13 skyrius

Ryte Helena prabudo anksti. Dar tebebūdama mieguista pagalvojo, kad praėjusią naktį nutiko kai kas ypatinga. Miglotai, dar neaiškiai pajuto, kad jos gyvenime kažkas pasikeitė. Atsirado nauja, baikšti viltis.

Viskas taip nenumatyta ir neįtikėtina. Tą savo pasiūlymą ji leptelėjo net nepasvarsčiusi, jai tai visai nebūdinga. Dabar pati stebėjosi, kaip jai pavyko taip susitelkti, kad buvo pamiršusi rytdieną, bet kokią realybę. Reiktų kuo greičiau nusileisti žemyn ir apskaičiuoti, ar tas jos sandoris apskritai įmanomas. Iki vasaros ji išspręstų daugelį problemų, bet kad biudžetas labai ribotas.

Ji miegojo vos keletą valandų, tebesijautė pavargusi, tik nerimas neleido ilgiau lepintis lovoje. Atsikėlusi paklojo lovą, palindo po dušu ir apsirengė. Padėjo kelis švarius rankšluostėlius. Valandėlę sugaišo prie vonios veidrodžio. Iš spintelės išsiėmė kosmetikos reikmenų krepšelį, susirado blakstienų tušą.

Virtuvėje išvirė kavos, paruošė pusryčius. Jai dar liko penkiolika minučių, kol teks pažadinti Emeli, tad nutarė žvilgtelti į savo buhalteriją. Andersas sakė pasitenkinsiąs tuo, kiek ji sutiks jam mokėti, bet juk ir ji neturėtų pasirodyti akiplėša. Paskubom paskaičiavusi, numatė priimtiną sumą. Kurį laiką jos biudžete atsiras skylė, bet įrengus tuos kambarius buvusiam tvarte ją bus galima užlopyti. Jau dabar užsakymų ji buvo sulaukusi daugiau negu turėjo vietų, tikėjosi, kad iki vasaros suspės įrengti dar neparuoštus kambarius. Tačiau dienos bėgo, bet niekas nejudėjo. Gal iš nevilties ir atsirado toks netikėtas pasiūlymas.

Atvirai kalbant, Martinas jai buvo palikęs savąją viešbučio dalį, tai buvo didelė jo materialinė auka. Kad galėtų įsigyti šią sodybą, jiedu pardavė savo keturių kambarių butą Stokholme, Riostrando gatvėj. Pinigų dar pakako pasisamdyti darbininkams, kad pristatytų stiklinę verandą valgomąjį, mūriniame tvarte padarytų pertvaras būsimiems viešbučio kambariams, išvedžiotų elektros laidus, nutiestų vandens ir kanalizacijos vamzdžius. Dar buvo likusi nedidelė suma, ją dabar ji ir ketino panaudoti. Su Martinu jie nebuvo apiforminę jokių turto dalybų popierių, tik jo pavardė buvo išbraukta iš bendros jų sąskaitos banke. Keletą kartų elektroniniu paštu jis užsiminė jai apie teisinį turto dalybų įforminimą. Jis tebebuvo pusininkas ir privalėjo mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Nuosavybės dokumentams reikėjo jos parašo. Bet ji neatsakė ir į tuos laiškus, kaip ir į visus kitus. Jos parašas būtų galutinai viską išsprendęs. Ji tai žinojo, nes jau buvo pasirašiusi ant skyrybų anketos, kurią jis buvo suradęs internete ir išsispausdinęs.

Sutuoktinio žmonos vardas, pavardė. Sutuoktinio vardas, pavardė. Bendri vaikai.

Ji pasirašė būdama kaip nesava. Galbūt iš savigailos Helenos smegenys pasistengė, kad jos mintys būtų prigesusios.

Tik vėliau, kai tas, rodos, nereikšmingas popierius atėjo pašto ženkliukais apklijuotame voke, ji suprato, ką yra patvirtinusi. Viskas baigta. Nebeatšaukiama, lyg būtų įvykusi amputacija.

