4 skyrius

Helena išgirdo, kaip atsidarė vonios kambario durys ir nuo Emeli žingsnių sugirgždėjo medinės prieškambario grindys. Helena atsikėlė eiti, bet liko stovėti prie miegamojo lango. Namą gaubė tamsi naktis, mėnulio nesimatė. Keliu praslinko automobilio šviesos. Ji nulydėjo šviesas akimis ir pagalvojo: kur tas automobilis dabar taip vėlai susiruošė.

Paskui įsižiūrėjo į šmėkšantį savo siluetą. Neryškus, lange atsispindintis kontūras. Tokia pat neryški kaip tas atspindys jautėsi ir ji pati.

Du patys svarbiausi jos vaidmenys nebeteko reikšmės. Martinas ją paliko, dukters mėginimas išsilaisvinti buvo akivaizdus. Ji niekam nebereikalinga, niekieno negeidžiama. Likęs tik jos šešėlis, viešbutis — vienintelė vertybė, kurios ji vis dar tvirtai įsikibusi laikosi. Visa kita — jau nebe jos, svetima.

Vieniša išsiskyrusi motina.

Toks realybės ir savęs pačios suvokimas buvo taip nutolęs nuo jos ketinimų, tiesiog netilpo galvoje. Deja, kitų minčių nebuvo, beliko tuštuma. Ką gi tas lange atsispindintis jos siluetas dar galėtų reikšti? Ji grįžo į tą dieną, kai visa tai atsitiko.

— Atsisėsk, Helena, mudviem reikia pasikalbėti.

Viskas prasidėjo nuo tų paprastų žodžių. Tačiau ji pajuto, kad artinasi kažkas grėsminga. Kambarį užtvindo gresianti nelaimėmis nuojauta, jos krūtinę suspaudžia nematomas diržas.

Martinas su mėlynu kombinezonu. Netrukus eis į tvartą dažyti sienų. Ji skuba pasičiupusi pirkinių surašą — tuoj būtų sėdusi į automobilį ir važiavusi į dažų parduotuvę.

Lyg ir eilinė, įprasta diena.

Tai, kas dar bus pasakyta, tvyro lyg paskutinė jų pasitikėjimo akimirka.

Paskui ji sunkiai prisimins, kokie ten žodžiai buvo ištarti. Martinas kalba tarsi iš kito tunelio galo, jis pavaizduoja tokią jų gyvenimo tikrovę, kokios ji niekada nesitikėjo. Ne, taip nusakytos tikrovės ji niekada nepripažins, jeigu ji sutiktų, jog tai yra tiesa, gyvenimas nebetektų prasmės.

Helena atsistoja, išeina į kiemą ir pasuka prie automobilio. Tarsi užburta dažų parduotuvėje pedantiškai laikosi savo pirkinių sąrašo. Įprastais judesiais ima nuo lentynų prekes ir deda į vežimėlį, persimeta keliais žodžiais su pardavėja, grįždama prisipila automobilio baką degalų. Kasdienė tikrovė atrodo nepažeista.

Tačiau naktimis ji pradeda blogai miegoti, kažkas gniaužia krūtinę, dieną stengiasi viską daryti taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Martinas atrodo nusiminęs, jis norėtų tęsti jų pokalbį, bet ji vis kuo nors užsiėmusi. Ruošia viešbučio svečiams pusryčius, tvarko kambarius, kloja lovas, gamina vakarienę.

Stengiasi išsaugoti gyvenimą.

Martinas ją sekioja po kambarius, mėgina išsikalbėti. O ji vis kažkur lekia, skuba, triūsia — stengiasi, kad to pokalbio nebūtų. Ketvirtą dieną jis numoja į visa tai ranka ir pradeda krautis daiktus. Ji mato, kad jo drabužiai jau dingę iš spintos, jie sudėti į krepšį ir į kartonines dėžes. Knygų lentynoj, kur stovėjo Martino knygos ir kompaktinės plokštelės, žioji tuščia ertmė. Visa kita jis palieka jai. Kartais ko nors jos paklausia, bet ji tik gūžteli pečiais. Nuo nemigos jai svaigsta galva. Mintys išsisklaidžiusios į visus pašalius, jai sunku ką nors suvokti.

