Ruanas, Prancūzija, 1431 m. pavasaris

Ir tada jie susimauna. Jie vargina ją eruditiniais klausimais, abejoja jos atsakymais, išverčia juos aukštyn kojom, užsirašo tai, ką ji vapa nuovargio minutėmis, ir bumerangu grąžina, kalba pačiais moksliškiausiais išvedžiojimais ir klausia, ką ji apie tai mananti, tačiau ji nesupranta klausimo ir paprasčiausiai sako „toliau“ arba „pasigailėkite manęs“. Kartą ar du ji tiesiog švagžda: „Aš nežinau. Esu paprasta mergina be išsilavinimo. Iš kur man žinoti?“

Mano dėdė gauna piktą laišką iš karalienės Jolandos Aragonietės, kuriame sakoma, kad ji tikra, jog dofinas sumokės išpirką už Žaną, jai reikia dar trijų dienų, savaitės jį įtikinti, ar negalėtume atidėti teismo? Ar negalėtume paprašyti atidėti kelioms dienoms? Tačiau Bažnyčia tvirtai apraizgiusi merginą tardymo voratinkliu ir dabar jos nebepaleis.

Viską, ką išsimokslinę vyrai gali padaryti, kad sutrukdytų paprastai tiesai, priverstų moterį abejoti savo jausmais, supainioti mintis, jie daro jai. Savo išsimokslinimą jie naudoja kaip užtvarą ginti ją tai į vieną, tai į kitą pusę, kol galiausiai pagauna ją prieštaravimuose, kurių ji nesupranta. Kartais jie kaltina ją lotyniškai ir ji gokso į juos, priblokšta kalbos, kurią girdėjo skambant tik bažnyčioje per mišias. Kaip tie patys garsai, tie pažįstami numylėti tonai, tokie didingi ir muzikalūs, virto kaltinimais?

Kartais ją gėdina jos pačios žmonių žodžiais, senomis žemiškomis istorijomis iš Domremi dėl tuštybės ar perdėto išdidumo. Prikiša, kad ji metė vyrą prieš vestuves, porina, kad ji pabėgo nuo gerų tėvų, kalba, kad ji dirbo alinėse ir atsidavė malonumams kaip eilinė kaimo kekšė, dėsto, kad ji jojo su kareiviais kaip laisvo elgesio mergužėlė, porina, kad ji ne mergelė, o paleistuvė, ir visi tai žino.

Prireikia Anės, geraširdės mažosios Bedfordo hercogienės patikinimo, kad Žana yra skaisti, ir reikalavimo uždrausti saugantiems vyrams ją liesti ar žaloti. Nurodoma, kad Dievas nenori jos įžeidinėti. Vos tik įsakymas duotas, jie sako, kad saugoma hercogienės žodžių ji nebeturi pasiteisinimo vilkėti vyriškus drabužius ir privalo apsirengti suknelę, nes nuodėmė, mirtina nuodėmė, mūvėti kelnes.

Jie susuka jai galvą, jie trikdo ją iki negalėjimo. Jie – iškilūs Bažnyčios vyrai, o Žana – valstietė mergina, religinga mergina, visada dariusi taip, kaip grūmojo kunigas, kol išgirdo angelų balsus, liepusius nuveikti daugiau. Galiausiai ji verkia, palūžta ir rauda kaip vaikas; apsirengia suknelę, kaip jie liepė, ir pripažįsta visas nuodėmes, kuriomis ją apkaltino. Nežinau, ar ji bent supranta tą ilgą sąrašą. Ant prisipažinimo ji uždeda savo ženklą: užrašo vardą ir šalia padeda kryželį, lyg išsigindama parašo. Ji pripažįsta, kad nebuvo angelų ir balsų, o dofinas tėra dofinas, o ne Prancūzijos karalius, kad jo karūnacija buvo netikra, o nuostabūs jos šarvai – Dievo ir žmogaus įžeidimas, kad ji tik mergaitė, kvaila mergaitė, mėginusi vesti suaugusius vyrus, tarsi žinotų geriau nei jie. Ji sako, kad tuščiai kvaila manyti, jog mergina gali vesti vyrus; ji moteris, blogesnė nei Ieva savo gundymais, paties Šėtono parankinė.

