Plasentijos pilis, Grinvičas, Londonas, 1452 m. Kalėdos

Su Ričardu apsilankome dvare Grinviče per Kalėdas ir randame linksmybes, medžiokles, muziką bei šokius vadovaujant Edmundui Bofortui, kuris sukasi dvaro pramogų įkarštyje tarsi pats būtų karalius. Jis daug pasistengia dėl Ričardo, rekomenduodamas jį karaliui kaip žmogų, kuris tikrai išlaikys Kalė, ir dažnai pasiveda jį į šoną pasitarti, kaip anglų ekspedicija dar kartą galėtų prasiveržti iš Kalė žemių į Normandiją. Ričardas kaip visada ištikimas savo vadui ir aš nutyliu apie karalienės akis, kurios seka juos diskutuojančius drauge. Tačiau žinau, kad vėl turiu su ja pakalbėti.

Esu priversta su ja pasikalbėti, spaudžiama pareigos. Kone šypsausi dėl tokio prieraišumo, žinau, kad tai mano pirmojo vyro Džono, Bedfordo hercogo, įtaka. Savo gyvenime jis nesikratė sunkių pareigų ir jaučiu, kad jis man užkrovė priedermę tarnauti Anglijos karalienei, net jei tai reikštų mesti iššūkį jos elgesiui ir kviesti ją prisipažinti.

Pasirenku akimirką, kai ruošiamės Edmundo Boforto suplanuotam vaidinimui. Jis nurodė karalienei vilkėti balta suknele, aukštai ant juosmens juosiama auksu nusagstytu dirželiu, ir pasileisti plaukus. Ji turėtų vaizduoti deivę, tačiau atrodo kaip nuotaka. Jis sukūrė naujas rankoves jos baltai sukniai, tokias trumpas ir plačias, kad rankos matosi kone iki alkūnių.

– Turėsite dėvėti kitą porą rankovių, – atvirai sakau. – Šios pakankamai nepadorios.

Ji paglosto vidinę rankos pusę.

– Taip miela liesti, – sako ji. – Mano oda atrodo it šilkas. Taip nuostabu jaustis šitokiai...

– Nuogai, – baigiu už ją. Be žodžių jos drabužių skrynioje surandu jai kitą porą rankovių ir padedu jas prisegti. Ji leidžia man pakeisti rankoves nė žodeliu nesiskųsdama ir atsisėda priešais veidrodį. Ranka mosteliu jos tarnaitei išeiti ir paimu šepetį norėdama iššukuoti raizginius iš ilgų, raudono aukso garbanų, krintančių jai beveik iki juosmens.

– Kilmingasis hercogas Edmundas Bofortas jums rodo daug dėmesio, – sakau. – Tai pastebima, Jūsų Kilnybe.

Ji spindi iš malonumo.

– Ach, jūs tai jau sakėte, Džeketa. Tai sena giesmelė. Tačiau jis žvelgia į mane kaip geras dvariškis, kavalierius.

– Jis žvelgia kaip įsimylėjęs vyras, – tiesiai sakau tikėdamasi, kad ji bus šokiruota. Tačiau pasibaisėju išvydusi raudoniu pražystančius jos skruostus.

– O, tikrai? – klausia ji. – Tikrai įsimylėjęs?

– Jūsų Kilnybe, kas vyksta? Žinote, kad negalite kalbėti apie tikrą meilę. Truputis poezijos, lengvas flirtas yra viena. Tačiau negalite galvoti apie jį geidulingai.

– Kai jis su manimi kalbasi, aš atgyju, – porina ji mano atspindžiui veidrodyje ir aš matau sidabriškai spindintį jos veidą. Tarsi būtume kitame, pranašysčių veidrodžio pasaulyje, ir tokius dalykus galima kalbėti. – Su karaliumi jaučiuosi taip, tarsi rūpinčiausi vaiku. Turiu jam sakyti, kad jis teisus, kad turi joti kaip vyras, kad turi valdyti kaip karalius. Turiu aukštinti jį dėl jo išminties ir guosti, kai jis nuliūdęs. Aš jam daugiau motina nei mylimoji. Tačiau Edmundas... – Ji trūkčiojamai kvėpteli, nuleidžia akis, tada pažvelgia į veidrodį ir patraukia pečiais, tarsi nieko negalėtų padaryti.

