Vestminsterio rūmai, Londonas, 1458 m. žiema–pavasaris

Esame pakviesti drauge su kitais lordais šaltomis dienomis po Kalėdų į Londoną, dar tamsesnį ir įtartinesnį nei kada nors anksčiau. Sužinome, kad toli nuo kaltinimų ir bausmių karalius paėmė viršų prieš karalienę ir planuoja susitaikymą. Jis pakilo nutviekstas vizijos. Jis staiga vėl sveikas, stiprus ir dega mintimi išspręsti konfliktą tarp dviejų didžių giminių reikalaudamas, kad Jorko lordai atsiskaitytų už žiaurumus Sent Olbanse sumokėdami baudas, pastatydami koplyčią garbingiems mirusiems ir prisiekdami baigti kruviną vendetą prieš savo priešų įpėdinius. Karalienė reikalauja Voriko grafą apkaltinti išdavyste, tačiau karalius nori jam atleisti kaip atgailaujančiam nusidėjėliui. Visas Londonas yra lyg dinamito pilna medinė statinė, tuzinas berniukų skelia žiežirbas aplink, o karalius ramiai kalba „Tėve mūsų“, pakylėtas naujos minties. Kerštingi Somerseto ir Nortumberlando paveldėtojai visur vaikšto su apnuogintais kalavijais ir žada kraujo kerštą, kuris tęsis dešimt kartų. Jorko lordai neatgailauja, Vorikas įkūnija dosnumą ir teikia dovanas londoniečiams, Voriko grafo vyrai prabangiomis livrėjomis pučiasi, kad jie jau laiko Kalė ir siaurąsias jūras, tad kas drįsta jiems priešgyniauti? O lordas meras apginklavo kiekvieną vyrą Londone, įsakė patruliuoti ir prižiūrėti taiką, o tai reiškia dar vieną armiją, kurios reikia bijoti.

Karalienė pasikviečia mane žiemos popietės prietemoje.

– Noriu, kad eitumėte su manimi, – sako ji. – Noriu, kad susitiktumėte su vienu žmogumi.

Drauge mes apsigaubiame apsiaustus, užsitraukiame gobtuvus, kad nesimatytų veidų.

– Kas jis?

– Noriu, kad eitumėte su manimi pas alchemiką.

Sustingstu tarsi elnias užuodęs pavojų.

– Jūsų Kilnybe, už tai, kad konsultavosi su alchemikais, Eleonora Kobham vienuolika metų kalėjo ir mirė Pilio pilyje.

Ji abejingai į mane spokso.

– Ir ką?

– Vienas iš nekintančių mano gyvenimo planų yra nebaigti gyvenimo kaip Eleonora Kobham.

Laukiu. Akimirką jos širdis pakyla, veidas nušvinta, ji tirta juoku.

– Ach, Džeketa, ar jūs man sakot, kad nesate kažkokia išprotėjusi, bjauri, bloga, sena ragana?

– Jūsų Kilnybe, kažkur giliai širdyje kiekviena moteris yra išprotėjusi, bjauri, bloga, sena ragana. Mano gyvenimo užduotis yra tai slėpti. Kiekvienos moters užduotis tai neigti.

– Ką turite omeny?

– Pasaulis neleidžia moterims, tokioms kaip Eleonora, moterims kaip aš, klestėti. Pasaulis netoleruoja moterų, kurios galvoja ir jaučia. Moterų kaip aš. Mums nusilpus arba pasenus, pasaulis užgriūva mus krioklio svoriu. Mes negalime pasauliui rodyti savo dovanų. Pasaulis, kuriame gyvename, netoleruos gebėjimų, kurie nesuprantami, dalykų, kurių negalima lengvai paaiškinti. Šiame pasaulyje išmintinga moteris slepia savo talentus. Eleonora Kobham buvo smalsi moteris. Ji susitiko su tais, kurie ieškojo tiesos. Ji išsimokslino ir ieškojo meistrų, su kuriais galėtų studijuoti. Už tai ji sumokėjo siaubingą kainą. Ji buvo ambicinga moteris. Už tai irgi sumokėjo. – Laukiu norėdama pamatyti, ar ji suprato, tačiau jos apvalainas gražus veidelis sutrikęs. – Jūsų Kilnybe, įstumsite mane į pavojų, jei prašysite pasinaudoti savo dovanomis.

