Vestminsterio rūmai, Londonas, 1453 m. ruduo

Kambariai karališkajam pasitraukimui gimdyti paruošti pagal karališkosios šeimos tradicijas. Gobelenai nuimti, langai tvirtai užverti ir uždengti stora medžiaga, kuri nepraleistų trikdančios šviesos ir oro gūsių. Ugniakurai sukrauti: kambariuose turi būti šilta. Kasdien malkininkas pristato medžius iki tvirtai užremtų durų. Nė vienas vyras, net patarnautojai, negali įeiti į karalienės kambarius.

Ant grindų pabarstyta šviežių krūmokšnių ir žolelių, kurios padeda gimdant: žvaginių trikerčių ir sukatolių. Kambaryje pastatyta neaukšta gimdymo lova, paklota ypatingais patalais. Atnešamas karališkasis lopšys – iš Anžu atsiųstas palikimas – nuostabiai išraižytas medis, išklotas auksu. Jis ištaisomas puikiausiais linais, apkraštuotais nėriniais. Paruošiama vystymo lenta kūdikiui, jo vystyklai ir kepurė išskalbiami ir išlyginami. Ankstesniame privačiame kambaryje įrengiamas altorius, o tarp miegamojo bei kambario pastatoma širma, kad atėjęs kunigas galėtų laikyti mišias, o karalienė – dalyvauti jose nematoma. Ji atliks išpažintį už pridengtos širmos. Net įšventintas kunigas negali įeiti į šiuos kambarius šešios savaitės iki gimdymo ir šešios po jo.

Daugelyje ūkių mylintis vyras sulaužo taisykles ir aplanko žmoną per jos užsidarymą, kai tik vaikas gimsta, nuprausiamas, suvystomas ir paguldomas į lopšį. Dauguma vyrų neliečia jos, kol ji nebus apvalyta bažnyčioje tikėdami, kad ji nešvari po triūso gimdymo lovoje ir gali užkrėsti juos moteriška nuodėme. Bet tokie vyrai kaip Ričardas atmeta tokias baimes kaip prietarus. Jis visada švelnus, meilus ir mylintis, atneša man vaisių ir saldumynų, kurie, anot senesnių moterų, neleidžiami. Todėl pribuvėjos turi vyti jį iš kambario protestuodamos, kad jis man trukdys, pažadins kūdikį arba pridarys joms darbo.

Tačiau prie vargšės mažos karalienės, žinoma, neprieis nė vienas vyras. Nė vienas vyras neįleidžiamas į karališkuosius gimdymo kambarius, o jos vyras, vienintelis, kuris galėtų ateiti, savo paties tamsiame kambaryje kasdien prausiamas, tarsi būtų peraugęs vaikas, maitinamas, lyg sirgtų senatvine silpnaprotyste ir geibus tarsi neatšalęs lavonas.

Siaubingas naujienas apie karaliaus sveikatą akylai saugome tarp pilies sienų. Jo kambarių patarnautojai žino, tačiau jie taip sukrėsti darbo, kurį turi padaryti, ir žmogaus, kurį pažinojo, išsekimo, kad Edmundui Bofortui nesunku pasivesti juos po vieną į šoną, prisaikdinti saugoti paslaptį ir pagąsdinti siaubingiausiomis bausmėmis, jei už sienų leptelės bent vieną žodelį. Karaliaus namiškiai – jo palydovai ir patarnautojai, pažai, arklidžių prižiūrėtojas ir arklininkai – žino tik tiek, kad karalių užklupo liga, dėl kurios jis jaučiasi labai pavargęs ir silpnas, nepajėgus jodinėti. Jie svarsto, kas jam galėtų būti, tačiau pernelyg nesijaudina. Jis niekada nebuvo stipruolis, ryte pareikalaujantis keturių medžioklinių žirgų ir varantis juos vieną po kito, kol šie gaus uždegimą. Tykus karaliaus arklidžių gyvenimas toks ir lieka, ir tik vyrai, matantys jį neįgalų lovoje taikiame kambaryje, suvokia, kaip sunkiai karalius serga.

Mūsų ryžtui tylėti padeda ir faktas, kad dauguma lordų ir netituluotos bajorijos išvyko iš Londono vasarai ir grįžta tik pamažu. Hercogas nekviečia parlamento, tad netituluota šalies bajorija neturi priežasties grįžti į miestą ir visus karalystei reikalingus sprendimus karaliaus vardu priima saujelė karaliaus tarybos vyrų pasirašant hercogui. Jis aiškina jiems, kad karalius prastai jaučiasi, yra pernelyg išsekintas ateiti į tarybą ir jis, Edmundas Bofortas, kaip patikimiausias jo giminaitis, laikys karaliaus antspaudą ir tvirtins juo kiekvieną sprendimą. Beveik niekas neįtaria, kad karalius neįgalus ateiti į tarybą. Dauguma mano, kad jis asmeninėje koplyčioje meldžiasi už karalienės sveikatą, studijuoja tyloje ir kad jis perdavė antspaudą bei valdžią Edmundui Bofortui, kuris ir šiaip daug vadovavo.

Tačiau kaip ir turėtų būti, prasideda paskalos. Virėjas pastebi niekada nesiunčiantis į karaliaus kambarius didelių mėsos gabalų, tik sriubas, tada kažkoks besmegenis patarnautojas lepteli, kad karalius neįstengia sukramtyti maisto, užsičiaupia pridurdamas „tesaugo jį Dievas!“ ir pasišalina. Žinoma, gydytojai ateina ir išeina iš karaliaus kambarių. Visi juos matantys pastebi, kokie keisti daktarai ir gydytojai, žolininkai ir įvairaus plauko praktikuojantys gydytojai, ateinantys hercogo kvietimu ir lankantys karalių jo kambariuose. Gydytojai nedrįsta prasižioti, tačiau juos lanko tarnai ir jie siunčia pasiuntinius atnešti jiems žolelių ir vaistų. Po savaitės hercogas pasikviečia mane į savo kambarius ir paprašo perduoti karalienei, kad jis pataria perkelti karalių į Vindzorą, kur būtų paprasčiau jį gydyti nesklindant žinioms.

– Jai tai nepatiks, – sakau jam atvirai. – Jai nepatiks, kad jis bus laikomas ten, o ji įkalinta čia dėl gimdymo.

– Jei jis liks čia, žmonės pradės kalbėti, – sako jis. – Neišlaikysime paslapties. O ji užvis labiausiai norės išvengti paskalų.

Padarau reveransą ir einu prie durų.

