Vestminsterio rūmai, Londonas, 1449 m. vasara

Galiu iš karto pasakyti, kad nutiko kažkas siaubingo. Ričardas ateina į mūsų asmeninius kambarius, paima mane už rankų, jo veidas niūrus.

– Džeketa, turi būti drąsi.

– Ar tai vaikai? – mano pirmoji mintis visada būna apie juos ir ranka nusileidžia ant pilvo, kur auga dar viena gyvybė.

– Ne, ačiū Dievui. Tai milordo palikimas, Normandijos žemės.

Man nereikia jo klausti – iš karto atspėju.

– Ar jos prarastos?

Jis nusivaipo.

– Beveik. Edmundas Bofortas pasiūlė prancūzams beveik visą Normandiją, įskaitant Ruaną, už jo saugumą Kane.

– Ruaną, – tyliai sakau. Mano pirmojo vyro Džono, Bedfordo hercogo, kapas yra ten. Aš turiu ten nuosavybės.

– Tai kartus smūgis, – sako Ričardas. – Visiems mums, kurie kariavome dėl anglų žemių Prancūzijoje, beveik šimtą metų, praradome tiek gyvybių – gerų bendražygių ir brolių... – jis nutyla. – Mums bus sunku pamiršti šią netektį.