7 skyrius

1895 metų lapkričio aštuntą dieną profesorius Vilhelmas Konradas Rentgenas dirbo savo laboratorijoje, Viurcburgo universitete. Nieko nenutuokdamas apie galimą savo išgarsėjimą, jis jau kuris laikas gilinosi į elektros krūvių fenomeną. Tą lietingą vakarą sumanė liuminescencinę lempą apsukti šviesą nepraleidžiančiu popieriumi. Tada jis net neįsivaizdavo, kad tas jo bandymas praturtins medicinos mokslą ir pelnys jam Nobelio premiją iš fizikos. Kai Rentgenas įjungė elektros srovę, lempos gaubtas ėmė skleisti fluorescencinę šviesą. Smalsumo dėlei jis prikišo prie tų spindulių savo delną ir nustebęs išvydo plaštakos kaulus. Šitaip buvo atrasti X spinduliai, kurie vėliau buvo pavadinti jo vardu.

Dabar, po šimto penkiolikos metų, Andersui buvo savotiškai pritaikytas tas atradimas. Jis net buvo įsigijęs plunksnakotį, kuriuo profesorius Rentgenas užrašė savo atradimą, tad šį tą apie tai žinojo.

Vienu metu, kai Anderso smegenys sluoksnis po sluoksnio buvo skenuojamos, jį apniko įkyri mintis. Tas dūzgiantis aparatas, ko gero, gali aptikti ne tik kokį nors auglį ar krešulį, to jis nebijojo, tačiau baiminosi, kad rentgeno spinduliai gali užregistruoti jo mintis. Jis mėgino tramdyti save, liautis apie tai galvoti, bet mintys kaip visada sukosi nepaisydamos jo valios. Iš ko susideda tos mintys, gal jos tokios pat apčiuopiamos kaip ir tos sudedamosios dalelės, kurias įmanoma užfiksuoti, kaip įrodė Vilhelmas Konradas Rentgenas. Kur mumyse slepiasi sąmonė ir kur ji pradingsta, kai tos dalelės, kurias įmanoma aptikti rentgeno spinduliais, vieną dieną sugrįžta į nenutrūkstamą mūsų planetos apytaką.

Panašios mintys užplūdo smegenis, kai jas monitoriaus ekrane tyrinėjo specialistai. Prieš tai Andersas buvo paskambinęs, kad jam išnuomotų automobilį — apsisprendė iš čia išvykti, kai tik baigsis tyrimas.

Jo galvos skausmai sumažėjo. Paguldytas į besisukantį cilindrą užsimerkė mėgindamas atsipalaiduoti. Aparato zirzimas jį migdė. Ligoninės kvapas, įsismelkęs vidun, pasidarė nebejuntamas. Jam atrodė, kad kaip tik šitas kvapas sukėlė prisiminimus iš tos sąmonės kertelės, į kurią jis retai teužklysdavo. Per naktį pamažu susidėliojo ryškūs prabėgusių metų vaizdai.

Jis prisiminė save, tarsi persikūnijo į tą devynmetį berniuką, nenutuokiantį, kuo gali baigtis vis didėjantis motinos nuovargis. Ir šita liga praeis, kaip ir kitos praėjo. Taip sakė ji dusdama ir kumščiais spausdama krūtinę, kad ne taip skaudėtų. Ką jis galėjo suprasti? Jų mažutė šeima buvo jo pasaulis, aiškus ir jaukus. Mama — tarsi stebulė, palaikanti gyvenimo ratą. Ji ryžtingai, tvirtai ir sumaniai tvarkė visą jų buitį, nuolaidžiai leisdavo jo tėvui, atsiribojusiam nuo tikrovės, pasinerti į knygas apie kvantinę fiziką. Jis buvo matematikos ir fizikos mokytojas, tad suprantama, kodėl domėjosi tokiais dalykais. Motina buvo žemesnių klasių mokytoja, kasdien, važiuodama į savo darbą, ji išleisdavo vyrą prie Hiuskvarnos pagrindinės mokyklos. Kad kartais jis nepaklystų, juokaudavo. Mama retsykiais pasišaipydavo iš jo išsiblaškiusio tėvo, bet niekada nepykdavo ir nepriekaištaudavo. Ji buvo atsidavusi jam, jiedu retai kivirčydavosi. Tėvas buvo visiškai priklausomas nuo motinos. Ji buvo tarytum inkaras, tvirtai jį laikantis prie žemės, neleidžiantis jam atitrūkti ir nuplasnoti į kvantinės fizikos erdves. Tėvas stengėsi padėti jai buityje, bet iš jo buvo mažai naudos, jeigu kas nors sugesdavo ir prireikdavo sutaisyti. Priešingai, kur tik jis prikišdavo nagus, viską tekdavo daryti iš naujo, ir jis gėdijosi savo negrabumo.

Jis nebuvo iš tų, kuriems patinka futbolas, pačiūžos ar kitoks sportas, bet kartais pasiūlydavo sūnui kartu pasimankštinti. Andersui tai patikdavo, jeigu nieks jų nematydavo.