– Ką jūs manote? – klausia jis, kai mano ranka jau ant durų velkės. – Ką manote Jūs, Jūsų Kilnybe? Jūs – dovaną turinti moteris. Kaip manote, kas bus su karaliumi? O kas su karaliene, jei jis niekada nepasveiks?

Nieko nesakau. Per seniai esu dvare, kad leisčiausi įtraukiama į spėliojimus apie karaliaus ateitį žmogaus, kuris užima jo vietą.

– Tikriausiai turite minčių, – nekantriai sako jis.

– Galbūt turiu minčių, bet ne žodžių, – sakau ir palieku jį.

Tačiau tą naktį sapnuoju karalių Žveją iš legendos: šaliai vadovauja per trapus ir per silpnas daryti bet ką, išskyrus žvejoti, karalius, o jauna moteris turi valdyti šalį viena ir ilgėtis vyro, kuris turėtų būti šalia jos.

Karalienei atsiskyrimas kelia nuobodulį, o kasdieniai pranešimai iš Vindzoro pilies nuotaiką tik pablogina. Karalius kankinamas vienais vaistais po kitų. Pranešama, kad nusunkiami jo šaltieji skysčiai ir šildomos gyvybiškai svarbios dalys. Žinau, tai reiškia, kad jam nuleidžiamas kraujas ir tada deginamas, kol guli tylus kaip nukryžiuotasis Kristus, laukiantis, kada vėl galės pakilti. Kartais naktimis atsikeliu iš mažos lovelės, man skirtos karalienės kambaryje, ir pakeliu gobeleno kampą nuo lango, kad galėčiau matyti mėnulį, didelę šiltą mėnulio pilnatį prieš rudens ekvinokciją, taip arti žemės, kad įžiūriu kiekvieną raukšlę ir randą ant jos veido ir klausiu jos: „Ar aš apkerėjau karalių? Ar aš jam linkėjau blogo? Tą išgąsčio akimirką, kai meldžiau jį nieko nematyti, ar iš tiesų aš jį apakinau? Ar taip galėjo nutikti? Ar aš galėjau būti tokia galinga? O jei tai buvau aš, kaip galiu atsiimti žodžius ir pakelti jį?“

Šioje bėdoje jaučiuosi labai vieniša. Žinoma, negaliu savo nuogąstavimais pasidalyti su karaliene, kurią kankina savos kaltės ir baimės. Nedrįstu nieko rašyti Ričardui. Tokių minčių apskritai neturėtų man kilti, o juolab negaliu jų išsakyti popieriuje. Man bloga, aš esu pavargusi nuo įkalinimo šiuose tamsiuose kambariuose. Karalienės užsidarymas ilgas ir nerimastingas mums visiems. Tai turėtų būti džiaugsmingiausias jos gyvenimo ruduo pagaliau laukiant gimstančio kūdikio, tačiau viską užgožia baimė dėl karaliaus. Kai kurios damos šnibždasi, kad ir kūdikis gims miegantis.

Tai išgirdusi einu prie upės, saulei leidžiantis sėdžiu prieplaukoje, žvelgiu į srauniai link jūros skubančius vandenis ir kuždu Meliuzinai, kad jei ištariau žodį, kuris apakino karalių, jį atsiimu. Jei man kada nors kilo mintis, kad jis turėtų nieko nematyti, neigiu ją ir visa širdimi trokštu, kad karalienei gimsiantis vaikas būtų sveikas, stiprus, gyventų ilgai ir laimingai. Lėtai parkėblinu į rūmus nežinodama, ar upė išgirdo mano norus, ar ji gali ką nors padaryti, ar mėnulis gali suprasti, kokia vieniša jaučiasi moteris, toli nuo savo vyro, pasaulyje, kupiname pavojų.

Įeinu į prislopintą bruzdesį.

– Jai nubėgo vandenys, – sušnypščia tarnaitė bėgdama pro mane su švariais audeklais.

Nuskubu į miegamąjį. Pribuvėjos jau čia, sūpuotojos kloja lopšį švariais patalais ir minkščiausia antklode, miegamojo patarnautoja šildo žarsteklį pakaitinti specialų gimdymo alų, o pati karalienė stovi geriausios lovos kojūgalyje, pasilenkusi, prisilaiko lovos stulpo, jos baltą veidą išpylęs prakaitas, apatinė lūpa prikąsta. Einu tiesiai prie jos.

– Skausmas praeina, – sakau. – Akimirką po akimirkos jis užlieja ir vėl atslūgsta. Turite būti narsi.

– Aš esu narsi, – niršiai sako ji. – Niekas nepasakys kitaip.

Regiu gimdymo dirglumą, paimu drėgną skudurą, pamirkytą levandų vandenyje, ir švelniai nušluostau jos veidą. Ji atsidūsta skausmui atlėgus ir pasiruošia naujajai bangai. Jos reikia laukti ilgai. Pažvelgiu į pribuvėją.

– Šiek tiek užtruks, – išmintingai sako ji. – Mums visoms verčiau išgerti po puodelį alaus ir prisėsti.

Tai iš tiesų užtrunka – visą naktį – tačiau kitą dieną, šv. Edvardo dieną, ji pagimdo berniuką, brangų Lankasterių berniuką, užtikrinantį Anglijos saugumą ir sostą.

Einu į priėmimo kambarius, kur susirinkę Anglijos lordai laukia naujienų. Edmundas Bofortas tarp jų, tačiau kaip paprastai nestovi visų priekyje. Jis stypso šiek tiek atokiau nuo visų susiliedamas su minia. Pirmą kartą gyvenime nesinaudoja savo pozicija ir tai verčia mane dvejoti: nežinau, ar turėčiau eiti tiesiai prie jo ir pranešti naujienas. Jis yra Anglijos konsteblis, jis – labiausiai numylėtas šalies lordas. Jis vadovauja asmeninei tarybai, o jie yra jo paskirti vyrai parlamente. Jis karaliaus ir karalienės favoritas ir mes visi įpratę suteikti jam pirmenybę. Paprastai pirmiausia kreipčiausi į jį.

Žinoma, pirmasis žmogus, kuris turėtų išgirsti naujienas, turėtų būti vaiko tėvas, karalius. Tačiau jis, telaimina jį Dievas, yra toli, labai toli. Šiandienai nėra protokolo ir aš nežinau, ką turėčiau daryti. Akimirką dvejoju ir tada, kai visos kalbos nutyla ir vyrai pasisuka į mane, paprasčiausiai tariu:

– Milordai, atnešu gerų naujienų. Karalienė susilaukė gražaus berniuko ir pavadino jį Edvardu. Telaimina Dievas karalių.

