27 skyrius

Keturiasdešimt septyneri metai, keturi mėnesiai ir šešiolika dienų. Tiek jis jau spėjo išgyventi. Naktį neįstengdamas užmigti jis gulėjo, mąstė apie prabėgusį savo laiką ir apie tai, kiek jam dar jo liko.

Anksčiau jis negalvojo, kada prieis gyvenimo kryžkelę, tik įveikęs nemažą kelio galą pajuto, kad metas jam sustoti ir apsidairyti. Dabar susivokė jau atsidūręs kryžkelėj, kelio atgal nebėra. Jam teks pasirinkti vieną iš kelių, kurie veda tolyn, bet nebuvo patikimų rodyklių, pasakančių, kur koks kelias nuves. Tik buvo parašyta „Rizikinga avantiūra“. Aiškus tik vienas kelias, jeigu pasirinktų jį, prarastų save.

Tos mintys ilgai neleido jam užmigti.

Kartą jis jau buvo suklydęs, išgyvento nusivylimo jau niekada neužmirš.

Kiek daug gyvenimo jau prarasta. Galva žyla. Veide jau atsiranda raukšlių. Jėgų, kurios, atrodė, niekada neišseks, ima mažėti, vis dažniau norisi atsipūsti, pailsėti. Ką jis veikė, kai veide pasirodė pirmoji raukšlė ir prasidėjo tas pasikeitimas? Kažkas tada nudrenavo jo gyvenimo džiaugsmą.

Vos tik prašvito, jis atsikėlė. Pastovėjo prie lango stebėdamas auštantį rytą. Žvelgė į kaimo tolumas negalėdamas atsistebėti, kad jis čia pateko. Praskrido balandis — norėjo nutūpti ant priebučio stogo. Ant kraigo buvo specialūs smaigai, saugantys stogą nuo paukščių. Balandis kelis kartus plestelėjo sparnais, bet taip ir nenutūpęs nuskrido šalin. Ir aš buvau panašus į tokį stogo kraigą, pamanė Andersas. Jis taip pat neprisileisdavo, atstumdavo per arti priėjusįjį ar norintįjį šalia atsisėsti.

Apsivilko kombinezoną ir nusileido į virtuvę. Stačiomis pavalgė pusryčius ir palikęs ant stalo raštelį nuėjo prie automobilio. Dar turėjo sutvarkyti vieną svarbų reikalą.

Po poros valandų nešinas drobės ritiniu, kurį nupirko, jis žingsniavo žvyrkeliu Vernerio trobos link. Krapnojo lietus tirpdydamas paskutinį sniegą. Oras kvepėjo šylančia žeme. Atrodė, kad visas miškas virpa iš nekantrumo, laukdamas pavasarinio proveržio. Pamatęs stirną, sustojo. Jų žvilgsniai susitiko, stirna sunerimo ir nuliuoksėjo sau. Andersas tebestovėjo. Dar klausėsi girios ošimo. Kaip čia viskas tikra! Miške viskas auga, gyvena sau, ir tiek, čia niekas neieško kokios nors priežasties. Vienintelis troškimas — gyventi, džiugtis harmonija. O juk gamtos gyvybė tokia pati, kaip ir jis. Tačiau, ko gero, protingesnė.

Kai priėjo Kulmiuro valdas, Vernerį pamatė stovintį ant prieangio laiptelių. Anderso jis nepastebėjo, rankoje laikydamas pintinę šakaliams kartu su savo katinu pasuko už kampo į malkinę.

— Verneri, labas.

Verneris sustojo ir atsigręžė. Nusišypsojo.

— O, labas, iš pat ryto — svečias, seniai taip bebuvo.

— Pagalvojau, kad jums reikėtų drobės.

Vernerio šypsena pranyko. Andersas pamanė, kad jo dovanos jis nepriims, bet Verneris atrodė tik susidrovėjęs, truputį sutrikęs.

— Atidavėt savo paveikslą, o drobės naujam nebeturit.

— Tai jau panašiai.

