Graftonas, Nortamptonšyras, 1460–1461 m. žiema

Gyvename kaip tada, kai susituokėme ir neturėjome kitų darbų, tik prižiūrėti žemes aplink Graftoną, tarsi tebūtume skvairas ir jo žmona. Nenorime patraukti Jorko lordų dėmesio, kai jie savinasi šalį, skiria milžiniškas baudas lordams, kuriuos dabar vadina išdavikais, atima postus ir pajamas iš žmonių, kuriuos nugalėjo. Sklando godulys ir keršto troškimas, o aš tenoriu, kad tai liautųsi. Gyvename tyliai ir tikimės išvengti dėmesio. Girdime paskalų nuotrupas iš keleivių, pasiprašančių lovos nakčiai, ir retkarčiais slenkstį brūžinančių svečių, kad karalius tykiai gyvena Vestminsterio pilyje, karalienės kambariuose, o kovingasis jo pusbrolis Ričardas, Jorko hercogas, įsikūrė paties karaliaus apartamentuose. Galvoju apie karalių kambariuose, kuriuos taip gerai pažinojau, ir meldžiuosi, kad jis vėl nenugrimztų į sapną ir neatsibustų pasaulyje, kuris jam toks žiaurus.

Hercogas pasiekia neįprastą susitarimą su asmenine taryba ir parlamentu: jis taps karalystės globėju ir regentu iki karaliaus mirties, o po jos taps karaliumi. Smulkus prekiautojas, be kitko, siūlantis baltus Jorko kaspinus ir baltas šilkines rožes, porina, kad karalius tam pritarė, duos įžadus ir taps vienuoliu.

– Jis ne Taueryje? – skubiai klausiu. Gąsdinausi, kad karalius bus nusiųstas į Tauerį.

– Ne, jis gyvena laisvas kaip juokdarys dvare, – dėsto jis. – O Jorkas bus kitas karalius.

– Karalienė tam niekada nepritars, – neatsargiai lepteliu.

– Ji Škotijoje, bent jau taip skelbiama, – plepa jis dėliodamas savo prekes priešais mane. – Puikiai atsikratėme. Lai ten ir lieka, sakyčiau. Ar norite pipirų? Turiu pipirų ir tokių šviežių muskatų, kad galima valgyti visus.

– Škotijoje?

– Kalbama, kad ji susitinka su Škotijos karaliene ir pasiųs prieš mus armiją harpijų, – linksmai lala jis. – Moterų armija – pagalvokite, kaip siaubinga! Gražus poliruotas veidrodėlis? Arba, pažvelkite, tinklelis plaukams iš auksinių siūlų. Tai tikras auksas, neabejokite.

Kalėdas švenčiame Graftone. Atvyksta Elžbieta su savo vyru seru Džonu ir dviem savo berniukais: Tomui dabar penkeri, o Ričardui vos dveji. Visi mano vaikai grįžta namo dvylikai puotos dienų ir namas atgyja nuo dainų, šokių, gainiojimosi vienas kito aukštyn ir žemyn mediniais laiptais. Šešiems jauniausiems vaikams, nuo Katerinos, kuri dvejų, galinčios tik tapsėti paskui vyresnius brolius ir seseris, meldžiant jos nepalikti, iki Edvardo, Margaretos, Lajonelio, Eleonoros ir Martos, iš kurių vyriausiam – dešimt, vyresniųjų brolių ir seserų sugrįžimas yra triukšmo ir džiugesio bomba. Ričardas ir Džonas neperskiriami, keturiolikos ir penkiolikos jaunuoliai, Džeketa ir Meri yra mąslios jaunos moterys, šiais sunkiais laikais apgyvendintos kaimynų namuose. Antonis ir Anė, žinoma, vyriausi. Anė turėtų būti ištekėjusi, bet ką aš galiu padaryti, kai visa šalis apvirtusi aukštyn kojomis ir nėra netgi dvaro, kur ji galėtų atvykti kaip freilina? Kaip man rasti nuotaką Antoniui, kai negaliu pasakyti, kas bus turtingas ir karaliaus malonėje kitą mėnesį, jau nekalbant apie dešimt metų į priekį? Duotas pažadas tarp jo ir lordo Skeilso dukters, tačiau lordas Skeilsas negyvas, o jo šeima užsitraukusi nešlovę kaip ir mes. Labiausiai mane trikdo, kaip planuoti sąjungas savo vaikams ir dairytis iškilių giminių, kuriose jie apsigyventų ir išmoktų reikiamų įgūdžių; kaip man žinoti, kas išliks ištikimi Lankasteriams, kai Lankasterių giminė tėra karalienės kambariuose gyvenantis karalius, pabėgusi karalienė ir septynerių berniukas? O aš kol kas negaliu svarstyti sąjungų su tais, kurie tarnauja klastingam Jorko hercogui.