Po kelių dienų, kai kūdikis žydi, o karalienė pailsi, grįžtu į karalienės kambarius po pasivaikščiojimo pilies soduose ir sudvejoju. Prie uždarų durų į jos kambarį stovi jaunas vaikinas ir pora sargybinių, pasipuošusių Jorko giminės livrėjomis su balta rože. Iš karto suprantu, kad tai pranašauja bėdą, tad atidarau duris ir įžengiu vidun.

Karalienė sėdi ant savo kėdės prie lango, o Ričardo, Jorko hercogo žmona, stovi priešais ją. Margareta nepakvietė jos atsisėsti ir raudonis Sesilijos Nevil skruostuose išduoda man, kad ji puikiai supranta pažeminimą. Man įeinant ji pasisuka ir sako:

– Jos Kilnybė, kilmingoji našlė hercogienė, patvirtins viską, ką sakau, esu tikra.

Mandagiai tūpteliu.

– Gera diena, Jūsų Kilnybe, – mandagiai tariu, einu ir atsistoju prie karalienės, mano ranka padėta ant jos kėdės atlošo, kad Sesilijai nekiltų abejonių, kieno aš pusėje, kad ir ko ji čia atsibeldė, kad ir ką ji tikisi, aš patvirtinsiu.

– Jos Kilnybė prašo manęs pasirūpinti, kad jos vyras būtų kviečiamas į visus karališkosios tarybos susirinkimus, – išsekusiu balsu sako karalienė.

Sesilija linkteli ir pratęsia:

– Kaip ir turėtų būti. Kaip visada buvo kviečiama jo šeima. Karalius pažadėjo, kad taip bus.

Laukiu.

– Paaiškinau Jos Kilnybei, kad esu užsidariusi ir valdyme nedalyvauju, – sako karalienė.

– Tiesą sakant, jūs apskritai neturėtumėte priimti lankytojų, – pastebiu.

– Apgailestauju, kad atvykau, bet kaip kitaip mano vyro pozicija bus apsvarstyta? – rėžia hercogienė akivaizdžiai neatgailaudama. – Karalius nieko nepriima ir net dvaras jo nelanko. O Somerseto hercogas nėra mano vyro draugas. – Ji vėl pasisuka į karalienę. – Kenkiate šaliai neleisdami mano vyrui tarnauti, – sako ji. – Jis didžiausias magnatas karalystėje, o jo ištikimybė karaliui neabejotina. Jis artimiausias karaliaus pusbrolis ir jo įpėdinis. Kodėl jis nekviečiamas dalyvauti karaliaus taryboje? Kaip gali būti svarstomi reikalai neišklausant jo nuomonės? Kai reikia ginklų ir pinigų, skubiai kreipiatės į jį. Jis turi dalyvauti priimant sprendimus.

Karalienė gūžteli pečiais.

– Pasiųsiu Somerseto hercogui žinutę, – pasiūlo ji. – Tačiau kaip suprantu, nedaug kuo galiu padėti. Karalius pasitraukęs melstis, o aš vis dar užsidariusi. Manau, hercogas tvarko kasdienius reikalus geriausiai kaip tik gali su keliais patarėjais.

– Mano vyras turi būti vienas iš jų, – nenusileidžia hercogienė.

Žengiu į priekį ir mosteliu į duris.

– Esu tikra, karalienė džiaugiasi, kad atkreipėte į tai jos dėmesį, – sakau. Nenoriai hercogienė leidžiasi palydima lauk. – Ir kadangi Jos Kilnybė pažadėjo parašyti žinutę hercogui, manau, jūsų vyras sulauks kvietimo į tarybą.

– Ir jis turi būti ten, kai kūdikis bus pristatytas karaliui.

Nuo šių žodžių sustingstu, abi su karaliene pasikeičiame apstulbusiais žvilgsniais.

– Atleiskite, – sakau, kai Margareta tyli. – Žinote, kad nebuvau auginta anglų dvare. Ir tai pirmas kartas, kai dalyvavau gimstant princui, – tačiau ji gimusi ir augusi Anglijoje. – Pasakykite man, kaip kūdikis pristatomas karaliui?

– Jį turi pristatyti asmeninė taryba, – sako Sesilija Nevil iš karto pralinksmėjusi dėl mano sutrikimo. Manau, ji žino, kad šito mes neplanavome. – Kad kūdikis būtų pripažintas kaip sosto paveldėtojas ir karalystės princas, asmeninė taryba turi pristatyti jį karaliui, ir karalius oficialiai turi jį pripažinti kaip savo sūnų ir paveldėtoją. Be šios ceremonijos jis nėra sosto įpėdinis. Jei tėvas jo nepripažins, jis negali būti laikomas Anglijos paveldėtoju. Jis negali gauti titulų. Tačiau juk sunkumų nekils, ar ne?

Margareta nieko nesako, tik atsilošia kėdėje, lyg būtų išsekinta.

– Ar gali? – vėl klausia hercogienė.

– Žinoma, ne, – skubiai atsakau. – Esu tikra, kad Somerseto hercogas viskuo pasirūpins.

– O jūs pasirūpinsite, kad mano vyras būtų pakviestas dalyvauti, – nenusileidžia Sesilija. – Nes tai jo teisė.

– Aš pati nunešiu karalienės žinutę hercogui, – patikinu ją.

– Ir, žinoma, mes visi labai džiaugsimės galėdami dalyvauti krikštynose, – prideda ji.

– Žinoma. – Laukiu norėdama pamatyti, ar ji turės įžūlumo pasiprašyti tapti krikšto motina, tačiau pasitenkina reveransu karalienei ir atsitraukia per kelis žingsnius leisdama man palydėti ją prie durų. Išeiname drauge. Priėmimų kambaryje lūkuriuoja gražus vaikinas, kurį pastebėjau anksčiau, ir pašoka ant kojų. Tai jos vyriausias berniukas Edvardas, pamatęs mane nusilenkia. Tai pats gražiausias vaikas gelsvai rudais plaukais, tamsiomis pilkomis akimis, linksma šypsena ir aukštas, galbūt man iki peties, nors dar tik vienuolikos.

– Ach, jūs atsivežėte savo berniuką, – šūkteliu. – Mačiau jį ateidama, tačiau nepažinau.

– Tai mano Edvardas, – sako ji, balsas šiltas nuo išdidumo. – Edvardai, tu pažįsti ledi Rivers, kilmingąją Bedfordo našlę.

Ištiesiu ranką, jis nusilenkia ir pabučiuoja ją.

– Tikras širdžių ėdikas, – sakau jai su šypsena. – Jis tokio paties amžiaus kaip mano Antonis, ar ne?

– Skirtumas tik keli mėnesiai, – sako ji. – Ar Antonis Graftone?

