Vestminsterio pilis, Londonas, 1458 m. žiema

Meilės dienos taika tęsiasi aštuonis mėnesius. Vasarą palieku dvarą, pasitraukiu gimdyti ir susilaukiu dar vieno kūdikio, dukters, kurią pavadiname Katerina. Jai sustiprėjus ir žydint prie žindyvės krūties, paliekame namus ir apsistojame pas savo dukrą Elžbietą Grobi Hole. Ji atgulusi į lovą su vaiku ir pasauliui padovanoja dar vieną berniuką.

– Kokia palaima esi Grėjams, – sakau jai palinkdama virš lopšio. – Dar vienas kūdikis ir vėl berniukas.

– Manai, jie turėtų man už tai dėkoti, – sako ji. – Džonas švelnus man kaip niekad, bet jo motina tik skundžiasi.

Gūžteliu.

– Galbūt pats laikas jums kraustytis į vieną iš kitų Grėjų namų, – pasiūlau. – Galbūt Grobi Hole nėra vietos dviem šeimininkėms.

– Galbūt man reikėtų vykti į dvarą, – sako Elžbieta. – Galėčiau tarnauti karalienei Margaretai ir likti su tavimi.

Papurtau galvą.

– Tai ne pati maloniausia vieta šiuo metu, – sakau. – Net freilinoms, kokia taptum. Tavo tėvas ir aš privalome grįžti, o aš baiminuosi to, ką rasiu.

Grįžtu į dvarą, ūžiantį nuo paskalų. Karalienė reikalauja, kad Voriko grafas įvykdytų beveik neįmanomą misiją: išlaikytų siaurąsias jūras saugias anglų laivams, bet tuo pat metu Kalė tvirtovę atiduoda Edmundo Boforto sūnui, naujajam Somerseto hercogui, užkietėjusiam visų Jorko lordų priešui.

Tai tarsi prašyti vyro atlikti sunkų ir sudėtingą darbą, o apdovanojimą perleisti jo konkurentui. Vorikas, žinoma, atsisako. Kaip Ričardas ir spėjo, karalienė viliasi įpainioti jį į spąstus ir apkaltinti išdavyste. Lapkritį ji viešai apkaltina jį piratavimu naudojant laivus iš Kalė, ir jos šalininkų prikimštas parlamentas pareikalauja, kad jis atvyktų į Londoną ir stotų prieš teismą. Vorikas išdidžiai atvyksta apsiginti ir stoja prieš juos, drąsus jaunas vyras vienas prieš savo priešus. Išėjęs iš karališkojo pasitarimų kambario Ričardas randa mane laukiančią ir praneša, kad Vorikas atmetė kaltinimus ir tvirtino, jog pati karalienė pažeidė meilės dienos susitarimą.

– Jis siautėja, – sako jis. – Viskas taip įkaitę, kad tuoj sprogs.

Kaip tik tuo metu pasigirsta trenksmas į tarybos kambario duris ir Ričardas akimirksniu šoka į priekį, išsitraukia kalaviją, kitą ranką ištiesia pridengti mane.

– Džeketa, eik pas karalienę! – sušunka.

Jau sukuosi bėgti, kai man kelią pastoja Bakingamo hercogo livrėjomis vilkintys vyrai, puolantys per menę ištrauktais kalavijais.

– Už tavęs! – išberiu Ričardui ir atsitraukiu prie sienos, kai vyrai lekia į mus. Ričardas budrus, kalavijas ištrauktas mus apginti, tačiau vyrai net nežvilgtelėję nudunda pro mus. Iš kitos pusės matau, kad Somerseto sargybiniai pasiruošę užtverti menę. Tai pasala. Tarybos durys atsilapoja ir Vorikas bei jo vyrai tankioje rikiuotėje skinasi kelią kova. Juos užpuolė tiesiog pasitarimų kambaryje, o lauke vyrai laukia norėdami pribaigti. Ričardas ūmai atsitraukia ir prispaudžia mane prie sienos.

– Lik ramiai! – įsako man.

Vorikas su kalaviju it spragilu šoka tiesiai į priešus, durdamas ir kirsdamas, jo vyrai tankiai susispietę už jo. Vienas praranda kalaviją ir matau, kaip smūgiuoja iš įniršio. Vienas krinta, ir jie užlipa ant jo išlaikydami gynybinę sieną aplink savo vadą: akivaizdu, kad jie dėl jo mirtų. Menė per siaura mūšiui, kareiviai stumdosi vienas apie kitą ir tada Vorikas iškiša pliką galvą, rikteli savo mūšio šūkį „Už Voriką!“ ir puola. Judėdami it vienas jo vyrai kapoja užpuolikus, prasiveržia ir išsilaisvina, Somerseto ir Bakingamo vyrai vejasi juos kaip skalikai elnią ir dingsta. Girdime įniršusį maurojimą, kai karališkoji sargyba sučiumpa Bakingamo vyrus ir juos sulaiko, ir bėgančių kojų triukšmą, kai Vorikas pasprunka.