Emeli tebebuvo įmigusi. Helena tyliai stovėjo ir gėrėjosi jos ramiu ir mielu veidu. Jos mergaitė, jos mylimas vaikelis, jau beveik užaugo. Po pusmečio jai sukaks keturiolika.

Miegodama ji atrodo kur kas artimesnė.

Ant grindų gulėjo jos mobilusis. Helena atsitūpusi pasižiūrėjo. Ekrane buvo voko formos simbolis ir tekstas: „SMS nuo: Tėčio“. Apačioje klausimas: „Skaityti dabar?“ Ji priartino nykštį prie mygtuko „Taip“. Knietėjo pasidomėti dukters ir tėvo ryšiais, apie kuriuos ji beveik nieko nežinojo. Tai viena iš jų uždarumo priežasčių. Bet jeigu perskaitys, ta žinutė pateks į saugyklą, Emeli supras, kad ji jau buvo perskaityta. Jos mama negalės pasiteisinti, todėl jau ketino padėti mobiliuką ant grindų, bet jos nykštys pasielgė savaip. Žinutė pasirodė ekrane, ir akys greitomis ją perbėgo.

„Mylimas mano vaikeli, nežmoniškai tavęs pasiilgau!!! Tikiuos, praėjusi diena tau buvo sėkminga. Galėsi šiandien 8 valandą kaip visada? Apkabinu tave, tėtis.“

Tie žodžiai ją tarsi pribloškė. Mintys pažiro į visas puses, ieškodamos išeities. Tikrovė, kurią ji manė pažįstanti, pasirodė apgaulinga. SMS rodė, kad jai nežinant kažkas vyksta.

Jos pozicijos staiga pasirodė netvirtos, pakankamai skausminga takoskyra, atsiradusi tarp jos ir Emeli, pavirto bedugne.

Mylimas mano vaikeli.

Anksčiau jie savo dukters niekada taip nevadino, atrodo, kad jis bus pasisavinęs dabar jos vartojamus žodžius.

Kai ji vėl pažvelgė į ekraną, ten buvo atsiradęs užrašas: „Žinutė ištrinta“, telefonas, tarsi būtų nudeginęs pirštus, bilstelėjo ant grindų. Ji greitai atsistojo, pažvelgė į dukrą, suprato, kad kažkas tarp jų susidrumstė. Pajuto sąmokslą.

— Metas keltis, jau po septynių penkiolika.

Ji priėjo prie lango, paspaudė roletą, tas garsiai čiuožtelėjo aukštyn. Kai Emeli pramerkė akis, Helena išėjo iš jos kambario ir nusileido į virtuvę.

Jai maudė krūtinę. Tarsi ten suktųsi girnos. Kažkur centre daužėsi širdis. Rankom apgniaužusi kavos puodelį galvojo, kaip čia jai pasielgti. Tai, ką ji norėtų daryti — neleistina, tą ji pati žino. Teks susitaikyti ir nuolankiai žiūrėti, kaip viskas klostysis toliau. Per praėjusį pusmetį ji jau apsiprato, teko prisitaikyti prie jo sprendimo.

Dabar jai už nugaros pradėtas sąmokslas.

Ji paliekama nuošaly.

Toji išvada buvo tokia skaudi, kad nustelbė visa kita.

Ji girdėjo, kaip duktė viršuje vaikšto, kaip prausiasi, kaip vamzdžiais teka vanduo. Paskui sugirgždėjo laiptai, ir štai ji pasirodė. Sustojo.

— Tu šiandien pasidažiusi?

— Truputį, blakstienas.

— Tau tinka, puiku.

Emeli priėjo prie stalo, ėmė daryti sau sumuštinį. Helena žiūrėjo į ją, nustebusi dėl netikėto jos komplimento. Emeli atsisėdo, Helena įpylė jai sulčių. Abi tylėjo, Helenai knietėjo užduoti dukrai klausimą. Ji galėjo jį tiesiog išrėžti, bet prisibijojo tokio pat nemalonaus atsakymo. Nusprendė pradėt iš toliau — papasakos jai šios nakties naujieną.

— Aš pasisamdžiau dažytoją, jis padės mums užbaigti kambarius buvusiam tvarte. — Emeli atsikando sumuštinio, jos tai nesudomino. — Čia tas, kur vakar atvažiavo, tu dar pamanei, kad jis užmigo savo automobily.