– Kas? – riaumoja Bedfordo hercogas. Mes lankome jo žmoną hercogienę, sėdime jos kambariuose prieš kaitrią ugnį, kampe liutnią virkdo muzikantas, ant stalų – nedidelės taurės geriausio vyno, viskas elegantiška ir gražu; bet girdime jo apgailėtiną anglišką staugimą per dvejas uždarytas duris.

Girdime, kaip trinkteli durys, kai Voriko grafas puola iš hercogo apartamentų išsiaiškinti, kas nutiko, ir šiame pykčio protrūkyje matome – lyg kada būtume suabejoję – jog šie anglai niekada nenorėjo, kad Bažnyčia grumtųsi su paklydusios merginos siela ir atvestų ją į protą; visą laiką tai tebuvo raganų medžioklė, pasiryžus rasti nelabąją, laužas, ieškantis deglo, Mirtis, laukianti mergelės. Hercogienė drožia prie durų ir tarnai jas atidaro, kad mes visi girdėtume, pražūtingai aiškiai, jos vyrą staugiantį ant vyskupo Pjero Košono, teisėjo Košono, vyro Košono, kuris šiuo metu atstovauja viskam vienu metu: Dievui, teisingumui ir Bažnyčiai.

– Dėl Dievo meilės! Man nereikia jos prisipažinimo, man nereikia jos atsivertimo, man nereikia jos atgailavimo ir nuodėmių atleidimo, po paraliais, nenoriu jos įkalinimo iki gyvos galvos! Dėl to saugesnis nesijausiu. Noriu, kad ji virstų vėjo draikoma pelenų krūva. Kaip dar aiškiau sakyti? Po velnių! Ar turiu pats ją sudeginti? Žadėjot, kad už mane tai padarys Bažnyčia! Tai ir darykit!

Hercogienė skubiai atsitraukia ir mosteli uždaryti jos kambario duris, tačiau vis tiek girdime regentą aukštu balsu besikeikiantį ir prakeikiantį savo sielą. Hercogienė gūžteli pečiais – vyrai liks vyrais, o dabar karas – ir mano teta supratingai nusišypso; liutnios muzikantas užgriežia kaip įmanydamas garsiau ir pradeda dainuoti. Aš nueinu prie lango ir pažvelgiu.

Turgaus aikštėje laužas pusiau suręstas, patvarus statinys su didžiuliu centriniu stulpu, aplink kurį suversti medžiai. Žana prisipažino ir atgailavo; ji pripažinta kalta ir nuteista kalėti.

Tačiau jie laužo neišardo.

Teta man linkteli, kad jau eisime, ir aš tapenu į vestibiulį jos palaukti, nes ji atsisveikindama užtrunka hercogienės kambariuose. Gobtuvą užsitraukiu ant galvos, rankas susikišu į apsiaustą. Pernelyg šalta kaip gegužę. Svarstau, ar celėje Žana turi antklodžių, kai didžiulės dvigubos hercogo viešųjų kambarių durys prasiveria ir skubriu žingsniu išmyga pats hercogas.

Nugrimztu į reveransą ir įsivaizduoju, kad jis vos mane pastebi, įsisupusią į tamsų apsiaustą šešėliuotame tarpduryje. Tikiuosi, kad jis nueis pro šalį, tačiau stabteli.

– Džeketa? Džeketa iš Sen Polio?

Pritūpiu dar žemiau.

– Taip, Jūsų Kilnybe.

Jis tvirtai paima man už alkūnės ir mane pakelia. Kita ranka atsmaukia gobtuvą ir pasuka veidą į tarpdurio šviesą, ranka prilaikydamas pasmakrę, lyg būčiau vaikas, o jis tikrina, ar nemurglina. Jo vyrai jo laukia; aplink gal koks tuzinas žmonių, tačiau jis elgiasi taip, tarsi mes būtume vieni. Jis tikslingai į mane spokso, tarsi galėtų perskaityti. Santūriai į jį žvelgiu. Nežinau, ko jam iš manęs reikia, o mano teta labai supyks, jei pasakysiu ką nors netinkama šiam svarbiausiam vyrui. Krimsteliu į lūpą ir išgirstu jį greitai įkvepiant.

