Žygyje, 1461 m. pavasaris

Jojame nedideliu būriu, mano žentas Džonas, Ričardas, Antonis ir aš savo nuomininkų ir namiškių priekyje. Negalime varyti greičiau nei jų žygiavimo tempu, o kai kuriose vietose kelias apsemtas. Traukiant vis gilyn ir gilyn į šiaurę pradeda snyguriuoti. Galvoju apie ženklus, kuriuos milordas Džonas, Bedfordo grafas, prašė mane įžvelgti. Prisimenu regėjimą apie kruvinai pasibaigusį mūšį sniege ir svarstau, ar mes jojame į jį.

Galiausiai trečią dieną žvalgas, kurį Ričardas pasiuntė į priekį, paršuoliuoja atgal ir praneša, kad visi vietovės žmonės užrėmė duris ir langines, nes mano, kad karalienės armija yra per dieną žygio. Ričardas liepia sustoti ir mes vykstame į ūkį pasiprašyti lovos nakčiai ir svirno, kuriame galėtų pernakvoti mūsų vyrai. Vieta apleista, durys užrakintos, o namas tuščias. Žmonės verčiau spruks į kalvas nei pasveikins Anglijos karalienę. Mes įsilaužiame ir ieškome maisto, uždegame židinį, įsakome vyrams likti svirne, kieme ir nieko nevogti. Tačiau visi vertingi daiktai jau paslėpti. Kad ir kas čia gyveno, baiminosi karalienės lyg vagies naktį. Jie nieko nepaliko karalienei ir jos armijai, jie tikrai už ją nekovotų. Ji tapo priešu savo pačios žmonėms.

Kitą dieną auštant suprantame kodėl. Į paradines duris pasigirsta sunkus beldimas, o išlipusi iš lovos lange išvystu spindintį laukinį veidą. Akimirksniu lango stiklas dūžta ir kambaryje atsiranda vyras, kitas keberiojasi paskui jį pro langą dantyse laikydamas peilį. Klykteliu „Ričardai!“ ir čiumpu savo peilį juos atremti.

– Aš esu Bedfordo hercogienė, karalienės draugė, – šūkteliu.

Vyras kažką atsako, nesuprantu nė žodžio.

– Aš iš Lankasterių giminės! – sakau vėl. Pabandau prancūziškai. – Je susi la duchesse de Bedford!

– Pasiruošk trauktis, – tyliai už manęs šapa Ričardas. – Šok į dešinę, kai pasakysiu... Dabar.

Metuosi į dešinę, kai jis palinksta į priekį ir siaubingai kliuktelėjęs vyras užvirsta ant Ričardo kalavijo. Kraujas šniokščia jam iš burnos, jis svirduliuoja, tiesiasi lik manęs ir siaubingai dejuodamas parpuola ant žemės. Ričardas pastato batuotą koją vyrui ant pilvo ir ištraukia kalaviją, kliokteli ryškiai raudonas kraujas ir vyras iš skausmo sugargaliuoja. Jo bendražygis dingsta per langą, kai Ričardas pasilenkia su durklu ir mikliai perrėžia vyro gerklę, lyg skerstų kiaulę.

Stoja tyla.

– Tu nesužeista? – klausia Ričardas šluostydamas kalaviją ir durklą į lovos užuolaidas.

Jaučiu gerkle kylantį skrandžio turinį. Žiaukteliu, prisidengiu ranka burną ir bėgu link durų.

– Vemk čia, – sako Ričardas rodydamas į ugniakurą. – Nežinau, ar namas saugus.

Išsivemiu židinyje. Mano vėmalų kvapas maišosi su karšto kraujo kvapu ir Ričardas paplekšnoja man per nugarą.

– Turiu pasižiūrėti, kas dedasi lauke. Užsirakink čia ir uždaryk langines. Pasiųsiu vyrą saugoti durų.

Jis išeina man nespėjus paprieštarauti. Einu prie lango ir užveriu langines. Lauke, žiemos tamsoje, matau kelis aplink svirną degančius deglus, tačiau neatskiriu, tai mūsų vyrai ar škotai. Užremiu langines. Dabar kambaryje tamsu nors į akį durk, tačiau užuodžiu mirusio vyro kraują, lėtai almantį iš žaizdų, pagraibau lovos ir apeinu aplink jį. Taip bijau, kad jis grybštels mane iš pragaro ir pačiups už kulkšnies, kad vos nusigaunu iki durų ir užremiu jas, kaip liepė Ričardas, ir, o siaube, nesustingęs lavonas ir aš esame užrakinti kartu.

