Vestminsterio rūmai, Londonas, 1450 m. pavasaris

Ričardas buvo teisus. Niekas negali pamiršti praradimo. Parlamentas atsigręžia prieš Viljamą de la Poulą ir naujasis titulas bei garbė negali apsaugoti jo nuo anglų įniršio, kai žmonės, kurie ūkininkavo, bei kareiviai, kurie kovėsi Normandijoje, grįžta į namus nugalėti, benamiai ir karčiai skundžiasi turgaus perėjime bei kryžkelėje, kad juos išdavė jų vadai, turėję būti greta jų, laikiusių ginklus daugiau nei šimtą metų.

Man jojant Londono gatvėse pirkliai pavymui šaukia: „Ką lordas Džonas apie tai manytų, a? Ką jūsų lordas būtų pasakęs?“, o aš tegaliu tik papurtyti galvą. Jaučiuosi kaip ir jie: už ką mes kovėmės, už ką žuvome, jei žemės, kurias užkariavome, bus grąžintos kaip sutarties dalis, kaip vedybų dalis, dėl karaliaus užgaidos, kuris dėl jų niekados nesikovė kaip kad mes?

Kaltinti karalių būtų išdavystė, tad atpirkimo ožiu tampa Viljamas de la Poulas. Jis iškviečiamas į parlamentą, kur apkaltinamas išdavyste, plėšimais ir žmogžudystėmis. Sakoma, kad jis planavo užgrobti sostą ir pasodinti į jį savo mažąjį sūnų Džoną ir globotinę Margaretą Bofort reikšdamas pretenzijas į karūną jos vardu.

– Kas dabar bus? – klausiu karalienės, kuri žingsniuoja pirmyn atgal po kambarį, o ilgas jos suknelės šleifas šnara tarsi piktos katės uodega.

– Aš neleisiu jo teisti. Jis nebus žeminamas tokių kaltinimų. Jo Kilnybė karalius jį išgelbėjo nutaręs, kad jis, valdovas, bus savo draugo Viljamo teisėjas ir prisiekusieji.

Dvejoju. Galiausiai tai nėra mano šalis, tačiau nemanau, kad karalius gali taip įsikišti.

– Jūsų Kilnybe, manau, jis negalės. Kilmingąjį turi teisti jam lygūs. Jį turės apklausti lordų rūmai. Karalius negali kištis.

– Aš sakau, kad nė vienas mano draugas nebus tardomas viešai. Tai įžeidimas jam, įžeidimas man. Aš pareikalavau, kad apgintume savo draugus, ir karalius man pritaria. Viljamas nestos prieš parlamentą. Šįvakar jis ateina pas mane į kambarius, slapta.

– Jūsų Kilnybe, tai anglams nepritinkanti elgsena. Neturėtumėte matytis su jokiu vyru viena ir juo labiau slapta.

– Jūs būsite kartu, – paaiškina ji. – Tad apie mūsų susitikimą nebus galima pasakyti nieko bjauraus. Nors, Dievas žino, jau pakankamai šlykštynių prišnekėta. Bet mes turime susitikti slapta. Parlamentas neteko proto iš pavydo ir dabar reikalauja jo mirties. Aš negaliu valdyti šios karalystės be Viljamo de la Poulo. Turiu jį pamatyti ir nuspręsti, kaip elgsimės.

– Karalius...

– Karalius negali valdyti be jo. Karalius negali išsirinkti krypties ir laikytis jos vienas. Žinote, koks yra karalius. Turiu išlaikyti Viljamą de la Poulą greta karaliaus, jis nebus tvirtas be Viljamo, padedančio išlaikyti kryptį. Mums reikia Viljamo greta. Mums reikia jo patarimų.

Vidurnaktį karalienė įsako man įleisti Viljamą de la Poulą per dvejus karališkuosius apartamentus jungiančias nedideles duris. Hercogas įžengia palenkdamas galvą po akmenine sąrama, o paskui jį, mano nuostabai, tarsi pažas tyliai tapena karalius.

– Jūsų Kilnybe, – sušnabždu ir tūpteliu.

Jis manęs net nemato, nes dreba iš sielvarto.

– Mane verčia! Mane išnaudoja! – beria jis Margaretai. – Jie drįsta mane įžeidinėti. Jie nori mane valdyti! Viljamai, pasakyk jai!

Ji žvilgteli į de la Poulą, tarsi jis vienintelis galėtų paaiškinti.

– Lordai atsisako sutikti, kad karalius apklaustų mane vienas, kaip jūs pageidavote, – paaiškina jis. – Jie reikalauja, kad mane teistų man lygūs dėl išdavystės. Jie neigia karaliaus teisę teisti pačiam. Aš kaltinamas išdavęs mūsų interesus Prancūzijoje. Žinoma, aš visada dariau tik tai, ką jūs man įsakėte. O taikos sutartis reikalavo grąžinti Meiną ir Anžu. Tai puolimas prieš jus, Jūsų Kilnybe, prieš jus, prieš mane ir karaliaus autoritetą.

– Jūs niekada nestosite prieš teismą, – pažada ji jam. – Prisiekiu. Jie atsitrauks.