Verneris nuėjo į malkinę. Andersas — jam įkandin.

— Čia tik menka dovana.

Verneris pažvelgė į jį dar kiek abejodamas.

— Nesu įpratęs prie dovanų, bet ką gi — ačiū.

— Kad nėra už ką, tai aš jums turėčiau padėkoti.

Verneris ėmė krauti į pintinę šakalius, Andersas stengėsi padėti jam. Abu sugrįžo prie trobos durų, Andersas sustojo ties laipteliais. Jis pagaliau ištiesė drobės ritinį Verneriui. Šis dar žvilgtelėjo į jį ir nusiavė guminius batus.

— Užeikim, galėčiau pasiūlyti nors puodelį kavos.

— Nebent kartu su jumis.

— Ne, aš jau gėriau, be vis tiek — užeik.

Andersas šyptelėjo, bet nuleido galvą, kad Verneris jo šypsnio nepastebėtų, jis jau žinojo, kad Verneris nepaiso jokių mandagumo taisyklių. Tai, kas anksčiau Andersą trikdė, dabar savotiškai viliojo. Atžariam Vernerio elgesyje nebuvo nieko pikta, jis tiesiog nebuvo pratęs apsimetinėti. Andersas džiaugėsi galėdamas pas jį užeiti. Po kiekvieno susitikimo su Verneriu jis jautėsi šiek tiek praturtėjęs. Jo savitas požiūris, kitokie siekiai Andersą daug ko išmokė, o šiuo metu jam ypač reikėjo naujesnio impulso.

Jiedu įėjo vidun, Andersas padėjo drobę ant sukrautų dėžių. Atsisėdo ant languotu užtiesalu apklotos Vernerio lovos. Prisiminė, koks turtas guli po šita lova, tuoj įėjo Verneris, nešinas kava. Andersas vėl paėmė tą patį neaiškios spalvos puodelį aptrupėjusiais kraštais. Verneris nutraukė nuo kėdės kažkokį drabužį ir atsisėdo, garsiai siurbčiojo kavą ir kaip visada nesiskubino pradėti kalbos.

Andersas pažvelgė į savo puodelį, paskui apsidairė po kambarį.

— Jūs perskaitėt visas šitas knygas?

— Galima sakyti — taip. Jas čia laikau ne dėl gražumo.

Andersas šyptelėjo, abu nutilo.

— Ar jūs, čia gyvendamas, nejaučiat vienatvės?

Verneris nustebęs pažvelgė į jį.

— Žinoma, jaučiu. Gyvenu čia vienui vienas.

— Ir nesijaučiat izoliuotas?

— Aš pripratęs. Visada būdavau šiek tiek nusišalinęs nuo pasaulio. Man taip paprasčiau. — Jis išgėrė likusią kavą ir padėjo puodelį ant grindų. — Žmonių aš taip ir nesugebėjau perprasti.

— Kokių žmonių?

— Apskritai žmonių. Jie taip keistai elgiasi. Sako viena, o galvoja kita. Kaip ir tu, kai čia pirmąkart pasirodei ir norėjai nupirkti gitarą.

Andersas pasijuto nuraudęs. Bet Vernerio žodžiuose nesijautė priekaišto.

— Man visada būdavo nelengva susigaudyti žmonių žaidimuose, man nesuprantamos taisyklės. Aš čia turiu įrodymą, kuris kalba tą patį.

Jis atsistojo ir iš vienos kartoninės dėžės ištraukė pluoštą kažkokių popierių, senų laikraščių ir ėmė ieškoti.

— Kur aš jį nukišau. Čia dar iš tų laikų, kai mano tapyba turėjo didžiulį pasisekimą. Tik tos jų liaupsės buvo paremtos netikusiu principu, aš visą laiką jutau, kad čia kažko trūksta. Man pasidarė taip neramu, kad aš net ėmiau ieškoti pagalbos.

Jis tebesirausė tarp popierių, bet taip ir nesurado, ko norėjo, žvilgsnis ėmė klaidžioti po kambarį.