Lauke sklinda šūksniai ir ūmus gąsdinantis trimito garsas, o tada išgirstu prie durų Ričardą.

– Dabar gali išeiti. Atvyksta karalienė, jie sugrąžino vyrus į rikiuotę. Tai veikiausiai buvo skautai. Jie buvo mūsų pusėje.

Mano rankos dreba, kai aš atrakinu duris ir jas atidarau.

Ričardas laiko deglą ir veide mirkčiojanti jo šviesa niūri.

– Pasiimk apsiaustą ir pirštines, – sako jis. – Mes jungiamės.

Turiu grįžti į kambarį pro negyvėlį pasiimti apsiausto, kuris guli išskleistas ant lovos, kad būtų šilčiau. Nežiūriu į jį, mes paliekame jį ten, be išpažinties ir išrišimo, mirusį savo kraujo klane, perpjauta gerkle.

– Džeketa! – šūkteli ji.

– Margareta. – Laikomės apsikabinusios, apsivijusios rankomis viena kitą, prigludusios šiltais skruostais. Jaučiu jos džiaugsmo energiją ir optimizmą, srovenantį liaunu kūnu. Jos plaukuose užuodžiu kvepalus, o kailiai kutena man smakrą.

– Patyriau tiek nuotykių! Niekada nepatikėsit, kokias keliones išgyvenau. Ar jūs saugi?

Jaučiu, kaip drebu nuo šoko dėl smurto kambaryje.

– Ričardas turėjo nužudyti vieną iš jūsų vyrų, – sakau. – Jis įlipo per mano miegamojo langą.

Ji papurto galvą, tarsi nepritartų mažai silpnybei.

– O! Jie beviltiški! Tinkami tik žudyti. Tačiau turi pamatyti mūsų princą, – sako ji. – Jis jaunas vyras, gimęs būti karaliumi. Jis buvo labai drąsus. Turėjome joti į Velsą ir tada plaukti laivu į Škotiją. Mus apiplėšė ir sudaužė! Niekada tuo nepatikėtumėte.

– Margareta, žmonės įbauginti jūsų armijos.

– Taip, žinau. Jie nuostabūs. Pamatysit, turime tokių planų!

Ji spinduliuoja – ji moteris valdžioje, galiausiai laisva ją perimti.

– Turiu Somerseto, Ekseterio ir Nortumberlando lordus, – sako ji. – Anglijos šiaurė mūsų. Žygiuosime į pietus, ir kai Vorikas išlįs ginti Londono, mes jį sutriuškinsime.

– Jam pavyks sukelti Londoną prieš jus, – įspėju ją. – O šalis įbauginta jūsų armijos, visai nesveikina jos.

Ji garsiai nusikvatoja.

– Aš sukėliau prieš jį škotus ir šiaurę, – sako ji. – Jie bijos net išsitraukti ginklus. Ateinu kaip vilkas į Angliją, Džeketa, su vilkų armija. Aš pačiame laimės rato viršuje, tai nenugalima armija, nes niekas nedrįs stoti prieš ją. Žmonės bėga mums dar nepasirodžius. Tapau bloga karaliene savo žmonėms, rykštė šalyje, ir jie pasigailės, kad pakėlė prieš mane kalaviją ar šakes.

Judame į pietus su karalienės armija, karališkieji asmenys priekyje žygiuojančių vyrų, plėšikaujančių, siaubiančių ir bauginančių plačiais užmojais. Mes to nepaisome. Kai kurie vyrai pasitraukia iš pagrindinės kolonos ieškoti maisto, laužiasi į svirnus, siaubia parduotuves ir atsiskyrusius nedidelius ūkius reikalaudami rekrūtų iš kaimų; tačiau kiti bepročiai, vyrai iš šiaurės, išprotėję kaip vikingai, žudo vardan žudymo, vagia iš bažnyčių ir prievartauja moteris. Mes atnešame siaubą į Angliją, esame lyg maras savo pačių žmonėms. Ričardas ir kai kurie lordai labai gėdijasi ir iš visų jėgų bando įvesti bent šiokią tokią tvarką armijoje kontroliuodami savo naujokus, reikalaudami, kad škotai žygiuotų gretomis. Tačiau kai kurie kiti lordai, pati karalienė ir net jos mažas berniukas atrodo mėgaujasi bausdami juos atstūmusią šalį. Margareta panaši į moterį, nebesaistomą garbės. Pirmą kartą gyvenime ji laisva daryti ką tik nori, laisva nuo vyro, laisva nuo dvaro suvaržymų, laisva nuo atidžių Prancūzijos princesės manierų; pagaliau ji laisva siautėti.

