo mirties valandą, kaip ir mūsų giminės mirties valandą, jo žmona Meliuzina, nuostabi moteris, kuri buvo undinė, vandens deivė, grįžta pas jį. Jis išgirsta ją raudant prie dantytų pilies sienų dėl prarastų vaikų, vis dar mylimo vyro ir pasaulio, kuriame jai nėra vietos.

Užverčiu knygą ir stoja tokia ilga tyla, kad manau, jog protetė užmigo.

– Kai kurios mūsų šeimos moterys turi pranašystės dovaną, – tyliai pastebi mano protetė. – Kai kurios paveldėjo galias iš Meliuzinos, galias kito pasaulio, kuriame ji gyvena. Kai kurios esame jos dukterys, jos įpėdinės.

Vos drįstu kvėpuoti, netveriu noru, kad ji tęstų.

– Džeketa, ar manai, kad gali būti viena iš tų moterų?

– Galiu, – šnabždu. – Tikiuosi.

– Turi klausytis, – švelniai taria. – Klausykis tylos, stebėk. Ir būk budri. Meliuzina gali keisti pavidalus; lyg gyvsidabris ji gali tekėti nuo vieno dalyko prie kito. Gali išvysti ją bet kur, ji kaip vanduo. Arba gali tepamatyti savo atvaizdą srovėje, nors spiginsi į žaliąsias gelmes norėdama ją įžiūrėti.

– Ar ji bus mano vedlė?

– Turi kliautis savimi, tačiau gali išgirsti, kai ji tau kalbės. – Ji stabteli. – Paduok mano papuošalų dėžutę.

Ji mosteli į didelę skrynią lovūgalyje. Atveriu traškantį dangtį ir viduje, greta į pudruotą šilką susuktų apdarų, guli didelė medinė dėžė. Ištraukiu ją. Viduje – eilės stalčiukų, kiekvienas prikimštas mano protetės brangenybių.

– Žiūrėk mažiausiame, – sako ji.

Randu. Viduje – nedidelis juodo aksomo kapšelis. Atrišu kutuotus raištelius, atveriu ir į mano ranką įslysta sunki auksinė apyrankė, nusagstyta maždaug dviem šimtais mažų karulių, kiekvienas vis kitokios formos. Matau laivą, žirgą, žvaigždę, šaukštą, botagą, vanagą ir pentiną.

– Kai nori sužinoti ką nors labai labai svarbaus, išsirenki du ar tris karulius – karulius, kurie reiškia galinčius nutikti dalykus, laukiančius pasirinkimus. Pririši kiekvieną prie siūlo ir pamerki į upę, arčiausiai namų esančią upę, upę, kurią girdi naktimis, kai viskas tyli, išskyrus vandenį. Palieki iki jauno mėnulio. Tada nukerpi visus siūlus, išskyrus vieną, ir išsitrauki jį pamatyti likimo. Upė duos atsakymą. Upė pasakys, ką reikia daryti.

Aš linkteliu. Mano rankoje apyrankė šalta ir sunki, kiekvienas karulis – pasirinkimas, kiekvienas karulis – galimybė, kiekvienas karulis – klaida laukti.

– O ko nors įsigeidusi, eik ir pašnibždėk upei – tarsi maldą. Ką nors prakeikdama, užrašyk ant popieriaus ir įmesk jį į upę, paleisk tarsi popierinį laivelį. Upė yra tavo sąjungininkas, tavo draugė, tavo ledi – ar supranti?

Linkteliu, nors nesuprantu.

– Kai ką nors prakeiki... – ji nutyla ir atsidūsta, tarsi būtų labai pavargusi. – Būk atsargi su žodžiais, Džeketa, ypač prakeikimo. Sakyk tik tai, ką iš tikrųjų galvoji, įsitikink, kad prakeiki tinkamą žmogų. Nes būk tikra – paleidus žodį į pasaulį, jis gali sugrįžti kaip strėlė, prakeikimas gali nekliudyti tavo taikinio ir sužeisti kitą. Išmintinga moteris keikia labai taupiai.

Virpu, nors kambaryje karšta.