Manau, laikysiu visus vaikus namuose Graftone iki pavasario, galbūt ilgiau. Naujame karaliaus ūkyje mums vietų gali neatsirasti, tai bus Jorko dvaras – dabar ten Jorko statytiniai, lordai ir parlamento nariai, tad darau prielaidą, kad netrukus atsiras Jorko dvariškiai ir freilinos. Sesilija Nevil, Jorko hercogienė, iškilusi aukštai ant laimės rato, miega karaliaus apartamentuose po auksiniu baldakimu lyg pati karalienė ir tikriausiai mano, kad kiekviena diena yra Kalėdos. Greičiausiai mes niekada negalėsime lankytis Jorko dvare. Abejoju, kad kuris nors iš mūsų atleistų ar pamirštų pažeminimą didžiojoje Kalė pilies menėje. Galbūt išmoksime būti tremtiniais savo pačių žemėse. Galbūt dabar aš, sulaukusi keturiasdešimt penkerių, kai jauniausias mano vaikas mokosi kalbėti, gyvensiu savo vaikystės šalyje: vienas karalius karalystės šiaurėje, o kitas – pietuose. Visi priversti rinktis, kuris, jų manymu, yra teisėtas, visi pažįsta savo priešus ir laukia keršto.

Aš tikrai nusiviliu planuodama mūsų šeimos ateitį tokiame pasaulyje, tokiais laikais, tad nusiraminu tvarkydama žemes. Planuoju padidinti mūsų sodą ir vykstu į ūkį netoli Nortamptono, kur įsigyju keletą medžių sodinukų. Ričardas sako man, kad jūros saugios prekiauti ir šiemet Kalė turguje jis pelningiau parduos mūsų vilną. Keliai saugūs į Londoną ir iš jo: Jorko hercogas atkuria šerifų galias ir įsako jiems prižiūrėti, kad kiekvienoje grafystėje būtų vykdomas teisingumas. Pamažu grafystės atsikrato pakelės banditų ir vagių. Mes to nepripažįstame net vienas kitam, tačiau tai puikūs patobulinimai. Pradedame manyti, garsiai to neištardami, kad galime gyventi kaip žemių valdytojai taikioje šalyje. Galbūt auginti sodą, veisti avis, stebėti, kaip suauga vaikai, be baimės, išdavystės ir karo. Galbūt Ričardas, Jorko hercogas, išmetė mus iš dvaro, tačiau padovanojo taiką šalyje.

Tada, sausio pabaigoje, išvystu keliu atjojančius tris raitelius, arklių kanopomis traiškančius ledu užsitraukusias balutes. Matau juos pro vaikų kambario langą, kur stebiu miegančią Kateriną, ir iš karto suprantu, kad jie atneša blogas naujienas ir kad šie šalti bei ramūs žiemos mėnesiai baigėsi. Tai visai nebuvo taika, tai tebuvo žiemos pertrauka nesibaigiančiame kare. Kare, kuris tęsis amžinai, kol visi žus. Akimirką net pagalvoju uždaryti langines, kiūtoti vaikų kambaryje ir apsimesti, kad manęs čia nėra. Man nereikės atsakyti į kvietimą, kurio negirdėjau. Tačiau tik akimirką. Žinau, kad jei esu pakviesta, turiu vykti. Tarnavau Lankasteriams visą gyvenimą, negaliu dabar nuvilti.

Pasilenkiu virš mažo lopšio ir pabučiuoju Kateriną į šiltą, lygią vaikišką kaktą, palieku kambarį ir tyliai uždarau paskui save duris. Lėtai leidžiuosi laiptais stebeilydamasi per medinius turėklus žemyn, kur Ričardas apsigaubia apsiaustą aplink pečius, pasiima kalaviją ir išeina sutikti svečių. Laukiu didžiojoje menėje, klausausi.

