Plimutas, 1450–1451 m. ruduo

Vieneri ilgi metai kovos su Plimuto miestiečiais mėginant įtikinti juos apgyvendinti ir apginkluoti įsiveržimo laivyną. Vieneri metai, kol mano vyras surenka flotilę iš privačių pirklių, prekiautojų ir kelių kilmingų lordų, turinčių nuosavus laivus. Žiemos viduryje, praėjus keliems mėnesiams nuo datos, kai turėjome išplaukti, jis turi per aštuoniasdešimt laivų, plūduriuojančių Plimuto, Dartmuto ir Kingsbridžo krantinėse, ir per tris tūkstančius vyrų, apgyvendintų smuklėse ir kambariuose, kotedžuose ir ūkiuose aplink Devoną ir Kornvalį, laukiančius.

Tai viskas, ką mes darome nuo rudens per žiemą iki pavasario: mes laukiame. Pirmiausia laukiame vyrų, kuriuos pažadėjo jų lordai žygiui į Plimutą, pasiruošusių lipti į laivus. Ričardas išjoja jų pasitikti ir atvesti, randa jiems būstą, parūpina maisto, pažada atlyginimus. Tada laukiame laivų, kuriuos oficialiai pareikalauta prisistatyti. Ričardas apjoja visą vakarinę šalies dalį supirkinėdamas nedidelius laivus jų namų uostuose, reikalaudamas, kad stambesni pirkliai prisidėtų auka. Vėliau laukiame atvykstant atsargų. Ričardas joja į Somersetą, net į Dorsetą, kad gautų grūdų. Tada laukiame, kol įsiveržime dalyvausiantys lordai atšvęs Kalėdas ir atvyks į Plimutą, vėliau – karaliaus įsakymo, kad jau galime išplaukti, o tada – kol nusiramins pavasario audros, ir visada visada visada laukiame laivo, iš Londono turinčio atgabenti pinigus sumokėti uosto pirkliams, laivų savininkams, jūreiviams ir kariams. Nuolat laukiame, bet pinigų niekada negauname laiku.

Kartais jie vėluoja, tad su Ričardu turime prašyti atsiųsti jų iš Graftono ar prašome paskolinti draugų dvare, kad bent jau galėtume pamaitinti armiją, kol ji neišsiruošė į ūkius aplink uostą ir neprisivogė patys. Kartais pinigų sulaukiame, tačiau suma tokia maža, kad pakanka sumokėti tik susidariusias skolas ir pasiūlyti vyrams vos ketvirtadalį jų algos. Kartais jie atsiunčiami suženklintų pagaliukų pavidalu, kuriuos nešame į karaliaus muitines, o ten jie apgailestaudami sako: „Taip, gerai, milorde, suteikiu jums teisę į apmokėjimą. Tačiau dabar neturiu pinigų. Grįžkite kitą mėnesį.“ Kartais pinigų pažadama, tačiau jie apskritai neateina. Stebiu Ričardą, jodinėjantį po nedidelius Devono miestelius, bandantį nuraminti vietos dvarininkus, kurie įsiutę dėl šios alkanos, jiems užkrautos ordos. Stebiu, kaip jis įtikinėja besibastančius vyrų būrius; tai turėtų būti jo armija, o tampa plėšikais. Stebiu Ričardą, meldžiantį laivų savininkus laikyti bures paruoštas išplaukti tokiu atveju, jei įsakymas pradėti invaziją atskrietų rytoj, poryt ar užporyt. Dyriu į Ričardą, kai sulaukiame žinių iš Prancūzijos, kad prancūzų karalius priartėjo ir užėmė Beržeraką bei Bazasą. Pavasarį išgirstame, kad jo pajėgos braunasi į anglų žemes abipus Žirondos. Jis apsiaučia Fronseką prie Dordonės ir miesto gyventojai laukia už didžiosios sienos prisiekę nepasiduoti, tikri, kad mūsų armija ateis jų išvaduoti. Mūsų armija išsibarsčiusi krantinėje, kur plūduriuoja laivai, kai sužinome, kad Fronsekas pasidavė. Anglų naujakuriai šaukiasi pagalbos, jie dievagojasi kovosiantys, priešinsis, nes jie anglai: tokie gimė ir taip buvo auklėti. Jie taip tiki mumis, kad ant kortos stato savo gyvybes, dievagojasi, kad tautiečiai ateis į pagalbą. Matau, kaip Ričardas mėgina neleisti armijai subyrėti, išlaikyti flotilę į Londoną siųsdamas vieną žinią po kitos ir melsdamas dvaro duoti įsakymą išplaukti. Tyla.