– Išmokysiu tave daugiau, – pažada ji. – Tai tavo paveldas, nes esi vyriausia.

– Ar berniukai žino? Mano brolis Luisas?

Jos tingios akys pusiau pramerktos, ji nusišypso.

– Vyrai įsakinėja pasauliui, kurį pažįsta, – sako ji. – Viską, ką pažįsta, vyrai paverčia savu. Viską, ko išmoksta, pasiima sau. Jie tarsi alchemikai, kurie ieško pasaulį valdančių dėsnių, o tada nori juos pasisavinti ir laikyti paslaptyje. Viską, ką atranda, jie glaudžia prie savęs; jie formuoja žinojimą pagal savo pačių savanaudišką įvaizdį. Kas lieka moteriai, jei ne nežinomybės karalystės?

– Bet ar moteris negali užimti didžios vietos pasaulyje? Jūs užimate, protete, ir Jolanda Aragonietė vadinama Keturių Karalysčių karaliene. Ar negalėčiau valdyti didžių žemių kaip jūs ar ji?

– Galėtum. Tačiau įspėju, kad didžios valdžios ir turtų siekianti moteris turi brangiai už tai sumokėti. Gal tapsi didžia moterimi kaip Meliuzina ar Jolanda, ar aš, bet būsi kaip visos moterys suvaržyta vyrų pasaulyje. Tu stengsies, galbūt įgysi galios, jei gerai nutekėsi arba gausi palikimą, tačiau kelias po kojomis visada bus kietas. Kitame pasaulyje... na, kas ten žino apie kitą pasaulį? Galbūt jie tave išgirs, o gal tu išgirsi juos.

– Ką išgirsiu?

Ji nusišypso.

– Žinai. Jau girdi tai.

– Balsus? – klausiu galvodama apie Žaną.

– Galbūt.

Pamažu stiprus vasaros karštis slūgsta; rugsėjį atvėsta. Ežerą supančio didžiojo miško medžiai keičia spalvą nuo išvargusios žalios į apvytusią geltoną, o kas vakarą aplink pilies bokštus suka ratus kregždės, lyg atsisveikindamos su dar vieneriais metais. Jos vaikosi viena kitą svaiginančiu traukiniu, lyg šydas, banguojantis šokyje. Vynuogių eilės apsunksta nuo uogų ir kasdien iki stambių dilbių atraitotomis rankovėmis valstietės moterys raško uogas į didelius pintus krepšius, kuriuos vyrai įkelia į vežimaičius ir darda prie spaustuvo. Kaime tvyro uogų ir rūgstančio vyno kvapas; visų apdarų palankus nusėja mėlynos dėmės, kojos nusidažo purpuru, todėl jie sako, kad šie metai bus geri, turtingi ir prabangūs. Su freilinomis jojant per kaimą mus kviečia paragauti jauno vyno: jis lengvas, aštrus, putojantis burnoje, o mūsų suraukti veidai kaimiečiams sukelia juoką.

Mano protetė nebesėdi tiesi kėdėje stebėdama moteris, pilį ir mano dėdės žemes kaip vasaros pradžioje. Saulei netekus karščio, regis, ir ji išblyško bei atšalo. Ji guli nuo rytmečio vidurio iki ankstyvos pavakarės ir iš lovos pakyla tik nuvėžlinti iki didžiosios menės greta mano dėdės, kur galvos linktelėjimu atsako į pasveikinimo murmesį, kai pažvelgę į savo lordą ir ledi vyrai durklais beldžia medinius stalus.

Žana meldžiasi už ją, jos vardu per kasdienius apsilankymus bažnyčioje, tačiau aš, vaikiškai, tiesiog priimu naują savo protetės dienos ritmą, skaitau jai popietėmis ir laukiu, kol ji prabils apie maldas, tarsi popieriniai laiveliai plaukiančias upių vandenimis, skubančiais į jūrą dar prieš mano gimimą. Ji liepia man išskleisti malkos kortas ir išmoko mane kiekvienos pavadinimo ir savybių.

– Dabar paskaityk jas man, – sako vieną dieną ir pabarbena kortą plonu pirštu. – Ką reiškia ši?