Ji žiūri man į akis, ji žino, ką daro.

– Džeketa, turiu paprašyti jus tai padaryti, net jei tai jums pavojinga.

– Tai didžiulis prašymas, Jūsų Kilnybe.

– Jūsų vyras, Bedfordo hercogas, prašė ne mažiau. Jis vedė jus, kad tokiu būdu tarnautumėte Anglijai.

– Aš turėjau jam paklusti: jis buvo mano vyras. Ir jis galėjo mane apsaugoti.

– Jis buvo teisus prašydamas pasinaudoti savo dovanomis ir išgelbėti Angliją. O dabar aš irgi prašau. Aš jus apsaugosiu.

Aš papurtau galvą. Labai aiškiai jaučiu, kad ateis laikas, kai jos nebus, o aš turėsiu stoti prieš teismą kaip Žana d’Ark, kaip Eleonora Kobham, vyrų teismą, ir bus dokumentai, surašyti prieš mane, ir prieš mane pateikiami įrodymai, ir liudininkai, tvirtinantys prieš mane, ir niekas manęs neapgins.

– Kodėl dabar?

– Nes aš manau, kad karalius užkerėtas ir toks yra jau daugelį metų. Jorko hercogas, hercogienė Sesilija, prancūzų karalius ar kažkas – iš kur man žinoti, kas? – bet kažkas jį užkerėjo, kad jis būtų tarsi miegantis kūdikis arba kaip patiklus vaikas. Turiu padaryti taip, kad jis niekada daugiau mūsų nepaliktų. Tik alchemija arba magija gali jį apsaugoti.

– Dabar jis pabudęs.

– Dabar jis kaip budrus vaikas. Jis svajoja apie harmoniją ir taiką, o tada vėl užmigs šypsodamasis žaviai svajonei.

Stabteliu. Žinau, kad ji teisi. Karalius nuslydo į kitą pasaulį, o mums jo reikia šiame.

– Eisiu su jumis. Tačiau jei manysiu, kad jūsų alchemikas šarlatanas, aš su juo neprasidėsiu.

– Būtent todėl ir noriu, kad eitumėte kartu, – sako ji. – Pažiūrėti, ką apie jį manote. Bet eime.

Tapsime pėsčiomis per pritemusias Vestminsterio gatves, ranka rankon. Mūsų nelydi freilinos, net sargyba. Tik vieną akimirką aš užsimerkiu iš siaubo, ką Ričardas, mano vyras, pasakytų sužinojęs, kad taip rizikuoju, ir dar su pačia karaliene. Tačiau ji žino, kur eina. Tvirtai žingsniuoja gatvių mėšlu, įsakinėja perėjų šlavėjams, nedidelis vaikis priešais mus neša liepsnojantį deglą, ji veda mus siauromis gatvelėmis ir pasuka į alėją. Jos gale – didelės sienoje įtvirtintos durys.

Paimu geležinį varpą prie jų ir patraukiu. Mums atsako varpų melodija ir kažkur gilumoje skalijantys šunys. Durininkas atidaro groteles.

– Kas skambina? – klausia.

Margareta žengia į priekį.

– Pasakykite šeimininkui, kad ji iš Anžu atvyko.

Durys iš karto atsidaro. Ji mosteli man ir mes įeiname vidun. Įžengiame į mišką, ne sodą. Tai tarsi kėnių plantacija tarp aukštų sienų pačioje Londono širdyje, slapta miškinga vietovė, kaip Londono sodas, užkerėtas likti laukinis. Žvilgteliu į Margaretą ir ji man nusišypso, lyg būtų žinojusi, kad ši vieta mane priblokš: tarsi paslėptas pasaulis realiame, galbūt netgi čia atsiveria durys į kitą.

