Kalė pilis, Prancūzija, 1433 m. birželis

Dar kartą apsistojame didžiojoje pilyje garnizono mieste Kalė. Vudvilis sveikinamas kaip kapitonas, tačiau milordas sako dar negalįs jo atsisakyti ir palikti čia. Stoviu ant dantytos pilies viršūnės, nerimastingai žvelgiu sau virš galvos į vėliavą bokšte, šiugždančią ir raibuliuojančią stiprėjančiame vėjyje.

– Ar bus audringa? – klausiu savo vyro.

Jis žvilgteli į mane.

– Tu juk nebijai? Juk vanduo – tavo elementas.

Įsikandu lūpą, kad neatsikirsčiau. Aš nemanau, kad jei tavo protėvė – vandens deivė, būsi apsaugotas nuo jūros ligos ar, jei jau apie tai kalbam, laivo katastrofos.

– Šiek tiek baugu. Bangos atrodo labai aukštos. Ar jos visada tokios didelės? Ar jos visada dūžta tokiame aukštyje į uosto sieną? Nepamenu, kad anksčiau jos būtų buvusios tokios didelės.

Jis pažvelgia į jūrą tarsi matuotų jas pirmą kartą.

– Tikriausiai audringa. Tačiau išvyksime sulig kitu potvyniu. Pernelyg svarbu, negalime atidėlioti. Turiu nusigauti į Angliją. Kreipsiuosi į parlamentą: jie turi suprasti, jog privalu rasti lėšų užkariavimų sezonui Prancūzijoje. Ir turiu rasti būdą priversti savo brolį Hamfrį veikti su mūsų dėde, kardinolu Bofortu. Jaunasis karalius... – Jis nutyla. – A, bet kuriuo atveju, turime vykti, tačiau nemanau, kad kelionė tau bus itin nepatogi, pavojus kilti neturėtų. Ar negali nuraminti vandenų? Tai vidurvasario išvakarės; šį vakarą pasitelkti magiją paprasčiau nei kitais.

Pamėginu nusišypsoti iš mažo juokelio.

– Ne, nors norėčiau.

Jis apsisuka ir eina į vidinius kambarius. Girdžiu jį šaukiantį savo klerkus ir sakantį kapitonui, jog reikia baigti krauti, nes išplauksime su kitu potvyniu nepriklausomai nuo oro. Vudvilis ateina nešinas šiltu apsiaustu ir apgaubia juo mano pečius.

– Milordas sunerimęs dėl įvykių Anglijoje. Jo brolis Hamfris, Glosterio hercogas, neduoda gerų patarimų, jo sūnėnas karalius yra jaunas ir nepatyręs, o jo kitas dėdė, kardinolas Bofortas, turi savų planų dėl karalystės. Tuodu, Glosterio hercogas ir kardinolas, mėgina palenkti jaunąjį karalių kiekvienas savo pusėn, jis plėšomas tarp jų.

– Ar saugu plaukti?

– O, taip. Gal bus šiek tiek audringa, tačiau pasirūpinsiu, kad patogiai įsitaisytumėte kajutėje, miledi. O Meri saugiai garde. Plauksime per naktį, o ryte pabusite kitoje šalyje. Milordas nuveš jus aprodyti naują namą.

– Spenhurste? – klausiu mėgindama keistą pavadinimą burnoje.

– Penshurste, – pataiso jis mane. – Jums jie patiks. Pažadu, tai pats žavingiausias namas mieliausioje Anglijos dalyje, Kente, kuris garsus savo obuolių ir vaisių sodais. Šalia Londono, tačiau pakankamai nutolęs, kad jūsų netrikdytų žmonių minios. Namas – brangakmenis deimantinei hercogienei.

– Ar mes ten nuolat gyvensime? – Leidžiu Vudviliui palydėti mane nuo bokšto stogo į pilies šilumą. Apskrito kambario viduryje pleška ugnis ir jis pastato man kėdę priešais ją.

– Nemanau, kad milordas sugebės ilsėtis užmiestyje, – sako jis. – Jis turės susitikti su karaliumi ir įtikinti jį skirti vyrų ir ginklų tęsti užkariavimus Prancūzijoje. Jis turės išdėstyti kampaniją parlamente ir gauti jo pritarimą. Jis turės išsiaiškinti su savo broliu, hercogu Hamfriu, ir dėde, kardinolu Bofortu. Jis turės daug ką nuveikti.

– O karalius Henrikas, ar aš jį pamatysiu? Koks jis?

Jis nusišypso.

– Vis dar labai jaunas, beveik berniukas; jam tik dvylika metų. Į Londoną įžengsite iškilmingai. Hercogas ne tik Prancūzijoje, bet ir Anglijoje yra svarbus žmogus, tad jaunasis karalius jus pasveikins. – Jis vėl šypteli. – Manau, jis jums patiks: žavingas berniukas ir jis... – Jis kukteli, tarsi sutrikęs. – Manau, jis jus dievins. Jam dar neteko matyti tokios kaip jūs. Būsite pati gražiausia ir kilmingiausia moteris Anglijoje.