Nors Martinas atrodo palūžęs, tačiau Helena pastebi, kaip jis tramdo per didelį savo uolumą, artėjančios permainos džiugesį. Sunkiai slepiamą lūkestį. Jis jau gyvena kažkur ten. O ji pasilieka čia. Viena su tuo, kas jai dar liko.

Šešta diena, ji nebeišlaiko. Netikėtai išgirsta, kaip jis kalba telefonu. Visa tai, apie ką jis jai sakė, staiga sugrįžta, tampa realybe, jo balse ji dabar girdi tai, kas anksčiau buvo skiriama tik jai. Visas kūnas virsta žaizda. Baimė atima žadą, jai trūksta oro, mintys blaškosi tarsi kokie panikos apimti žvėrys narvuose.

Matydamas jos neviltį jis dar apkabina ją. Jos rankos nusvirusios, ji nebeįstengia jų pajudinti. Jiedu taip liečiasi paskutinį kartą.

Ji trokšta tik vieno — priversti, kad ir jis pajustų tą patį, ką dabar jaučia ji, tegul ir jis pasijunta toks pat sugniuždytas, palaužtas ir bejėgis.

Kitą dieną, kai Martinas išvažiuoja, ji ima dažyti septintu numeriu pažymėtą kambarį.

Durys į Emeli kambarį vis dar uždarytos. Helena pridėjusi ausį pasiklausė, viduje buvo tylu. Ji pastukseno jai Morzės abėcėle. Vaikeli, būkime kartu, kol miegas mus išskirs.

Nesulaukusi atsakymo, pravėrė duris, prieškambario šviestuvas išryškino apklotą ant Emeli nugaros.

— Labanakt, iki rytojaus.

— Mhm.

Emeli gulėjo nusigręžusi į sieną, Helena, norėdama sušvelninti atsiradusią įtampą, priėjusi paglostė dukters plaukus.

— Man labai gaila, kad buvau tokia surūgusi, nenorėjau to. Tiesiog esu baisiai pavargus. Be reikalo tave užsipuoliau.

Emeli dar labiau užsitraukė ant savęs apklotą.

— Viskas okei, labanakt.

Nors dukters reakcija jai buvo aiški, Helena tebestovėjo. Kiek daug nepasakytų žodžių. Ir jos pačios žodžiai darėsi vis šykštesni, nenorėjo prasiveržti pro lūpas, tarsi kas trukdė juos ištarti. Ji taip troško paguodos, suraminimo. Norėjo, kad Emeli pasakytų: aš suprantu, kodėl tu tokia pavargus. Esu dėkinga už tai, kad tu taip stengiesi, kovoji dėl mūsų kiekvieną dieną. Būkime kartu, ir viskas netrukus pagerės. Tačiau Emeli niekada tų trokštamų žodžių jai nepasakė, Helena ir pati suprato, kad ji per daug nori.

Emeli pakako ir jos pačios nusivylimo ir liūdesio.

Dukros mobilusis telefonas gulėjo ant grindų, prie lovos. Helena vos susilaikė jo nepaėmusi. Ji kartkartėm slapta pasižiūrėdavo į Emeli pokalbių sąrašą, buvo smalsu sužinoti, ar Martinas dažnai paskambina dukrai. Šį vakarą jai ypač norėjosi tuo įsitikinti. SMS žinučių ji niekada nerasdavo, nei atėjusių, nei išsiųstų, Emeli jas tikriausiai ištrina. Tą mobilųjį telefoną jai ir buvo nupirkęs Martinas. Helena negalėjo dukrai uždrausti juo naudotis. Bet ją šiek tiek erzino, kad jiedu palaiko ryšį jai už nugaros. Ar dažnai tai vyksta?

Tačiau Helena šį kartą jos telefono nepalietė. Jeigu būtų užklupta, Emeli supyktų, ir tai būtų tik į naudą Martinui.