– Apsistojęs pas seserį Grobyje, – sakau. – Mokosi manierų. Manau, jūsų berniukas aukštesnis nei maniškis.

– Jie stiebiasi tarsi piktžolės, – sako ji slėpdama išdidumą. – Ir batus išauga! Ir ilgaaulius! Žinoma, aš turiu dar du berniukus ir Ričardą lopšyje.

– Aš dabar turiu keturis berniukus, – atsakau. – Netekau savo pirmojo, Luiso.

Ji iš karto persižegnoja.

– Tesaugo jį Dievas, – sako. – O mūsų ledi teikia paguodos.

Šis pokalbis apie vaikus mus suvienijo. Ji prieina arčiau ir linkteli karalienės kambario pusėn.

– Ar viskas vyko sklandžiai? Ar ji gerai jaučiasi?

– Puikiai, – sakau. – Užtruko visą naktį, tačiau ji laikėsi narsiai ir kūdikis gimė šaunus.

– Sveikas ir stiprus?

– Sveikas kaip ridikas, – atsakau sena šalies patarle. – Drūtas berniukas.

– O karalius? Ar jis gerai jaučiasi? Kodėl jo čia nėra? Maniau, jis ateis aplankyti savo sūnaus.

Mano šypsena atviraširdė.

– Jis tarnauja Dievui ir žmonėms geriausiu įmanomu būdu, – sakau. – Ant kelių saugiai gimus sūnui ir Anglijos įpėdiniui.

– O, taip, – sako ji. – Tačiau girdėjau, kad jis sunegalavo Kalendrono pilyje ir grįžo namo palankinu?

– Jis buvo pavargęs, – sakau. – Didžiąją dalį vasaros persekiojo ir baudė sukilėlius. Ir šiemet, ir pernai didžiąją daugumą vasaros dienų praleido užtikrindamas, kad žemėse įsivyrautų teisingumas. Kartais ir jūsų žemėse, tiesą sakant.

Ji kresteli galvą išgirdusi priekaištą.

– Jei karalius numylėtiniu renkasi ne artimiausią giminaitį, savo tikruosius draugus ir geriausius patarėjus, bėdos garantuotos, – karštai sako ji.

Pakeliu ranką.

– Atleiskite, – sakau. – Neketinau priekaištauti, kad jūsų nuomininkai itin nevaldomi ar jūsų tėvo šeima, Neviliai, yra labiausiai erzinantys kaimynai Anglijos šiaurėje. Norėjau pasakyti, kad karalius dėjo visas pastangas įtvirtinti savo valdžią visoje Anglijoje. Jūsų vyras hercogas atvykęs į tarybą galės patikinti savo kolegas, kad jo žemėse nėra nė užuominos sukilimo, o jo giminaičiai, jūsų šeima, gali taikiai gyventi su Persiais šiaurėje.

Ji suspaudžia lūpas piktam atsakymui.

– Žinoma, – sako ji. – Mes visi norime tarnauti ir remti karalių. Šiaurė negali būti padalyta.

Nusišypsau jos berniukui.

– O ką tu tikiesi veikti užaugęs, Edvardai? – klausiu. – Ar būsi kilmingas generolas kaip tavo tėvas? Ar tavęs laukia bažnyčia?

Jis pakreipia galvą.

– Vieną dieną aš tapsiu Jorko giminės galva, – droviai sako savo batams. – Mano pareiga būti pasiruošusiam tarnauti giminei ir šaliai kaip tik reikės, kai ateis laikas.

Karališkajam kūdikiui surengiamos įspūdingos krikštynos. Karalienė pati užsako auksinio audeklo šleifą jo krikšto drabužiui, kuris atgabenamas iš Prancūzijos ir kainuoja brangiau nei jo krikšto motinos Anės, Bakingamo hercogienės, suknelė. Krikšto tėvais pakviečiami Kenterberio arkivyskupas ir Somerseto hercogas Edmundas Bofortas.

– Ar tai išmintinga? – tyliai klausiu jos, kai ji nuodėmklausiui vardija pasirinktus krikštatėvius. Ji klūpo priešais nedidelį altorių asmeniniame kambaryje, aš greta jos, o kunigas už širmos. Niekas negali išgirsti mano primygtinio kuždesio.

Ji nepasuka galvos nuo sunertų rankų.

– Nesirinkčiau nieko kito, – šnibžda. – Hercogas juo rūpinsis ir saugos tarsi savo paties vaiką.

Tylomis papurtau galvą, tačiau suprantu, ką ji padarė. Ji apsupo savo berniuką dvaro palyda: žmonėmis, kuriais gali pasitikėti, žmonėmis, kuriuos paskyrė Somersetas, ir Somerseto giminaičiais. Jei karalius daugiau neprabiltų, jos berniuką sups nedidelė, jį sauganti armija.

Anė, Bakingamo hercogienė, neša brangų vaiką prie krikšto indo Vestminsterio koplyčioje. Tarp damų stovinti Sesilija Nevil į mane žiūri rūsčiai, lyg būčiau atsakinga už tai, kad krikštatėviu turėjęs tapti jos vyras Ričardas, Jorko hercogas, dar kartą paniekintas. Niekas nepasigenda karaliaus, nes krikštynos yra krikštatėvių reikalas ir, žinoma, karalienė vis dar užsidariusi. Tačiau paslapties per amžius neišsaugosi, o karalius negali išvien sirgti. Juk jis turėtų netrukus pasveikti.

Per krikštynų puotą Edmundas Bofortas pasiveda mane į šoną.

– Praneškite karalienei, kad aš sukviesiu didžiąją tarybą, įskaitant ir Jorko hercogą, ir pristatysime mažąjį princą karaliui Vindzore.

Dvejoju.

– Bet, Jūsų Kilnybe, kas, jei vaiką pamatęs jis nepabus?

– Tada reikalausiu patvirtinti įpėdinį be karaliaus pripažinimo.

– Ar negalite to padaryti be apsilankymo pas karalių? – klausiu. – Jie visi žino, kad valdovas nesveikuoja, tačiau pamatę jį be gyvybės ženklų...

Jis vypteli.

– Negaliu. Pasakykite karalienei, kad bandžiau, bet taryba reikalauja pristatyti vaiką karaliui. Priešingu atveju atrodys pernelyg keista: jie nuspręs, kad jis miręs, o mes tai nuo jų slepiame. Gavome daugiau laiko, nei svajojau esant įmanoma. Tačiau dabar viskas turi baigtis. Jie turi aplankyti karalių ir pristatyti jam vaiką. Šito nebeišvengsime. – Jis dvejoja. – Turiu jums pasakyti dar vieną dalyką, dėl kurio turėtumėte įspėti karalienę: liežuvaujama, kad vaikas nėra tikras karaliaus sūnus.