Jam būdavo gėda, kad tėvas toks nerangus, tačiau to parodyti jis nenorėjo. Kai jo tėtis svirduliuodavo ant ledo, niekas negalėjo įžvelgti, kaip puikiai jis išmano banginę Šrėdingerio lygtį, teoriją apie Higso bozoną arba Heizenbergo neapibrėžtumo principą. Andersas palyginti anksti suprato, kad kvantinė fizika — tai toks pasaulis, kurio neįmanoma suvokti, tad ir nesiryžo girtis tokiu tėvo pranašumu, apie kurį pats beveik nieko neišmanė. Kartą paprašė, kad tėvas jam paaiškintų.

— Tu, Andersai, žinai, kad klasikinė fizika remiasi Niutono dėsniais, juos galime matyti kasdieniame, mus supančiame pasaulyje, bet jei nusikelsime į tokį lygį, kuris mažesnis už atomą, tie dėsniai nebegalioja. Kvantinė fizika mums atveria duris į nepažįstamą pasaulį, o tas pasaulis prieštarauja tam, ką mes iki šiol manėme tikrai žinantys. Tokie esminiai dalykai kaip laikas ir erdvė kvantinėj fizikoj kažkodėl nebegalioja.

Andersas nuo tokio atsakymo nepasidarė protingesnis. Jis net nesiryžo paklausti, o kas gi tas Niutonas?

Pirmieji Anderso prisiminimai apie motinos ligą buvo migloti. Jis dar nesuprato virš viso to sklandančios grėsmės. Mama darėsi vis mažiau pajėgi, vis dažniau turėdavo sustoti, atsikvėpti, miegodavo atsirėmusi į kelis pagalvius, kad galėtų geriau įkvėpti oro. Aš dar atsigausiu, žadėdavo ji, nors jėgos vis seko. Jo vaikiškos akys negalėjo įžvelgti jos baimės, kai nusilpusi širdis ėmė kenkti jos inkstams ir plaučiams; nors vis dažniau čia lankėsi gydytojai, bet motinos sveikata prastėjo. Ji buvo pripažinta nebedarbinga. Į namus įsėlino nerimas, bet Andersas jo dar nesiejo su motinos liga. Juk ji visą laiką žadėjo, kad netrukus pasveiks. Tačiau vis dažniau atsiguldavo, jos alsavimas pasidarė toks švokščiantis, keistokas, bet jis nedrįso dėl to jos klausinėti, tik jis vienas šitą pastebėjo. Toliau su kiekviena diena namuose vis labiau kažko trūko. Sutriko jų įprasti, kasdieniški darbai. Nebeliko nuspėjamos rutinos. Grįžęs iš mokyklos Andersas motiną rasdavo gulinčią, o tėvas būdavo dar labiau išsiblaškęs, sėdėdavo užsidaręs savo darbo kambaryje. Andersas vis laukė tų dienų, kai vėl viskas bus kaip anksčiau.

Jis prisiminė, kaip tada subyrėjo tie apgaulingi motinos žodžiai, kai ji ramindavo jį. Subyrėjo nuo vieno jo paprasto klausimo: o kas šiandien bus vakarienei?

Vėliau, šiek tiek paūgėjęs, jis suprato — tada į jį ir perėjo motinos baimė. Nerimas, kaip jiems reiks gyventi toliau, be jos. Devynerių metų vaikas ir jo tėvas, išmanantis subatomines daleles ir menkai tenutuokiantis apie valgio gaminimą.

Anas jo klausimas buvo visai nekaltas. Ir atsakymas nebuvo jam svarbus, jis tiesiog paklausė, kaip kasdien būdavo įpratęs, ir tiek. Į savo žodžius nebuvo įdėjęs jokio sprogstamojo užtaiso. Mama, užuot atsakiusi, pažvelgė tokiu žvilgsniu, kurio jis dar nebuvo matęs, ir švokštuodama paprašė pakviesti tėvą. Andersas nudundėjo laiptais žemyn, tėvas sėdėjo nugrimzdęs savo fotelyje ir skaitė.

— Mama nori, kad tu ateitum.

Tėvas pašoko, jie užlipo laiptais į viršų ir kaip įbesti sustojo miegamojo tarpduryje. Ji sėdėjo atsirėmusi į pagalvius ir delnais užsidengusi veidą verkė. Andersas akies krašteliu dėbtelėjo į tėvą ir staiga suprato tai, ką visada žinojo — jokios pagalbos iš tėvo nesulauksi, į jį neatsiremsi. Tėvas buvo toks pat išsigandęs kaip ir jis, Andersą suėmė baimė, kokios jis dar nebuvo iki tol patyręs. Jeigu mama pasiduos, sugrius jų gyvenimas. Pasaulis pasidarys dar pavojingesnis ir atšiauresnis, nieks nebegalės jų apsaugoti.

— Andersai, išeik valandėlei į savo kambarį, man reikia pasikalbėti su tėčiu.

Anderso širdis ėmė daužytis, jis pasišalino, bet, užuot jai paklusęs, įsmuko į vonios kambarį ir prispaudė ausį prie sienos. Tačiau girdėjo tik savo širdies plakimą, miegamajame buvo tylu. Paskui išgirdo motinos žodžius.

Ingvarai, namuose nebėra maisto, tavo sūnus alkanas. Kodėl tu vis pamiršti, kad mums reiks vakarieniauti?

