Tičfildo abatija, Hampšyras, 1445 m. vasara

Iš pradžių jai sekasi. Ji susitinka su karaliumi ir jie susižavi vienas kitu iš pirmo žvilgsnio – o kodėl neturėtų? Jis gražus, berniokiškas, dvidešimt trejų vyras, vis dar kažkoks dužus, iš prancūzės motinos paveldėjęs subtilumą, o ji – valinga, aštuoneriais metais už jį jaunesnė gražuolė. Safolko grafas Viljamas de la Poulas, lydintis ją į naująją šalį, yra jos pakerėtas ir spėja, kad jie bus tobula pora: jos užsidegimą ir aistrą suminkštins jo meilumas; iš jos jis išmoks ryžto ir drąsos.

Jie susituokia Tičfildo abatijoje per apeigas, atspindinčias tylią jaunojo karaliaus rimtį. Spėju, kad Margaretai būtų patikusi įspūdingesnė ir didingesnė ceremonija, tačiau didelėms vestuvėms pinigų nėra ir bet kuriuo atveju karalius sakė, kad vestuvės vyks tarp jo, jo nuotakos ir Dievo.

Pakimba pražūtis, nes vestuvių apeigas atlieka tas besmegenis nuodėmklausys, vyskupas Aiskofas, kuris ragina rimtąjį karalių nepasiduoti geismui. Jis įspėja eiti į nuotakos lovą ne vejamam geidulių, o siekiant susilaukti įpėdinių. Jaunuolis, kurį akylai auginę vyrai saugojo jo nekaltybę, priima patarimą kaip novicijus ir laikosi atstu nuo jos visą savaitę. Margareta per jauna, kad kantriai reaguotų į tokį vyro elgesį. Ji pasikviečia mane į savo kambarį kitą rytą po vestuvių ir įstumia į nišą prie lango.

– Aš jam nepatinku, – skubiai beria. – Vos tik visi išėjo iš kambario, jis pakilo iš mano lovos ir pusę nakties meldėsi, tada įsirabždino šalia manęs kaip pelė ir visą naktį pramiegojo manęs net nepalietęs. Esu mergelė, kaip kad buvau; vestuvės įvyko veltui.

Suimu jos rankas.

– Tai nutiks, – sakau. – Turite būti kantri.

– Kaip vedybos sujungia, jei jos nepatvirtinamos lovoje? – reikalauja paaiškinti.

– Jos bus patvirtintos, jis atliks aktą, Jūsų Kilnybe, ir mes turime džiaugtis, kad jis nespaudžia.

– Ar jis apskritai vyras? – paniekinamai šnypšteli ji visai nepatenkinta.

– Jis vyras, jis jūsų sutuoktinis ir jūsų karalius, – sakau. – Tai nutiks. Jis tai padarys per savaitę. – Jei tai nebus šventojo diena ar šventoji diena, mąstau pati, jei jis galės eiti išpažinties iš karto po reikalo. Niekada ryte prieš mišias, niekada dienos šviesoje. Jis iš tiesų ypač dievobaimingas. – Ir Jūsų Kilnybe, kai jis prisiartins prie jūsų, turite priimti jį be komentarų ir nesiskųsti.

Ji atmeta galvą.

– Bet aš noriu būti mylima. Aš visada buvau mylima. Noriu, kad mano vyras mylėtų mane aistringai, kaip trubadūrų pasakojimuose, kaip riteris.

– Jis jus myli, jis jus mylės. Tačiau jis nėra geidulingas žmogus.

Jos pyktis dingsta taip pat staiga kaip ir atsirado, ji sumišusi.

– Kodėl jis netroško manęs pirmąją naktį, mūsų vestuvių naktį?

Gūžteliu.

– Jūsų Kilnybe, jis mąslus jaunas vyras, labai dvasingas. Jis ateis pas jus, kai manys, kad atėjo tinkamas laikas, ir tada turite būti jam gera.

– O kas bus geras man? – pasigailėtinai klausia ji.

Aš nusišypsau ir paplekšnoju per skruostą, tarsi ji būtų mano jaunesnioji sesuo, o ne mano karalienė.

– Mes visi būsime jums geri, – pažadu. – Ir jūs būsite laiminga.