Atverčiu ją. Į mus žvelgia Giltinės pavidalas tamsiu gobtuvu, veidą paslėpęs jo šešėlyje, dalgis permestas per susikūprinusį petį.

– Ach, ką gi, – sako ji. – Tu jau čia, mano drauge? Džeketa, verčiau paprašyk dėdės mane aplankyti.

Palydžiu jį į jos kambarį ir jis priklaupia prie lovos krašto. Ji uždeda ranką jam ant galvos tarsi laimindama. Tada švelniai nustumia.

– Negaliu pakęsti šito oro, – piktai rėžia dėdei, tarsi vėstančios dienos būtų jo kaltė. – Kaip tu gali čia gyventi? Čia šalta kaip Anglijoje, o žiemos tęsiasi amžinai. Vyksiu į pietus, keliausiu į Provansą.

– Ar tikrai to norite? – klausia jis. – Maniau, jaučiatės pavargusi. Ar neturėtumėte pailsėti?

Ji irzliai spragteli pirštais.

– Man per šalta, – valdingai taria. – Gali paskirti man sargybinį, o mano palankiną iškloti kailiais. Grįšiu pavasarį.

– Ar jums čia tikrai nebūtų patogiau? – siūlo jis.

– Norėčiau dar kartą pamatyti Roną, – sako ji. – Be to, turiu sutvarkyti reikalus.

Niekas negali jai prieštarauti – ji yra panelė – ir po kelių dienų prie durų išdygsta didžiulis palankinas, kailiai sukrauti ant lovos, žalvarinė rankų šildyklė prikrauta karštų anglių, palankino grindys nuklotos orkaitėje pašildytomis plytomis, kad jai būtų šilta, namiškiai išsirikiavę atsisveikinti.

Ji paduoda ranką Žanai, tada pabučiuoja mano tetą Džehanę ir mane. Dėdė padeda jai įsiropšti į palankiną ir ši sugniaužia jo ranką savo plona ranka.

– Saugok mergelę, – sako ji. – Saugok ją nuo anglų: tai mano įsakymas.

Jis nuleidžia galvą.

– Greitai grįžkite pas mus.

Jo žmona, kurios gyvenimas tampa lengvesnis didžiajai ledi pasitraukus, žengia į priekį jos apkabinti ir pabučiuoti išblyškusių šaltų skruostų. Mane Liuksemburgo panelė pakviečia prieiti vienu lieso piršto krustelėjimu.

– Telaimina tave Dievas, Džeketa, – sako ji man. – Atmink viską, ko tave mokiau. Ir toli eisi. – Nusišypso ji man. – Toliau, nei gali įsivaizduoti.

– Bet ar pamatysiu jus pavasarį?

– Atsiųsiu tau savo knygas, – tęsia ji. – Ir apyrankę.

– Ar atvyksite aplankyti mano mamos ir tėvo Sen Polyje pavasarį?

Jos šypsena išduoda, kad daugiau jos nebeišvysiu.

– Telaimina tave Dievas, – pakartoja ji ir užsitraukia palankino užuolaidas nuo šalto rytmečio oro kavalkadai pajudėjus pro vartus.

Lapkritį prabundu nakties gūdumoje, atsisėdu mažoje lovoje, kuria dalijuosi su tarnaite Elžbieta, ir įsiklausau. Lyg kažkas saldžiu balsu šauktų mano vardą: labai aukštu ir labai plonu. Tada esu tikra, kad girdžiu kažką dainuojant. Keista, balsas atsklinda iš už lango, nors esame aukštai pilies bokšte. Ant naktinių užsisiaučiu apsiaustą, einu prie lango ir žvelgiu pro plyšį medinėse langinėse. Lauke šviesų nesimato, laukai ir miškai aplink pilį juodi tarsi velta vilna; nėra nieko, išskyrus tą aiškų ulbėjimą, ne lakštingalos, tačiau aukštą ir tyrą kaip jos. Ne pelėdos – per daug muzikalus ir tęstinis, tarsi choro dainorėlio. Pasisuku prie lovos ir papurtau iš miegų Elžbietą.

– Girdi tai?

Ji net nepabunda.