Ir vėl tyla, paskui ji vėl prašneko, tik šį kartą mamos balsas buvo trikdomas verksmo, nebe toks aiškus, todėl jis gerai nesuprato, ką ji dar sako. Šitaip jis aiškino pats sau, jausdamas kaltę, kad slapčia klausėsi.

Pažadėk man, Ingvarai, bent vaiku pasirūpinti, kad jis nebūtų alkanas. Dabar tau teks viską perimti ir padaryti, aš jau nebepajėgi.

Tą vakarą jie valgė virtos dešros „Falukorv“. Ir dar makaronų, visa tai buvo paruošęs tėvas. Andersas, dar nežinodamas, kaip jam ateityje įgris toji dešra su makaronais, tada pagyrė tėvo sugebėjimą gaminti. Čia tik laikinai, gerai, kad tėtis pavaduoja mamą, perima jos rūpesčius. Mama pasveiks, ir viskas bus kaip anksčiau.

Juk ji jiems pažadėjo.

Prabėgus valandai ir dvidešimčiai minučių po tyrimo rentgeno aparatu, Andersas vėl važiavo tuo pačiu tiesiu keliu, kuriame vakar buvo nusprendęs atsiduoti likimo valiai. Nelaimės vietoj nebuvo jokių avarijos pėdsakų, lygus, niekuo neišsiskiriantis plentas. Jei ne tas kamuojantis galvos skausmas, jis būtų galėjęs manyti, kad jokio eismo įvykio nebuvo.

Ligoninę paliko nepaisydamas gydytojo prieštaravimo. Kaukolės rentgeno nuotraukos buvo geros, jei tas žodis reiškia, kad jie nerado jokių pažeidimų. Bet gydytojas vis tiek jam siūlė pasilikti vienai parai, nes neatsirado nė vieno Anderso artimojo, galinčio jį pasiimti ir prižiūrėti. Andersas pažadėjo išsikviesiąs taksi iki Sundsvalio geležinkelio stoties ir traukiniu grįšiąs į Stokholmą, o ten nedelsdamas susisieksiąs su savo gydytoju. Kelionei ligoninė jam davė vokelį su keturiom tabletėm nuo galvos skausmo ir išsamiai nusakė simptomus, kurie dar gali atsirasti. Jis padėkojo ir atsisveikinęs nuvažiavo į automobilių nuomos firmą. Kaip niekur nieko grįžti į Stokholmą nesutvarkius reikalo Norlande — šito jam būtų per daug. Dabar jis jau sėdėjo išsinuomotame automobilyje ir lėkė į šiaurę pagal GPS koordinates — ieškoti trobelės su gitara. Tikslaus adreso jis neturėjo, bet kaimynas tą vietą jam buvo parodęs žemėlapyje.

Po kurio laiko GPS nurodė jam išsukti iš kelio E4. Paklusdamas monotoniškam balsui, važiavo kaimo keliais. Iš abiejų pusių mirgėjo pušų kamienai, miškui, rodės, nebus galo, bet štai atsivėrė erdvė, pievos ir dangus. Tolumoje, prie pat horizonto — banguotos kalnų keteros. Prie upių arba ežerų leidosi tamsūs miškingi skardžiai. Čia vienur, čia kitur matėsi plyni kirtimai tarsi kokios gamtovaizdžio žaizdos, tarytum koks milžinas būtų žingsniavęs ir saujomis rovęs pušis, palikdamas nuskriaustą žemę. Andersas pralėkė pro nedidelius kaimelius, pro nykiai išsibarsčiusius vienkiemius. Akinanti šviesa didino galvos skausmą. Pavasario saulė malonino žemę, tirpdė sniegą, nors šešėliuose dar kūpsojo gilios pusnys. Daug kur jau margavo pliki žemės lopiniai, dar bespalviai, ką tik išsivadavę nuo kelis mėnesius trukusios tamsos. Andersas važiavo per rudai baltą pasaulį, akį rėžė saulėj švytintys medžių spygliai.

— Už septynių šimtų metrų — posūkis į kairę.

Jis krūptelėjo nuo to mechaninio balso ir pažvelgė į GPS ekranėlį. Abipus kelio — netvarkingai išsibarstę juodi kvadratėliai, kai kurie nutolę vienas nuo kito. Jam teks pro juos pravažiuoti, kol rodyklė sujudės. Andersas vėl dairėsi priešais save — susigrupavę namai, nedidelės sodybos, keliukai, įrėminę laukus. Bažnyčia, gamybinis pastatas su užrašu „Bengto mechanika“, medinė rodyklė „Jodinėjimas & Dykvietė“. Čia, pakelėse, miškas buvo užleidęs vietą pastatams ir dirvoms. Šalikelėj stovėjo autobusas, iš jo išlipo paauglė ir nužingsniavo į vieną iš sodybų. Andersas pravažiavo emaliuotą iškabą „Lindgreno viešbutis & Pensionas“, dar už kelių šimtų metrų jam buvo liepta pasukti į kairę.

— Už kilometro — galutinis tikslas.