— E, nebežinau, kur tuos žurnalus nukišau. Ten buvo straipsnis apie mano smegenis, įsivaizduoji — ištyrinėtas kiekvienas milimetras. Kai sužinojo, kad turiu sinesteziją, jie įtraukė mane į tyrimų projektą.

— Ir jūs sutikot?

— Taip. Jie pažadėjo ištirti mano smegenis. O man rūpėjo, kas ten per velniava. Tarp kitko, tas tyrėjas dabar jau profesorius, o tada buvo daktaras, kartais dar parašome vienas kitam kokį laišką.

— Ir ką jis surado?

— Intelektui nieko netrūko, gal net atvirkščiai. Man buvo smagu, kad jie tai nustatė. — Verneris vėl atsisėdo ant kėdės, kažką prisiminė. — Paskui konstatavo tai, ką ir pats žinojau, bet man tai buvo kaip koks išsivadavimas, pagaliau jie nustatė diagnozę. Gal nuo tada ir pradėjau savo tikrą gyvenimą. Jie tada pasakė: sutrikusi jausminė komunikacija. Gerai prisimenu. Jiems atrodė, kad čia ir yra svarbiausia priežastis. — Verneris atsiduso ir pažvelgė pro langą. — Tada aš dar daug ką apie save sužinojau. Tas organas, kuriuo mes mąstome, yra labai keistas, niekas jo dorai nesuvokia. Gyvenime jis vis atsinaujina, atsikuria, viskas priklauso nuo to, ką mes galvojame ir ką darome. Iš viso to kyla vienas patarimas — reiktų tinkamai pasirinkti savo tėvus.

— Ačiū, to aš nepamiršiu.

Verneris vis dar žiūrėjo pro langą.

— Pirmaisiais gyvenimo metais daug kas vystosi, auga, net ir mūsų galvoj, tada gali pasikliauti savo tėvais.

Tarpdury pasirodė katinas, pasitrynė į durų staktą, paskui priėjo prie Vernerio ir užšoko ant kelių.

— Mažai ką prisimenu iš to laiko, kol dar gyvenau čia, o ne prieglaudoj. Dažniausiai būdavau vienas. Man drausdavo net išeiti iš kiemo, niekas su manim nesikalbėjo. Lyg manęs nė nebūtų. — Jis nutilo, paglostė katinui nugarą. Tas murkdamas, patrepenęs netrukus susirangė ant kelių. — Kai visi valgydavo, man net neleisdavo sėdėti prie stalo, paduodavo ant grindų kaip šuniui.

— Kiaulės.

— Galima būtų ir taip vertinti. Bet ir juos kažkas suformavo, kol buvo maži, be viso kito, jie buvo išmokyti manyti, kad tokiems kaip aš ne vieta su visais.

Andersas tylėdamas galvojo: „Bet kodėl jūs čia sugrįžot? Po viso to, ką jie jums padarė.“

Verneris vėl — nesuprasi — prunkštelėjo ar tik taip atsiduso.

— Man pačiam keista. Gal todėl, kad ramybės nedavė klausimas, kodėl mano motina taip pasielgė. Kad ir kur aš būdavau, tas klausimas man vis neišėjo iš galvos. Norėjosi rasti kokį nors paaiškinimą. — Jis nusišluostė panosę. — Gal ir susigrąžinti gerą vardą.

— Ir jums tai pavyko?

Verneris gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau. Šiaip ar taip, ji leido man čia apsigyventi.

Andersas apsidairė — visur netvarka. Jokios reabilitacijos jis čia negalėjo įžvelgti. Apirusi troba, be elektros, be vandens, bet Verneris, matyt, norėjo čia apsigyventi. Jeigu dar įvedus elektrą, namą apšiltinus? Užtektų pasamdyti keletą meistrų. Bet ar Verneris sutiktų? Reiktų dar gerai pagalvoti, surasti būdą, kaip jam tai pasakyti, jis net Anderso nupirktos drobės nelabai nenorėjo priimti. Bet Andersas nuo to savo sumanymo pagyvėjo.