Ričardas kalba, kad gavęs įsakymą išplaukti paliks mane, nedrįs vežtis į Bordo, jei ten gresia apsiaustis. Einu palei apsauginę krantinės sieną, žvelgiu į pietus, į Prancūzijos žemes, kurioms vadovavo mano pirmasis vyras, ir trokštu, kad abu būtume saugūs namie Graftone. Pati parašau karalienei. Pranešu, kad esame pasirengę vykti gelbėti Gaskonijos, tačiau nieko negalime padaryti neturėdami pinigų sumokėti kareiviams; priversti lūkuriuoti ūkiuose ir kaimuose jie skundžiasi mūsų – jų šeimininkų ir lordų – elgesiu, o Devono darbininkai – vyrai ir moterys – matydami, kaip prastai elgiamasi su kareiviais ir jūreiviais, sako, kad šioje karalystėje vyras nėra apdovanojamas už tai, kad atlieka savo pareigą. Žmonės murma, kad Kento vyrai elgėsi teisingai, nes šis karalius nesugeba išlaikyti žemių nei namuose, nei užsienyje, jo patarėjai prasti. Prisimenamas Džeko Keido reikalavimas į karaliaus tarybą priimti Jorko hercogą Ričardą ir kuždamasi, kad Džekas Keidas buvo teisus ir mirė dėl savo įsitikinimo. Jie netgi pyksta – nors aš jai to nepasakau – kad ji prancūzė, eikvojanti armijos pinigus, kad jos šalis galėtų užgrobti Gaskoniją ir Anglijai Prancūzijoje nieko nebeliktų. Meldžiu jos pasakyti savo vyrui atsiųsti įsakymą laivynui išplaukti.

Tyla.

Liepą išgirstame, kad Bordo atiteko prancūzams. Rugsėjį nutriušusiais laivais atvyksta pirmieji pabėgėliai iš Bajonos ir praneša, kad visą Gaskonijos hercogystę užgrobė prancūzai, kol juos turėjusi išgelbėti ekspedicija, vadovaujama mano nelaimingo vyro, delsė Plimuto dokuose pusdama atsargas ir laukdama įsakymo.

Visus šiuos ilgus metus mes gyvename nedideliame į uostą žvelgiančiame name. Kambarį pirmajame aukšte Ričardas naudoja kaip vadavietę. Nulipu siaurais laiptais ir randu jį prie siauro langelio, žvelgiantį į mėlyną jūrą, kur vėjas pučia link Prancūzijos kranto, puikus oras plaukti, tačiau visa flotilė pririšta krantinėje.

– Viskas baigta, – atvirai sako jis man, kai tyliai atsistoju šalia. Uždedu ranką jam ant peties; nieko negaliu pasakyti, kad jį paguosčiau šiuo gėdos ir nesėkmės momentu. – Viskas baigta, o aš nieko nepadariau. Aš esu niekieno senešalas. Pirmiausia buvai Džono, Bedfordo hercogo, galingo lordo, visos Prancūzijos regento, žmona, o dabar – niekieno senešalo.

– Padarei viską, kas buvo įsakyta, – švelniai raminu. – Tu išlaikei flotilę bei armiją ir buvai pasirengęs išplaukti. Gavęs pinigų ir įsakymą būtum išvykęs. Jei būtų davę tik įsakymą, būtum išplaukęs be pinigų kariams sumokėti. Žinau tai. Visi tai žino. Būtum kovęsis veltui ir vyrai būtų tave sekę. Neabejoju, kad būtum išgelbėjęs Gaskoniją. Turėjai laukti įsakymo, tai viskas. Tai ne tavo kaltė.

– O, – karčiai nusijuokia jis. – Bet dabar aš turiu įsakymą.

Laukiu, širdis ritasi į kulnus.

– Turiu surinkti pajėgas ir apginti Kalė.

– Kalė? – man net kalbėti sunku. – Bet Prancūzijos karalius yra Bordo?

– Jie mano, kad Burgundijos hercogas planuoja pulti Kalė.

– Mano giminaitis.

– Žinau, man labai gaila, Džeketa.

– Kas vyks su tavimi?

– Karalius paskyrė Edmundą Bofortą, Somerseto hercogą, Kalė kapitonu. Turiu vykti ir padėti jam iš karto, kai tik paleisiu laivus, jūreivius ir armiją čia.

– Edmundą Bofortą, Somerseto hercogą? – pakartoju netikėdama savo ausimis. Tas žmogus atidavė prancūzams Normandiją. Kalė jam patikimas tik dėl karaliaus nepajudinamo tikėjimo giminaičiais ir nederamo karalienės susižavėjimo.

– Prašau, Dieve, galbūt pralaimėjimas jį išmokė kariauti, – niauriai sako mano vyras.

Priglaudžiu skruostą jam prie rankos.

– Bent jau gali išgelbėti Kalė anglams, – sakau. – Jie vadins tave didvyriu, jei išlaikysi pilį ir miestą.

– Man vadovaus vyras, atidavęs Normandiją, – nusiminęs sako. – Tarnausiu žmogui, kurį Ričardas, Jorko hercogas, pavadino išdaviku. Jei ir ten mums neatsiųs nei vyrų, nei pinigų, nežinau, ką galėsime išlaikyti.