– Nieko, – pusiau miegodama sako ji. – Liaukis, Džeketa. Aš miegu.

Akmeninės grindys ledinės po mano basomis kojomis. Šoku atgal į lovą ir pakišu jas į šiltą vietą prie Elžbietos. Ji niurgzliai burbteli ir nusiridena nuo manęs; ir tada, nors maniau, gulėsiu šiltai ir klausysiuos balsų, užmiegu.

Po šešių dienų sužinau, kad mano protetė Džehanė Liuksemburgietė mirė miegodama, tamsiausią nakties valandą Avinjone, netoli Ronos upės. Tada suprantu, kieno balsą girdėjau sklandantį aplink bokštus.

Vos tik sužinojęs, kad Žana neteko didžiausios gynėjos, anglų Bedfordo hercogas atsiuntė teisėją Pjerą Košoną, lydimą būrio vyrų, derėtis dėl jos išpirkimo. Ją Bažnyčios teismas kviečia atremti kaltinimus erezija. Beprotiškos pinigų sumos keičia rankas: dvidešimt tūkstančių livrėjų žmogui, nutraukusiam ją nuo žirgo, dešimt tūkstančių frankų gauna mano dėdė su geriausiais linkėjimais nuo Anglijos karaliaus. Mano dėdė neklauso žmonos, kuri meldžia palikti Žaną su mumis. Aš tokia nereikšminga, kad mano nuomonės net nesiteiraujama, tad tylomis turiu stebėti, kaip mano dėdė sutaria, kad Žana bus atiduoda Bažnyčiai apklausti.

– Aš neperduodu jos anglams, – ramina jis žmoną. – Kaip ir prašė panelė. Aš nepamiršau, aš neperdaviau jos anglams. Aš išleidau ją į apklausas Bažnyčioje. Ten ji galės nusimesti visus kaltinimus. Ji bus teisiama Dievo tarnų; jei ji nekalta, jie taip ir pasakys ir ją paleis.

Ji žvelgia į jį santūriai, lyg jis būtų pati Mirtis, o aš svarstau, ar jis tiki šia nesąmone, ar jis mano, kad mes, būdamos moterys, esame tokios kvailos suprasti, kad nuo anglų priklausanti Bažnyčia su anglų skirtais vyskupais pasakys savo valdovams ir iždininkams, jog prieš juos visą Prancūziją sukėlusi mergina – tik paprasta mergaitė, galbūt linkusi patriukšmauti, galbūt padykusi, kuri turėtų sukalbėti tris „Sveika, Marija“, ir grįžti į ūkį, pas motiną, tėvą ir karves.

– Milorde, kas pasakys Žanai? – drįstu paklausti.

– O, ji jau žino, – per petį meta eidamas iš menės atsisveikinti su Pjeru Košonu prie didžiųjų vartų. – Pasiunčiau pažą pasakyti jai, kad pasiruoštų. Ji išvyksta su jais.

Išgirdus šiuos žodžius mane užplūsta ūmus siaubas, bloga nuojauta ir aš pasileidžiu bėgti, bėgti, tarsi gelbėdama savo gyvybę. Aš net neinu į moterų kambarius, kur pažas rado Žaną ir pranešė, kad ji perduodama anglams. Nebėgu prie jos senos celės manydama, kad ji grįžo ten pasiimti savo nedidelio krepšio su daiktais: mediniu šaukštu, aštriu durklu ir mano protetės dovanota maldaknyge. Pasileidžiu įvijais laiptais į pirmą aukštą po didžiąja mene, tada skuodžiu per galeriją, per mažytes duris koridoriuje, kur arka nutrenkia mano galvos apdangalą, plėšdama smeigtukus iš plaukų, dundu žiediniais akmeniniais laiptais, tuksėdama kojomis į laiptus, trūkčiojamai alsuodama, rankose sugniaužusi apsiaustą, kad galėčiau prasiveržti ant plokščio stogo bokšto viršuje ir pamatyti Žaną, palinkusią lyg skrydžiui pasiruošęs paukštis, balansuojančią ant bokšto sienos. Išgirdusi su trenksmu atsidarančias duris ji pažvelgia per petį į mane, išgirsta mano riksmą „Žana! Ne!“ ir žengia į tuštumą apačioje.