Tapsename vingiuojančiu taku, vedančiu per žalią dunksančių medžių šešėlį, ir pasukame prie nedidelio namo, prislėgto tamsiais medžiais, kvapnios šakos palinkusios ant stogų, pro lapiją kyšo kaminai ir svilina pušų spyglius. Pauostau orą: atsiduoda kalve, plonas dūmas vinguriuoja nuo karštų anglių, pažįstamas, niekada nepamirštas sieros kvapas.

– Jis čia gyvena, – sakau.

Ji linkteli.

– Jūs jį pamatysit. Galėsite spręsti pati.

Mes laukiame prie akmeninio suolo šalia namo, o tada atsidaro nedidelės durys ir išeina alchemikas, gaubiamas tamsaus apsiausto, valydamasis rankas į rankoves. Jis nusilenkia karalienei ir įsmeigia į mane veriantį žvilgsnį.

– Jūs iš Meliuzinos giminės? – klausia manęs.

– Dabar aš ledi Rivers, – sakau.

– Jau seniai norėjau su jumis susipažinti. Pažinojau meistrą Fortą, kuris dirbo jūsų vyrui hercogui. Jis sakė man, kad turite regėjimo dovaną.

– Niekada nemačiau nieko, kas turėtų prasmę, – sakau.

Jis linkteli.

– Ar jūs numatysite ateitį man?

Dvejoju.

– O jei pamatysiu tai, kas prieštarauja įstatymui?

Jis žvelgia į karalienę.

– Aš sakau, kad tai leidžiama, – nusprendžia ji. – Viskas.

Jo šypsena švelni.

– Tik jūs ir aš matysime regėjimo stiklą, o aš laikysiu tai paslaptyje. Tai bus kaip išpažintis. Aš įšventintas kunigas, tėvas Džeferis. Niekas nežinos, ką jūs matėte, išskyrus mane ir jus. Aš Jos Kilnybei papasakosiu tik interpretaciją.

– Ar tam, kad rastume kerą, kuris išgydys karalių? Tam, kad jam pasitarnautume?

– Tokie mano ketinimai. Aš jau ruošiu keletą vandenų jam ir manau, kad jūsų buvimas distiliavimo momentu viską pakeis. Jis dabar sveikas, gali nebeužmigti, tačiau spėju, kad karalius turi kažkokią gilią vidinę žaizdą. Jis niekada neatsiskyrė nuo motinos, jis niekada netapo tikru vyru. Jam reikia virsmo. Jam reikia to pasikeitimo iš vaiko į vyrą, tai asmens alchemija. – Jis žiūri į mane. – Jūs gyvenote jo dvare, pažinojote jį daugelį metų. Ar sutinkate su manimi?

Linkteliu.

– Jis iš mėnulio, – nenoriai sakau. – Šaltas ir drėgnas. Milordas Bedfordas sakydavo, kad jam reikia ugnies. – Aš linkteliu link Margaretos. – Jis manė, kad Jos Kilnybė įpūs jam ugnies ir galios.

Karalienės veidas persimaino, lyg tuoj pravirks.

– Ne, – liūdnai sako ji. – Jis mane atstūmė. Man jo per daug. Aš atšalusi ir praradusi ūpą. Aš nebeturiu, kas mane sušildytų.

– Jei karalius šaltas ir drėgnas, karalystė skęs ašarų potvyniuose, – sako alchemikas.

– Prašau, padarykite tai, Džeketa, – kužda karalienė. – Mes visi trys prisieksime niekam apie tai nepasakoti.

Atsidūstu.

– Padarysiu.

Tėvas Džeferis nusilenkia karalienei.

– Ar palauksite čia, Jūsų Kilnybe?

Ji žvilgteli į pusiau pravertas namo duris. Žinau, kad trokšta pamatyti vidų. Tačiau paklūsta jo taisyklėms.