Emeli žvilgsnis pagyvėjo.

— Tai kodėl jis taip keistai sėdėjo?

— Jam labai skaudėjo galvą.

Emeli gurkštelėjo sulčių.

— Tai kada jis pradės?

— Nuo šiandien.

Pirmą kartą po labai ilgos pertraukos Emeli veide pasirodė šypsena. Tai buvo taip netikėta, kad ir Helena nusišypsojo, užgniaužusi tai, kas dėjosi jos širdyje. Atsirado šioks toks suartėjimas. Toks pasiilgtas. Tik maža kibirkštėlė.

— Ko tu dabar čia?

— Tai tu dėl to pasidažei?

Helenos šypsena pradingo.

— Ne, tikrai ne dėl to, pamačiau, kad atrodau labai pavargus.

Pati nepajuto, kaip nuraudo. Blakstienų tušas nebuvo susijęs su tuo atvykėliu.

Emeli valgė ir vis dar šypsojosi. Helenai kilo noras ją kaip nors įtikinti.

— Šiąnakt mažai miegojau, pamaniau, kad tušas šiek tiek pagelbės. Kaip viešbučio savininkė, privalau atrodyti deramai.

Abidvi patylėjo, Emeli kramtė sumuštinį, o Helena galvojo, kaip čia pradėti rimtesnį jų pokalbį. Emeli geresnės nuotaikos, dabar būtų tinkama proga. Ji nenorėjo taip staiga užsipulti, pakilo nuo stalo ir nuėjo prie kavos virimo aparato.

— Ar esi ką nors girdėjusi iš savo tėčio?

Emeli neskubėjo atsakyti.

— Kodėl tu klausi?

— Tiesiog pasidomėjau. Tėvas galėtų kartais duoti tau kokią žinią, būtų smagu.

Ji, rodos, be jokio reikalo atidarė šaldytuvą ir užlindo už durelių. Suprato — netinkamai pasirinkusi ir žodžius, ir toną.

— Kodėl tu tokia surūgus, mama?

— Argi aš surūgus, man tiesiog įdomu. — Ji uždarė šaldytuvą ir įsmeigė akis į Emeli. — Suprantu, tu tikriausiai jo pasiilgsti. Todėl ir klausiu, ar jis tau duoda kokią nors žinią?

Emeli paėmė savo stiklinę ir nuėjo prie indaplovės.

— Ne, jau seniai iš jo nieko negirdėjau.

Ji išėjo iš virtuvės, dėl tokio jos melo Helena pasijuto dar labiau prislėgta ir vienišesnė. Martinui pavyko, jis ten saugiai nutolęs nuo jų pilkos kasdienybės, jam nebereikia murdytis po šitą purvą, rūpintis, kaip uždirbti duoną.

Helena taip pat priėjo prie plautuvės ir išpylė kavos likučius. Tuo metu kažkas pasibeldė į duris. Helena žvilgtelėjo į laikrodį ir nustebo — kas čia taip anksti. Ji nebuvo užsisakiusi jokių prekių, o Anai Karin — laisva diena. Savo noru ji taip anksti niekad nesirodo, Helena džiaugėsi, kad šiandien jos apskritai nepamatys.

Helena nuėjusi atidarė laukujės duris. Ant laiptų ją pasitiko plati Vernerio šypsena. Striukė ir kelnės — tos pačios kaip ir vakar, tik nušiurusi kepurė pakeista naujesne, ir žili plaukai, matyt, suvilgyti ir sušukuoti. Rankoje jis laikė stiklainį uogienės.

— Žinau, kad aš labai anksti, bet jūs sakėt, kad keliatės septintą.

Ji neapsidžiaugė jo apsilankymu. Dar manė apsitvarkiusi numigti, o paskui vėl turės pradėti numatytą darbo dieną.

— O labas, Verneri. Kaip smagu, kad atėjot. Prašom į vidų.

Ji pasitraukė į šalį, kad jį praleistų, bet jis tebestovėjo ant laiptų. Jau be šypsenos, atrodė susirūpinęs.

