Harfordo pilis, 1455 m. vasara

Jis nepanašus į karalių, išjojusį papeikti didžiojo lordo, lydimas dviejų draugų, pasidabinęs pramogų dienai. Atrodo, lyg būtų užvirtęs ant savęs, pagalvės karalius, kur nelikus kamšalo tesimato subliuškęs burbulinis karalius. Jo galva nusvirusi, prastai apsukti tvarsčiai aplink jo gerklę rodo, kur Voriko lankininkai vos nepribaigė jo valdžios, apsiaustas kadaruoja nuo pečių, nes jis neįtempė užsegimo, ir klupinėja ant jo lyg idiotas eidamas į ankštą Harfordo pilies priėmimų kambarį.

Karalienė laukia jo apsupta likusių namiškių, tačiau iškilieji lordai ir jų vyrai liko Londone rinktis į parlamentą, pildysiantį Jorko hercogo įsakymus. Jį išvydusi karalienė pakyla ir eina pasisveikinti, iškilmingai ir oriai, bet aš matau, kaip virpa jos rankos, kurias ji paslepia ilgose rankovėse. Ji, kaip ir aš, mato, kad vėl jį praradome. Šiuo kritišku momentu, kai mums taip reikia vadovauti galinčio karaliaus, jam vėl blogiau.

Jis jai nusišypso.

– O, – ištaria ir vėl nusileidžia ta išdavikiška pauzė jam bandant prisiminti jos vardą. – O, Margareta.

Ji padaro reveransą, pakyla ir pabučiuoja jį. Jis papučia lūpas lyg vaikas.

– Jūsų Kilnybe, – prabyla ji. – Dėkoju Dievui, kad saugiai grįžote.

Jo akys išsiplečia.

– Tai buvo siaubingas dalykas, – arma jis plonu ir silpnu balseliu. – Tai buvo siaubingas dalykas, Margareta. Gyvenime nesi mačiusi tokio siaubingo dalyko. Man pasisekė, kad Jorko hercogas buvo ten ir saugiai mane išgabeno. Kaip tie vyrai elgėsi! Tai buvo siaubingas dalykas, Margareta. Džiaugiuosi, kad hercogas buvo ten. Jis vienintelis man buvo geras, jis vienintelis supranta, kaip aš jaučiuosi...

Judėdamos it viena su Margareta einame link jo. Ji paima jam už rankos ir veda jį į asmeninius kambarius, o aš stoviu užtverdama kelią, kad niekas negalėtų jų sekti. Durys paskui juos užsidaro ir vyriausioji jos freilina žiūri į mane.

– O kas dabar bus? – kreivai klausia ji. – Ar mes visi vėl užmigsime?

– Mes tarnausime karalienei, – sakau užtikrinčiau nei jaučiu. – O jūs ypač žiūrėkite, ką kalbate.

Iš Ričardo laiško negaunu, tačiau akmentašys, kuris vyko prižiūrėti keleto statybos darbų, pasivargina atjoti į Harfordo pilį su naujienomis man.

– Jis gyvas, – pirma, ką praneša jis. – Dievas telaimina jį, gyvas, puikiai treniruoja vyrus, laiko sargybą ir daro viską, kad išlaikytų Kalė Anglijai... – Akmentašys pritildo balsą. – Ir Lankasteriams.

– Jūs jį matėte?

– Prieš išvykdamas. Negalėjau su juo pasikalbėti, – turėjau sėsti į laivą – tačiau žinojau, kad norėsite žinių iš jo. Jei turite jam laišką, Jūsų Kilnybe, aš jį nuvešiu. Grįžtu kitą mėnesį, nebent ateitų nauji įsakymai.

– Parašysiu nedelsiant, parašysiu iki jums išvykstant, – pažadu. – O garnizonas?

– Ištikimas Edmundui Bofortui, – sako jis. – Jie buvo užrakinę jūsų vyrą, kol siaubė sandėlius ir pardavinėjo vilną, tačiau atsiėmę atlyginimus išleido jį ir laivus iš uosto. Taip aš išvykau jo paleidimo dieną. Žinoma, tada dar niekas nežinojo, kad hercogas negyvas. Dabar žinos.

– Kaip manote, ką jie darys?

Jis gūžteli.

– Jūsų vyras lauks įsakymų iš karaliaus. Jis karaliaus vyras iki pat kaulų smegenų. Ar karalius įsakys jam atlaikyti Kalė prieš naują kapitoną – Voriko grafą?

Papurtau galvą.

– Vėl paplaukęs? – klausia pirklys visiškai tiksliai.

– Bijau, kad taip.

Karalius per dieną miega, jis lengvai ir be apetito užkanda, meldžiasi kiekvienose apeigose. Kartais pakirsta naktį ir klaidžioja naktiniais marškiniais po pilį, todėl sargybiniai turi kviesti jo miegamojo patarnautoją, kad nuvestų jį į lovą. Jis ne melancholiškas, nes užgrojus muzikai muša ranka į ritmą ir kartais linksi galva. Kartais jis pakelia smakrą ir dainuoja dainą virpančiu, cypiančiu balsu, gražią dainą apie nimfas ir piemenis. Matau, kaip pažas susigrūda krumplius į burną, kad nesusijuoktų. Tačiau didžiąją laiko dalį jis ir vėl yra sutrikęs karalius, skystas karalius, mėnulio karalius. Jis prarado įspaudą žemėje, jis prarado ugnį. Jo žodžiai parašyti ant vandens ir aš mąstau apie tą nedidelį karūnos karulį, kurį pamečiau upėje ir kuris man taip aiškiai sakė, kad nėra metų laiko, kada karalius pas mus sugrįš: aukso spindesys nuskęs giliuose vandenyse.