Pats blogiausias dalykas, užvis blogiausias dalykas, kad ji nešoka į nežinią it pabaidytas briedis. Baiminausi, kad ji šoks, tačiau ji pasielgia kur kas blogiau. Ji neria. Stačia galva krinta per dantytą sieną ir pripuolusi prie krašto matau, kad leidžiasi žemyn lyg šokėja, akrobatė, rankas sunėrusi už nugaros, vieną koją ištiesusi kaip šokėja, kitą sulenkusi, kojos pirštą nukreipusi į kelį, ir tą širdį stabdančią akimirką jai krintant suvokiu, kad ji le Pendu, Kabančio Vyro, poza stačia galva neria į mirtį su ramia šypsena giedrame veide.

Bumbtelėjimas, kai ji teškiasi į žemę bokšto apačioje, siaubingas. Jis aidi mano ausyse lyg į purvą būtų susmegusi mano galva. Noriu skuosti pakelti jos kūno, Žanos, mergelės, sukritusios tarsi maišas senų drabužių, bet negaliu pajudėti. Keliai sulinko, aš laikausi įsitvėrusi akmeninių sienos dantų, o jie šalti kaip ir subraižytos mano rankos. Aš neapraudu jos, nors mano kvėpavimas vis dar panašus į ryjamą raudą; aš sustingusi iš baimės, aš pakirsta siaubo. Žana buvo jauna moteris, bandžiusi eiti savo keliu vyrų pasaulyje, kaip ir sakė mano protetė. Ir jis atvedė ją į šį šaltą bokštą, šį gulbės skrydį, mirtį.

Ji pakeliama be gyvybės ženklų ir keturias dienas nepajuda ir nesukruta, tačiau vėliau atgyja iš sąstingio ir lėtai pakyla iš lovos, plekšnodama save lyg norėtų įsitikinti, ar viskas vietoje. Nuostabu – krintant nelūžo nė vienas kaulas, ji nesusiknežino kaukolės, trakštelėjo tik pirštas. Tarsi jos angelai būtų ją laikę, net kai ji atsidavė jų stichijai. Žinoma, tai jai nepasitarnaus; jie netruks nuspręsti, kad tik velnias galėjo išgelbėti merginą, žemyn galva kritusią nuo tokio aukšto bokšto. Jei ji būtų mirusi, jie būtų kalbėję, kad Dievo teisingumas įvyko. Mano dėdė, griežtas sveiko proto žmogus, sako, kad žemė permirkusi tiek savaičių pliaupus žiemos lietui, o bokštą juosia gynybinis griovys, tad didesnė tikimybė jai buvo paskęsti, o ne užsimušti; bet dabar jis nusiteikęs išsiųsti ją nedelsiant. Jis nenori prisiimti atsakomybės už mergelę savo namuose, kai nebėra panelės, kuri viskuo pasirūpindavo. Pirmiausia jis išsiunčia ją į savo namus Arase, Coeur le Comte, ir mes sekame paskui, nes ji perkeliama į anglų miestą Ruaną teismui.

Turime dalyvauti. Toks didis lordas kaip mano dėdė privalo pamatyti, kaip vykdomas teisingumas, o jo namiškiai turi stovėti už jo. Mano teta Džehanė vedasi mane stebėti dofino šventojo vedlio galo – netikro apsišaukėlio karaliaus pranašo. Pusė Prancūzijos žygiuoja į Ruaną stebėti mergelės baigties, o mes turime būti jų visų priekyje.

Kaip dėl žmogaus, paskelbto tik išprotėjusia valstiete, jie nerizikuoja. Ji laikoma Bovril pilyje sukaustyta grandinėmis celėje su dvigubu užraktu ir užkaltu langu. Jie baiminasi, kad ji šmurkštelės lyg pelė pro durų plyšį arba išskris per trūkį lange lyg paukštis. Jie liepia pasižadėti, kad ji nebandys pabėgti, o kai ji atsisako, prikausto prie lovos.

– Jai tai nepatiks, – apgailestaudama sako teta Džehanė.