– O Dieve, kiek tau metų?

– Šiemet sueis penkiolika, Jūsų Kilnybe.

– O čia esi su tėvu?

– Su dėde, Jūsų Kilnybe. Mano tėvas yra Pjeras, naujasis Liuksemburgo vikontas.

– Naujasis vikontas? – klausia jis, spoksodamas į mano burną.

– Mirus Liuksemburgo panelei, – murmu. – Mano tėvas dabar yra Liuksemburgo vikontas. Jis buvo jos įpėdinis.

– Žinoma, žinoma.

Regis, daugiau nebėra, ką pasakyti, tačiau jis tebegokso į mane, vis dar laikydamas vieną ranką man ant alkūnės, o kitą – ant gobtuvo krašto.

– Jūsų Kilnybe, – šnabždu vildamasi, kad jis ateis į protą ir mane paleis.

– Džeketa, – murma jis mano vardą tarsi kalbėtų sau.

– Ar galiu kuo nors pasitarnauti? – norėčiau sakyti „prašau, paleiskite mane“, tačiau mano amžiaus mergaitė negali sviesti tokių žodžių didingiausiam Prancūzijos vyrui.

Jis krenkšteli.

– Tiesą sakant, manau, gali. Džeketa, tu tapsi gražia moterimi, nuostabia jauna moterimi.

Apsižvalgau. Jo palyda laukia jo, veik nejudėdama, apsimesdama, jog nieko nemato ir negirdi. Niekas iš čia esančių jam nenurodys mane paleisti, ir aš negaliu.

– Ar turi mylimąjį? A? Kas nors tau patinka? Koks akiplėša mažas pažas tave bučiavo?

– Ne, milorde. Ne, žinoma, ne... – stenu tarsi prisidirbusi, lyg būčiau padariusi ką nors tokio kvailo ir vulgaraus, kaip jis sako. Jis kikena tarsi linksmindamas mane, tačiau alkūnę laiko taip stipriai, lyg pyktų. Lošteliu atgal nuo jo gnybtų, nuo jo godaus žvilgsnio. – Mano tėvas labai griežtas, – veblenu. – Mano šeimos garbė... Gyvenu su dėde Džonu ir jo žmona Džehane. Jie niekada neleistų...

– Ar netrokšti vyro? – nepatikliai klausia jis.– Ar negalvoji apie vyrą, kuris tave ves, jūs esate lovoje naktį? Ar nesvajoji apie jauną vyrą, kuris ateis pas tave kaip trubadūras ir kalbės apie meilę?

Dabar jau tirtu. Tai košmaras. Jo suspaudimas stipresnis nei bet kada, tačiau vanagiškas veidas vis artėja ir artėja, dabar jis jau kužda man į ausį. Imu manyti, kad jis išprotėjo. Žiūri į mane taip, lyg ketintų suvalgyti; virpulingai pajuntu prieš save atsiveriantį pasaulį, kurio nenoriu pažinti.

– Ne, ne, – šnabždu. Tačiau kai jis manęs nepaleidžia, o tik dar arčiau prisitraukia, pajuntu ūmų pykčio protrūkį. Paskubomis prisimenu, kas esu. – Jei malonėtumėte, Jūsų Kilnybe, aš esu mergelė, – sakau, žodžiai liejasi. – Liuksemburgo giminės mergelė. Nė vienas vyras nėra manęs palietęs, nė vienas nedrįstų. Mane globojo Liuksemburgo panelė, nekalta kaip ir aš. Aš tinku sugauti vienaragį ir nederėtų manęs kamantinėti...