Andersas instinktyviai perkėlė koją ant stabdžio pedalo, staiga pajuto abejonę dėl to savo sumanymo. Kai automobilis sustojo, jis išsiėmė ligoninėj įduotą paketėlį ir dėl viso pikto išgėrė dvi skausmą malšinančias tabletes, nors gydytojas buvo pataręs neperdozuoti, nes tai nepadės. Andersas užsimerkė ir atrėmė galvą į sėdynės atlošą. Pajuto pykinimą, dėl kurio buvo įspėtas, nurijo susirinkusias seiles. Juk jis taip arti savo tikslo — dar kiek paėjęs įsitikintų, ar ten iš tikrųjų esama „Lucy“, paskui ramiai sau važiuotų namo... Staiga visos mintys pradingo. Galva buvo tuščia, apėmė ramybė. Jis net pasijuto dėkingas. Bet pamažu mintys ėmė grįžti, jis vėl paniuro. Mintims reikėjo tęsinio, o jo nebuvo.

Žvyrkelis buvo nevalytas, tik vietomis pratirpęs. Iš pradžių kelias ėjo per kalvotas pievas, paskui — per mišką, tik platesni tarpai tarp medžių rodė, kur jis bėga toliau. Bijodamas įklimpti, likusį galą Andersas nutarė nueiti pėsčiomis. Rankų darbo veršiuko odos pusbačiai grimzdo į molį ar į pažliugusį sniegą. Kad ir kaip stengėsi apeiti tižią pliurę, pajuto, kad drėgmė jau prasisunkė į batų vidų. Suprakaitavęs, bet šąlančiom kojom slydailiodamas brido tolyn. Kuo labiau tolo nuo automobilio, tuo labiau priešinosi jo kūnas. Galvoje vėl pajuto pulsuojantį skausmą. Sugrįžo nuovargis, apie kurį gydytojas jam buvo užsiminęs. Burna prisipildė seilių, jis keliskart nusispjovė, bet pykinimas nepraėjo. Pasilenkęs rankom atsirėmė į kelius, sustojo atsikvėpti — nevertėjo jam čia atsidurti. Tačiau Andersas buvo įpratęs daryti tai, ką buvo pradėjęs. Pinigai pašalina ir ne tokias kliūtis. Iškilusi kliūtis jam tebūdavo kaip koks testas, įrodantis jo siekiamo tikslo svarbumą. Šį kartą jis bus padaręs klaidą, kad tyrimo nelaikė rimtu dalyku. Stovėdamas su įmirkusiais batais šlapiame sniege, jis dabar keikė savo atkaklumą, kuris kadaise padėjo jam pasiekti stulbinančią karjeros viršūnę, o dabar štai įvarė jį į šitą mišką. Jis jau nebeprisiminė, kaip buvo sumanęs pradėti su tuo žmogumi sau naudingą pokalbį.

Tą akimirką, kai jau ketino apsisukęs grįžti atgal, išgirdo, kaip sutreškėjo šaka. Sukluso, apsidairė, sužiuro į tą pusę, iš kurios sklido garsas. Tarp medžių pamatė vyriškį. Nenorėdamas, kad jį pastebėtų, Andersas paėjo į šoną, užlindo už eglės ir praskleidė jos šaką. Vyras ėjo palinkęs, ant pečių užsimetęs ryšulį šakų, stabtelėjęs dar paimdavo kokią ir, stebėtinai grakščiai užmetęs ant kitų, traukė tolyn. Andersui pasirodė, kad tas žmogus jau peržengęs septyniasdešimt. Jo galvą tarsi kokia aureolė gaubė žili, sidabriniai plaukai, ant tamsiai mėlynos žieminės striukės iki krūtinės driekėsi barzda. Rudos kelnės sukištos į juodus guminius — su tokiais batais bepigu bristi per tirpstantį sniegą. Andersas žvilgsniu nulydėjo einantį vyrą ir tarp medžių, gal už kokių penkiasdešimties metrų, pamatė stūksančią trobą. Spygliuočiai ją buvo apsupę taip glaudžiai, kad vos galėjai įžiūrėti.

Andersui vėl pritrūko ryžto. Jis jau taip arti, įdėtos pastangos reikalavo kokios nors naudos. Lyg ir nustojo pykinti, gal padėjo tabletės, o gal jis tiesiog šiek tiek pailsėjo. Bet pradėti pokalbį su tokiu nepažįstamuoju jis dar neturėjo jėgų. Tas vyriškis jau artėjo prie savo trobos. Andersas pasijuto kaip koks klastingas seklys, toks jis iš tiesų ir buvo. Čia vyriškis staiga sustojo ir atsigrįžo į jo pusę. Andersas paleido šaką ir sustingo.

— Ei, kas ten?!

Balsas buvo malonus, bet jo šūktelėjimas buvo netikėtas, Andersas sutriko. Stovėjo, tylėjo, spoksojo pro eglės šaką, jam buvo gėda dėl tokios situacijos. Kuo ilgiau delsė, tuo viskas darėsi kvailiau. Bet vis dar nejudėdamas tebestovėjo.

— Ką tu ten veiki?

Kai Andersas tik planavo savo kelionę į Norlandą, jam viskas atrodė paprasta. Didžiausias vargas — tas ilgas kelias automobiliu, paskui jis apžiūrės gitarą ir, jeigu ji bus ko nors verta, pasiūlys tiek, kad žmogus sutiktų ją parduoti. O dabar štai jis kiūto užlindęs už eglės šlapiame sniege, šąlančiom kojom ir visai nevaldo situacijos.