— Galėčiau ir vėliau užsukti, tiesiog ėjau pro šalį. Čia jums mėlynių uogienės.

— Labai ačiū.

Jis nulipo porą laiptelių žemyn.

— Gal užeisiu kitą kartą.

— Ne, ne, prašom dabar. Esu išvirus kavos. Pusryčiai ant stalo tebestovi, gal norėtumėt. Prašom į vidų, kol visa šiluma neišėjo.

Jis dar truputį dvejojo, nesiryžo. Vienas guminis batas — ant kiemo žvyro, kitas — ant laiptelio.

— Nagi, prašau.

— Aš tik labai trumpam.

Jis vėl užlipo laiptais ir peržengė slenkstį. Į kilimėlį rūpestingai nusivalė kojas ir nusekė paskui ją į virtuvę. Helena padėjo uogienę ant staliuko, iš spintelės išėmė puodelį.

— Jums kavos su cukrum ir pienu?

— Ne, kavos man nereikia. Aš tik norėjau užeiti ir pažiūrėti, kaip tas viešbutis atrodo. Kavos jau gėriau namie.

Jis smalsiai apsidairė, Helena ketino dar kartą pasiūlyti jam kavos, bet tuo metu sugrįžo Emeli. Sustojo tarpdury.

— Čia — Verneris, o čia — mano dukra Emeli.

Helena pajuto nustebusį Emeli žvilgsnį.

— Mes vakar susitikom prie bažnyčios, aš pakviečiau Vernerį puodelio kavos. Jis čia galės pasinaudoti mūsų kompiuteriu, patikrins savo elektroninį paštą.

Pastarieji žodžiai dukters nė kiek nešokiravo, Emeli veide nesimatė jokio nustebimo. Ji mandagiai priėjo ir pasisveikino.

— Labas.

— Verneris, toks mano Vardas.

Helena nuėjo prie indaujos. Atsigręžusi pamatė, kad Verneris tebelaiko jos dukters ranką. Emeli atrodė sutrikusi, ji klausiamai žvelgė į motiną.

— Jai jau laikas į autobusą. Emeli, paskubėk, jei dar nori suspėti.

Emeli spruko į prieškambarį.

— Sportinius drabužius pasiėmei?

— Taip. Iki.

Helenai nespėjus atsisveikinti, laukujės durys užsitrenkė. Verneris stovėjo ir žiūrėjo į grindis, kai pakėlė galvą, jo veidas atrodė susirūpinęs. Helena pasijuto nesmagiai, nesuprato dėl ko. Jai dingtelėjo, ar ji nebus padariusi klaidos pasikviesdama jį. Juk iš tiesų ji apie Vernerį nieko nežino. Nei kas jis toks, nei iš kur yra atvykęs. Žmonės nuo pat pradžių į jį žiūrėjo su nepasitikėjimu.

O ji štai ėmė ir pakvietė į savo dukters namus.

Dabar ji galvojo, kaip jį išprašyti, kol kas tinkamų žodžių nesurado.

Galvodama, kaip greičiau užbaigti tą jo vizitą, ji padėjo nepanaudotą puodelį ir mostelėjo į valgomąjį.

— Ką gi, tuomet galime šiek tiek pasižvalgyti.

Per valandą ji viską jam aprodė. Verneriui labai patiko stiklinė veranda prie valgomojo, kur matėsi puikus vaizdas į ežerą.

Svetainėje su knygų lentynom jis pagyrė kambario jaukumą ir skoningai parinktą baldų spalvą. Dviejuose viešbučio kambariuose pirmame aukšte atkreipė dėmesį į smulkmenas, o baldai nesudomino. Iš jo pagyrimų Helenai susidarė įspūdis, kad jis nusimano apie spalvų dermę ir baldų stilių, Heleną apėmė smalsumas — kokia to žmogaus praeitis. Galiausiai ji parodė pertvarkytą tvartą, Verneris padūsavo — čia dar daug kas nepadaryta. Jo dėmesys atrodė nuoširdus, kai jie viską apžiūrėjo, Helena buvo pralinksmėjusi nuo geranoriškų jo žodžių, pats gyvenimas staiga pasirodė šviesesnis.