– Puiku, – ji susisuka į apsiaustą ir atsisėda ant akmeninio suolo.

Jis mosteli man eiti į vidų ir aš peržengiu slenkstį. Dešinio kambario viduryje riogso didžiulis ugniakuras, kuriame medžio anglių liepsna šildo išpampusį katilą. Jame, šiltame vandenyje, įdėtas didžiulis indas su sidabriniu vamzdeliu, einančiu per šaltą vonelę. Vamzdelio gale stabiliai kapsi iš garo padarytas eliksyras. Kaitra kambaryje dusina ir jis veda mane į kambarį kairėje, kur stovi stalas su didele knyga, o už jos – regėjimo veidrodis. Viskas taip pažįstama: nuo saldaus eliksyro kvapo iki kalvės lauke, kad akimirką stabteliu ir vėl esu Hotel de Bourbon Paryžiuje, mergelė, bet jau nuotaka, naujoji Bedfordo hercogo žmona.

– Ar ką nors matote? – nekantriai klausia.

– Tik praeitį.

Jis pastato kėdę priešais mane ir nuo veidrodžio nutraukia užuolaidą. Matau atsispindinčią save, kur kas vyresnę nei mergaitė, kuriai buvo liepta žiūrėti į veidrodį Paryžiuje.

– Turiu druskų jums pauostyti, – siūlo jis. – Manau, jos padės matyti.

Iš stalo stalčiaus jis išsitraukia nedidelį kapšelį ir atriša virvelę.

– Štai, – sako.

Paimu kapšelį į ranką, viduje kažkokie balti milteliai. Pakeliu juos prie veido ir atsargiai pauostau. Stoja akimirka, kai mano galva, regis, svaigsta, pakeliu akis į veidrodį, tačiau nematau savo atspindžio. Mano atvaizdas išnyko, o jo vietoje – sniego sūkurys, baltos snaigės krinta kaip baltų rožių žiedlapiai. Tai mūšis, kurį jau kartą mačiau, vyrai, besikaunantys įkalnėje, siūbuojantis tiltas, kuris krinta nublokšdamas juos į vandenį, sniegas ant žemės raudonuoja nuo kraujo ir visur sūkuriuoja balto sniego žiedlapiai. Matau geležinę bekraščio plataus dangaus pilkumą: tai Anglijos šiaurė, labai šalta, o iš sniego išnyra jaunas vyras lyg liūtas.

– Dar kartą žiūrėkit, – girdžiu jo balsą, bet jo nematau. – Kas bus su mūsų karaliumi? Kas pagydys jo žaizdą?

Matau mažą kambarį, tamsų kambarį, paslėptą kambarį. Jis karštas ir tvankus, šiltoje tamsos tyloje kybo siaubinga grėsmės nuojauta. Yra tik vienas lankininkų langas storose akmeninėse sienose. Vienintelė šviesa sklinda nuo lango, kambario tamsoje vienintelis ryškus dalykas – šviesos ruoželis. Spoksau į jį, masinama vienintelio gyvybės ženklo tamsoje. Tada jį užtveria priešais stovintis vyras ir lieka tik tamsa.

Girdžiu, kaip alchemikas už manęs atsidūsta, lyg būčiau sukuždėjusi jam savo regėjimą ir jis būtų jį matęs.

– Telaimina Dievas, – tyliai murma jis. – Telaimina jį Dievas ir saugo. – Tada prabyla aiškiau. – Dar kas nors?

Matau karulį, kurį įmečiau į gilius Temzės vandenis, pririštą prie kaspinų, skirtingų kaspinų, reiškiančių kiekvieną metų laiką. Karūnos formos karulis nuplaukė ir tai atskleidė man, kad karalius niekada pas mus negrįš. Matau jį giliame vandenyje, kabalduojantį ant siūlo. Tada matau, kaip jis traukiamas į paviršių, aukštyn ir aukštyn, o tada išnyra iš vandens lyg nedidelė žuvis, iššokanti į paviršių vasaros upelyje, ir mano duktė Elžbieta šypsodamasi traukia jį iš vandens, džiaugsmingai kvatojasi ir užsimauna jį ant piršto tarsi žiedą.