Sustingstu supratusi pavojų.

– Paskalos?

Jis linkteli.

– Darau viską, kad jas nutildyčiau. Tokios prielaidos aiškiai yra išdavystė, todėl aš pasirūpinsiu, kad visi šmeižikai savo gyvenimą baigtų kartuvėse. Tačiau karaliui dingus iš dvaro, žmonės neišvengiamai laido liežuvius.

– Ar jie įvardija tą kitą vyrą? – teiraujuosi.

Jis pažvelgia į mane, jo tamsiose akyse apgaulės neregėti.

– Nežinau, – sako lyg iš tikrųjų žinotų. – Bet kuriuo atveju, įrodymų nėra. Bent tai yra tiesa. – Prašau Dieve, lai neišlenda įrodymai apie suktybes. – Tačiau Jorko hercogas išjudino tarybą, tad karalius turi pamatyti ir bent jau palaikyti kūdikį.

Somerseto vadovaujama dvylikos lordų taryba atvyksta į pilį paimti kūdikio ir nuplukdyti jį pristatyti tėvui. Su jais keliausiu aš, kūdikio žindyvės ir sūpuotojos. Anė, Bakingamo hercogienė, jo krikštamotė, taip pat vyks. Rudens diena šalta, tačiau barža užsandarinta, o suvystytas kūdikis įsuktas į kailius. Auklė čiūčiuoja jį glėbyje valties gale, čia pat – kūdikio sūpuotojos ir žindyvė. Paskui mus seka dvi baržos: Somerseto hercogas ir jo draugai vienoje, Jorko hercogas ir jo sąjungininkai – kitoje. Tai neįvardyto priešiškumo flotilė. Stoviu valties pirmagalyje, žvelgiu į vandenį, klausau raminančio upės teliūskavimo į baržą, srovėje panyrančių ir iškeliamų irklų teškenimo.

Pasiuntėme žinią, kad lordai aplankys karalių, tačiau išsilaipinus Vindzore ir maklinant per tylią pilį prie viršutinės sargybos esu šokiruota. Monarchui ir dvarui išvykus iš vienos pilies į kitą, tarnai naudojasi proga išvalyti ir uždaryti oficialius kambarius. Atsiuntus karalių į Vindzorą be dvaro, miegamieji, virtuvės, kuriose gaminamas maistas šimtams, oficialūs priimamieji ir aidinčios arklidės liko užsklęsti. Negausi karaliaus palyda įsitaisė jo asmeniniuose kambariuose, o likusi pilis atrodo tuščia ir gana apleista. Paprastai dvaro širdimi tampantis puikusis valdovo priėmimų kambarys pridvisęs ir pritvinkęs užsistovėjusio oro; tarnai neišvalė židinio, o blyksinčios liepsnos išduoda, kad ugnis ką tik įkurta. Atrodo šalta ir nyku. Sienų nepuošia gobelenai, o kai kurios langinės užvertos, tad kambarys pritemdytas ir vėsus. Ant grindų pakreikta senų vikšrių, apipelijusių ir sausų, sieninėse žvakidėse – apdegusios žvakės su vikšrio šerdimi. Pirštu pasivadinu ekonomą.

– Kodėl neuždegėte židinio anksčiau? Kur karaliaus gobelenai? Šis kambarys daro gėdą.

Jis nunarina galvą.

– Atleiskite, Jūsų Kilnybe. Tačiau čia teturiu vos keletą tarnų. Visi Vestminsteryje patarnauja karalienei arba Somerseto hercogui. O karalius iš čia vis tiek neišeina. Ar norėtumėte, kad užkurčiau židinius daktarams ir jų tarnams? Niekas daugiau nesilanko, mums buvo duoti įsakymai neįleisti nė vieno be hercogo leidimo.

– Įkurkite židinį, kad karaliaus kambariai taptų šviesūs, švarūs ir džiugūs, – paliepiu. – Jei nepakanka tarnų karaliaus kambariuose palaikyti švarą, reikėjo mums pranešti. Jo Kilnybe derėtų rūpintis geriau. Tai Anglijos karalius, tad jam turi būti patarnaujama kaip ir pritinka.

Jis nusilenkia išgirdęs priekaištą, tačiau abejoju, kad man pritaria. Jei karalius nieko nemato, kokia prasmė kabinti ant sienos gobelenus? Jei niekas neatvyksta, kam blizginti oficialius kambarius? Jei nėra lankytojų, kam kurti židinį priėmimų kambaryje? Prie dvigubų durų Somerseto hercogas mosteli man prisijungti einant į privačius kambarius. Sargyboje stovi tik vienas žmogus.

– Apie mus nereikia pranešti, – sako. Sargybinis atidaro duris ir mes įsmunkame vidun.

Kambarys pasikeitęs. Paprastai tai graži erdvė su dviem nišiniais langais, žvelgiančiais į vandeningas pievas ir upę, kitoje pusėje – į viršutinę sargybą, kur šurmuliuoja įeinantys ir išeinantys žmonės, grindiniu kaukši žirgai, kartais liejasi muzika. Kambariuose dūzgia dvariškiai ir karaliaus patarėjai. Paprastai sienas puošia gobelenai, stalus dekoruoja smulkūs aukso ir sidabro dirbiniai, mažos margintos dėžutės ir mažmožiai. Šiandien kambarys tuščias, siaubingai plikas, išskyrus didžiulį stalą, nukrautą medicininiais įrankiais: dubenimis taurėms, skalpeliais, didžiuliu stiklainiu besirangančių dėlių, keletu tvarsčių, įvairiais tepalais, didžiule dėže žolelių, užrašine su kasdieniais pastebėjimais apie skausmingą gydymą, keletu dėžių su prieskoniais ir metalo drožlėmis. Greta stovinčioje kėdėje karaliaus rankos ir kojos pritaisomos storais odiniais diržais, kad nesimuistytų, kai jam į gerklę pilami gėralai arba pjaustomos laibos rankos. Kėdė be sėdynės, užtat su dubeniu apačioje jo šlapimui ir išmatoms. Kambaryje pakankamai šilta. Židinyje pleška ugnis, čia švaru, bet vis tiek panašiau į geriausią pamišėlių palatą Betliejaus ligoninėje nei karališkuosius apartamentus. Tarsi čia būtų slaugomas beprotis, o ne monarchas. Hercogas kraupiai dėbteli į mane. Čia apsilankiusiam sunku būtų patikėti, kad karalius iškeitė pasaulį į tylią maldą.

