24 skyrius

Artėjo šermenų kavos metas. Helena žvilgčiojo į laikrodį, rodyklės suko prie trečios, jai darėsi neramu. Nuėjusi į viršų palindo po dušu ir persirengė. Andersas virtuvėj ruošė kavą. Ji buvo parodžiusi, kur yra termosai, jis išrikiavo juos ant suolelio, tereikėjo pripildyti.

Nusileidusi žemyn, Helena nuo laukujų laiptų atnešė didelę kartoninę dėžę, kurioje buvo supakuotos gėlės.

— Kaip gerai, kad lauke pliusinė temperatūra. Buvau pamiršusi, kad man jas pristatys iš pat ryto.

— Palaukit, aš jums padėsiu.

Andersas perėmė iš jos dėžę ir pastatė ant stalo. Paskui jie išpakavo sumuštinių „tortus“ ir bandeles prie kavos, Helena atnešė lėkščių, padėklų. Sausainius sudėliojo dailiom eilėm. Kaip jai pavyko susitvardyti, pagalvojo Andersas.

— Jūs manot, kad pajėgsit tą suėjimą ištverti?

Ji linktelėjo galvą ir atidarė dar vieną sausainių dėžutę.

— Šitame viešbuty turbūt jau paskutinį kartą rengiu šermenų kavą.

— Kodėl paskutinį?

— Teks viską parduoti ir grįžti į Stokholmą.

Ji paėmė sausainių lėkštę ir nunešė į valgomąjį, Andersas nulydėjo ją akimis. Netrukus ji vėl pasirodė.

— Jūs tikrai žadat viską parduoti?

Helena, išėmusi iš dėžės popierium apsuktas gėles, nunešė jas prie plautuvės. Išvyniojo puokštę baltų lelijų.

— Emeli nori grįžti į Stokholmą. Ji kas antrą savaitę gyvens pas Martiną. Paduokite man iš anos lentynos tas dvi vazas.

Dabar Helena darbavosi susitelkusi. Vikriai patrumpino lelijų kotus. Andersas paėmė vazas. Jos žodžiai jam buvo netikėti.

— Tai jūs tikrai žadat viską parduoti?

— Neparduočiau, bet noriu likti su Emeli. Duokite man jas.

Galvos linktelėjimu parodė į vazas, jis susigriebęs pastatė jas prie plautuvės.

— Vadinasi, Emeli kas antrą savaitę gyvens pas tėvą? Bet juk jūs galite pasilikti čia.

— Kas prižiūrės viešbutį, kai aš būsiu Stokholme? Ne, iš to nieko nebus. Be to, Martinas reikalauja savo dalies. Aš neturiu pinigų jo daliai išpirkti, nepardavusi viešbučio, negalėsiu ten įsigyti buto.

Ji sumerkė po keliąs lelijas ir vazas nunešė į valgomąjį.

Kai į kiemą suvažiavo automobiliai, stiklinėj verandoj jau buvo uždegtos žvakės. Užkandžių stalą puošė baltos lelijos, tyliai skambėjo Vivaldžio muzika. Helena su Andersu prie durų pasitiko svečius, ji prašė, kad jis pabūtų šalia.

Pirmiausia atėjo Lisbetė su Lase ir jau suaugę jų vaikai, anūkėlis miegojo languotame vežimėlyje. Po jų pasirodė keletas kaimo žmonių, paskui pastorius įvežė ratukuose sėdinčią senutę. Šioji pasisakė esanti Margit, Helgos klasės draugė, artimiausia jos gyvenimo bičiulė. Helena su visais sveikinosi ir maloniai šypsojosi. Andersas stebėjosi tokia jos vaidyba. Helena parodė, kur svečiams pasikabinti drabužius, palydėjo į valgomąjį. Kai visi susirinko, Andersas jau norėjo uždaryti laukujės duris, bet pamatė kieme stoviniuojančias dvi moteris. Vyresnioji rūkė, o jaunesnioji ją ragino greičiau eiti vidun.