– Turite liautis su juo matytis, – skubiai beriu. – Arba matytis su juo tik dalyvaujant kitiems. Turite išlaikyti atstumą.

Ji paima šepetį iš mano rankų.

– Ar jums jis nepatinka? – klausia ji. – Jis sako, kad jumis mėgaujasi ir žavisi. Jis sako, kad yra jūsų draugas. Jis pasitiki Ričardu labiau nei kitais. Jis aukština jį karaliui.

– Visiems jis patinka, – sakau. – Jis gražus, žavingas ir yra vienas garbingiausių vyrų Anglijoje. Tačiau tai nereiškia, kad karalienė turi jam jausti daugiau nei pusbrolišką susižavėjimą.

– Per vėlai man tai sakot, – taria ji šilkiniu ir šiltu balsu. – Man jau per vėlu. Tai nėra pusbroliškas susižavėjimas. Tai kur kas daugiau. Džeketa, pirmą kartą gyvenime jaučiuosi gyva. Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi moterimi. Jaučiuosi graži. Geidžiama. Negaliu tam atsispirti.

– Sakiau jums prieš tai, – primenu jai. – Aš jus įspėjau.

Ir vėl ji kilsteli savo gražius pečius.

– Ach, Džeketa. Kaip ir aš žinote, ką reiškia įsimylėti. Ar jūs būtumėt sustojusi, jei kas nors būtų jus įspėjęs?

Neatsakau jai.

– Turite išsiųsti jį iš dvaro, – tiesiai sakau. – Turėsite jo vengti, galbūt kelis mėnesius. Tai pragaištis.

– Negaliu, – sako ji. – Karalius niekada neleistų jam išvykti. Jis neišleidžia jo iš akių. O aš mirčiau, jei jo nematyčiau, Džeketa. Jūs nesuprantate. Jis mano vienintelis palydovas, jis mano kavalierius, jis mano čempionas: karalienės čempionas.

– Tai ne Kamelotas, – niūriai ją įspėju. – Ir ne trubadūrų laikai. Žmonės prastai apie jus galvos, jei matys, kad tiek daug jam šypsotės. Jie apkaltins jį esant jūsų favoritu ar dar blogiau. Tai, ką sakote, pakanka, kad išsiųstų jus į vienuolyną. O jei kas nors išgirs jus taip kalbant, jam bus galas. Jis jau nekenčiamas ir jam pavydima, kad yra karaliaus favoritas. Jei bent žodelis prasprūs žmonėms, kad jis ir jūsų favoritas, jie kalbės dar šlykštesnius dalykus. Jūs esate karalienė ir jūsų reputacija – kaip Venecijos stiklas: vertingas, dužus ir retas. Turite ją saugoti. Nesate privati dama, negalite turėti asmeninių jausmų.

– Pasistengsiu, – be kvapo sako ji. – Prisiekiu, aš tuo pasirūpinsiu. – Tarsi ji derėtųsi dėl galimybės būti su juo ir viską pažadėtų dėl tos teisės. – Jei pasistengsiu, jei nesišypsosiu jam ir nejosiu per arti jo, nešoksiu su juo per dažnai, vis dar galėsiu jį matyti. Ar ne? Visi manys, kad jis su mumis būna dėl to, kad taip įsakė karalius. Niekam nereikia žinoti, kad jis padaro mane tokią laimingą, ir vien dėl galimybės būti su juo mano gyvenimas tampa prasmingas.

Žinau, turiu įspėti ją niekada nepasilikti su juo dviese, tačiau jos veidas pernelyg maldaujantis. Ji vieniša, jauna: nepakenčiama būti jauna moterimi dideliame dvare, kai niekam iš tiesų nerūpi. Žinau tai. Žinau, ką reiškia turėti sutuoktinį, kuris tavęs nemato, ir jauną vyrą, negalintį atplėšti nuo tavęs akių. Žinau, ką reiškia degti šaltoje lovoje.

