Grobi Holas, Lesteris, 1455 m. ruduo

Gaunu karalienės leidimą palikti dvarą ir aplankyti dukterį namuose Grobi Hole. Karalienė juokdamasi pastebi, kad ji lengviau sustabdytų kavalerijos puolimą nei atsakytų man leisti išvykti. Mano Elžbieta laukiasi kūdikio, savo pirmagimio, jis turėtų gimti lapkritį. Aš taip pat laukiuosi kūdikio, vaiko, kurį pradėjome dieną ir naktį mylėdamiesi, kai Ričardas grįžo namo ir vėl išvyko. Tikiuosi pamatyti Elžbietą saugiai pakilusią iš gimdymo patalo, o tada keliauti į savo namus ir pasitraukti gimdyti.

Žinoma, Ričardo čia nebus, jis nepamatys savo pirmojo vaikaičio. Jo nebus greta manęs Grobi Hole, kai lauksiu Elžbietos pirmagimio, nei mūsų namuose Graftone, kai užsidarysiu gimdymo kambaryje, nei kai grįšiu į Harfordo pilį, nei Londone. Jo lordas, Somerseto hercogas, negyvas, ir jo įsakymui, kad Ričardas turi grįžti pas mane, nebus paklusta. Ričardas negali ištesėti pažado grįžti pas mane, kai Kalė ateitis tokia netikra. Naujasis Kalė konsteblis yra Voriko grafas, tad Ričardui reikės apsispręsti, priimti naują vadą ar jam nepaklusti. Ir vėl Ričardas toli nuo manęs turi apsispręsti, į kurią pusę stoti, jo ištikimybė vienoje pusėje, didesnis saugumas kitoje, ir mes net negalime susirašinėti, nes Kalė ir vėl užsibarikadavo.

Elžbietos anyta ledi Grėj pasveikina mane prie durų. Blizganti tamsiai mėlyno aksomo suknia, plaukai sušukuoti į dvi kasas abiejose galvos pusėse, dėl tokios šukuosenos apvalus jos veidas panašus į kepėjo prekystalį su trimis didelėmis bandelėmis. Ji oriai pritupia reveransui.

– Labai džiaugiuosi, kad atvykote palaikyti dukrai draugijos per jos užsidarymą, – sako ji. – Vaikaičio gimimas man yra svarbiausias įvykis.

– Man taip pat, – sakau gardžiuodamasi, kad jis ir mano, nes mintyse net neabejoju, jog tai bus mano dukters sūnus, mano vaikaitis ir Meliuzinos palikuonis. Iš Grėjų šeimos jis gaus tik pavardę, o už tai aš jau sumokėjau Elžbietos kraičiu.

– Palydėsiu jus pas ją į kambarį, – pasiūlo ji. – Paskyriau jai geriausią miegamąjį gimdymui. Negailėjau nei laiko, nei pinigų savo pirmojo vaikaičio gimimui.

Namas didelis ir gražus, su tuo sutinku. Trys Elžbietos kambariai žvelgia į rytus link Bokšto kalvos ir į pietus, į senąją koplyčią. Visos langinės užvertos, tačiau per lentjuostes prasiskverbia rudens saulės spindesys. Kambarys šiltas, pleška storų malkų židinys, apstatymas puikus: didelė lova miegui, mažesnė – dienos poguliui, kėdė lankytojams ir suolas palei sieną jos draugijai. Man įėjus mano dukra pakyla nuo dienos lovos ir aš matau tą mažą mergaitę, kurią pamilau pirmąją iš visų savo vaikų, ir nuostabią moterį, į kurią ji išaugo.

Ji plati kaip sija, juokiasi iš mano išraiškos, kai aš įvertinu jos formas.

– Žinau! Žinau! – sako ji ir puola man į glėbį. Švelniai ją laikau, tarp mūsų jos didelis pilvas. – Pasakyk man, kad tai ne dvyniai.

– Sakau jai, kad tai mergaitė, jei ji nešioja ją taip žemai ir plačiai, – eidama paskui mane sako ledi Grėj.

Aš jos netaisau. Turėsime pakankamai laiko pamatyti, kas bus šis kūdikis ir ką jis darys. Laikau platų Elžbietos kūną glėbyje, o tada suimu nuostabų jos veidą.

– Esi žavesnė nei kada nors anksčiau.

Tai tiesa. Jos veidas suapvalėjęs, o auksiniai plaukai truputį patamsėjo po vasaros, praleistos viduje, bet išskirtinis jos bruožų grožis, puikiai nupiešta nosis ir antakiai, tobulas burnos linkis yra tokie pat žavingi kaip tada, kai buvo mergaitė.

Ji patempia lūpą.

– Tik jūs taip manot, ledi motina. Aš netelpu pro duris, o Džonas paliko mano lovą prieš tris mėnesius, nes kūdikis taip spardosi, kai guliu, kad vartausi visą naktį, todėl jis negali miegoti.