Ričardas atsitraukia ir prisitraukia mane prie savęs įkišdamas kalaviją į makštį.

– Ar užgavau tave, meile? Atsiprašau.

– Ne, ne... – nuo šoko aš netekusi amo. – Kas tai buvo? Kas vyksta?

– Manau, karalienė pasiuntė du hercogus pabaigti to, ką pradėjo jų tėvai. Paliaubų pabaiga. Ir tai, manau, buvo Vorikas, išsitraukęs kalaviją karališkų rūmų valdoje ir sprunkantis į Kalė. Išdavystė. Verčiau eikime pas karalienę ir išsiaiškinkime, ką ji apie tai žino.

Atėję iki jos kambarių duris į privatų kambarį randame uždarytas, o damos susispietusios priėmimų kambaryje audringai liežuvauja. Mums įėjus jos puola prie mūsų, tačiau aš nustumiu jas, pabeldžiu į duris ir ji pakviečia mane bei Ričardą užeiti. Jaunasis Somerseto hercogas jau čia, kužda jai.

Ji žvilgteli į mano priblokštą veidą ir atskuba prie manęs.

– Džeketa, ar jūs ten buvot? Nesužeista?

– Jūsų Kilnybe, Voriko grafas buvo užpultas pačiame tarybos kambaryje, – tiesiai rėžiu. – Bakingamo ir Somerseto livrėjomis vilkinčių vyrų.

– Bet ne manęs, – akiplėšiškai kaip vaikas atšauna dvidešimt dvejų hercogas.

– Jūsų vyrų, – pastebi mano sutuoktinis lygiu balsu. – Nelegalu išsitraukti kalaviją karališkajame dvare. – Jis pasisuka į karalienę. – Jūsų Kilnybe, visi manys, kad jūs tai įsakėte, o tai klasta. Tai įvyko tarybos kambaryje, teismo akivaizdoje. Jūs turėtumėte būti susitaikę. Jūs davėte savo karališką žodį. Tai negarbinga. Vorikas skųsis ir bus teisus tai darydamas.

Ji nurausta tai išgirdusi ir pažvelgia į hercogą, kuris trūkteli pečiais.

– Vorikas nenusipelnė garbingos mirties, – irzliai sako jis. – Jis nepadovanojo mano tėvui garbingos mirties.

– Jūsų tėvas žuvo mūšyje, – pabrėžia Ričardas. – Sąžininga kova. O Vorikas meldė ir gavo jūsų atleidimą, sumokėjo už koplyčią jūsų tėvo vardu. Ta skriauda ištaisyta ir jums sumokėta už tėvo netektį. Šis užpuolimas įvyko saugiame dvare. Kaip taryba funkcionuos, jei vyras rizikuoja savo gyvybe joje dalyvaudamas? Kaip nors vienas iš Jorko lordų drįs vėl atvykti? Kaip geros valios žmogus atvyks į tarybą, kuri puola savo pačios narius? Kaip garbingas žmogus gali taip valdyti?

– Jis paspruko? – karalienė nepaiso Ričardo ir klausia manęs, tarsi tik tai būtų svarbu.

– Paspruko, – sakau.

– Manau, kad jis nusigaus iki Kalė ir jūs turėsite galingą priešą sustiprintoje pilyje kitoje kranto pusėje, – karčiai pastebi Ričardas. – Ir galiu jums pasakyti, kad nė vienas iš šimto miestų nėra apsaugotas nuo atakos pietiniame krante. Jis gali atplaukti Temze ir subombarduoti Tauerį, o dabar manys esąs laisvas taip pasielgti. Jūs tuščiai sulaužėte sąjungą su juo ir mus visus įstūmėte į pavojų.

– Jis visada buvo mūsų priešas, – pastebi jaunasis Somersetas. – Jis ir anksčiau buvo mūsų priešas.

– Jį saistė paliaubos, – nenusileidžia Ričardas. – Ir ištikimybės priesaika karaliui. Jis ją gerbė. Užpuolimas pasitarimų kambaryje atleidžia jį nuo abiejų.

– Turime išvykti iš Londono, – nusprendžia karalienė.

– Tai ne išeitis! – pratrūksta Ričardas. – Negalite įgyti tokio priešo ir manyti, kad pakaks sprukti. Kur bus saugu? Tatburyje? Kenilverte? Koventryje? Ar manote apleisti pietines Anglijos grafystes? Ar leisti Vorikui tiesiog įžengti? Ar jūsų planas atiduoti jam Sandvičą, kaip atidavėte Kalė? Ar atiduosite jam Londoną?

– Aš pasiimsiu sūnų ir išvyksiu, – užsipuola ji. – Sukelsiu karius, ištikimus vyrus, ir juos apginkluosiu. Išsilaipinęs Vorikas ras jį pasitinkančią mano armiją. Šį kartą mes jį sumušime ir jis sumokės už savo nusikaltimą.