– Tiesiog pasistenkite, – sakau, nors žinau, kad turėčiau jai liepti jį išsiųsti. – Turite visą laiką būti atsargi, kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ir negalite su juo matytis vienumoje. Niekada negalite likti su juo dviese. Tai neturi virsti kuo nors daugiau nei garbinga kavalieriaus meilė savo damai. Tai negali būti daugiau nei slaptas džiūgavimas. Tai turi liautis čia.

Ji papurto galvą.

– Turiu su juo pasikalbėti, – sako ji. – Turiu būti su juo.

– Negalite. Jūs neturite ateities, išskyrus gėdą ir nešlovę.

Ji pasitraukia nuo veidrodžių ir nukulniuoja prie didžiulės lovos su storomis auksinėmis užuolaidomis. Ji kviečiamai paplekšnoja ir aš lėtai žengiu prie jos.

– Ar ištrauksi kortą jam? – klausia ji. – Tada mes žinosime atsakymus. Tada žinosime, kokia gali būti ateitis.

Aš papurtau galvą.

– Žinote, kad karaliui nepatinka kortos, – sakau. – Jos uždraustos.

– Tik vieną kortą. Tik vieną. Kad žinotume, kas laukia. Kad galėčiau pasirūpinti.

Aš dvejoju ir staiga ji jau prie miegamojo durų, prašo atnešti kortų malką. Viena iš damų pasisiūlo jas atnešti, tačiau karalienė paima jas miegamojo tarpduryje ir perduoda man.

– Nagi! – ragina.

Lėtai paimu kortas ir išmaišau. Žinoma, dvare kortomis mes žaidžiame visą laiką, tačiau laikant jas rankose, ieškant vienos, numatančios ateitį, jausmas visai kitoks. Perduodu jas jai.

– Išmaišykite jas. Tada perkelkite malką, – labai tyliai sakau. – O tada vėl perkelkite.

Jos veidas apsvaigęs.

– Mes nuspėsime jo ateitį?

Papurtau galvą.

– Negalime nuspėti jo ateities – jam reikėtų paprašyti kortos, jis turėtų rinktis. Negalime to padaryti be jo. Tačiau galime pasakyti, kaip jo gyvenimas paveiks jūsų gyvenimą. Pamatysime, kokia korta parodys jo jausmus jums, o jūsų – jam.

Ji linkteli.

– Noriu tai žinoti, – ilgesingai kužda. – Ar manot, kad jis mane myli, Džeketa? Matėte jį su manimi. Ar manote, kad jis mane myli?

– Išskleiskite kortas, – sakau.

Ji padaro iš kortų vėduoklę, jos šviesus veidas nuleistas.

– Dabar išsirinkite.

Lėtai, vienu pirštu judėdama per spalvotas nugarėles ji svarsto dėl pasirinkimo ir tada parodo.

– Šita.

Apverčiu ją. Tai Krintantis Bokštas. Pilies bokštas, galbūt nutrenktas žaibo, nelygus žaibo dryžis liepsnoja bokšto stoge – sienos virsta į vieną pusę, stogas – į kitą. Dvi mažos figūrėlės krinta nuo bokšto į pievą apačioje.

– Ką tai reiškia? – kužda ji. – Ar jis užims bokštą? Ar tai reiškia, kad jis perims karalystę?

Akimirką nesuprantu, apie ką ji kalba.

– Perims karalystę? – su siaubu pakartoju. – Perims karalystę!

Ji papurto galvą neigdama mintį, ranka prisidengusi burną.

– Nieko, nieko. Bet ką ji reiškia? Ši korta – ką ji reiškia?

– Ji reiškia, kad viskas keisis, – sakau aš. – Keisis laikai. Galbūt kris pilis... – Žinoma, aš galvoju apie Ričardą, kuris prisiekė išlaikyti Kalė pilį šiam vadui. – Kritimas nuo aukštai, žiūrėkit – nuo bokšto krinta du žmonės, aukštai kils tie, kurie yra žemai, ir galiausiai viskas pasikeis. Naujas paveldėtojas perims sostą, senoji tvarka pasikeis, viskas bus kitaip.