– Visa tai netrukus baigsis, – sakau. – Ir gerai, kad jis turi stiprias kojas. – Traukiu ją atgal prie dienos lovos ir užkeliu jos kojas. – Pailsėk, – sakau. – Po kelių dienų turėsi turėti daug jėgų.

– Manote, liko tik kelios dienos? – klausia ledi Grėj.

Pažvelgiu į Elžbietą.

– Dar negaliu pasakyti, – sakau. – Be to, pirmas vaikas dažnai užtrunka.

Ledi Grėj palieka mus pažadėjusi atsiųsti puikią vakarienę, kai tik sutems. Elžbieta palaukia, kol už jos užsidaro durys, ir sako:

– Tu sakai „jo“, sakei „jo laiką“.

– Tikrai? – nusišypsau jai. – Ką tu manai?

– Atlikau kerą su vestuviniu žiedu, – nekantriai sako ji. – Ar pasakyti, ką jis rodė?

– Leisk man pabandyti, – sakau susijaudinusi kaip mergaitė. – Leisk man pabandyti su savo žiedu.

Nusimaunu vestuvinį žiedą nuo piršto ir nusisegu auksinę grandinėlę nuo kaklo. Užkabinu žiedą ant grandinėlės mąstydama, jog turėčiau būti palaiminta, kad buriu dukrai norėdama pamatyti, kas gims. Laikau grandinėlę virš jos pilvo ir palaukiu, kol ji kabos ramiai.

– Pagal laikrodžio rodyklę – berniukas, prieš – mergaitė, – sakau. Man nejudinant žiedas pradeda suktis, iš pradžių lėtai, tarsi pučiant švelniam vėjeliui, o tada užtikrinčiau, aplink ir aplink ratu. Pagal laikrodžio rodyklę. – Berniukas, – sakau sugaudama ir užsimaudama žiedą ant piršto, o grandinėlę užsisegdama ant kaklo – Ką tu manei?

– Maniau, berniukas, – patvirtina ji. – O ką tu turėsi?

– Spėju, taip pat berniuką, – išdidžiai sakau. – Kokia bus mūsų šeima; prisiekiu, jie visi bus hercogai. Kaip jį pavadinsi?

– Pavadinsiu jį Tomu.

– Tomas Išgyvenęs, – sakau.

Ją akimirksniu apima smalsumas.

– Kodėl taip vadini? Ką jis išgyvens?

Žvelgiu į jos gražų veidą ir akimirką tarsi regiu ją freskoje, šešėliuotoje menėje, ir ji per metus nutolusi nuo manęs.

– Nežinau, – sakau. – Manau, kad jo laukia ilga kelionė ir jis išgyvens daugybę pavojų.

– Kaip manai, kada jis gims? – nekantrauja ji.

Nusišypsau.

– Žinoma, ketvirtadienį, – atsakau ir pacituoju seną patarlę: – Ketvirtadienio vaikas toli eis.

Ji susidomėjusi.

– O kas aš buvau?

– Pirmadienis. Pirmadienio vaikas – šviesaus veido.

Ji nusijuokia.

– O, ledi motina, aš atrodau kaip moliūgas!

– Taip, – atsakau. – Bet tik iki ketvirtadienio.

Paaiškėja, kad aš teisi dėl abiejų dalykų, nors nepiktdžiugiauju prieš ledi Grėj, kuri būtų blogas priešas. Tas kūdikis – berniukas, jis gimsta ketvirtadienį ir mano Elžbieta užsispiria pavadinti jį Tomu. Palaukiu, kol ji pakyla ir pasitaiso. Pati palydžiu ją į bažnyčią, o kai ji jaučiasi puikiai, vaikas žinda, o jos vyras liaujasi eiti pas mane po dešimt kartų per dieną klausinėdamas, ar aš tikra, kad viskas gerai, išvykstu į Graftoną pamatyti kitų savo vaikų ir pažadu jiems, kad jų tėvas narsiai tarnauja karaliui, kaip ir visada, kad jis grįš namo pas mus, kai tik galės, kaip visada grįžta, kad jų tėvas ne kartą prisiekė būti mums ištikimas, kad jis visada grįš namo pas mane.

Užsidarau gimdyti gruodį ir naktį prieš gimstant kūdikiui sapnuoju riterį, drąsų ir narsų kaip mano vyras, serą Ričardą, ir sausą, karštą bei rudą šalį, mirgančią vėliavą plieskiančioje saulėje, ir vyrą, kuris nieko nebijo. Gimęs jis tėra mažas verkiantis kūdikis. Laikau jį rankose ir svarstau, kuo jis taps. Pavadinu jį Edvardu galvodama apie mažąjį princą ir jaučiuosi užtikrinta, kad jam seksis.