— Jeigu jau čia atsiradai, galėčiau pasiūlyti tau puodelį kavos.

Andersas nurijo seilę. Atsargiai palenkęs šaką pamatė, kaip vyras nusigręžė ir nuėjo sau. Tolstantis žmogus tarsi pažadino iš stingulio, Andersas paliko savo slaptavietę ir nužingsniavo tam žmogui įkandin. Stengėsi susigrąžinti pasitikėjimą. Jis atsidūrė to keisto vyriškio valdose, apie mišką jis, be abejo, išmanė daugiau negu Andersas. Tačiau civilizuoto pasaulio derybose Andersas buvo kur kas labiau patyręs. Jis buvo baigęs ne vienus valdymo kursus, dabar prisiminė, ko jis ten buvo mokomas.

Derybos — tai procesas, kai norėdamas iš kitų ką nors gauti jiems pasiūlai tai, ko jie pageidauja. Nesutapatinkite žmogaus su jo profesiniu vaidmeniu.

Pastarasis teiginys šiuokart atrodė tikrai priimtinas. Dabar jam rūpėjo sandėris. Atvyko čia kaip verslininkas ir netrukus deramai atliks savo profesinį vaidmenį.

Miško troba, kadaise nudažyta tamsiai raudona spalva, vėliau, matyt, ne kartą buvo lopoma ir bet kaip uždažyta. Prie namo priekinės sienos šliejosi nedidukė stiklinė veranda. Kai kurie langeliai buvo užkalti kartono lakštais, rėmų dažai apsilupę. Vienam kartono lakšte išpjauta skylė, ties ja žemiau atremta lenta, Andersas pamanė, kad čia tikriausiai katinui. Pastogėse prikabinėta inkilų, žvejybos įrankių, pintinių, plastikinių kibirų, kitokių senų daiktų ir rakandų, kurių paskirtis buvo sunkiau atspėjama. Takas nukastas iki pat laukujų durų su akmeniniais laipteliais, iš kamino rūko tamsiai pilki dūmai. Žmogus pasuko už namo kampo. Andersas nuėjo iš paskos. Už namo buvo atvira malkinė, dabar ten šeimininkas krovė iš miško atsineštas šakas ir pagalius. Kai Andersas pasirodė, jis atsitiesė ir pažvelgė į jį.

— Aha, tai vis dėlto atėjai. — Andersas šyptelėjo ir priėjo arčiau. — Mačiau — stovėjai užlindęs už eglės, maniau, gal pasiklydai. Ten yra tas pasivaikščiojimo takas, vasarą čia būna nemažai žmonių, bet jau tokiu laiku mažai kas pasirodo.

Pirmas derybų žingsnis. Užmegzk pokalbį su priešinga puse, siek pasitikėjimo ir abipusio supratimo.

— Miške, kaip matau, jums tikriausiai smagu. Nėra jokio šurmulio, triukšmo, čia, žmogus, jautiesi ramus, niekas nekvaršina galvos. — Vyriškio surinktos šakos Andersą tarsi paskatino kalbėti toliau. — Malkų, matau, jums turėtų užtekti.

Vyriškis pažvelgė į savo rietuves.

— Taip, malkos mane čia trejopai šildo. Kol prisirenku, parnešu, paskui — kol pjaustau, sukapoju. Ir, žinoma, kai užkuriu — tai kiekvienam aišku.

Jis sukrovė likusias šakas ir nubraukė į striukę delnus.

— Kavos puodelį gausi, kad jau čia esi. Verneris — toks mano vardas.

Andersas paspaudė atkištą jo ranką, vyriškio delnas buvo tvirtas, kaulėtas, sausas. Andersas pasakė ir savo vardą, Verneris jo ranką palaikė ilgiau negu derėjo. Jis žiūrėjo į Andersą tarsi regėtų jame kažką ypatinga.

— Matau, matau, — ištarė tarsi pats sau ir paleido jo ranką. Andersas pamanė, kad jis tikriausiai kažkur išsitepė veidą.

Tylėdami abu nuėjo į trobą. Verneris pirma, Andersas iš paskos, jis pirštais vogčiom pasitrynė smilkinius. Galvos skausmas buvo apsilpęs, bet neišnykęs. Prie laukujų durų juos pasitiko juodmargis katinas ir netrukus murkdamas ėmė glaustytis Verneriui prie kojų. Šis pasilenkė ir perbraukė katinui per nugarą.

— Tau gerai, katinėli, supranti tiek, kiek tau reikia.

Katinas smuko vidun, vos tik Verneris pravėrė duris ir įžengė. Andersas sustojo ant laiptelių. Priebutis buvo toks ankštas, kad jame vos tilpo vienas žmogus, Verneris čia nusiavė guminius.

— Užeik, tuoj išvirsiu kavos, viryklė jau užkurta.