Tamsiais apsiaustais apsigaubę trys vyriausieji karaliaus gydytojai paniurę pasitinka prie stalo, nusilenkia, tačiau tyli it prisisėmę vandens į burnas.

– Kur Jo Kilnybė karalius? – klausia hercogas.

– Rengiamas, – informuoja daktaras Arundelis. – Jį tuoj atves.

Hercogas žengia žingsnį link miegamojo ir tada stabteli, tarsi nenorėtų pamatyti, kas dedasi viduje.

– Išveskite jį, – lakoniškai nurodo.

Priėjęs prie karaliaus miegamojo durų gydytojas plačiai jas atlapoja.

– Atveskite jį, – paliepia jis.

Viduje girdėti stumdant baldus, pajuntu, kad stipriai sugniaužiu į rankoves įtrauktus kumščius. Aš bijau. Gąsdinuosi, ką pamatysiu. Tada duryse pasirodo karališka livrėja vilkintis raumeningas vyras, nešinas karaliaus sostą primenančia sunkia kėde, pastatyta ant pagrindo kaip palankine. Paskui, įsitvėręs galinių rankenų, seka antras nešikas, o ant kėdės kabaliojančia galva, užmerktomis akimis linguoja tai, kas liko iš mūsų karaliaus.

Jis puikiai atrodo su mėlyna mantija ir raudonu apsiaustu, jo ploni tamsūs plaukai sušukuoti iki pečių. Jis nuskustas, tačiau barzdaskutys jam įpjovė ir ant kaklo matyti lašas kraujo. Dėl kabaliuojančios galvos atrodo, tarsi būtų nešamas nugalabytas vyras, o jo žaizdos plūsta krauju žudikų akivaizdoje. Raiščiai aplink juosmenį ir krūtinę tvirtai jį laiko, bet galva nusvirusi į vieną pusę, tad pastačius kėdę nulinksta ant krūtinės tarsi lėlės. Gydytojai švelniai kilsteli ir ištiesina galvą, tačiau nuo prisilietimo jis net nekrusteli. Jo akys užmerktos, alsavimas sunkus tarsi šlapjurgio miegas.

„Karalius Žvejys“ kuždu sau. Jis atrodo tiksliai kaip užkerėtas vyras. Tai ne šio pasaulio liga – tai turi būti jam siųstas prakeiksmas. Jis atrodo lyg būtų ne gyvas žmogus, o vaškinė monarcho kopija, guldoma į karstą per karališkąsias laidotuves. Tik besikilnojanti krūtinė ir retkarčiais išsprūstantis šnarpštimas išduoda, kad jis gyvas. Tikras, bet ne gyvas žmogus. Spygsau į hercogą – jis pakraupęs vėpso į karalių.

– Blogiau nei maniau, – tyliai prisipažįsta man. – Kur kas blogiau.

Į priekį išeina gydytojas.

– Jis sveikas... kitais atžvilgiais.

Sumišusi spygsau į jį. Taip gera sveikata neapibūdinama. Jis panašus į negyvėlį.

– Ar niekas jo neišjudina?

Jis papurto galvą ir mosteli į stalą už nugaros.

– Išbandėme viską, – prisipažįsta. – Mes bandome. Maždaug vidurdienį kasdien, jam papusryčiavus, valandą mėginame jį pažadinti ir dar valandą kiekvieną vakarą prieš vakarienę. Tačiau, regis, jis nieko negirdi ir nejaučia skausmo. Kasdien raginame jį pabusti, kartais pakviečiame kunigą pašaukti jį atlikti savo pareigą, papriekaištauti, kad jis mus nuvilia. Tačiau jis nerodo jokio ženklo, kad girdi ar supranta.

– Ar jam blogėja?

– Ne, bet ir negerėja. – Jis dvejoja. – Manau, kad jo miegas tapo gilesnis nei pirmąkart, kai jį aptikome. – Jis mandagiai mosteli į kitus gydytojus. Vienas iš jų papurto galvą. – Nuomonės išsiskiria.

– Ar manote, kad jis prabils pamatęs sūnų? – klausia gydytojų hercogas. – Ar jis apskritai ką nors sako? Ar bent jau sapnuoja?

– Jis nieko nesako, – porina daktaras Feisbis. – Tačiau manau, kad sapnuoja. Kartais regėti judantys jo vokai, kartais per miegus jis trūkčioja. – Jis pažvelgia į mane. – Kartą jis rypavo.

Užsidengiu rankomis burną nuo minties, kad karalius per miegus rauda. Svarstau, ar jis mato kitą pasaulį, svarstau, ką jis stebi. Jis miega jau beveik keturis mėnesius: tai ilgas sapnas. Ką keturių mėnesių sapnas gali parodyti miegančiam žmogui?

– Ar mes galime jį paskatinti judėti? – Hercogas galvoja apie šoką, kurį patirs taryba pirmą kartą pamačiusi tokį valdovą. – Ar jis išlaikys kūdikį, jei įduosime jam į rankas?

– Jis gana silpnas, – įspėja daktaras Arundelis. – Bijau, kad išmes kūdikį. Jam negalima duoti nieko vertingo. Jis pats gana nepajėgus.

Stoja siaubinga tyla.

– Tai turi būti padaryta, – nusprendžia hercogas.

– Bent jau patraukite tą siaubingą kėdę, – nurodau aš. Du nešikai pakelia kėdę su raiščiais bei tualeto kėdę ir išneša.

Hercogas suglumęs žiūri į mane. Nė vienas iš mūsų nesugalvojame, kaip pasielgti.

– Pakvieskite juos vidun, – sako man.

Išeinu pas laukiančius lordus.

– Jo Kilnybė karalius – savo asmeniniame kambaryje, – sakau ir pasitraukiu į šoną, kol jie sueina, sūpuotojos ir auklė seka paskui hercogienę. Man kvailai palengvėja matant kūdikį atmerktomis tamsiai mėlynomis akimis, mirksinčiomis į lubas. Būtų siaubinga, jei jis miegotų kaip ir jo tėvas.

Asmeniniame kambaryje lordai sutrikusiu puslankiu išsirikiuoja aplink karalių. Neišsprūsta nė žodis. Matau, kaip vienas vyras persižegnoja. Ričardas, Jorko hercogas, atrodo niūrus regėdamas miegantį karalių. Vienas vyras dengiasi akis nuo šio vaizdo, kitas rauda. Jie visi giliai sukrėsti. Anę, Bakingamo hercogienę, giminaitis Edmundas Bofortas įspėjo apie karaliaus būklę, bet ji atrodo išblyškusi. Ji suvaidina savo vaidmenį šioje groteskiškoje scenoje, tarsi kasdien įduotų kūdikį apmirusiam tėvui. Bakingamo hercogienė paima vaiką ir eina link kėdėje pririšto nejudančio karaliaus.