Hercogienės kambaryje pasigirsta triukšmas, staiga durys prieš mus atsilapoja ir akimirksniu jis mane paleidžia, kaip berniukas, metantis pavogtą pyragaitį. Jis apsisuka ir ištiesia abi rankas į savo neišraiškingą, mažą žmoną.

– Mieloji! Kaip tik ėjau tavęs ieškoti.

Jos ryškus žvilgsnis įvertina mane, mano baltą veidą, nusmauktą gobtuvą ir spinduliuojantį jo linksmumą.

– Ką gi, aš čia, – sausai sako. – Ieškoti nebereikia. Matau, kad vietoj manęs radai mažąją Džeketą iš Sen Polio.

Aš vėl pritupiu, kai jis žvilgteli į mane lyg matytų pirmą kartą.

– Geros dienos, – nerūpestingai taria ir konfidencialiai kreipiasi į žmoną: – Turiu eiti. Jie viską gadina. Turiu eiti.

Ji linkteli jam lengvai šypsodamasi, jis apsisuka ir išeina, visi vyrai nuseka paskui jį sunkia žingine. Baiminuosi, kad jo žmona Anė paklaus manęs, ar jos vyras su manimi kalbėjo, ką jis sakė, ką aš veikiau su juo vestibiulio tamsoje, kodėl jis kalbėjo su manimi apie meilę ir trubadūrus. Nebūčiau įstengusi atsakyti į šiuos klausimus. Aš nežinau, ką jis darė, nenutuokiu, kodėl sugriebė mane. Man bloga, keliai virpa nuo minties apie jo spindinčias akis ant mano veido ir šnabždamas užuominas. Tačiau žinau, kad jis neturėjo teisės. Žinau, kad apsigyniau, ir žinau, kad tai tiesa: aš esu tokia tyra mergelė, kad galėčiau sugauti vienaragį.

Tačiau atsitinka blogiau, kur kas blogiau: ji žvelgia į mane abejingai ir mano nuoskriauda pamažu tirpsta, nes ji neklausia, ką aš veikiau su jos vyru; stebeilijasi lyg tai jau žinotų. Ji nužiūri mane nuo galvos iki kojų, tarsi viską žinotų. Ji apdovanoja mane vos regima suokalbininkės šypsena, lyg manytų, jog esu smulki vagišė, o ji ką tik sugavo mane įkišus pirštus į jos kapšelį.

Lordas Džonas, Bedfordo hercogas, elgiasi vienaip, didysis Voriko grafas kitaip, kilmingi anglai trečiaip. Tik Žana, nelikus patarėjų ją saugoti, apsigalvoja dėl prisipažinimo, išsineria iš moteriškos suknelės ir užsivelka berniokiškus drabužius. Ji rėkia, kad pasielgė netinkamai neigdama balsus, prisipažindama kalta. Ji ne eretikė, ne stabmeldė, ne ragana, hermafroditė ar pabaisa; ji neprisipažins tokių dalykų; ji negali pripažinti nuodėmių, kurių nepadarė. Ji mergina, kurią angelai vedė ieškoti Prancūzijos princo ir kviesti jį į didybę. Ji girdėjo angelus ir šie liepė jai pasirūpinti, kad jis būtų karūnuotas karaliumi. Tai tiesa prieš Dievą, tvirtina ji, tad Anglijos nasrai kaukšteli ant jos su pasimėgavimu.

Iš savo kambario pilyje matau laužą, kurį sukrovė dar didesnį. Aukštuomenei pastatyta pakyla stebėti reginio, tarsi tai būtų riterių turnyras, o atitvarai sulaikys tūkstančius ateisiančių paveizėti. Galiausiai mano teta liepia pasipuošti geriausia suknele, aukštąja skrybėle ir eiti su ja.

– Aš sergu, negaliu eiti, – vapu, tačiau šįkart ji nenusileidžia.

Negaliu nedalyvauti, privalau ten būti. Privalau būti matoma, greta tetos, greta Anės, Bedfordo hercogienės. Turime suvaidinti savo vaidmenis šioje scenoje kaip liudininkės, kaip moterys, kurios paiso vyrų taisyklių. Mano teta, hercogienė ir aš atstovaujame toms moterims, kurias vyrai nori matyti. Žana yra moteris, kurios vyrai negali toleruoti.