– Elžbieta? – stebėdamasi tariu. – Mano mergytė?

Jis žengia į priekį ir paduoda man stiklinę nealkoholinio alaus.

– Kas tokia Elžbieta?

– Mano dukra. Nežinau, kodėl apie ją galvojau.

– Ji turėjo karūnos formos žiedą?

– Mano regėjime ji turėjo žiedą, kuris reiškia karalių. Ji užsimovė jį ant savo piršto.

Jis švelniai nusišypso.

– Tai paslaptys.

– Nėra jokios paslapties apie regėjimą: ji turėjo žiedą, kuris simbolizavo Anglijos karūną, ji nusišypsojo ir užsimovė jį ant piršto.

Jis užmeta uždangalą ant veidrodžio.

– Ar žinote, ką tai reiškia? – klausia jis.

– Mano dukra bus arti karūnos, – sakau. Esu sutrikusi dėl regėjimo. – Kaip taip gali būti? Ji ištekėjusi už sero Džono Grėjaus, jie turi sūnų ir dar vienas kūdikis pakeliui. Kaip ji gali užsimauti Anglijos karūną ant piršto?

– Man neaišku, – prisipažįsta jis. – Pagalvosiu apie tai ir galbūt paprašysiu jūsų dar kartą ateiti.

– Kaip Elžbieta galėtų mūvėti karūną primenantį žiedą?

– Kartais mūsų regėjimai būna neaiškūs. Mes nežinome, ką matome. Šis labai neaiškus. Tai paslaptis. Pasimelsiu dėl jos.

Linkteliu. Jei vyras trokšta paslapties, verčiau taip ir palikti. Niekas nemėgsta protingų moterų.

– Ar jūs ateisite ir supilsite skystį į formą? – prašo jis.

Seku jį į pirmąjį kambarį, jis paima ąsotį nuo sienos, švelniai pateliūskuoja ir paduoda man.

– Laikykite. – Apgaubiu indą rankoms ir iš karto pajuntu šilumą. – Dabar supilkite, – liepia jis ir mosteli į formas, gulinčias ant stalo.

Atsargiai pripildau kiekvieną sidabriško skysčio ir tada grąžinu jam ąsotį.

– Kai kurie procesai reikalauja moters prisilietimo, – tyliai sako jis. – Kai kurie didžiausi alchemijos atradimai buvo padaryti drauge dirbusių vyro ir žmonos. – Jis mosteli link indo su šiltu vandeniu virš medžio anglių krosnies. – Šis metodas išrastas moters ir pavadintas jos vardu.

– Aš neturiu įgūdžių, – sakau neigdama savo gebėjimus. – O kai mane aplanko regėjimai, jie siunčiami Dievo ir man neaiškūs.

Jis paima mano ranką, pasikiša ją po alkūne ir veda link durų.

– Aš suprantu. Pakviesiu jus tik tada, jei negalėsiu atlikti darbo karalienei be jūsų. Ir jūs teisi slėpdama savo šviesą. Tai pasaulis, kuris nesupranta sumanios moters, tai pasaulis, kuris baiminasi įgudimo. Mes visi turime dirbti slapčia, net dabar, kai karalystei taip reikia mūsų patarimų.

– Karaliui geriau nebus, – sakau staiga, tarsi tiesa jėga veržtųsi iš manęs.

– Ne, – liūdnai sutinka jis. – Turime daryti tai, ką galime.

– O regėjimas apie jį Taueryje...

– Taip?

– Mačiau jį, tada kažkas atsistojo priešais langą ir viskas užtemo...

– Manote, kad jis sutiks savo mirtį Taueryje?