— Tai gal dabar išgersime kavos?

— Ačiū, aš tikrai ne. Jeigu leisite, norėčiau pasinaudoti jūsų kompiuteriu.

Toks jo atsakymas jai nepatiko. Manė, išklausinės jį prie kavos, būtų buvusi tinkama proga. Tas Verneris — tikra mįslė. Bet su juo galima atsipalaiduoti, nereikia per daug aiškinti, įtikinėti — toks neįprastas jausmas.

Jie perėjo kiemą ir ėmė lipti laiptais į verandą. Kampuose vėjas buvo prinešęs lapų, reikėtų iššluoti. Vandens čiurkšle nuplauti grindų groteles, kai išdžius, teks jas impregnuoti alyva. Ji dar peržiūrės užsakymus ir nuspręs, kada patogiau tai padaryti. Alyva džius ne mažiau kaip parą, tik tada galima vaikščioti. Nendriniai baldai žiemą buvo sunešti į sandėlį, netrukus jie vėl stovės verandoj, svečiai čia mėgsta gerti kavą.

Atidariusi duris, ji pasitraukė į šalį, kad praleistų Vernerį. Jis sustojęs ant laiptų žiūrėjo į kelią. Helena suprato — ne į kelią, o į Andersonų sodybą.

— Jūs turbūt žinot, kad Helga Anderson pasimirė.

— Taip, aš jau supratau, kad taip atsitiko.

Verneris pasisuko ir užlipo paskutinius laiptelius. Nusivalė į kilimėlį kojas ir nuėjo paskui Heleną į registracijos kambarį.

— Jūs gerai ją pažinojot?

— Ne. Gerai nepažinojau.

— Bet juk ji leido jums gyventi toj miško troboj?

— Kokia puiki nuotrauka. Šaunuolis — šitaip parodyti krūvą briedžių mėšlo.

Helenos mintys nutrūko. Verneris rodė į vieną fotografiją. Ji net nebuvo atidžiau jų apžiūrėjusi, rasotoj žolėj iš tiesų kūpsojo krūva briedžio išmatų.

— Iš tikrųjų! O aš net nepastebėjau. Jetau, ant viešbučio sienos šitokia nuotrauka!

— Kodėl? Ji labai meniška.

— Bet juk šalia valgomasis ir...

— Briedžio mėšlui nieko neprikiši. Kiekvienas mato savaip. Jei norėsi matyti mėšlą, mėšlą ir matysi. Bet galima į tai žiūrėti kaip į savotišką gamtos stebuklą. Pasaulis yra toks, kokį mes atrandam, arba pasidaro toks, kokiu jį paverčiam.

Helena tebežiūrėjo į nuotrauką, kad ir kaip stengėsi, dabar joje tematė vien tik krūvą mėšlo.

Jiedu įėjo į registracijos kambarį, ir Helena pasiūlė Verneriui atsisėsti prie kompiuterio. Šį tą paaiškinusi, įjungė internetą ir suprato, kad jis puikiausiai apsieis ir be jos. Paliko jį vieną ir išėjo į virtuvę. Pusryčiai tebestovėjo ant stalo, ir staiga ji prisiminė svečią, tebemiegantį viršuje. Dėl pusryčių jie nebuvo sutarę, jeigu jis gyvens čia visą mėnesį, turės pats apsitarnauti. Ji tik parodys jam, kas kur padėta, jos patarnavimai į sandorį neįeina.

Helena nusižiovavo. Per maža miego, tas laipiojimas aukštyn žemyn nuvargino. Reiktų valandėlę nusnūsti, nes prieš akis — visa diena. Ji parašė Andersui raštelį, jeigu jis per tą laiką atsikeltų.

Laikydama rankoj sviestinę išgirdo žingsnius prie laukujų laiptų. Ji jau numanė, kas čia ateina, pasižiūrėjo pro atviras virtuvės duris į sėdintį Vernerį. Per greitas bus jo susidūrimas su Ana Karin. Helenai būtų buvę naudinga daugiau sužinoti apie Vernerį, kad galėtų atvirai jį palaikyti. Būtų paklausinėjusi, įsitikinusi, kad elgiasi teisingai. Ji turėtų aiškiai jai parodyti, kad palaiko Vernerį. Nujausdama konfliktą sunerimo. Bejėgiškai žvelgė į duris. Rankena palinko žemyn, ir Ana Karin netrukus užpildė visą prieangį.