Antrą žygio dieną armijos priekyje jojantis mūsų ketvertas pastebi vienišą raitelį šalikelėje, laukiantį, kol prisiartinsime. Ričardas linkteli Antoniui ir Džonui.

– Jokite ir pažiūrėkite, kas ten toks, – sako jis. – Būkite atsargūs. Nenoriu sužinoti, kad jis žvalgas ir anapus kalvos laukia Vorikas.

Du mano vyrai lėtai nurisnoja prie vyro, į kairę ranką suėmę vadeles, o dešinę žemai nuleidę rodydami, kad nesineša ginklų. Vyras atšuoliuoja prie jų rodydamas tą patį gestą. Jie sustoja trumpai šnektelėti, tada visi trys grįžtasi ir pasuka link mūsų.

Nepažįstamasis apsitaškęs kelio purvu, jo žirgo kailis matinis nuo prakaito. Jis neginkluotas: segi makštį prie šono, tačiau pametė kalaviją.

– Pasiuntinys, – praneša Antonis linktelėdamas karalienei, kuri sustabdė žirgą ir laukia. – Bijau, prastos naujienos, Jūsų Kilnybe.

Ji ramiai lūkuriuoja, lyg karalienė ir turėtų laukti blogų naujienų.

– Edvardas Marčas pakilo iš Velso it saulė žiemą, – sako vyras. – Aš buvau ten. Džasperas Tiudoras pasiuntė mane įspėti, kad saugotumėtės saulės puikybėje.

– Jis taip nesakė, – įsiterpia mano vyras. – Džasperas Tiudoras niekada gyvenime nėra pasiuntęs tokios žinios. Pakartok mums, kas tau buvo įsakyta perduoti, kvaily, ir negražink.

Pataisytas vyras išsitiesina balne.

– Tiudoras liepė perduoti štai ką: jo armija nugalėta ir jis slapstosi. Susidūrėme su Jorko pajėgomis ir pralaimėjome. Seras Viljamas Herbertas vedė Jorko pajėgas prieš mus, Edvardas Marčas greta jo. Jie pralaužė Velso liniją ir kirto tiesiai pro mus. Džasperas pasiuntė mane jus įspėti. Jis žygiavo prisidėti prie jūsų, kai Edvardas užtvėrė mums kelią.

Karalienė linkteli.

– Ar Džasperas Tiudoras prisidės prie mūsų?

– Pusė jo armijos išžudyta. Jorkai visur. Abejoju, ar jam pavyks prasiveržti. Jis gali būti negyvas.

Ji užgniaužia kvapą, tačiau neprataria nė žodžio.

– Aplankė regėjimas, – viena akimi stebėdamas Ričardą išduoda vyras.

– Kas dar jį matė? – niršdamas klausia jis. – Kas nors? Ar tik tu? Ar manai, kad matei?

– Visi matė. Todėl pralaimėjome. Visi jį matė.

– Kas tai buvo? – klausia karalienė.

Mano vyras atsidūsta ir pavarto akis.

– Danguje, virš Marčo grafo Edvardo, kai jis iškėlė savo vėliavą, patekėjo ryto saulė, o tada suspindo trys. Trys saulės danguje virš jo, vidurinioji jį apšvietė. Tai buvo lyg stebuklas. Nežinojome, ką tai reiškia, tačiau matėme, kad jis palaimintas. Nežinojome, kodėl.

– Trys saulės, – pakartoja karalienė. Ji pasisuka į mane. – Ką tai reiškia?

Nusisuku, lyg karalienė galėtų pamatyti mano akyse atsispindinčias tris saules, kurias regėjau Temzės vandenyse. Aš žinau tas tris saules, aš jas mačiau. Tačiau tąsyk nenutuokiau, ką jos reiškia, ir dabar nežinau.

– Kai kurie kalbėjo, kad tai Šventoji Trejybė pagerbė Edvardą Marčą. Tačiau kodėl Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia laimintų sukilėlį? Kai kurie poringavo, kad jis ir du jo gyvi broliai užgimė iškilti.

Karalienė pažvelgia į mane. Papurtau galvą ir tyliu. Tikėjausi pamatyti metų laiką, kada karalius pasveiks, kai išėjau tą šaltą aušrą ir pažvelgiau į švytinčius upės vandenis. Žiūrėjau, kada pakils karalius, o pamačiau tris migloje tekančias ir skaisčiais šviečiančias saules.