Jos akys švyti.

– Viskas nauja, – kužda ji. – Kaip manote, kas tikrasis karaliaus įpėdinis?

Stebiu ją kone baisėdamasi.

– Ričardas, Jorko hercogas, – tiesiai sakau. – Patinka jis ar ne. Ričardas, Jorko hercogas, yra tikrasis karaliaus įpėdinis.

Ji papurto galvą.

– Edmundas Bofortas yra karaliaus pusbrolis, – kužda ji. – Jis gali būti teisėtas įpėdinis. Galbūt tai reiškia ši korta.

– Niekada nenutinka taip, kaip aš manau, – įspėju ją. – Tai ne prognozė: tai labiau įspėjimas. Pamenate laimės rato kortą? Kortą, kurią ištraukėte vestuvių dieną, kuri įspėjo, kad kylantys kris, kad nieko nėra tikra.

Niekas, ką aš sakau, negali aptemdyti jos džiaugsmo, jos veidas spindi. Ji mano, kad numačiau pokyčius, ji trokšta, kad kas nors pasikeistų. Ji mano, kad kortoje pavaizduota pilis – jos kalėjimas, ji nori, kad jis griūtų. Ji mano, kad žaibas, kuris griauna ir degina, sulaužys sena ir prikels nauja. Nieko negaliu pasakyti, ką ji išgirstų kaip įspėjimą.

Ji padaro ženklą, kurį parodžiau jos vestuvių dieną. Smiliumi brėžia gyvenimo pakilimo ir nuosmukio simbolį.

– Viskas nauja, – kužda ji.

Tą naktį lovoje išlieju savo nerimą Ričardui: nutyliu, kad karalienė pametusi galvą dėl hercogo, tik atskleidžiu, kad ji vieniša, o hercogas – jos artimiausias draugas. Ričardas sėdi ugniakuro šilumoje ant nuogų pečių užsimetęs apsiaustą.

– Draugystė nekelia pavojaus, – narsiai sako jis. – Juk ji graži mergina, nusipelniusi draugijos.

– Žmonės kalbės.

– Žmonės visada kalba.

– Bijau, kad ji gali pernelyg susižavėti hercogu.

Jis primerkia akis, tarsi naršytų mano mintis.

– Ar sakai, kad ji gali jį įsimylėti?

– Nenustebčiau, jei taip įvyktų. Ji jauna, jis gražus. Daugiau niekas pasaulyje neparodo nė ženklo, kad ji rūpi. Karalius jai geras ir rūpestingas, bet jis nedega aistra.

– Ar karalius gali padovanoti jai kūdikį? – tiesiai klausia Ričardas eidamas prie reikalo esmės.

– Manau, gali, – sakau. – Tačiau jis retai ateina į jos kambarį.

– Tas vyras – kvailys, – sako mano sutuoktinis. – Tokios moters kaip Margareta negalima atstumti. Ar manai, kad hercogas ją nusižiūrėjęs?

Aš linkteliu.

Ričardas susiraukia.

– Manau, galima numanyti, kad jis nedarys nieko, kas sukeltų pavojų jai ar karūnai. Tik savanaudiškas niekšelis ją sugundytų. Ji viską prarastų ir tai kainuotų Anglijai sostą. Jis ne kvailys. Jie artimi – jie neišvengiamai artimi – jie abu lanko karalių kone kasdien. Tačiau Edmundas Bofortas per karalių valdo karalystę, jis nestatytų į pavojų savo paties ateities, jau nekalbant apie jos. Jai svarbiausia – susilaukti įpėdinio.

– Ji vargiai gali tai padaryti viena, – piktai lepteliu.

Jis nusijuokia iš manęs.