— Taip ir žinojau, kad čia dar bus visokių bėdų. Kaip tau sakiau, taip ir yra. — Helena tylėjo. Ji nesuprato, kur čia Ana Karin suka. — Dėl to palikimo, argi nesakiau?

— Taip, sakei, minėjai.

— Lasė iš pat ryto atėjo ir pasakė — sklypo ribą jis nustatys taip, kad kaštonas atsidurtų jų pusėj. Tu žinai, kodėl? Lisbetė buvusiam tvarte užsimanė įkurti keramikos dirbtuvę, rengs kursus, pardavinės tą sušiktą savo keramiką. Ar tu esi ką nors kvailesnio girdėjus? Norėtų per visą kiemą padaryti kelią. — Ana Karin vis dar stovėjo prie laukujų durų, iš to susijaudinimo net nenusivilkusi striukės. Pagaliau pasilenkusi nusiavė aulinius. Helena vogčiom žvilgtelėjo į registracijos kambarį. Verneris tebesėdėjo prie kompiuterio, regis, nekreipdamas dėmesio. — Pirks iš jos keramiką! Lauk... — Pristigusi žodžių papurtė galvą. — Ta Lisbetė visai sukvailėjo. Matei tą dubenį, kur man padovanojo per Kalėdas, toks kreivas, šleivas, šviesiai mėlynas — gal tik kankorėžiams laikyti. Ji tikriausiai įsivaizduoja esanti talentas, menininkė. Kas tuos šūdniekius pirks?

Ana Karin įžengė į virtuvę, bet, visa laimė, atsistojo taip, kad registracijos kambario jai nebuvo matyti. Helena stvėrė Verneriui skirtą puodelį, pripylė kavos, šliukštelėjo pieno ir šitaip sutrukdė Anai Karin dairytis. Helena atsiviliojo ją prie stalo ir įdėjo į kavą gabalėlį cukraus.

Mintyse pasmerkė tokį savo baikštumą. Ko ji čia jaudinasi? Savo namuose ji gali daryti, ką nori. Bet vis dėlto nerimavo, kaip į tai reaguos Ana Karin, jautėsi kaip koks nusikaltęs vaikas, kuris netrukus vis tiek bus užkluptas.

— Šiandien mes važiuosim į miestą, susitiksim su laidotuvių organizatorium ir su advokate. Bet aš sakiau, sakau ir sakysiu: kaštonas mano, jeigu jiems reikia tos keramikos dirbtuvės, tegul įsirengia savo pusėj. Per mano kiemą nieks nevažinės, dėl to negali būti nė kalbos.

Ji priėjo prie stalo, bet užuot atsisėdusi, pravėrė langą. Įgudusiais judesiais užsidegė cigaretę ir pro tarpelį išpūtė į lauką dūmus. Buvo dar kažką besakanti, bet pažvelgusi į Heleną staiga nustebo.

— O! Tu pasidažei?

Helena tą patį girdėjo iš savo dukters, todėl dabar tik numojo ranka.

— Čia tik truputis tušo. Šiąnakt prastai miegojau, pamaniau, kad reikia.

Ana Karin stipriai užsitraukė cigaretę.

— Jeigu nesutarsim, man teks samdytis atskirą advokatą. Lasė sako, kad mums užteks ir vieno, pigiau. Užsiminiau apie advokatą — ar jis jau atsikėlęs, na tas, kuris vakar čia atvažiavo?

— Ne, tarp kitko, jis — ne advokatas.

— Tai kas jis toks?

— Dabar — dažytojas. Pagyvens čia kokį mėnesį ir padės man sutvarkyti kambarius buvusiam tvarte.

Anos Karin ranka, siekusi praviro lango, nusviro su cigarete. Ji spoksojo į Heleną, tarsi pirmą kartą ją matydama, jos veide atsirado kreiva šypsena.