– Jūsų Kilnybe, – tyliai kreipiasi. – Tai jūsų sūnus. Ji žengia į priekį, tačiau karalius nepakelia rankų paimti vaiko. Jis nė nekrusteli. Hercogienė nepatogiai laiko kūdikį prie krūtinės, tačiau karalius net nesujuda. Ji pažvelgia į Somerseto hercogą, kuris paima iš jos vaiką ir padeda karaliui į sterblę. Jis nesujuda.

– Jūsų Kilnybe, – garsiai praneša hercogas. – Tai jūsų sūnus. Pakelkite ranką, kad jį pripažįstate.

Nieko.

– Jūsų Kilnybe! – vėl kreipiasi hercogas, šįkart garsiau. – Tik linktelėkite galvą, kad pripažįstate sūnų.

Nieko.

– Tik mirktelėkite, sere. Tik mirktelėkite parodydamas, kad žinote, jog tai jūsų sūnus.

Atrodo, tarsi visi būtume apkerėti. Daktarai ramiai žvelgia į savo pacientą tikėdamiesi stebuklo, hercogienė laukia, hercogas viena ranka prilaiko kūdikį ant nejudrių karaliaus kelių, o kita vis stipriau spaudžia karaliaus petį negailestingai jį gnybdamas. Tyliu ir ramiai stoviu. Akimirką jaučiu, lyg karalius skleistų ramybės užkratą, nuo kurio mes visi sustingsime ir užmigsime su juo, užkerėtas dvaras aplink miegantį karalių. Tada kūdikis pravirksta. Žengiu į priekį ir čiumpu jį, tarsi bijočiau, kad neužkrėstų jo miegu.

– Tai beviltiška, – ūmiai prabyla Jorko hercogas. – Jis nieko nemato ir negirdi. O Dieve, Somersetai, kiek jau laiko jis toks? Jis nieko negali daryti. Turėjote mums pasakyti.

– Jis vis dar karalius, – atžariai atšauna hercogas.

– Niekas to neneigia, – atkerta Ričardas, Jorko hercogas. – Tačiau jis nepažino savo sūnaus ir negali tvarkyti karalystės reikalų. Karalius pats kaip kūdikis. Reikėjo mums pasakyti.

Edmundas Bofortas apsižvalgo paramos, bet net jo giminei prisiekę lordai, nekenčiantys ir bijantys Jorko hercogo, negali paneigti, kad karalius nepripažino sūnaus, nieko nedaro, nieko nemato, nieko negirdi, yra toli, labai toli nuo mūsų – kas žino, kur?

– Grįšime į Vestminsterį, – pareiškia Edmundas Bofortas. – Ir lauksime, kol Jo Kilnybė pasveiks. – Jis meta niršų žvilgsnį į daktarus. – Geri gydytojai būtų jį pažadinę, aš žinau.

Tą vakarą snūduriuodama savo miegamajame Vestminsterio pilyje svarstau apie miegą, nepertraukiamą kaip mirtis, tik šįkart žmogus sapnuoja, sukruta ir vėl miega. Koks jausmas būtų pasimuistyti, pastebėti gydytojus bei tą siaubingą kambarį su kėde, peiliais, dėlėmis ir vėl nugrimzti į miegus nepajėgiant pasipriešinti? Koks jausmas praverti burną tyliam riksmui sapne ir nebyliai užmigti? Užmigusi vėl sapnuoju karalių Žveją, valdovą, kuris negali nieko padaryti karalystei ritantis į chaosą ir tamsą, paliekantį jauną moterį be sutuoktinio. Karalius Žvejys sužeistas į paslėpsnius: jis negali nei pradėti vaiko, nei išlaikyti žemių. Lopšys tuščias, laukai pliki. Naktį pabundu ir dėkoju Dievui, kad taip padariau, kad keras, lyg tamsos antklodė gaubiantis karalių, manęs neuždusino. Svarstau. Papurtau galvą ant pagalvės ir mąstau, ar tai mano kaltė, ar aš įsakiau karaliui apakti, ar tai mano neatsargūs žodžiai pavertė jį neregiu?

Pabudusi aušros šviesoje esu labai budri, lyg kažkas šauktų mano vardą. Atsikeliu ir einu prie papuošalų dėžutės, kurią man dovanojo protetė Džehanė. Ten nepaliestas guli kapšelis su karuliais, šįkart išsirenku karūną, simbolizuojančią valdovo sugrįžimą. Prie šio vieno karulio pririšu keturis skirtingus kaspinus. Baltas kaspinas simbolizuoja žiemą: ar jis grįš pas mus tada, žalias kaspinas reiškia, kad karalius negrįš pas mus iki pavasario, geltonas kaspinas ženklina pjūtį, o raudonas pasakys, kad jis grįš po metų, kai ant erškėčių sirps uogos. Kiekvieną kaspiną pritaisau prie keturių juodų virvelių ir nešuosi į pasivaikščiojimą paupiu, kur potvyniui artėjant pakilusi ir srauni skuba Temzė.

Nieko nesutinku braukdama į nedidelę medinę prieplauką, kur valtininkai susirenka keleivius. Prie vieno iš stulpų pririšu keturias juodas virveles ir metu nedidelę karūną su spalvotais kaspinais kaip išgalėdama tolyn į upę, o tada grįžtu į karalienės gimdymo kambarius, kur ji laukia, kada pasibaigus apsivalymo laikui galės išeiti į šviesą.

Palieku karūną vandenyje savaitei, kol karalienė išeina iš gimdymo kambarių ir yra apvaloma iškilmingose apeigose. Jai įkandin pagarbiai seka visos karalystės hercogienės, lyg jų vyrai nebūtų įstrigę apmąstymuose, kaip bus pripažintas princas ir vadovaujama karalystei, kol karalius nieko nemato ir niekam nevadovauja. Karalienei grįžus į visuomenę hercogas ateina į jos kambarius ir praneša, kad Jorko hercogo svainis, Solsberio grafas, viešai postringauja, jog kūdikis nėra karaliaus, ir daug, pavojingai daug žmonių šiais žodžiais tiki. Karalienė paskelbia, kad visi, paisantys šio šmeižto, į dvarą gali nebegrįžti. Ji nurodo draugams nebendrauti su Solsberio grafu ir jo piktavaliu sūnumi, Voriko grafu. Ji skundžiasi man, kad Ričardas, Jorko hercogas, jų giminaitis, ir net hercogienė Sesilija yra jos priešai, mirtini priešai, ir liepia man su jais daugiau niekada nekalbėti. Ji nekomentuoja kalbų, daugumos žmonių spėlionių, kad karalius nepajėgus pradėti sūnaus, tad kūdikis nėra princas.