Trobikė nebuvo skirta svečiams priimti. Kambarys, kuriame dabar stovėjo Andersas, taip užgriozdintas, kad net sunku buvo įžvelgti atskirus baldus. Pilna visokių rakandų, nuo grindų iki pat lubų prikrauta knygų, likęs tik siauras praėjimas, kur matėsi drėgnų Anderso kojinių pėdsakas. Tvyrojo spirgintų lašinių ir terpentino kvapas, dar atsidavė pelėsiais. Iš pradžių jis nepastebėjo kai kurių smulkmenų, bet netrukus kai kas jį čia, Norlando glūdumoj, gerokai nustebino. Kampe prie sienos buvo įsprausta medinė kažkokio Afrikos dievuko kaukė, į knygų šūsnį atremtas ornamentais išpuoštas bronzinis skydas su japoniškais rašmenimis. Tarp stiklainių, molinių ąsočių, plastikinių indų ir spalvotų kibirų kyšojo pusmetrinė Laisvės statula. Ant kitos knygų krūvos žvilgėjo perlamutrinė kriauklė sulig kūdikio galva. Andersas čia veltui dairėsi lovos, po kuria jo kaimynas buvo matęs gitarą. Jis žengtelėjo prie vienos knygų stirtos, jo žvilgsnį prikaustė dailiai įrišta knyga odiniais viršeliais. Ištiesęs ranką jau ketino ją išsitraukti.

— Atsargiai, ant jos laikosi visas namas.

Verneris stovėjo tarpdury rankose laikydamas du skirtingus puodelius. Abu nusišypsojo. Pirmas derybų žingsnis sėkmingas.

— Čia per daug ankšta, eisime į kitą kambarį, ten rasime vietos atsisėsti. Per daugybę metų čia visko prisikaupė.

— Taip, matau čia daug puikių daiktų. Štai tas atrodo šio to vertas.

Jis kryptelėjęs galva parodė į bronzinį japonų skydą. Verneris tai praleido pro ausis ir paragino Andersą žengti toliau tuo siauru praėjimu.

Kitame kambaryje buvo daugiau vietos, palyginti su pirmuoju, jis atrodė erdvus. Bet ir čia kiekviename kampe buvo prikrauta įvairių daiktų, Andersas pagaliau pamatė ir lovą. Bet po ja gitaros nebuvo. Iškilo keblumas: manė — pamatys gitarą ir nebereiks sakyti, dėl ko jis čia atsibeldė. Dėstyti savo rūpimą reikalą — nekokia sėkmingų derybų pradžia. Jis neketino sumokėti daugiau negu būtina.

Verneris padavė jam puodelį ir pasiūlė atsisėsti ant kėdės. Andersas žvilgtelėjo į puodelį, jo vidus buvo parudavęs nuo kavos, jam teks įveikti pasibjaurėjimą, lūpomis liečiant ne itin švarų, aptrupėjusį puodelio kraštą.

— Ačiū, — šyptelėjo jis ir atsisėdo.

Verneris įsitaisė ant lovos, jis siurbčiojo kavą, nepaisydamas atsiradusios tylos. Andersui šalo kojos, jis trumpam užsimerkė, norėdamas įveikti prastėjančią savijautą. Vargu ar jis pajėgs išsaugoti savo deramą fasadą.

— Iš kur čia visa tai? Tie nemūsiški daiktai.

— Esu šen bei ten keliavęs. Buvau jaunas, dar kvailas.

— Parsivežėt iš savo kelionių?

— Kai ką parsivežiau. Taip.

— Tai kur jums teko keliauti?

Verneris siurbtelėjo kavos ir gūžtelėjo pečiais.

— Verčiau paklaustum, kur aš nebuvau. Daug metų dirbau laivuose.

Andersas suvaidino, kad ir jis atsigėrė kavos. Pulsuojantis skausmas vėl atsinaujino.

— O ką jūs tokio įspūdingo atsivežėt, jeigu kalbėsime apie daiktus?

Katinas užšoko ant lovos ir įsitaisė Verneriui ant kelių. Jis švelniai paglostė jį. Į Anderso klausimą neatsakė.

— Ir aš esu šiek tiek keliavęs po Ameriką, mačiau, ten stovi Laisvės statula, tikriausiai ir jūs ten buvot. Kelionėse taip jau atsitinka — ką nors pamatai ir jauti, kad turi nusipirkti sau prisiminimui.

Verneris pritariamai linktelėjo. Jiedu vėl patylėjo. Anderso mėginimas jį prašnekinti nedavė laukiamo rezultato, po valandėlės jam būtų metas išeiti. Andersui vėl ėmė svaigti galva. Jam reikėjo pasiskubinti.

— Žinote, mano kaimynas prieš kurį laiką čia slidinėjo. Jis pasakojo, kad miške sutiko malonų žmogų, kuris jį pavaišino kava ir parodė įdomią gitarą. Kai užsiminiau apie keliones, man ir toptelėjo, ar tik jūs nebūsite tas pats žmogus?

Verneris vėl nužvelgė jį tokiu pat žvilgsniu kaip ir ten, prie malkinės. Paskui nukreipė akis į šalį. Andersas norėjo grįžtelėti pro petį, bet susilaikė, taip ir liko neaišku, ką jis ten taip mato.

— Jis slidinėjo kažkur šitose vietose, — neatlyžo sunerimęs, kad ir į šitą klausimą nesulauks atsakymo.

Verneris linktelėjo.