— Ką jums motina parašė tame laiške?

— Nežinau.

— Jūs jo neskaitėt?

— Neskaičiau. Aš jį sudeginau. — Verneris nukėlė katiną, priėjęs įsirėmė į lango staktą ir įsižiūrėjo į mišką. — Esu įsitikinęs, kad ji ten buvo parašiusi tuos žodžius, kurių aš visada ilgėjausi, beveik neabejoju tuo. O kad tu žinotum, kaip man palengvėjo.

Andersas žiūrėjo į plačią Vernerio nugarą, jis dar kartą buvo nustebintas. Verneris buvo vienas iš tų, kurie sugebėjo pakeisti savo galvoseną ir savo pasaulį. Panašiai pastarosiomis dienomis stengėsi padaryti ir Andersas. Tai kas gi iš tikrųjų yra pirmesnė — mintis ar tikrovė?

Valandėlę sėdėjo susimąstęs. Paskui vėl žiūrėdamas į Vernerį pagalvojo: „Kad taip anksčiau būčiau sutikęs tokį žmogų kaip jis.“

— Verneri, jūs apsiskaitęs, išmintingas žmogus, kaip jums atrodo, kam visa tai?

— Kas „visa tai“?

Andersas skėstelėjo rankomis.

— Tas visas mūsų gyvenimas?

Verneris nustebęs atsigręžė.

— Gyvenimas? Gal jis jokio ypatingo tikslo ir neturi. Ar privalėtų turėti?

Andersas neatsakė. Jam vis dėlto atrodė, kad gyvenimas turi kokį nors tikslą.

— Man atrodo, tikriausiai turi tikslą. Tik jis mums nematomas, tuo aš įsitikinęs. Kitaip — kur mes einame ir kur mes nueisim?

— Kaip tik to aš ir norėjau paklausti.

Verneris vėl grįžo prie kėdės ir atsisėdo.

— Jeigu man reiktų viską pradėti iš naujo ir jeigu galėčiau pasinaudoti tuo, ką esu išmokęs, aš daugelį dalykų daryčiau kitaip. Dabar daug kas liko nepadaryta. — Jis kažką nupurtė nuo savo kelnių, susimąstė. — Vienoj knygoj esu perskaitęs: jei nieko nemylėjai, galima sakyti — negyvenai. Mane tai labai nuliūdino. Aš taip ir neišdrįsau rimčiau ko nors mylėti.

Katinas vėl užšoko jam ant kelių. Verneris paglostė jo galvą.

— Išskyrus tave, katinėli. — Verneris atsisuko į Andersą ir nusišypsojo. — Tau viskas bus gerai, pamatysi.

Andersas tylėjo ir laukė — gal jis dar ką nors pasakys, bet Verneris daugiau apie tai nebekalbėjo. Patenkintas šypsojosi, sutelkęs savo dėmesį į katiną. Jie dar taip pasėdėjo, kiekvienas nugrimzdęs į savo mintis. Paskui Andersas pakilo eiti, Verneris palydėjo jį pro duris. Stovėjo apglėbęs savo katiną. Kai Andersas jau buvo kiek nutolęs, Verneris jam įkandin sušuko:

— Ei, stabtelėk dar!

Andersas sustojęs atsigręžė.

— Kai užsimanysi groti, gitarą žinai kur atrast.

Lietus liovėsi. Pro storus debesis pasirodė saulė, pro medžių kamienus pasruvo šviesa. Pavasaris čia pat. Kasmet toks pat, nepaliaujamai veržlus, bet niekada ilgai neužsibūna. Viskas laikina, viskas juda, mainosi ir nesustoja.

Dabar jis čia.

Prisiartino jo valanda.

Kai Andersas grįžo namo, Helena stovėjo ant laukujų laiptų, pasisukusi į saulę, ir žvelgė į ežerą.

— Andersai, žiūrėkit! — Ji nusišypsojo. — Matot? Ledai pajudėjo.