Graftonas, Nortamptonšyras, 1436–1439 m. ruduo

Aš tikrai manau, kad tai geras sandoris. Mes surenkame pinigus baudai įkeisdami mano našlės žemes ir tada pasiskoliname daugiau nusipirkti didžiulį namą Graftone iš Safolko grafo. Jis klastingai šypsosi, tačiau neatsisako parduoti puolusiai hercogienei ir jos skvairui. Jis siekia mūsų draugystės, kad taptume sąjungininkais, jam įgaunant vis daugiau galių dvare. Ričardas vyksta į Kalė ir paruošia garnizoną apsiausčiai, nes mano giminaitis, klastingasis Burgundijos hercogas, žygiuoja prieš buvusius sąjungininkus. Didieji Anglijos lordai – Mortmeino grafas ir Jorko hercogas – atvyksta kovoti už savo šalį, o Ričardas jiems laiko Kalė. Galiausiai Hamfris, Glosterio hercogas, išplaukia į Kalė ir nusipelno jį išgelbėdamas, nors, kaip pabrėžia mano vyras, apsiaustis baigėsi iki atvykstant karaliaus dėdei su plevėsuojančia vėliava.

Man nerūpi. Ričardas pademonstravo drąsą visai Anglijai ir niekas negali abejoti jo garbe. Jis išgyveno apsiaustį ir keletą reidų nenukentėjęs, tad grįžta į Angliją kaip didvyris. Mano pirmasis vaikas – dukra, kurią nuspėjau – į pasaulį ateina lengvai tą pirmą pavasarį kaime, kai gegužę gyvatvorės apsipila baltais žiedais, o juodieji strazdai čiulba prieblandoje. Kitąmet susilaukiame sūnaus ir paveldėtojo.

Pavadiname jį Luisu. Aš esu pakerėta, kad turiu berniuką. Jo plaukai labai šviesūs, kone sidabriški, bet akys tamsios kaip naktinis dangus. Jau antrą kartą man padedanti pribuvėja sako, kad visų kūdikių akys mėlynos, o plaukų ir akių spalva gali pasikeisti, tačiau man jis panašus į pasakišką, angeliškų spalvų berniuką. Jo sesuo vis dar miega Vudvilio vyšnios medžio lopšyje, tad naktį suguldau juos drauge, greta vienas kito kaip gražias mažas lėles.

Ričardas patenkintas sako, kad pamiršau būti žmona ir meiluže, tad jis siaubingai apleistas vyras. Jis, žinoma, juokauja. Jo bruožai atsiskleidžia mūsų mažos dukrelės grožyje ir sūnaus stiprybėje. Kitąmet pasaulį pasveikina dar viena dukra, mano Anė. Kol ją gimdau, sukarščiuoja ir miršta mano uošvis. Vienintelė paguoda buvo ta, kad jis išgyveno pakankamai ilgai ir sužinojo, jog karalius mums atleido ir pakvietė sugrįžti į dvarą. Augindama vos dvejų sulaukusią dukrą, vienerių metų berniuką ir drožinėtame lopšyje sūpuodama kūdikį visai netrykštu noru važiuoti.

– Gyvendami kaime niekada neuždirbsime pakankamai pinigų išsimokėti skolas, – protina mane vyras. – Nortamptonšyre turiu storiausias karves ir geriausias avis, bet prisiekiu, Džeketa, gyvensime ir mirsime skolose. Ištekėjai už vargšo, tad turėtum džiaugtis, kad neliepiu tau elgetauti vilkint tik pasijoniu.

Pamojuoju jam panosėj laišku su karališku antspaudu.

– Ne, nes matai, mums įsakyta grįžti į dvarą Velykų puotai, o čia turiu dar vieną laišką iš karaliaus dvaro valdytojo: jis teiraujasi, ar pas mus pakaktų kambarių apsistoti karaliui per vasaros keliones.

Ričardas krūpteli.

– Gerasis Dieve, ne, mes negalim apgyvendinti dvaro. Ir tikrai negalime jo išmaitinti. Ar dvaro valdytojas išprotėjo? Kokio dydžio name jie įsivaizduoja mes gyvename?

– Pranešiu jiems, kad teturime kuklų namelį, o nuvykę į dvarą per Velykas pasirūpinsime, kad jie tai žinotų.

– Bet ar tu nesidžiaugtum grįžusi į Londoną? – klausia jis manęs. – Galėtum pirkti naujus drabužius, batus ir kitus gražius dalykėlius. Ar tu nepasiilgai dvaro ir to pasaulio?

Apeinu aplink stalą ir atsistoju už jo kėdės, pasilenkiu ir priglundu prie jo skruostu.

– Būsiu laiminga grįžusi į dvarą, nes karalius yra turtų ir malonių versmė, o aš turiu dvi gražias dukteris, kurioms vieną dieną reikės gerai nutekėti. Tu esi per šaunus riteris, kad dienas leistum gausindamas bandą – karalius nerastų ištikimesnio patarėjo, be to, aš žinau, jie norės, kad vėl vyktum į Kalė. Bet ne, aš esu laiminga čia su tavimi, mes išvyksime tik trumpam ir vėl grįšime namo, ar ne? Netapsime dvariškiais, kurie visą laiką praleidžia ten?

– Esame skvairas ir jo ledi iš Graftono, – paskelbia mano vyras. – Prapuldyti geismo, iki ausų įklimpę į skolas, gyvenantys kaime. Mūsų vieta čia, šalia rujojančių gyvulių, be skatiko kišenėj. Esame lygūs su jais. Ir mūsų vieta čia.