– Ne.

Laukiama Bedfordo hercogo. Paskutinėmis gruodžio dienomis jis įžygiuoja į miestą su sargyba, vilkinčia rožių – ryškiai raudona ir balta – Anglijos spalvomis. Jis didis žmogus ant žirgo; jo dėvimi šarvai taip kruopščiai nublizginti, kad galima palaikyti sidabru, o po milžinišku šalmu veidas rimtas ir nepermaldaujamas, dėl didelės nosies kuprelės jis panašus į plėšrūną paukštį, erelį. Jis buvo didžiojo Anglijos karaliaus Henriko V brolis ir saugo žemes, kurias jo brolis iškovojo Prancūzijoje didžiajame Aženkūro mūšyje. Dabar jaunasis mirusio karaliaus sūnus yra naujasis Prancūzijos nugalėtojas, o tai jo ištikimiausias dėdė: retai be šarvų ir ne balne, niekada nenurimstantis.

Mes išsirikiavę prie didžiųjų Bovril vartų, kai jis įjoja ir tamsiu žvilgsniu mus visus išmatuoja, lakstydamas akimis nuo vieno prie kito lyg norėtų užuosti išdavystę. Mano teta ir aš žemai pritupiame, o dėdė Džonas nusitraukia kepurę ir linkteli. Mūsų giminė daugelį metų buvo anglų sąjungininkai; kitas mano dėdė, Luisas Liuksemburgietis, yra hercogo kancleris. Jis dievagojasi, kad tai puikiausias kada nors Prancūziją valdęs vyras.

Jis sunkiai nulipa nuo žirgo ir dunkso lyg tvirtovė, kai vyrai rikiuojasi jo pasveikinti, lenkiasi jam prie rankos, kai kurie vos ne iki kelių. Į priekį žengusį žmogų Bedfordas pasveikina ponišku nežymiu galvos linktelėjimu, tada jo žvilgsnis nuslysta virš vasalo galvos ir įsminga į mane. Aš spoksau į jį, žinoma, jis didžiausias reginys šią šaltą žiemos dieną, tačiau dabar jis irgi spitrijasi į mane ir akyse pamatau blyksnį, kurio nepažįstu. Tarsi ūmaus alkio, lyg badaujančio žmogaus, kuris išvydo puotą. Atsitraukiu. Nebijau ir nekoketuoju, tačiau man tik keturiolika, o to žmogaus galioje ir energijoje yra kažkas tokio, kas man visai nepatinka. Žingteliu atgal, tad stoviu už tetos ir likusius sveikinimus stebiu pridengtus jos galvos apdangalo ir šydo.

Atnešamas didžiulis palankinas, storos užuolaidos stipriai pririštos auksine virve, kad nebūtų šalta, ir iš jo išlipa Bedfordo žmona, hercogienė Anė. Pakriki sveikinimai skrieja iš mūsų vyrų link jos: ji iš Burgundijos giminės, mus sieja lordo ir vasalo santykiai, todėl mes visi nežymiai jai linktelime.

Ji neišraiškinga kaip visa Burgundų šeima, vargšeliai, tačiau jos šypsena linksma ir gera, ji šiltai pasveikina vyrą ir tada atsistoja, ranka patogiai įsikibusi jo parankės, linksmai dairosi. Ji pamojuoja mano tetai ir parodo į pilį sakydama, kad vėliau turime ją aplankyti.

– Eisime vakarienės, – šnibžda mano teta. – Niekas nesimaitina geriau nei Burgundijos hercogai.

Bedfordas nusiima šalmą ir linkteli miniai, pakelia pirštinėtą ranką viršutiniuose languose stypsantiems žmonėms ir persisvėrusiems per sodo sienas pamatyti didžio vyro. Tada apsisuka ir veda žmoną į vidų, visi jaučia, kad matėme veikėjų pristatymą ir pirmąją keliaujančio teatro pasirodymo sceną. Tačiau maskaradas ar vakarėlis, laidotuvių apeigos ar laukinio žvėries erzinimas, sutraukęs tiek daug iškilių Prancūzijos žmonių į Ruaną, dar tik prasidės.