– Nereikia jos prieš mane ginti. Bet kol nėra vaiko, Ričardas, Jorko hercogas, yra teisėtas paveldėtojas, nors karalius rodo malonę kitiems savo giminaičiams: Hamfriui, Bakingamo hercogui, kuris eina pirmiausia, ir Edmundui Bofortui. Girdėjau, kad jis į dvarą atsigabens savo netikrus brolius Tiudorų berniukus. Visiems dėl to neramu. Ką jis laiko savo įpėdiniu? Ar drįstum atstumti Ričardą, Jorko hercogą, dėl vieno iš šių favoritų?

– Jis jaunas, – sakau. – Ji jauna. Jie gali susilaukti vaiko.

– Na, nepanašu, kad jis mirtų kampanijoje kaip jo tėvas, – negailestingai drebia mano vyras kareivis. – Jis pakankamai saugosi.

Baigiantis dvylikai Kalėdų dienų Ričardas turi grįžti į savo postą Kalė. Nusileidžiu prie upės pažiūrėti, kaip jis išplaukia. Mano vyras apsisiautęs storu kelioniniu apsiaustu šaltoje vėjuotoje migloje ir sustojus krantinėje apgaubia juo mus abu. Šilumoje mano galva ilsisi ant jo peties, rankos tvirtai sukibusios už jo plačios nugaros, laikau jį lyg negalėčiau paleisti.

– Atvyksiu į Kalė, – pažadu.

– Mieloji, tau ten visiškai nėra ką daryti. Parsirasiu į namus per Velykas arba dar anksčiau.

– Negaliu laukti iki Velykų.

– Tada grįšiu anksčiau. Kai tik liepsi. Žinai tai. Kai norėsi, kad parvykčiau.

– Ar negali nuvykti, patikrinti garnizoną ir grįžti?

– Galbūt... jei nebus ekspedicijos į Normandiją šį pavasarį. Hercogas tikisi vieną surengti. Ar karalienė ką nors apie tai sakė?

– Ji kalba hercogo žodžiais.

– Jei nebus ekspedicijos pavasarį, tada šiemet ji neįvyks ir aš galėsiu grįžti namo pas tave, – pažada jis.

– Verčiau grįžk namo vasarą, – įspėju jį. – Kad ir kas nutiktų. Turėsiu kai ką, ką norėsiu tau parodyti.

Šiltame apsiausto prieglobstyje jo ranka nuslysta man ant pilvo.

– Tu rubinas, mano Džeketa. Kilmingo veikėjo žmona verta daugiau nei rubinai. Ar tu vėl laukiesi?

– Taip, vėl, – sakau.

– Vasaros kūdikis, – su malonumu sako jis. – Dar vienas iš Riversų giminės. Mes kuriame tautą, mano meile. Riversai tampa žiotimis, ežeru, vidine jūra.

Rizenu.

– Ar dabar liksi dvare su karaliene?

– Taip, liksiu. Grįšiu į Graftoną kelioms dienoms pasimatyti su vaikais ir tada vyksiu į dvarą. Bent jau galėsiu saugoti ją nuo šmeižto.

Slepiamas apsiausto jis suspaudžia mane.

– Man patinka mintis, kad esi padorumo pavyzdys, mano meile.

– Aš labai padori devynių vaikų motina, – primenu jam. – Greitai dešimties, jei tokia bus Dievo valia.

– Gerasis Dieve, kad aš tai jausčiau dešimties vaikų motinai, – sako jis imdamas mano ranką ir pridėdamas sau prie kelnių.

– Dieve atleisk, kad aš tai jausčiau vedusiam vyrui ir dešimties vaikų tėvui, – sakau jam prisispausdama prie jo.

Nuo laivo denio virš mūsų pasigirsta šūksnis.

– Turiu eiti, – nenoriai sako jis. – Turime pagauti bangą. Myliu tave, Džeketa, ir greitai grįšiu namo.

Jis stipriai ir greitai mane pabučiuoja, tada žengia atgal ir pasileidžia bėgte prietilčiu į laivą. Be apsiausto, be jo šilumos, be jo šypsenos man šalta ir jaučiuosi viena. Leidžiu jam išvykti.