Andersas suprato, kas jos tokios, ir neuždarė durų.

Valgomajame svečiai dėjosi sau maisto. Kai kurie su pilnom lėkštėm jau buvo susėdę prie stalų ir negarsiai šnekučiavosi. Į Helgos šermenis nedaug susirinko. Tai rodė tuščios kėdės. Štai kas belieka, kai žmogus pasitraukia sulaukęs devyniasdešimties. Liūdna vienišam užbaigti tokį amžių, pagalvojo Andersas. Kažin, ar per jo laidotuves bus didesnis šurmulys. Ko gero, susirinks tik tie, kurie tikėsis kokio palikimo. Nelinksmos, bet logiškos mintys. Jas išblaškė į kambarį įėjusi Ana Karin. Lisbetė ir Lasė prie savo stalo staiga nutilo, čia vežimėlyje pravirko kūdikis, ir jie, suradę dingstį, puolė jo raminti. Andersas dairėsi Helenos. Valgomajame jos nebuvo. Rado ją virtuvėj, pasilenkusią prie plautuvės.

— Jums pasidarė negera?

Ji palinksėjo galva. Kažkur pasigirdo motorinio pjūklo garsas.

— Jūs lipkit į viršų, aš ir vienas čia viskuo pasirūpinsiu.

— Jūs rimtai?

— Eikite. Viskas beveik paruošta.

Kažkas pravėrė valgomojo duris, ir Helena tučtuojau pagyvėjo. Tai Lisbetė čia įkišo galvą.

— Dar turite pieno?

Helena jai nusišypsojo.

Žinoma, tuoj atnešiu.

Lisbetė dingo, o Helena vėl tarsi subliūško lyg koks pradurtas balionas.

— Tuoj pat eikit į viršų.

— Bet pažadėkit, kad mane pakviesit, jeigu reiks.

— O kas čia dar gali atsitikti.

Andersas padėjo ant užkandžių stalo ąsotėlį pieno ir čia pat išgirdo, kaip atsidarė laukujės durys. Gal Helena išėjo į lauką, ji buvo pasilikusi virtuvėj. Andersas nuėjo pasižiūrėti ir pamatė Vernerį. Prie durų jis kruopščiai valėsi guminius batus. Mėlyna striukė buvo apibirusi pjuvenom, po pažastim laikė Andersui jau matytą daiktą — paveikslą, kurį aną rytą tapė.

— Labas, Verneri.

— Labas, tu, kaip matau, be darbo nesėdi. Džiaugiuosi, kad esi gyvas ir sveikas.

Andersas nusijuokė, neatrodė, kad Verneris šaipytųsi iš jo.

— Verneri, gal jūs nežinot, šiandien čia — šermenų kava, viešbutis dabar uždarytas. Bet jei norėtumėt puodelio kavos, su malonumu jums pasiūlyčiau virtuvėje.

— Ne, ačiū, aš čia ne dėl kavos.

Jis nusiėmė kepurę ir delnu palygino plaukus.

— Norėjau su kai kuo susitikti.

— Aha, bet... nežinau, ar tinkamas laikas.

Verneris nustebęs pažvelgė jam į veidą.

— Žiūrint, koks reikalas.

Andersas nespėjo jo sulaikyti. Verneris jau įžengė į valgomąjį. Ten stojo tokia tyla, lyg būtų pasirodęs ypatingas svečias. Andersas pasijuto šiek tiek nusikaltęs, kad šitaip atsitiko, ir nežinojo, ką toliau daryti. Jis tik mostelėjo ranka, tarsi pristatydamas atvykėlį.

— Na, štai pagaliau ir Verneris.

Verneris nustebęs pažvelgė į jį ir linksmai nusišypsojo. Paskui nukreipė savo žvilgsnį virš Anderso galvos ir pritardamas linktelėjo.

Ana Karin pašoko nuo kėdės.

— Jūs čia nepageidaujamas, čia privatus suėjimas.