– Jūsų Kilnybe… – šnabždu imdama jai už rankovės, – jūs negalite šito žadėti.

– Aš sakau, kad jis nekaltas dėl visų kaltinimų, – sako karalius. – Tačiau jie vis tiek reikalauja nuteisti jį myriop. Jie turi paklusti man! Juos reikia priversti klausyti manęs!

– Jei jiems jūsų reikia, lai ateina ir suima! – aistringai žada ji Viljamui de la Poului. – Jie turės praeiti pro mane, jei nori jus pričiupti. Jie turės išvesti jus iš mano kambarių, jei drįsta!

Įkišu savo ranką karalienei į delną ir timpteliu. Tačiau karalius žvelgia į ją susižavėjęs; jos pyktis jį uždegė.

– Mes jiems nepaklusime! Aš būsiu karalius. Ir valdysiu kaip noriu: su jumis kaip žmona ir Viljamu kaip patarėju. Ar kas nors išdrįs pasakyti, kad negaliu? Aš karalius ar ne?

Iš jų trijų tik vienintelis naujai iškeptas hercogas nesiautėja.

– Taip, bet mes negalime jiems priešintis, – tyliai sako jis. – Kas, jei jie manęs ateis? Kas, jei lordai sukels savo pajėgas? Nepaisant jūsų žodžių? Leidote kiekvienam Londono lordui turėti negausią nuosavą armiją. Kiekvienas mano priešas gali įsakinėti šimtams vyrų. Kas, jei jų armijos ateis manęs?

– Ar galėtumėte vykti į Prancūziją? – švelniai klausiu. – Į Flandriją? Ten turite draugų. Kol viskas nurims.

Karalius staiga visas nuraudęs pakelia akis.

– Taip, taip, vykite dabar! – įsako jis. – Kol jie planuoja kitą ėjimą. Vykite dabar. Jie ateis jūsų ir ras paukštelį išskridusį! Aš duosiu jums aukso.

– Mano brangenybės! – įsako man karalienė. – Atneškite jas jam.

Einu kaip įsakyta ir išrenku keletą mažiausių – perlines ramunėles, prastesnius smaragdus. Sudedu juos į kapšelį, o kai grįžtu į pritemdytus kambarius, karalienė rauda hercogo glėbyje, jo pečius gaubia paties karaliaus apsiaustas, o jis kišasi storą kapšelį į kišenę. Gailėdama paduodu jam karalienės perlus ir jis paima juos nė žodžiu nepadėkojęs.

– Rašysiu jums, – kreipiasi į abu. – Būsiu netoliese, tik Flandrijoje. Ir grįšiu namo, kai tik bus nuplautas mano vardas. Mes išsiskiriame neilgam.

– Mes lankysime jus, – pažada ji. – Tai nėra atsisveikinimas. Atsiųsime jūsų ir rašysime. Siųskite žinias su savo patarimais. Ir netrukus grįšite namo.

Jis pabučiuoja jos ranką ir ant galvos užsitraukia gobtuvą. Nusilenkia karaliui, linkteli man, eina pro nedideles duris ir dingsta. Girdime tylius jo žingsnius leidžiantis laiptais ir prislopintą užsidarančių laukųjų durų garsą, kai karaliaus vyriausiasis patarėjas pranyksta naktyje kaip vagis.

Karalius ir karalienė džiūgauja kaip vaikai, nepaklusę griežtam tėvui. Tą vakarą jie apskritai nesigula, bet sėdi prie židinio karalienės kambaryje, kuždasi ir krizena švęsdami savo pergalę prieš savo šalies parlamentą, giriasi apgynę išdaviku paskelbtą žmogų. Auštant karalius dalyvauja mišiose ir įsako kunigui sukalbėti dėkingumo maldą dėl praėjusio pavojaus. Kol jis klūpi aukštindamas Jėzaus malonę ir džiūgaudamas dėl savo sumanumo, Londono miestas pabunda priblokštas naujienų, kad dėl Prancūzijos praradimo ir vargetos princesės atvykimo, dėl malonių iš karališkojo iždo ir taikos Anglijoje sutrikdymo kaltintą žmogų karalius paleido ir dabar jis plaukia, džiaugsmingai plaukia į trumpą tremtį, aukso pilnomis kišenėmis, karalienės brangakmeniais skrybėlėje ir grįš įsitikinęs, kad jo galva liks ant pečių.

Karalienė negali paslėpti savo džiaugsmo ir paniekos sakantiems, kad ji siaubingai klysta. Ji nepaiso nei mano vyro, nei kitų karaliui tarnaujančių kilmingųjų įspėjimų, kad žmonės šnabždasi, jog karalius pamiršo ištikimybę savo paties lordams ir prasčiokams, kad išdaviko draugas pats yra išdavikas – ir ką galima padaryti su išdavikišku karaliumi? Ji užsispiria linksmintis, sujaudinta parlamentui parodyto nepaklusnumo, ir jokie mano žodžiai nepriverčia jos saugotis, nedemonstruoti triumfo prieš žmones, kurie tesišaukia tik geros valdžios šalyje, svaidomoje tarsi išpaikinto vaiko žaislas.