– Ne tik jis. – Mane užplūsta ūmus primygtinumas. – Aš jaučiu, nežinau kodėl, lyg vienas iš mano vaikų būtų ten. Mano berniukas, galbūt du. Matau, bet manęs ten nėra, aš negaliu užkirsti tam kelio. Aš negaliu išgelbėti karaliaus ir negaliu išgelbėti jų. Jie pateks į Tauerį ir iš jo neišeis.

Jis švelniai paima mano ranką.

– Mes patys kuriame savo likimą, – sako jis. – Jūs galite apsaugoti savo vaikus, galbūt mes galime padėti karaliui. Neškitės savo regėjimus į bažnyčią ir melskitės, o aš irgi tikėsiuosi supratimo. Ar pasakysite karalienei, ką matėt?

– Ne, – sakau. – Ji jau ir taip prislėgta didelės širdgėlos. Be to, aš nieko tikrai nežinau.

– Ką regėjot? – klausia Margareta mums pėdinant per sausakimšas tamsias gatves namo. Susikimbame rankomis, jei mus pastumtų, o šviesius Margaretos plaukus slepia gobtuvas. – Jis man nieko nesakė.

– Mane aplankė trys regėjimai: nė vienas iš jų nebuvo labai naudingas, – sakau.

– Apie ką jie buvo?

– Vienas apie mūšį, įkalnėje per sniegą, ir tiltas, kuris sugriuvo ir nubloškė kareivius į upę.

– Manote, kad prireiks mūšio? – klausia.

– Manote, kad ne? – sausai atsakau.

Ji pritariamai linkteli mano blaiviam mąstymui.

– Aš noriu mūšio, – pareiškia ji. – Aš jo nebijau. Aš nieko nebijau. O kitas regėjimas?

– Apie mažą kambarį Taueryje ir dingstančią šviesą.

Ji akimirką dvejoja.

– Taueryje yra daug mažų kambarių ir daugeliui jaunų vyrų užstojama šviesa.

Ant sprando pajuntu šaltą pirštą. Svarstau, ar mano vaikas kada nors atsidurs Taueryje ir vieną aušrą pamatys šviesą užstojantį didžiulį vyrą, judantį prie siauro lango.

– Tai viskas, ką mačiau, – sakau.

– O paskutinis regėjimas? Sakėte, kad buvo trys.

– Angliją simbolizuojantis karūnos formos žiedas buvo paniręs giliame vandenyje ir jį ištraukė.

– Kas ištraukė? – klausia ji. – Ar tai buvau aš?

Labai retai meluoju Margaretai Anžu. Aš ją myliu, be to, esu prisiekusi sekti ją ir jos giminę. Tačiau nepasakosiu jai apie savo gražuolę dukterį, savo rankoje laikiusią Anglijos žiedą.

– Gulbė, – aklai sakau. – Gulbė ištraukė Anglijos karūnos žiedą snapu.

– Gulbė? – be kvapo klausia ji. – Jūs tikra? – Ji stabteli gatvės viduryje, vežikas šūkteli mums ir mes pasitraukiame iš kelio.

– Kaip tik taip.

– Ką tai galėtų reikšti? Ar matėte, ką tai reiškia?

Papurtau galvą. Aš išgalvojau gulbę, nes nenorėjau paminėti savo dukters. Dabar, kaip visada, aptinku, kad melui reikia dar vieno melo.

– Gulbė yra Lankasterių giminės įpėdinio ženklas, – primena ji man. – Jūsų regėjimas reiškia, kad mano sūnus Edvardas atsisės į sostą.

– Regėjimai niekada nėra tikri...

Ji spinduliuoja šypsena.

– Ar nesuprantate? Tai išeitis mums. Karalius gali pasitraukti iš sosto sūnaus labui, – sako ji. – Tai mano kelias pirmyn. Gulbė yra mano berniukas. Aš pasodinsiu princą Edvardą į Anglijos sostą.