Helena nuėjo į vonios kambarį ir nusiprausė veidą. Vakarinis tualetas truko neilgai, jai nereikdavo nusivalyti pudros. Kai atsikėlė į kaimą, jos įpročiai pasikeitė. Iš pradžių ji čia jautėsi laisvesnė — nebereikia dažytis ir dėvėti griežtesnių drabužių, ankstesnėj jos darbovietėj tai buvo pageidaujama. Pamažu ji liovėsi naudotis kosmetika. Dar vėliau, jau po visko, ji priekaištavo sau, kad apsileido, nebesigražino. Per menkai rūpinosi savo išvaizda. Neberasdavo laiko nuvažiuoti pas kirpėją, pati apsikarpydavo nušiurusius plaukų galiukus. Net nemėgindavo nors retkarčiais dailiau apsitaisyti.

Bent jau dėl Martino galėjo pasipuošti.

Jo naujoji draugė ir buvo viena iš tų, kurioms Helena visada pavydėdavo. Neaukšta, smulkutė, tarsi sukurta, kad vyras, pernešęs per slenkstį, atsargiai paguldytų į minkštą jų guolį. Helena buvo liekna, tačiau būdama metro aštuoniasdešimt vieno centimetro jautėsi negrabi. O Martino naujoji, žinoma, buvo gražesnė, atrodė lyg nesidažanti, nors Helena matė jos kosmetikos arsenalą, kai toji kelias savaites buvo viešbučio įnamė, o Helenai tekdavo tvarkyti jos kambarį.

Šviesos vonios kambaryje Helena neužgesino ir paliko praviras duris. Šviesos takelis tamsiame prieškambaryje buvo skirtas Emeli. Duktė iš jos buvo paveldėjusi tamsos baimę. Heleną visada toji bėda apnikdavo, kai Martinui tekdavo kur nors išvažiuoti. Tačiau dabar, kai jie gyveno atskirai, tos baimės staiga nebeliko. Anksčiau naktimis ji nerimaudavo dėl kiekvieno krebždesio, dabar ausų kamštukai nustelbdavo ne tik šilto oro pūstuvo šnaresį, bet ir garsus, kuriuos ji anksčiau priskirdavo galimiems įsilaužėliams. Dabar, kad ir kas name dėtųsi, ji miegodavo ramiai. Vis tiek viskam jau galas, koks skirtumas — vienu įsibrovėliu daugiau ar mažiau.

Helena apsivilko flanelinę pižamą ir paniro po patalais. Ausų kamštukai gulėjo ant naktinio staliuko, ji patogiai įsitaisė lovoje ir rūpestingai sumurdė į ausis geltonus paslankius kamštukus. Kai nieko nebegirdi ir lauki, kol užmigsi, dar būtina įveikti savo baimę. Naktį žmogaus oda darosi jautresnė, tarsi suplonėja. Todėl Helena skubėdavo kuo greičiau užmigti, jei tik kiek uždelsdavo, imdavo klaidžioti, artėti prie pavojingos ribos, kurios privalėjo saugotis. Jautė, kad neištvertų, jeigu reikėtų ją peržengti. Nevilčiai ji privalėjo nepasiduoti tol, kol neviltis turi žeidžiančią savo galią. Kitaip stačia galva iš įprastos kasdienybės kristų tarsi į kokią tamsią pragarmę, iš kurios kelio atgal neberastų.

Teliktų gėda dėl visų nesėkmių.

Nebeatitaisomas pralaimėjimas.

Kartais ji dar prisimindavo save, dvidešimt penkerių metų moterį, kuria kadaise buvo. Tada ir sutiko Martiną, leidosi su juo į gyvenimą, prisikrovusi į savo sielos ertmes įvairiausio šlamšto. Jos žemėlapis buvo nubraižytas pagal paauglystėj išmoktą trafaretą, tada nebuvo į ką atsiremti, visas gyvenimas sukosi aplink jos prasigėrusią motiną. Helena visaip stengėsi tą faktą nuslėpti. Tėvo niekada nebuvo, jis dingo, ji net nesuspėjo susikurti jo paveikslo.