– Seras Ričardas Vudvilis, lordas Riversas? – klausia pirmasis vyras.

– Kam jo reikia?

Vyras pritildo balsą.

– Anglijos karalienei. Ar jūs atsakote jai? Ar jūs vis dar ištikimas?

– Taip, – lakoniškai patvirtina Ričardas.

– Turiu jums štai ką, – sako vyras ir paduoda laišką.

Per plyšį tarpduryje matau, kaip Ričardas jį paima.

– Eikite aplink į arklides, – sako jis. – Ten pasirūpins, kad gautumėte maisto ir alaus. Diena šalta. Eikite į menę ir sušilkite. Tai ištikima giminė, tačiau nebūtina visiems pasakoti, iš kur atvykote.

Vyras padėkoja, atiduodamas pagarbą, ir Ričardas įeina į vestibiulį lauždamas antspaudą.

– Sveikinimai, mylimieji... – pradeda skaityti ir tada nutyla. – Tai įprastas laiškas, ji tikriausiai išsiuntė šimtus tokių. Tai kvietimas.

– Ginkluotis? – jaučiu savo pačios baimę.

– Antoniui ir man. Vyksime į Jorką, ji renka vyrus ten.

– Jūs vyksite? – kone noriu paprašyti, kad jis atsisakytų.

– Privalau. Tai gali būti paskutinė jos galimybė. – Jis skaito laišką ir ilgai pratisai švilpteli. – Gerasis Dieve! Jos vyrai sučiupo Ričardą, Jorko hercogą, ir jį nužudė. – Jis pažvelgia į mane, sugniaužia laišką kumštyje. – Dieve! Ir kas galėjo pamanyti? Globėjas negyvas! Ji laimėjo!

– Kaip? – negaliu patikėti tokia staigia pergale. – Ką tu sakai?

– Ji rašo, kad jis išjojo iš savo pilies, tikriausiai Sandalo... kodėl jis taip elgtųsi? Neišlaikytum tos vietos ir mėnesį! Ir kad jie jį pasmeigė. Gerasis Dieve, negaliu tuo patikėti. Džeketa, tai Jorko kampanijos pabaiga. Tai Jorkų galas. Ričardas Jorkas negyvas! Ir jo sūnus drauge su juo.

Aikteliu, lyg jo mirtis man būtų praradimas.

– Tik ne jaunasis Edvardas! Ne Edvardas iš Marčo!

– Ne, kitas sūnus, Edmundas. Edvardas iš Marčo kažkur Velse, tačiau dabar, kai jo tėvas mirė, jis nieko negalės padaryti. Jie pribaigti. Jorkai nugalėti. – Jis apverčia laišką. – O, žiūrėk, ji brūkštelėjo žinutę laiško pabaigoje. Ji rašo: „Brangusis Ričardai, atvykite nedelsdami, banga man palanki. Mes vainikavome Ričardą Jorką popierine karūna ir pamovėme jo galvą ant kuolo ant Miklgeito. Netrukus prie jo pridėsime Voriko snukį ir viskas vėl bus taip, kaip turėtų.“ – Ričardas įbruka laišką man į ranką. – Tai viską keičia. Ar gali tuo patikėti? Mūsų karalienė laimėjo, mūsų karalius vėl valdžioje.

– Ričardas Jorkas negyvas? – skaitau laišką pati.

– Dabar ji gali sumušti Voriką, – svarsto jis. – Be sąjungos su Jorku jis lavonas. Jis prarado regentą ir lordą protektorių, jiems viskas baigta. Jie neturi kito, galinčio pretenduoti į sostą. Niekas nepaskirs Voriko lordu protektoriumi, jis į sostą neturi jokių teisių. Karalius yra vienintelis žmogus, galintis ir vėl tapti valdovu. Jorko giminei galas, liko tik Lankasterių giminė. Jie padarė klaidą, dėl kurios visko neteko. – Jis švilpteli ir paima iš manęs laišką. – Kalbant apie laimės ratą, jis juos nutėškė į nebūtį.