— Aš ilgai netrukdysiu, nesu tokių susibūrimų mėgėjas, tik norėjau pasakyti, kad jau išsprendžiau tą jūsų problemą dėl palikimo.

Ana Karin piktai pašnairavo į Lisbetę ir Lasę, ko gero, ir čia jie spėjo prikišti nagus. Lasė tik gūžtelėjo pečiais, jis atrodė toks pat nustebęs kaip ir kiti.

Verneris patylėjęs kalbėjo toliau.

— To kaštono, dėl kurio jūs čia barėtės, jau nebėra, sklypą galite pasidalinti per pusę.

Anos Karin lūpos krustelėjo, bet neištarė nė žodžio. Staiga visi, lyg po komandos, atsistojo ir puolė prie laukujų durų. Visi, išskyrus pastorių ir Margit, kuri tebesėdėjo savo vežimėlyje. Andersas girdėjo verandoj pravirkus moterį ir pasižiūrėjo į Vernerį.

— Tai jūs jį nurėžėt?

Verneris tylėdamas paėmė nuo stalo sausainį. Visi netrukus grįžo ir susėdo į savo vietas. Tik viena Ana Karin liko stovėti tarpdury.

Andersas pakėlė akis į lubas. Bet pažadėkit, kad mane pakviesite, jeigu reiks.

Verneris paėmė savo paveikslą ir atkišo jį Anai Karin.

— Norėčiau jį perduoti jums prisiminimui.

Prie stalo, kur sėdėjo Lasė, pasigirdo kažkoks garsas. Tarsi gniuždomas verksmas, Lasė ilgiau neištvėrė, atsilošė ir ėmė kvatotis. Suskambo toks nuoširdus, nesuvaldomas juokas, kad nuo jo užsikrėtė ir Lisbetė, bet ji ranka užsidengė burną ir susitramdė. Tik porą kartų prunkštelėjo.

— Beproti, prakeiktas! Ar tu supranti, ką padarei?

Visi sužiuro į Aną Karin.

— Aš priversiu tave išsinešdinti, paskambinsiu policijai, tegul deda kur nori, niekas čia tavęs nepageidauja, aš žūtbūtinai tai padarysiu!..

— Ana Karin, užčiaupk savo srėbtuvę.

Visi sutriko: kas čia toks prašneko? Pastorius žvilgsniu parodė į Margit, dabar visų dėmesys nukrypo į ją. Gležna kaip paukštelis ir dar susikūprinusi, ji sėdėjo nugrimzdusi savo vežimėlyje, melsvas, plieno spalvos akis įsmeigusi į Aną Karin.

— Ką esi pasodinęs, tą gali ir nupjauti.

Verneris stovėjo nuleidęs akis. Kiti žiūrėjo vienas į kitą ieškodami, kad kas nors ką nors paaiškintų. Margit ištiesė ranką prie savo rankinės, pastorius padėjo ją atidaryti.

— Aš turiu tau laišką, Verneri, tavo motinai buvau pažadėjusi atsiduoti jį tau, kai jos jau nebebus.

Ana Karin priėjusi susmuko ant artimiausios kėdės. Margit kreivais pirštais išėmė iš rankinės voką, Verneris vis dar nesiryžo jo paimti.

— Ji buvo visai dar vaikas, Verneri, vos keturiolikos metų.

Margit nuleido ranką, laiškas gulėjo jai ant kelių.

— Tavo tėvas dirbo samdiniu šitame ūkyje, jie taip įsimylėjo vienas kitą, patikėk manim, bet kai tėvai suprato, ką jis padarė, išvarė jį lauk. Jis buvo toks kaip ir čigonas, iš tų keliauninkų giminės, tavo seneliai apie tokius ir girdėt nenorėjo.

Senąją Margit, matyt, užplūdo prisiminimai.