Nors pradėjo vieną prieštaringiausių ir pavojingiausių susirinkimų, kurį parlamentui kada nors teko ištverti, nors sukvietė tris magnatus, kurie atsivedė savo armijas, karalius džiugiai taikus su savimi ir pasauliu. Jis šventai tiki, kad dėl šių svarbių reikalų geriausia susitarti be jo, tad planuoja atvykti, kai viskas bus nuspręsta, ir visus palaiminti. Jis pasitraukia iš Londono melstis dėl taikos, kol jie ginčijasi ir skaičiuoja susitarimo kainą, grasina vienas kitam, prieina kone iki smūgių, o galiausiai nukaldina sprendimą.

Margareta kaip nesava matydama, kad jos vyras šalinasi pareigos valdyti lordus ir tėra karalius, prašantis dangaus saugumo savo šaliai, bet jį užtikrinti paliekantis kitiems.

– Kaip jis gali sukviesti juos į Londoną ir tiesiog palikti mus? – klausia ji manęs. – Kaip jis gali būti toks kvailas ir sudaryti pusinę taiką?

Tai iš tiesų tėra pusinė taika. Visi sutinka, jog Jorko lordai turi sumokėti, kad užpuolė paties karaliaus vėliavą, ir jie pažada atseikėti didžiules baudas Lankasterių įpėdiniams, kompensuoti jiems už jų tėvų mirtį. Tačiau jie atsiskaito skaičiavimo pagaliukais, gautais iš karaliaus iždo, tad jie tėra nieko verti pažadai apie karališkus turtus, kurių karalius niekada neištesės, bet Lankasteriai negali atsisakyti, nes toks žingsnis reikštų pripažinti, kad karalystė neturtinga. Tai puikus pokštas ir galingas įžeidimas karaliui. Jie pažada pastatyti koplyčią Sent Olbanse mišioms už kritusiųjų sielas ir saugoti būsimą taiką. Tik karalius gali manyti, kad kruviną nesantaiką, kuri pasmerkta tęstis per kelias kartas, galima sustabdyti lipšniais žodžiais, pagaliukų puokšte ir pažadu. Likusieji matome mirtis pridengiančius melus, ant žudynių klojamą nešlovę.

Tada karalius grįžta į Londoną iš vienumos ir paskelbia meilės dieną – dieną, kai visi turime dirbti drauge, ranka rankon, ir visiems bus atleista.

– Liūtas turi gulti su ėriuku, – sako jis. – Ar nesuprantat?

Aš suprantu – aš matau susiskaldžiusį miestą, pasiruošusį karui. Matau, kaip tėvą Sent Olbanse praradusiam Edmundo Boforto sūnui įsakyta eiti ranka rankon su Solsberio grafu ir jie stovi rankos atstumu, vos liečiasi pirštais, tarsi galiukais jaustų neišdžiūvusį kraują. Už jų dūlina jo tėvo žudikas Voriko grafas su Ekseterio hercogu, slaptai prisiekusiu, kad atleidimo nebus. Po jų vėžlina karalius, gerai atrodantis, spinduliuojantis džiaugsmu dėl procesijos, kuri, jo manymu, rodo žmonėms, kad kilmingieji dar kartą susivienijo po jo valdžia, jam įkandin lapena karalienė.

Ji turėjo eiti viena. Vos ją pamačiusi suprantu, kad ji turėjo eiti viena, kaip karalienė. Tačiau karalius sustatė ją poron su Jorko hercogu. Jis mano, kad tai demonstruoja jų draugystę. Nieko panašaus. Tai sako visam pasauliui, kad kartą jie jau buvo priešais ir gali vėl tokie tapti. Tai nesako nieko apie gerą valią ir atleidimą, bet išduoda Margaretą kaip figūrą šiame kruviname žaidime – ne kaip karalienę aukščiau susiskaldymo, bet karalienę karę, o Jorką – kaip jos priešą. Iš visų kvailysčių tądien, kai žingsniuojame poromis, mes su Ričardu tarp kitų. Ši pati kvailiausia.