Helena jau neprisiminė, kada pirmą kartą išgirdusi žodžius apie save kaip apie užgrūdintą, atsparų vaiką, bet gana anksti suprato pati tokia esanti. Gal tai pasakė kuris nors mokytojas, perpratęs jos gudravimą, apsimetinėjimą ir nujausdamas, ką ji patiria namuose. Mokytojai stebėjosi, kad ji puikiai paruošia pamokas, beveik visada yra viena iš geriausių mokinių. Jie tikriausiai nesuvokė, jog tai — vienintelis jos išsigelbėjimas. Reikia būti stropiai, visiems įtikti ir įsiteikti, norint užsitikrinti sau vietą. Bet kokią? Kur? Šito ji pati nežinojo, ji tiesiog stengėsi — geri pažymiai garantavo jai ateitį.

Visokių žmonių ateidavo į jos namus. Ji privalėjo būti akyla, budri. Nežinojo, kuo gali pasitikėti, prireikus prašyti pagalbos. Kaip ir visi vaikai, Helena mylėjo savo mamą ir kantriai laukdavo, kada ji parodys jai savo meilę. Helena ir jos sesuo — abi išmoko atskirti, kada tokia galimybė labiausiai tikėtina. To reikėdavo laukti tais retais atvejais, kai motina būdavo blaivi ir ją apimdavo gėda dėl savo ydos. Jos nevertino išgėrusios motinos lipšnumo ir meilikavimo, tada ji atrodydavo joms kaip svetimas žmogus. Seserų lūkesčiai atgydavo, kai motinai praeidavo pagirios, kokią savaitę ji grauždavosi, gailėdavosi, žadėdavo, kad viskas pasikeis, tereikia, kad jos atleistų jai. Ir jos atleisdavo, bet niekas nesikeisdavo. Vaikystė prabėgo stengiantis kaip nors sumažinti per didelę atskirtį, užglaistyti ir desperatiškai sušvelninti priežastis, dėl kurių jai daugiausia tekdavo kentėti.

Taip ji skynėsi kelią į gyvenimą. Rinkosi draugus. Ją viliojo neprieraišūs, nelaimingi vyrai, jie atrodė jai įdomūs, paslaptingi. Helenai tai buvo kaip koks iššūkis — pelnyti jų meilę, atjausti, paguosti juos ir pamėginti išgydyti. Santykius lėmė vyrai, norėdama pelnyti jų dėmesį, ji būdavo priversta prisitaikyti. Taip buvo išmokyta, įsisąmoninusi, kad meilė tik šitaip tegali egzistuoti. Įnoringas vyrų savanaudiškumas jai atrodė priimtinas, neprieštaravo jos lūkesčiams.

Bet štai ji sutiko Martiną.

Jis buvo paprastas, niekuo ypatingu nepasižymintis vaikinas, Stokholmo universitete studijavo sociologiją. Buvo kilęs iš tokios pat paprastos šeimos, jo tėvai niekuo neišsiskiriantys, užaugo paprastam vienon eilėn sujungtam name tokioj vietoj, kur gyveno bent iš pažiūros paprasti žmonės. Būtent toks normalumas ir patraukė jos dėmesį. Kai kitos merginos troško būti stiuardesėm, gydytojom arba aktorėm, jos vaikystės svajonė buvo kada nors tapti tokia kaip visi.

Tarp jos ir Martino nebuvo didelės aistros, veikiau nuosaikus suartėjimas, kurį retkarčiais trikdydavo jos negebėjimas. Išaugęs geresnėmis gyvenimo sąlygomis, Martinas buvo patikimas, dėmesingas, nuspėjamas, tačiau tos jo savybės netrukus jai ėmė kelti problemų. Iki tol ji buvo susidūrusi tik su įnoringais vyrais. Tad iš pradžių pamėgino išprovokuoti tikrąją Martino pusę, ji spėjo, kad ji yra blogesnė, slepiama jo pataikūniško fasado. Bet Martinas buvo toks pat kaip ir anksčiau. Helena sutriko, kažkas jai čia pasirodė nebe taip. Martinas nesileido provokuojamas, jis tik nustebęs jos klausdavo, ką tokio turėtų padaryti, kad jai būtų gera. Keletą kartų ji buvo benutraukianti jų santykius — su Martinu ji nepajusdavo to adrenalino, kurio gaudavo iš ankstesnių nepastovių santykių, nuoširdus Martino dėmesys jai kėlė įtarimą. Rami būsena jos nė kiek nedžiugino. Helena nebežinojo, kaip turėtų elgtis, anksčiau nieko panašaus nebuvo patyrusi.