– Ką tai reiškia? – klausia vyras karalienės spitrydamas į mane, lyg tikėtųsi, kad aš žinau.

– Nieko, – griežtai nukerta mano vyras. – Tai reiškia, kad brėško ryški aušra, o jūs visi svaigote iš baimės. – Jis pasisuka į vyrą. – Nenoriu klausytis apie regėjimus, aš noriu žinoti apie dienos žygį. Jei Edvardas veda savo karius į vakarus ir žygiuoja taip spėriai, kaip tik gali, kaip manai, kada jis pasieks Londoną?

Vyras galvoja. Jis toks nuvargęs, kad negali suskaičiuoti dienų.

– Savaitė? Trys, keturios dienos? – klausia jis. – Jis greitas. Jis greičiausiais vadas mūšyje, kokį man teko matyti. Ar jis galėtų būti čia rytoj?

Tą naktį mano vyras dingsta iš mūsų stovyklos ir grįžta vėlai, kai karalienė jau ruošiasi gultis.

– Jūsų Kilnybe, prašau leidimo atsivesti draugą prisidėti prie mūsų.

Ji pakyla.

– O, Ričardai, esate puikus vyras mano tarnyboje. Jūs pristatėte man nuostabų vadą serą Endrių Trolopą, kuris laimėjo mums Ladlou be kalavijo. Ką siūlote dabar?

– Turiu išgauti jūsų priesaiką, kad atleisite jam buvusią klaidą, – užsispiria jis.

– Aš atleidžiu, – nesusimąstydama išberia ji.

– Jam atleista? – pasitikslina Ričardas.

– Jis turi karališkąją malonę. Duodu žodį.

– Tada norėčiau pristatyti serą Henrį Lovleisą, kuris didžiuojasi stodamas į jūsų tarnybą, – sako jis.

Ji ištiesia ranką ir Ričardo draugas žengia į priekį, nusilenkia ir ją pabučiuoja.

– Jūs ne visada buvote mano draugas, sere Henri, – šaltai pastebi ji.

– Tada aš dar nežinojau, kad Jorkas mėgins užgrobti karūną, – sako jis. – Prisidėjau prie jo tik norėdamas įsitikinti, kad taryba gerai valdoma. O dabar Jorkas negyvas. Žinau, prisijungiu prie jūsų vėlai: prieš paskutinį mūšį ir paskutinę pergalę. Bet didžiuojuosi galėdamas prisidėti dabar.

Ji jam nusišypso, ji vis dar moka pasitelkti tą žavesį, kuriam neįmanoma atsispirti.

– Džiaugiuosi matydama jus savo tarnyboje, – paskelbia ji. – Būsite dosniai apdovanotas.

– Seras Henris sako, kad Vorikas susitelkęs aplink Sent Olbansą, – aiškina jai mano vyras. – Turime sumušti jį Edvarui Marčui nespėjus prisidėti su pastiprinimu.

– Mes nebijome devyniolikmečio jaunuolio, ar ne? Mano armijai vadovaus Endrius Trolopas ir jūs, lorde Riversai. Ir mes pulsime nedelsiant, kaip jūs ir patariate.

– Susidėliosime planą, – sako Ričardas. – O seras Henris grįš pas Voriką ir tarnaus jam, kol mes pradėsime mūšį. Žygiuosime šiąnakt tamsoje. Jei pasiseks, užpulsime juos, kai jie manys, kad esame dar per dieną kelio.

Karalienė jam nusišypso.

– Pasirengsiu, – taria ji.

Mes laukiame. Karališkoji armija iš škotų pajėgų beveik negirdimai žygiuoja taku tamsoje. Škotai basi, jie neturi žirgų ir gali išnykti naktyje be garso. Jiems patinka netikėtai išlįsti iš tamsos ir žudyti. Ričardas priekyje, mūsų sūnus Antonis vadovauja būriui, o Džonas veda kavaleriją. Karalienė ir aš snūduriuojame kėdėse, abipus židinio dominikonų vienuolyno menėje Danstable, vilkinčios jojimo drabužius, pasiruošusios šokti ant žirgų ir lėkti pirmyn arba trauktis, priklausomai nuo sėkmės mūšyje. Ji laiko princą šalia savęs, nors jis nerimsta žaisdamas su gulbės ženklu. Jis sako norintis joti su vyrais, gal jam ir septyneri, tačiau jau pakankamai suaugęs žudyti priešus. Karalienė nusijuokia iš tokių kalbų, tačiau nepriešgyniauja.