— Tais laikais mergai su vaiku niekas užuojautos nejautė. Helgai buvo nelengva, ji kaltino save ir tą kūdikį, vargšą. O tu buvai... ne toks kaip kiti, dėl to atsirado dar daugiau bėdos. — Margit pažvelgė į Helgos laišką ir pakraipė galvą. — Turėtum žinoti — ji niekada neatleido nei sau, nei savo tėvams, kad atidavė tave kitur. Senatvėj vis labiau dėl to kentėjo, Helgai buvo sunku sau pasakyti, kad ji padarė klaidą. — Margit atsiduso ir pažvelgė į Vernerį. — Tokia tatai buvo tavo motina, kai tu pagaliau čia sugrįžai, ji tiesiog nebeišmanė, ką jai bedaryti. Ji leido tau gyventi Kulmiuro troboj, bet aš žinau, kad ji norėjo tau skirti daugiau. Nebesuspėjo, kraujas išsiliejo į smegenis.

Andersas atnešė Verneriui kėdę. Šis linktelėjęs padėkojo ir atsisėdo, palinko į priekį, alkūnėm įsirėmė į kelius.

— Vieną dalyką dar turėtum žinoti — ji kaip įmanydama visus tuos metus saugojo tavo sodintą kaštoną.

Verneris ranka brūkštelėjo sau per panosę. Andersas, pačiupęs nuo stalo servetėlę, padavė jam, Margit vėl ištiesė jam laišką, pastorius atsistojęs paėmė jį ir padėjo Verneriui ant kelių. Kiti sėdėjo nuščiuvę, vertindami tokią lemtingą naujieną.

Pirmas atsikvošėjo Lasė.

— Išeina, kad tai jūs esate tikrasis to ūkio paveldėtojas.

Verneris kažką neaiškiai sumykė:

— Ne, ačiū, toj sodyboj aš nebenoriu gyventi. — Nusišnypštė į servetėlę. — Pasiliksiu tik tą Kulmiuro trobelę, dabar, kai jau kaštono nebėra, likusią dalį galėsit dalintis per pusę.

— Bet juk ūkis turėtų priklausyti jums, pagal teisybę.

Lasė neketino keisti savo nuomonės.

— Man jo tuo labiau nereikia. Mudu su Lisbete ketiname grįžti atgal į Liuleo.

Andersas pažvelgė į Aną Karin. Ji sėdėjo nusvarinusi galvą ir kartkartėm pirštais nubraukdavo ašarą. Jis paėmė dar vieną servetėlę nuo sumažėjusios krūvos ir padavė jai.

Verneris atsistojo ir įsikišo laišką į kelnių kišenę.

— Pasiimsiu ir tą kaštoną, kurį nupjoviau, ateinančią žiemą turėsiu malkų, susinešiosiu pamažu, dalimis.

— Aš jums padėsiu, traktorium nuvešiu.

Tą pagalbą pasiūlė vienas iš kaimo gyventojų. Verneris jam šyptelėjo ir padėkojo. Paskui paėmė savo paveikslą ir priėjęs pastatė prie Anos Karin.

— Prašom, pussesere.

Tai pasakęs išėjo iš kambario, kai laukujės durys užsidarė, įsivyravo tyla. Po tos netikėtos istorijos, kurią Margit čia jiems papasakojo apie Helgos gyvenimą, visi pajuto, kad metas baigti ir jos šermenų kavą. Ana Karin atsistojo pirmoji. Ji tylėdama išėjo pro duris, paveikslas liko ten, kur Verneris buvo jį atrėmęs. Susana dėkodama linktelėjo Andersui ir išsekė jai iš paskos. Kiti skirstėsi ramiai, tyliai, Andersas atsisveikino su jais stovėdamas ant lauko laiptų. Kai visi išsiskirstė, jis grįžo vidun ir atsisėdo ant laiptų pakopos. Paskui viršuje išgirdo Helenos žingsnius. Ji nulipo žemyn ir atsisėdo šalia, pažvelgusi į jį nusišypsojo.

— Ačiū už pagalbą. Gerai viskas praėjo?