Martinas nepasidavė — koks buvo, toks ir pasiliko. Prisimindama tai, Helena stebėjosi, kaip jis iškentė visus tuos metus, kai ji bandydavo jo meilės tvirtumą. Vėliau jis prisipažins, kad jam labai padėjo sociologijos studijos. Jį savotiškai patraukė Helenos elgesys, kurį buvo galima susieti su jos vaikyste.

Helena pati sau viena kartais pamąstydavo apie tą jo prisipažinimą. Net prabėgus daugeliui metų ji tebesijautė užgauta, pažeminta, kad buvo tapusi tarsi kokiu jo studijų objektu, tačiau ji kruopščiai slėpė tą savo nuoskaudą nenorėdama pasirodyti nedėkinga. Šiaip ar taip, Martinas jai padėjo įveikti vaikystės skriaudas. Apkabindavo, priglausdavo, kai naktimis ją apimdavo baimė, kai imdavo griūti visos apsauginės sienos, atrodydavo, kad ji ima byrėti iš vidaus. Martinas, kaip geras terapeutas ir meilužis, vedėją per visus skausmus, jiedu kartu leisdavosi jos vaikystės šunkeliais ir šalindavo visas buvusias kliūtis. Neliko nė vieno nenuristo akmens, nė vienos kaukės, nenuplėštos nuo veido. Kai ji pagaliau išdrįso iškuopti juodžiausias savo sielos kertes — tuos prisiminimus, kurie niokojo jos vidinį pasaulį, jo meilė išliko nepakitusi. Kai viskas atlėgo, kai Helena suprato, jog praeities nesugrąžinsi, ji pagaliau tapo tuo, kuo norėjo būti. Jausmų audros, prieš kurias anksčiau būdavo bejėgė, pagaliau nurimo. Jos pasaulio žemėlapis buvo perbraižytas iš naujo.

Virsmas, kurį patyrė per tuos bendro gyvenimo metus, buvo toks reikšmingas, jog dalis jos ankstesnių prisiminimų atrodė lyg būtų nebe jos. Ji buvo pasikeitusi.

Dabar galvodama apie jų buvusią santuoką ji suvokė, kad pirmieji penkeri metai buvo patys intymiausi. Buvo metas, kai jai atrodė, kad Martinui ji tėra tik paprastas projektas: „Helena — alkoholikės duktė“. Meilė, supinta su aistringom jos reabilitacijos pastangom. Jo pirštai modeliavo naująją Heleną, o ji stengėsi būti tokia, kokios jis, kaip ji manė, norėjo — paprasta moteris, galiausiai įstengusi atsistoti ant savo kojų. Pasiektas rezultatas galbūt jį šiek tiek nuvylė. Gal vėliau jis ilgėjosi tos baikščios būtybės, kuri stengėsi išsaugoti tam tikrą atstumą, bet vėliau leidosi klusniai vedžiojama po tamsius savo sielos užkaborius. Jai tai buvo kaip košmariškas sapnas, jam — kaip jo žinias papildantis tyrimas. Išmokęs terminus, žinodamas priežastis, tačiau stokodamas patirties jis vis dėlto nesuprato, ką ji iš tikrųjų jaučia.

Galbūt prisitaikymas ir buvo didžiausias jos sugebėjimas. Sugebėjimas perprasti kitų norus ir stengtis su kaupu juos išpildyti. Chameleonas, ieškantis draugystės, pasirengęs prireikus keisti savo išvaizdą.

Skyrybos reikalavo naujo virsmo. Dabar ji išgyveno nykią perėjimo būseną. Šį kartą ji buvo viena. Neliko aplinkos, kuri galėtų ją formuoti, nė vieno žmogaus, kuris įduotų jai siūlelio galą.

Kiek kartų žmogus pajėgus iš esmės pasikeisti?

Pagaliau ji užmigo, buvo mirtinai išvargusi.