Manau, niekas neaptemdys jų džiaugsmingos pakilios nuotaikos. Pasigirsta žinių, kad Viljamui de la Poului teko sprukti nuo minios už Londono, kad jis slepiasi kiek tik drįsta savo namuose užmiestyje ir kad galiausiai išplaukė. Visoje šalyje prasideda sukilimai prieš vyrus, kurie kaltinami daliję blogus patarimus karaliui dvare, bendrininkavę su Viljamu de la Poulu. O po kelių dienų pas mane tekina atidumia viena iš karalienės freilinų ir praneša, kad privalau nedelsiant! nedelsiant! eiti pas karalienę, nes ji rimtai serga. Negaištu laiko net ieškodama Ričardo; skuodžiu į karališkuosius apartamentus skubėdama pro sargybinius prie durų, vydama pažus sau iš kelio ir aptinku chaosą kambariuose, o karalienės niekur nematyti.

– Kur ji? – klausiu ir kažkas parodo į miegamojo duris.

– Ji dievagojosi, kad mes negalime eiti į vidų.

– Kodėl? – klausiu. Jos papurto galvas.

– Ar ji viena?

– Safolko hercogienė, Viljamo de la Poulo žmona, su ja.

Išgirdus šį vardą mano širdis apmiršta. Ką jis dabar padarė? Lėtai einu prie durų, pabeldžiu ir pabandau pasukti rankeną. Durys atsidaro ir aš įžengiu vidun.

Akimirksniu prisimenu, kokia ji jauna, vos dvidešimties metų. Ji atrodo labai maža didelėje karališkoje lovoje, guli susirietusi, tarsi sužeista į pilvą, nugara į kambarį, veidu į sieną. Alisa de la Poul sėdi ant kėdės prie židinio, veidą panardinusi į rankas.

– C’est moi, – šnabždu. – Tai aš. Kas nutiko?

Mažoji karalienė papurto galvą. Jos galvos apdangalas nukrito, jos plaukai išsidraikę, pečiai virpa nuo tylaus kūkčiojimo.

– Jis negyvas, – teištaria ji, tarsi jos pasaulis būtų pasibaigęs. – Miręs. Ką aš darysiu?

Aš susvirduliuoju ir pasiremiu ranka, kad nusiraminčiau.

– O Dieve, karalius?

Įsiutusi ji tranko galvą į pagalvę.

– Ne! Ne!

– Jūsų tėvas?

– Viljamas. Viljamas... o Dieve, Viljamas.

Aš žvelgiu į Alisą, jo našlę.

– Apgailestauju dėl jūsų netekties, miledi.

Ji linkteli.

– Bet kaip?

Margareta pasiremia alkūne ir pažvelgia per petį į mane. Jos plaukai – aukso kupeta, akys raudonos.

– Nužudytas, – išspjauna ji.

Akimirksniu žvilgteliu į duris už savęs, tarsi žudikas galėtų atsėlinti mūsų.

– Kas jį nužudė, Jūsų Kilnybe?

– Nežinau. Tas niršus Jorko hercogas? Kiti lordai? Bet kas, kuris yra bailys, bjaurus, nori mus parklupdyti ir sunaikinti. Bet kuris, ginčijantis mūsų teisę valdyti taip, kaip mes norime, padedant tiems, kuriuos pasirenkame. Bet kas, plaukiantis paslapčia ir užpuolantis nekaltą žmogų.

– Jie sugavo jį jūroje?

– Jie atsitempė jį į savo laivą ir nukirsdino ant denio, – sako ji kūkčiojimo prislopintu balsu. – Tegul juos nutrenkia į pragarą už bailumą. Jie paliko kūną paplūdimyje prie Doverio. Džeketa! – Apgraibomis ji siekia manęs ir įsikimba raudodama. – Jie pasmeigė jo galvą ant kuolo. Jie paliko jo galvą kaip išdaviko. Kaip man šitai ištverti? Kaip Alisai tai ištverti?

Nedrįstu žvilgtelėti į Viljamo de la Poulo našlę, kuri sėdi tylomis, kol Viljamo de la Poulo karalienei dėl jo dūžta širdis.

– Ar mes žinome, kas tai padarė? – pakartoju. Labiausiai būgštauju, kad jei kažkas drįso užpulti mylimiausią karaliaus patarėją, kas bus kitas? Karalienė? Aš?

Ji taip rypauja, kad negali ištarti nė žodžio, jos lieknas kūnas dreba mano rankose.

– Turiu eiti pas karalių, – galiausiai taria susiimdama ir nusišluostydama akis. – Tai sudaužys jam širdį. Kaip mes gyvensime be jo? Kas mums patars?

Nebyliai papurtau galvą. Nežinau, kaip jie išgyvens be Viljamo de la Poulo, nei koks pasaulis atsiveria prieš mus, kai kilmingas lordas pagrobiamas iš nuosavo laivo ir nukirsdinamas surūdijusiu kalaviju siūbuojančioje valtyje, o jo galva paliekama ant kuolo paplūdimyje.