— A, čia turbūt tas iš Stokholmo. Bet juk pats — ne iš Stokholmo. Sakyčiau, kad tu — iš Geteborgo.

— Iš Hiuskvarnos aš, bet nuo devyniasdešimtųjų gyvenu Stokholme. Supratau, kad mano kaimynas sutiko būtent jus. Jūs tebeturit tą gitarą?

Pastarieji žodžiai išsprūdo tarsi savaime ir nuskambėjo per daug reikšmingai. Nerimas, kad jį kas nors galėjo jau aplenkti, atrišo liežuvį.

— Na taip, jeigu tu kalbi apie „Lucy“. Ji štai guli, ilsisi sau.

Verneris pasilenkė ir iš palovio ištraukė į užtiesalą susuktą gitarą. Pasimatė juodas gitaros dėklas, Andersas negalėjo atitraukti akių. Dėklo kraštai vietomis buvo apspurę, trūko vieno užrakto kilpelės. Anderso širdis suspurdo. Jį apėmė bemaž erotinis susijaudinimas. Nekantravo, kada pamatys, kas to dėklo viduj.

Net pašiurpo, kai trakštelėjo atidaromo dėklo užraktas. Pažvelgęs į gitarą ant auksinio aksomo, Andersas neteko žado. Jame prabudo tas devynmetis berniukas, kuris nebuvo lankęs jokių vadybos ar komercijos kursų. Sėdėjo nuščiuvęs. Internete jis buvo kruopščiai išstudijavęs gitaros nuotraukas, įsidėmėjęs kiekvieną smulkmeną. Brauktuko apsauginė plokštelė, derinimo kuoliukai, tiltelis, ramstukas, garso davikliai, išilgai grifo perlamutriniai žymekliai. Viskas sutapo. Dabar Andersas nebežinojo, ar galva jam svaigsta nuo smegenų sutrenkimo, ar nuo „Lucy“.

— Ar galėčiau ją pačiupinėti?

Verneris išėmė gitarą iš dėklo ir padavė jam. Andersas pasidėjo instrumentą ant kelių. Vos pagaminta ši gitara buvo geltonos, auksinės spalvos, o septintojo dešimtmečio pradžioje perdažyta raudonu laku. Andersas pirštais perbraukė paviršių, mėgindamas užčiuopti kad ir menkiausią įbrėžimą ar kokį lako įtrūkimą, pro kurį matytųsi geltonis. Pakėlęs gitarą nustebo — toks įprastas jausmas. Šitiek metų prabėgo, per kuriuos jis prie gitaros neprisilietė. Laikas tarsi pasisuko atgal, jis vėl pajuto grojimo džiaugsmą, tą pasitenkinimą, stebuklingą magiją, kai jau įveiktos kliūtys.

Jis atidžiai apžiūrėjo apsauginę plokštelę, ten stygos greičiausiai susidėvi. Pamatęs auksinės spalvos ruoželius, vos nesuspigo iš džiaugsmo, bet susivaldė, prisiminė tikslą, dėl kurio čia atvyko.

— Kaip matau, pačiam ji patinka.

Verneris įdėmiai stebėjo jį, ir Andersas pajuto išsidavęs. Toks nenuslėptas susižavėjimas jam gali gerokai patuštinti kišenę, tačiau dėl tokios kvailystės jis nesitikėjo pasilikti skurdžius. Andersas nusipirks šitą gitarą. Jam tereikia gerai pasiderėti.

Antras žingsnis. Gerai įsisąmonink savo siekiamą tikslą. Stenkis sugundyti priešingą pusę ir ieškok būdų susitarti.

Andersas nežinojo, ar Verneris bent kiek išmano tos gitaros vertę, tai ir rūpėjo pirmiausia išsiaiškinti. Jo atsakymas ir nulemtų pradinį Anderso pasiūlymą. Niekada nereikia mokėti daugiau negu būtina. Ši taisyklė Andersui padėjo susikrauti turtą, tik neišmanėliai meta įpusėtą sandorį. Jis atsistojo ir padėjo gitarą ant lovos, paskui atsisėdo ir pradėdamas derybas giliai atsikvėpė.

— Gali ją pasiimti, jeigu tau patinka.

Andersas taip ir liko sėdėti prasižiojęs, laikas sustojo. Ką čia besakysi, beprasmės visos derybininkų žinios. Andersas spoksojo, nebeišmanydamas ką sakyti.

— Taip, jei nori, gali pasiimti, ji seniai čia laukia tokio, kuris mokėtų ją įvertinti.

Andersas krenkštelėjo, šiek tiek laimėdamas laiko.

— Bet... aš pasirengęs už ją sumokėti... negi taip imsite ir atiduosite, aš tikrai galiu jums atsilyginti, man ji labai patinka, bet galiu sumokėti.

Andersas dėl tokio neryžtingo savo vapėjimo dar labiau sutriko. Neturėdamas patirties, kaip šiuo atveju elgtis, ieškojo tinkamos taktikos. Kaip derėtis su tokiu žmogum, kuris nepripažįsta jokių taisyklių?

Verneris šypsojosi, jis kažkodėl pagyvėjo.