— Oi. Čia tai bent, Helena, šito iš tavęs nesitikėjau, tu čia suveikei, greitai apsisukai. — Ji vėl užsitraukė dūmo. — Štai dėl ko ji pasigražino ir šiaip...

Helena nurijo seilę. Po stalu jos pirštai kietai susigniaužė, net nagai įsmigo į delną.

— Tikrai viskas ne taip, kaip tu manai. Jis — bedarbis, jam reikėjo darbo, o man — dažytojo.

— Mm, šnekėk, šnekėk. Ir abudu kažkodėl neišmiegojot.

Heleną apėmė įtūžis. To jau per daug. Atrodė, kad tuoj sprogs. Koks bjaurus tas Anos Karin landumas, negirdi, ką kitas jai sako, visada pasipūtusi, visada teisi. Helena daugiau nebeištvėrė.

— Žinai, Ana Karin, ką aš tau pasakysiu. Aš velniškai pavargus ir esu prastos nuotaikos. Vieno dalyko tu, matyt, niekad nesuprasi — su vyru galima kalbėtis nebūtinai įsitempus į lovą. Pati kada pabandyk, gal įsitikinsi, nereiks per greit nusivilti.

Sunku pasakyti, katra iš jų liko labiau priblokšta. Helena sėdėjo nejudėdama, kūnas atrodė sunkus ir sustingęs. Pati stebėjosi išdrožusi tokius žodžius.

Anos Karin skruostus buvo nuplieskęs raudonis, tarsi būtų gavusi antausį. Ji valandėlę patylėjo. Paskui kietai sučiaupusi lūpas užgesino cigaretę į skardinę palangę. Helena matė, kaip ji pažvelgė į šiukšlių dėžę, ir užsimerkusi laukė, kol trinktelės jos dangtis. Kai atmerkė akis, Ana Karin jau stovėjo virtuvės vidury, iš kur buvo matyti registracijos stalas. Ji priėjusi įmetė nuorūką, atsigręžė į Heleną, bet nepasakė jai nė žodžio, tik pervėrė tokiu žvilgsniu, nuo kurio toji turėjo susigūžti iš baimės. Helenos įtūžis padėjo jai atlaikyti tą kaimynės žvilgsnį.

Vėl tyla. Ką čia po viso to bepridursi.

Ana Karin puolė į prieangį. Helena išgirdo, kaip sušiugždėjo jos striukė ir cirptelėjo aulinių užtrauktukas. Kai užsidarė laukujės durys, Helena suprato, kad kažkas nutrūko. Ji pratisai įkvėpė oro ir pasijuto tarsi perskelta per pusę. Norėjosi šokti Anai Karin iš paskos, pasivyti ją, atsiprašyti ir susigrąžinti jos prielankumą.

Kad viskas vėl būtų kaip anksčiau.

Kita jos dalis jau buvo tvirtai apsisprendusi, pajuto svaigų palengvėjimą, kad pagaliau ryžosi tai padaryti. Helena rankom apkabino galvą, dabar jai ypač trūko žmogaus, su kuriuo galėtų išsikalbėti. Vienintelis žmogus, kuris pastaruoju metu buvo artimas, ką tik išdūmė pro duris. Ji liko viena, atrodė, tarsi jos gyvenimas būtų nušokęs nuo bėgių. Per langą matė, kaip Ana Karin žengia per tą nesantarvės kiemą.

— Žinot, Helena, taip jau būna, jei bėda nuo mieto — kita į jos vietą.

Verneris stovėjo virtuvėje. Helena žinojo, kad jis girdėjo, ką jos kalba, ji neturėjo nei jėgų, nei noro ką nors jam paaiškinti. Dabar matė, kaip kitapus kelio Ana Karin pradingo savo name.

— Su augalais ir gyvūnais kur kas paprasčiau, jie nesugeba taip velniškai vienas kito paveikti. O žmones užklumpa tai viena, tai kita bėda.

Ji norėjo, kad jis išeitų, kažin, ar beįstengs būti mandagi. Be kita ko, nuo jo ir prasidėjo visa ta painiava. Verneris — tas paskutinis lašas.