Stovime šiltoje gegužės saulėkaitoje lyg laukdamos turnyro pradžią skelbiančio trimito. Mus supanti minia triukšminga ir linksma. Vos keli žmonės tyli; kai kurios moterys laiko nukryžiuotąjį; viena ar dvi laiko sudėjusios rankas ant kryželių, kabančių ant krūtinės. Tačiau dauguma žmonių mėgaujasi diena lauke, traškina riešutus ir gurkšnoja iš ąsočių; linksmas susibūrimas saulėtą gegužės dieną, kurios pabaigoje – smagus viešo sudeginimo spektaklis.

Tada atsidaro durys ir išžygiuoja sargybos vyrai, prieš juos prasiskirianti minia šnabžda, šnypščia ir ūbauja, tiesia kaklus pirmi ją pamatyti.

Ji nepanaši į mano draugę Žaną – tai mano pirmoji mintis, kai ją išveda pro saugomą pilies išėjimą. Ji ir vėl avi berniokiškus ilgaaulius, tačiau neina spyruokliuojančia, pasitikinčia eisena. Spėju, kad ji buvo kankinama, greičiausiai jos kojų kaulai sulaužyti, pirštai sutraiškyti ant kankinimų suolo. Ją beveik velka, o ji strapinėja mažais žingsneliais, lyg ieškodama pagrindo ant nelygios žemės.

Berniokiška kepurė nekėpso ant rudų išsitaršiusių plaukų, nes jie nuskusti, galva liko plika tarsi gėdinga kekšė. Ant jos šalto skalpo, tai šen, tai ten išteplioto sudžiūvusiu krauju, kur skustuvas prarėžė blyškią odą, užmaukšlinta vyskupo mitrą primenanti aukšta popierinė kepurė, o ant jos gremėzdiškomis, spausdintomis raidėmis, kad visi matytų, surašytos nuodėmės. Eretikė. Ragana. Išdavikė. Ji vilki beformę baltą sutaną, per juosmenį surištą pigia virve. Ji jai per ilga ir atlankai pinasi po klupinėjančiomis kojomis. Ji atrodo komiškai, kaip pajacas, tad žmonės švilpia ir žvengia, o kažkas paleidžia saują purvo.

Ji apsižvalgo, tarsi desperatiškai kažko ieškotų; jos akys laksto, aš bijau, jog ji pamatys mane ir supras, kad man nepavyko jos išgelbėti, kad net dabar nieko nedarau ir nepadarysiu, kad ją išgelbėčiau. Bijau, kad ji sušuks mano vardą, tada visi išgirs, jog šis sulaužytas klounas buvo mano draugė, ir man dėl jos bus gėda. Tačiau ji nežiūri į aplink ją susispietusius, iš pasigėrėjimo švytinčius veidus, ji kažko prašo. Matau jos skubrų meldimą, ir tada kareivis, paprastas anglų kareivis, įbruka jai į rankas medinį kryžių, kurį ji spaudžia, kai jie pakelia ją ir stumteli link laužo.

Jį sukrovė tokį aukštą, kad net sunku ją užkelti. Jos kojos kliūva už kopėčių, o rankos nenusilaiko. Tačiau ją grubiai stumia, smagiai, iš nugaros, rankos ant jos nugaros, jos sėdmenų, jos šlaunų, o tada didelis kareivis užsirabždina kopėčiomis su ja, sugriebia už grubaus sutanos audinio ir velka ją prie savęs tarsi maišą, apsuka ir pastato prie stulpo laužo viduryje. Jam paduoda galą grandinės, kuria jis apvynioja ją ir sutvirtina spyna nugaroje. Sumaniai ją paklebina ir įbruka medinį kryžių suknelės priekyje; žemai minioje į priekį prasibrauna vienuolis ir ištiesia nukryžiuotąjį. Ji gunkso nemirksėdama, ir savo gėdai aš suprantu, jog džiaugiuosi, kad ji įsmeigė akis į kryžių, todėl nežiūrės į mane, pasipuošusią geriausia suknele ir nauja aksomine skrybėle, apsuptą lalančių ir prunkštaujančių kilmingųjų.

