Vestminsterio rūmai, Londonas, 1456 m. pavasaris

Ričardo atšaukimas iš Kalė yra vienas pirmųjų vėl grįžusio į valdžią karaliaus veiksmų. Mes iškilmingai grįžtame į Vestminsterį ir tarybai pareiškiame apie karaliaus pasveikimą. Viskas vyksta sklandžiau, nei drįsau tikėtis. Karalius maloningas ir tarybai atvirai palengvėja dėl jo sugrįžimo. Dabar karalius valdys patariamas Jorko hercogo. Karalius dovanoja Kalė garnizonui, kad šis atsisakė priimti ir Jorką, ir Voriką, ir pasirašo malonę išskirtinai Ričardui atleisdamas jam už dalyvavimą sukilime prieš lordą protektorių.

– Jūsų vyras ištikimas mano ir mano giminės tarnas, – pastebi jis atėjęs į karalienės kambarius prieš vakarienę. – Aš to nepamiršiu, ledi Rivers.

– Ar jis galės grįžti namo? – klausiu. – Jis taip ilgai buvo toli, Jūsų Kilnybe.

– Greitai, – pažada jis man. – Parašiau jam ir lordui Velesui, kad aš pats paskyriau Voriko grafą Kalė kapitonu ir kad jie tai gali laikyti mano įsakymu jį priimti. Priėmus grafą ir jam perėmus savo postą, jūsų vyras galės grįžti namo. – Jis atsidūsta. – Jei tik jie gyventų mylėdami ir gražiai, – sako jis. – Jei tik jie būtų kaip paukščiai medžiuose, maži paukšteliai lizduose.

Padarau reveransą. Karalius plaukia į vieną iš savo sapnų. Jis turi malonesnio, geresnio pasaulio viziją, kurios niekada negali paneigti. Tačiau tai nepadeda mums, gyvenantiems šioje realybėje.

Karaliaus skausmas dėl netikėtos žaizdos, šokas dėl mūšio brutalumo ir mirties žiaurumų Sent Olbanso gatvėse, regis, giliai įsigėrė. Jis sako, kad dabar jaučiasi gerai. Mes padėkojome specialiose mišiose, visi matė jį vaikštant neklupinėjantį, kalbantį su prašytojais ir sėdintį soste, tačiau nei karalienė, nei aš nesijaučiame užtikrintos, kad jis vėl nenuplauks. Jam itin nepatinka triukšmas ar nesutarimai, o dvaras, parlamentas ir karaliaus taryba skaldomi frakcijų. Kasdien įsiplieskia kivirčai tarp Jorko pasekėjų ir mūsų žmonių. Bet kokia bėda, bet kokia nesantaika, bet koks nepasitenkinimas ir karaliaus žvilgsnis nuplaukia šalin. Jis žvelgia pro langą ir nutyla slysdamas į svajones. Karalienė išmoko niekada jam nepriešgyniauti, o mažasis princas išvedamas iš kambario kaskart, kai pakelia balsą ar įsidūksta. Visas dvaras vaikšto ant pirštų galų, kad netrikdytų karaliaus, ir kol kas mums pavyko padaryti taip, kad jis bent jau atrodytų karališkai.

Karalienė išmoko valdyti savo būdą, todėl labai malonu stebėti, kaip ji tvardosi, kad neišgąsdintų ar nesujaudintų savo vyro. Margareta yra karšto būdo ir stipriai trokšta valdyti, tad matyti, kaip ji prikanda liežuvį, ir išgirsti, kaip pritildo balsą, kad nesusidurtų su karaliumi dėl galių, reiškia regėti jauną moterį, įgaunančią išminties. Ji jam tokia maloni, kokia, maniau, niekada nebus. Ji regi jį kaip sužeistą gyvūną, ir kai jo akys apsiblausia ar jis ima dairytis aplink bandydamas prisiminti žodį ar vardą, ji švelniai paglosto jį ir sufleruoja jam, meiliai tarsi dukra senatvės silpnaprotyste sergančiam tėvui. Tai apgailėtina, taip viltingai prasidėjusios santuokos pabaiga ir karaliaus slaptas silpnumas yra jos paslėptas sielvartas. Ji moteris, išblaivinta netekties: ji prarado vyrą, kurį mylėjo, ir prarado sutuoktinį, bet niekam nesiskundžia dėl savo gyvenimo, išskyrus man.

Man ji rodo savo tikrąjį būdą ir dažnai užsiplieskia, kai esame vienos.

– Jis daro viską, ką jam sako Jorko hercogas, – spjauna ji. – Jis jo augintinis, jo šuniukas.

– Jis įpareigotas valdyti, pritarus hercogui, išklausant Voriko ir Solsberio grafų, – bandau atvėsinti. – Jis turi paneigti nepasitenkinimą, kurį jam primeta asmeninė taryba: esą jis veikia tik Lankasterių naudai. Dabar yra parlamentas, kuriam įtaką daro visi didieji vyrai, ir Jorkai, ir Lankasteriai. Anglijoje būtent taip jiems patinka, Jūsų Kilnybe. Jie mėgsta dalytis valdžia. Jie mėgsta daug patarėjų.

– O kam rūpi, ką mėgstu aš? – nerimsta ji. – O Somerseto hercogui, kuris pūva negyvas, ačiū jiems? Brangiausias, ištikimiausias... – Ji nutyla ir nusisuka, kad nematyčiau sielvarto jos veide. – O kaip princo, mano sūnaus, interesai? Kas tarnaus man ir princui? Kas patenkins mūsų norus, o ne tik tarybos?

Nieko nesakau. Beprasmiška ginčytis, kai ji širsta dėl Jorko hercogo.

– Aš su tuo nesitaikstysiu, – grasina ji. – Imu princą ir keliauju į Tatburio pilį vasarai, o tada į Kenilvertą. Aš neliksiu Londone, aš nebūsiu vėl įkalinta Vindzore.

– Niekas jūsų neįkalins...

– Galite vykti pasimatyti su vaikais, – nusprendžia ji. – O tada grįžkite pas mane. Aš neliksiu Londone, kad hercogas man įsakinėtų, o miestiečiai įžeidinėtų. Žinau, ką jie apie mane pliauškia. Jiems esu barninga moteris, ištekėjusi už kvailio. Nesileisiu taip koneveikiama. Keliausiu ir pasiimsiu dvarą tolyn nuo Londono ir tolyn nuo hercogo, jis gali dalyti kokius tik nori įsakymus, bet aš neprivalau to stebėti. O Londono žmonės lai įvertina, kaip jiems patinka miestas be dvaro, be tarybos ir be parlamento. Pasirūpinsiu, kad jie bankrutuotų, jie pasigailės, kai aš išsivešiu dvarą ir dalysiu mūsų malones bei turtus šalies vidurio žmonėms.

– O kaip karalius? – atsargiai klausiu. – Negalite palikti jo Londone vieno. Tai reikštų įmesti jį Jorko hercogo globon.

– Jis prisijungs prie manęs, kai aš įsakysiu, – sako ji. – Niekas nedrįs man priešgyniauti, kad mano vyras neprivalo būti su manimi, kai aš įsakau. Hercogas nedrįs mūsų laikyti skyrium ir tebūnie aš prakeikta, jei vėl leisiuosi užrakinama Vindzore.