Karalienė ir Edmundas Bofortas nutaria padvigubinti pastangas pažadinti karalių, tad pasamdo naujus gydytojus ir ekspertus. Jie pakeičia alchemijos įstatymus: mokslo vyrams vėl leidžiama eksperimentuoti. Jų prašoma nustatyti nežinomos valdovo proto ligos priežastis ir gydymą. Vėl atidaromos kalvės, vėl kurstomos krosnys, parsisiunčiamos užsienietiškos žolelės ir prieskoniai; vaistažolininkystė, net magija leidžiamos, jei tai išgydys karalių. Medikams įsakoma skirti veiksmingesnį gydymą, tačiau kadangi niekas nežino, kas valdovui yra, neaišku ir ką reikėtų daryti. Jis visada buvo melancholiškas, tad mėginama pakeisti jo būdą. Jis girdomas deginančiais gėrimais ir aštriomis sriubomis, kad taptų karštesnis; migdomas po storais kailiais, sukrautais ant jo lovos, su karštomis plytomis prie kojų ir šildančiomis keptuvėmis iš šonų, kol karalius išprakaituoja ir rypauja per miegus, bet vis tiek nepabunda. Jam įpjaunamos rankos ir nuleidžiamas kraujas, kad išvarvėtų ašaringa nuotaika; nugara ištepama garstyčių sėklų pasta, kol išrausta ir nueina žaizdomis; jam į gerklę grūdamos piliulės ir statomos klizmos: per miegus jis vemia ir viduriuoja deginančias atliekas, nuo kurių jo oda parausta ir išjautrėja.

Jį bandoma supykdyti daužant pėdas, riksmais ir grasinimais. Daktarai prisiima pareigą tyčiotis iš jo dėl bailumo, prikaišioti, kad jis neprilygsta savo tėvui. Jis siaubingai plūstamas, Dievas jiems teatleidžia; jam į veidą rėkiami tokie dalykai, kad plyštų širdis, jei girdėtų. Bet jis kurčias. Jis vanojamas ir nuo smūgių raudonuoja skruostai. Tačiau nepakyla ir neišeina. Guli nejudrus, su juo galima daryti ką tik nori. Bijau, kad tai ne gydymas, o kankinimas.

Vestminsteryje laukiu savaitę ir tada suprantu, kad atėjo rytas, kai auštant vėl pabundu ir kiekviena mano kūno ląstelė, regis, būdrauja, o protas skaidrus kaip prieplauką skalaujantys šalti vandenys. Keturi siūlai saugiai pritaisyti prie prieplaukos stulpo, ir aš visa širdimi tikiuosi, kad pasirinkusi juodą virvelę ištrauksiu karūną su baltu kaspinu, kuris reikš, jog karalius sugrįš pas mus šią žiemą.

Man uždėjus plaštaką ant virvelių pasirodo saulė. Žvelgiu į rytus, į ją, tekančią virš Anglijos širdies. Kylanti saulė ant vandens meta akinamą spindesį; atšiauri saulė, balta, auksinė ir sidabrinė atšiauri saulė šaltame mėlyname danguje; jai kylant ir miglai sūkuriuojant virš upės išvystu neįtikėtiną reginį: ne vieną saulę, o tris. Matau tris saules: vieną danguje ir dvi virš vandens, miglos ir vandens atspindžius, tačiau aiškiai tris saules. Mirkteliu ir pasitrinu akis, tačiau trys saulės spigina į mane, kai lengvai truktelėjusi ištraukiu vieną virvelę, pernelyg lengvai sau į ranką. Tai ne virvelė su baltu kaspinu, kuris reikštų, kad karalius sugrįš žiemą, ir ne žalia, simbolizuojanti, kad karalius sugrįš pas mus pavasarį. Vieną po kitos ištraukusi virveles matau, kad visi kaspinai be karūnos: ji dingo. Karalius pas mus niekada negrįš – brėkš nauja aušra ir trys prabangios saulės.

Parkėblinu į rūmus, nešina pluoštu šlapių kaspinų, ir svarstau, ką galėtų reikšti trys saulės virš Anglijos. Artėdama prie karalienės kambarių išgirstu triukšmą: kareivių ginklų žvangėjimą ir šūksnius. Pasikeliu ilgą suknelę ir nuskubu pirmyn. Prie jos priėmimų kambario stovi vyrai Ričardo, Jorko hercogo, livrėjomis su balta rože ant apykaklės. Durys pravertos: matyti sutrikusi asmeninė karalienės sargyba ir prancūziškai jiems šaukianti karalienė. Damos klykdamos skuta į asmeninius kambarius, du ar trys tarybos lordai mėgina visus nutildyti, o Jorko sargybinis veda iš kambario pro mane suimtą Edmundą Bofortą, Somerseto hercogą. Šis sviedžia į mane niršų žvilgsnį, tačiau jis nutempiamas pro mane per greitai, kad būtų galima ką nors pasakyti ar paklausti, kur jį veda. Karalienė lekia paskui jį, aš ją pagaunu ir laikau, o ji prapliumpa ašarų kriokliu.

– Išdavikai! Išdavystė!

– Kas? Kas nutiko?

– Somerseto hercogas apkaltintas išdavyste, – praneša man vienas iš lordų skubiai išsinešdindamas iš karalienės kambario. – Jie veda jį į Tauerį. Jam bus paskirtas sąžiningas teismas, karalienei nereikia jaudintis.

– Išdavystė! – klykia ji. – Jūs esate išdavikas, jūs, kuris stovit ir nieko nedarot, kai tas velnio išpera Jorkas jį išsiveda!

Palydžiu ją per priėmimų ir asmeninį kambarius į miegamąjį. Ji krinta ant lovos ir pratrūksta ašaromis.

– Tai Ričardas, Jorko hercogas, – šnirpščioja ji. – Jis nuteikė tarybą prieš Edmundą. Jis nori sunaikinti jį, jis visada buvo jo priešas. Tada jis atsigręš į mane. Tada jis valdys karalystę. Aš žinau. Aš žinau.

Ji atsistoja, jos plaukai išsitaršę abiejose veido pusėse, akys raudonos nuo ašarų ir liūdesio.

– Išklausykit, Džeketa. Jis mano nedraugas, jis mano priešas, todėl aš jį sunaikinsiu. Ištrauksiu Edmundą iš Tauerio ir pasodinsiu savo sūnų į Anglijos sostą. Ir nei Ričardas, Jorko hercogas, nei kas nors kitas manęs nesustabdys.