Kunigas suka aplink laužą, lotyniškai prakeikdamas eretiką, bet aš jį, gožiamą minios padrąsinimo šūksnių ir stiprėjančio džiugaus murmesio, vos girdžiu. Iš pilies degančiais deglais nešini vyrai apsuko ratą aplink laužą, užžiebė pagrindą ir suguldė deglus ant medžių. Kažkas sudrėkino medieną, kad lėčiau degtų ir Žana daugiau kentėtų, tad ją apgaubia dūmai.

Matau jos krutančias lūpas. Ji vis dar įsispitrijus į iškeltą kryžių, įžiūriu, kad ji be paliovos kartoja „Jėzau, Jėzau“, ir akimirką viliuosi, kad įvyks stebuklas: audra paskandins laužą ar žaibiškai puls Armanjako pajėgos. Tačiau nieko neįvyksta. Tik sūkuriuoja tirštas rūkas, matyti jos baltas veidas ir krutančios lūpos.

Ugnis įsiliepsnoja pamažu; minia šaiposi iš kareivių, kad sukrovė prastą laužą; mano pirštai sustirę geriausiuose batuose. Lėtai ir iškilmingai užgaudžia didysis varpas, ir nors beveik neįžvelgiu Žanos tirštėjančiame dūmų debesyje, po didžiule popierine mitra atpažįstu galvos pasukimą, kai ji klausosi, ir svarstau, ar per varpo skambesį ji girdi savo angelus ir ką jie dabar jai sako.

Mediena krusteli ir liepsnos pašoka laižyti. Krūvos vidurys sausesnis – paruoštas prieš kelias savaites – dabar traškėdamas ir pliskėdamas ryškėja. Liepsna šokdina sukiužusius aikštės pastatus, dūmai sūkuriuoja vis greičiau, ryški ugnis ant Žanos meta tviskantį spindesį ir matau, kaip ji pažvelgia aukštyn, aiškiai regiu, kaip ištaria žodį Jėzus, o tada kaip apsnūdusio vaiko jos galva nusvyra ir ji nutyla.

Akimirką naiviai manau, kad gal ji užmigo, galbūt tai Dievo siųstas stebuklas; staiga ūmai plyksteli ugnis, ilgas baltas apsiaustas ją pagauna ir liepsnos liežuviai laižo jos nugarą, o popierinė mitra ruduoja ir raitosi. Ji nejuda, tyli tarsi mažas akmeninis angelas; laužas krypteli ir iššauna ryškias kibirkštis.

Griežiu dantimis ir pajuntu, kaip tetos ranka spaudžia manąją.

– Nenualpk, – šnypščia ji. – Turi stovėti.

Stovime susikibusios rankomis, visiškai abejingais veidais, tarsi tai nebūtų košmaras, kuris mane aiškiai, lyg būtų parašytas ugninėmis raidėmis, įspėja, kokios pabaigos gali tikėtis mergina, nepaklususi vyrų taisyklėms ir mananti, jog gali tapti savo likimo šeimininke. Esu čia ne tik paliudyti, kas atsitinka eretikams. Esu čia paliudyti, kas laukia moters, manančios, kad žino daugiau nei vyrai.

Pro laužo rūką stebeilijuosi į mūsų langą pilyje ir matau mergelę Elžbietą, spoksančią žemyn. Ji mato mane pakeliant žvilgsnį ir mūsų akys susitinka, kupinos siaubo. Ji lėtai ištiesia ranką ir padaro ženklą, kurį Žana mums rodė prie gynybinio griovio karštoje saulėkaitoje. Smiliumi ore Elžbieta nubrėžia apskritimą, laimės rato simbolį, kuris gali išsviesti moterį taip aukštai pasaulyje, kad ji nurodinės karaliui, arba nutėkšti žemyn į negarbingą, kankinančią mirtį.