— Jūs tik pagalvokit, kiek yra nusiminusių žmonių. Esame vieninteliai tokie padarai, kurie gimsta turėdami vieną pranašumą — mes galime išsiverkti, bet vis tiek daugelis gyvenam kaip užveržtas greitpuodis. Šitaip įvyksta sprogimas. Arba užsidarome į savo apmaudą. Žiūrėkite — ten briedė!

Iš miško buvo išėjusi daili briedė. Ji, matyt, prisibijojo žengti į šaltą, nesaugią vietą. Stovėjo, nesiryžo, paskui lėtai perėjo dirvą ir sustojo prie keliuko, kuris vedė į Helenos kiemą. Gaila, ji neturi svečių, jie galėtų pasigrožėti, daug kas čia atvykdavo tikėdamiesi ką nors pamatyti.

— Retas kuris suvokia, kad žmogus pats pasirenka, kas jis bus — vyno actas ar brandus vynas.

Briedė, pabūgusi pro šalį važiuojančio automobilio, pasuko atgal į mišką. Helenai nesinorėjo nagrinėti Anos Karin elgesio. Ir tie klausimai, kuriuos ji būtų uždavusi Verneriui, palauks iki kito karto. Ji atsistojo, pajutusi silpnumą visam kūne.

— Jūs žinot, kas ji tokia?

— Apie ką jūs čia?

Ją nustebino jo klausimas.

— Toji moteris, kuri čia buvo.

Jis pažiūrėjo į Heleną, bet jo veido išraiška jai nieko nesakė.

— Ak taip, šita.

— Tai Helgos dukterėčia. Dabar — jūsų trobos savininkė.

— Aš žinau. Ir jums su tokia ne pyragai.

— Taip, Verneri, bet aš dėl to nesijaudinu.

Jis atsiduso.

— Ir ta moteris velka savo naštą, kaip ir visi. — Jis jau rengėsi išeiti. Paėmė už durų rankenos. — Ačiū už kompiuterį. Ir už tai, kad aprodėte viešbutį.

— Nėr už ką. Dabar jau žinosit, kur mūsų kompiuteris, kai jums vėl prireiks.

Jis šyptelėjo, bet Helenai pasirodė, kad žmogus nusiminęs. Verneris išėjo ant laiptų.

— Iki pasimatymo, Helena, sėkmės jums.

Helena uždarė duris ir priglaudė galvą prie staktos. Pasijuto be galo pavargusi, paskui sugrįžo į virtuvę, atsisėdo prie stalo. Viskas yra, griūva, slysta iš po kojų. O taip reikėtų ko nors įsitverti. Įsikabinti į ką nors, kuo ji galėtų pasitikėti. Dabar ji klampojo tarsi per kokią pelkę, ir tai, ko bijojo, kažkaip susikaupė į vieną krūvą ir sukilo prieš ją.

Patrynė akis ir prisiminė tą nelemtą blakstienų tušą.

Kad bent turėtų kam paskambinti. Atsirastų žmogus, kuris ją išklausytų, patartų. Jos draugų ratas seniai iškrikęs. Po to, kai Martinas paliko ją, ji nepaskambino nė vienam iš buvusių draugų. Apėmusi gėda iškilo kaip mūro siena. Ji nežinojo, kurie jų draugai pritaria Martinui, galbūt daugelis bendrauja su juo ir jo naująja moterim. Šiaip ar taip, nė vienas iš tų draugų jos nepasigedo.

Apie seserį nėra ko ir kalbėti, ji nuėjo savo motinos pėdom, perėmė iš jos estafetę, dar gerai, kad vaikų nesusilaukė. Jų ryšiai niekad nebuvo nuoširdūs ir truko, kol dar motina buvo gyva. Kai ji pasimirė, nebebuvo reikalo su tokia seserim bendrauti. Per dešimt metų kalbėjosi tik vieną kartą, tada sesuo paskambinusi prašė pinigų.

Helena atsiduso ir užsikvempė ant stalo. Reiktų užlipti į viršų, atsigulti, bet ji tik ištiesė ranką, užsimerkė ir čia pat užmigo.