Atsistoju prie jo ir žvelgiu per petį į pažįstamą karalienės braižą laiške. Kamputyje ji prirašė: Džeketa, atvykite pas mane nedelsdama.

– Kada turime iškeliauti? – klausiu. Gėdijuosi savo nenoro girdėti šį šaukimą ginkluotis.

– Turime išjoti dabar, – sako jis.

Pasileidžiame didžiuoju šiaurės keliu į Jorką įsitikinę, kad karalienės armija žygiuos į Londoną ir mes sutiksime juos pakeliui. Kaskart sustojus šaltomis dienomis, kiekvieną naktį smuklėse, abatijose ir kilminguose namuose žmonės kalba apie karalienės armiją, lyg ji būtų įsiveržusių svetimšalių jėga, siaubo šaltinis. Kalbama, kad ji pasisamdė kareivius Škotijoje ir jie žygiuoja basi per akmenis, nuogomis krūtinėmis net ir klaikiausiu oru. Jie nieko nebijo ir valgo žalią mėsą, jie atsigena bandą laukuose ir plėšia mėsą iš gyvulių plikomis rankomis. Ji neturi pinigų jiems sumokėti, tad pažadėjo, kad jie galės pasiimti viską, ką paneš, jei nuves ją iki Londono ir išplėš Voriko grafo širdį.

Kalbama, kad ji atidavė šalį Prancūzijos karaliui mainais į jo paramą. Jo laivai atplauks Temze ir paleis dulkėmis Londoną. Jis pareikalaus kiekvieno uosto pietiniame krante. Ji jau perrašė jam Kalė, o Beriką ir Karlailą pardavė Škotijos karalienei. Niukaslas taps naująja jų fronto linija, šiaurė mums amžinai prarasta, o Sesilija Nevil, Jorko našlė, taps Škotijos valstiete.

Nėra prasmės ginčyti šio siaubo ir tiesos mišinio. Karalienė, ginkluota moteris, vedanti savo armiją, su sūnumi, pradėto su miegančiu vyru, moteris, pasitelkianti alchemiją ir tikriausiai juodąją magiją, prancūzų princesė, sudariusi sąjungą su mūsų priešais, savo šalies žmonių akyse tapo absoliučios baimės simboliu. Vesdama škotus ji tapo žiemos karaliene, ateinančia iš šiaurės tamsos kaip vilkas.

Dviem naktimis apsistojame Grobi Hole pasimatyti su Elžbieta ir susitikti su jos vyru seru Džonu Grėjumi, kuris sušaukė savo vyrus ir žygiuos į šiaurę drauge su mumis. Elžbieta įsitempusi ir nelaiminga.

– Negaliu laukti žinių, – sako ji. – Praneškite man, kai tik galėsite. Negaliu ištverti laukimo. Norėčiau, kad jums nereikėtų vėl vykti.

– Ir aš norėčiau, – švelniai prisipažįstu. – Nesu išjojusi tokia sunkia širdimi. Aš pavargau nuo karo.

– Ar negalite atsisakyti vykti?

Papurtau galvą.

– Ji mano karalienė ir mano draugė. Jei ne iš pareigos, tai vykčiau iš meilės jai. O kaip tu, Elžbieta? Ar norėtum kakti į Graftoną ir pabūti ten su vaikais, kol mūsų nėra?

Ji vypteli.

– Mano vieta čia, – sako ji. – Ledi Grėj nepatiktų, jei iškeliaučiau. Aš tik labai bijau dėl Džono.

Uždedu plaštaką ant jos neramių pirštų.

– Turi būti rami. Žinau, tai sunku, tačiau turi liki rami ir tikėtis geriausio. Tavo tėvas dalyvavo tuzinuose mūšių ir kas kartą tai slegia kaip ir pirmąjį, tačiau jis visada grįždavo namo pas mane.

Ji sugauna mano ranką.

– Ką tu matai? – labai tyliai klausia. – Kokią ateitį regi Džonui? Dėl jo aš baiminuosi kur kas labiau nei dėl Antonio ar tėvo.

Papurtau galvą.

– Negaliu nuspėti, – sakau. – Jaučiu, lyg laukčiau ženklo, lyg visi lauktume. Kas galėjo pamanyti, kad atgabensime Margaretą Anžu, tą nuostabią merginą, į Angliją būtent dėl to?