— Gal tu ką nors pagrotum? Ta gitara niekas negrojo nuo tada, kai ji čia atsirado, man kartais dėl to net širdį skauda. Juk tas instrumentas yra tam, kad juo kas nors grotų, o ji čia guli be jokio tikslo, ir tiek. — Čia jis suplojo delnais. — Kaip būtų gerai, jeigu ja vėl kas nors grotų! — Verneris paėmė „Lucy“ už grifo ir ištiesė Andersui. — Pagrok ką nors, juk tu moki.

Andersas iš lėto paėmė gitarą. Dvejodamas apgniaužė grifą ir dešinės rankos pirštais perbraukė per stygas — nuo ramstuko per visą kaklelį ir korpusą. Sustojo ties tilteliu, jis pasijuto nesmagiai, ranka neatlikęs beveik refleksinio judesio — nesustygavęs gitaros. Užplūdęs džiaugsmas šiek tiek atvėso, o juk buvo paragintas ką nors pagroti. Dilgtelėjo seniai pamirštas skausmas.

Ne, dabar jis paskambinti nesugebės.

Jis pasiguldė gitarą ant kelių.

— Aš negroju.

— Negroji? — Verneris, atrodo, tuo nepatikėjo.

— Anksčiau grojau, bet mečiau.

— Tai pats neketini ja groti?

Andersas papurtė galvą. Burnoj rinkosi seilės, reiktų jam iš čia dingti. Andersas įkišo ranką į vidinę puspalčio kišenę, norėdamas išsitraukti piniginę.

— Tai kam ji tau, jeigu nežadi groti? Ne, tada ji paliks čia ir vėl gulės po mano lova.

Verneris ištiesė ranką norėdamas atsiimti gitarą, bet Andersas ją atitraukė. Kad nereiktų grįžti tuščiomis, jis nutarė dar kartą pamėginti.

— Okei, okei, ką nors pagrosiu.

Verneris atsilošė ir ėmė laukti. Vėl paglostė katiną.

Andersas apkabino gitarą. Virpančiu delnu suėmė grifą, pirštai bijojo liestis prie stygų lyg prie ugnies. Jo pirštai prisiminė kiekvieną poziciją. Žinojo, kaip išgauti akordus. Anderso ranka tebesaugojo tas žinias ir įgudimą, nors tiek metų nebuvo grojęs. Kažkoks gumulas, pakilęs aukštyn, užspaudė gerklę. Prisiminė, kiek sielvarto, kiek pastangų jis kadaise buvo įdėjęs į tą instrumentą. Tiek, kad vietos kam nors kitam nebeliko.

Andersas atstūmė gitarą.

— Vėliau pagrosiu.

— Ačiū, tada nereikia, aš tik norėjau įsitikint, ar sugebi. Nemokša šitos gitaros nečiupinės.

Verneris ištiesė ranką ir sugriebė gitaros grifą, bet Andersas nenorėjo paleisti.

— Aš ją iš jūsų nupirksiu.

— Ne, ji neparduodama.

— Aš jums sumokėsiu šimtą tūkstančių.

Verneris prunkštelėjo:

— O ką aš veiksiu su tokiais pinigais?

— Okei, tada, sakykime, du šimtus.

Verneris atitraukė ranką, leisdamas Andersui atsikvėpti. Paskui jis prakalbo jau kitokiu tonu.

— Negi tu nesupratai — aš čia neturėčiau kur dėti nei šimto, nei dviejų šimtų tūkstančių. Bet man jau metas užsiimti savo darbais.

Jis nukėlė nuo kelių katiną ir atsistojo. Andersas taip pat pakilo, nuo staigaus judesio svaigulys sustiprėjo, jis atsirėmė kėdės atlošo ir vėl pabandė įtikinėti.

— Verneri, jūs paklausykite. Dabar aš padarysiu tai, ko niekada nesu daręs, už tą lentą aš padidinsiu savo pasiūlymą keturiais šimtais procentų. Jūs gausite beveik milijoną. Milijoną kronų, Verneri, už šitą medinį žaislą su keliom stygom, kurį jūs laikėt po savo lovą. Geras sandoris, argi ne taip? Sutikite.

Vernerio akys net patamsėjo, Andersas per vėlai suprato savo klaidą.

— Sandoris kam — man ar tau?

Abu nutilo. Andersas nudelbė akis ir nustebęs pajuto, kad išraudo. Verneris nėra toks trenktas keistuolis, kokiu Andersas jį laikė, iš anksto susidarytas paveikslas jį smarkiai apgavo. Verneris puikiausiai žino šios gitaros vertę, dabar jis švelniai suvystė ją į užtiesalą. Jis taip pat turėjo suprasti, kad Andersas mėgino jį apmauti.

Grįždamas jis priėjo tą pačią eglę, iš gilumos pakilęs gumulas staiga pavirto ašarom. Kažkas jame nutrūko, sudužo, jokia rentgeno nuotrauka šito neparodytų, bet tai buvo lemtingos jo akimirkos. Vos devynerių jis užrakino savo sielvartą, dabar visi tie skląsčiai netikėtai atsivėrė. Andersas tarsi nesavas skubėdamas šleivojo prie palikto automobilio. Skausmas buvo apėmęs ne vien tik galvą, jis plito po visą kūną, jam reiktų kuo greičiau atsigulti, išgerti migdomųjų ir kaip nors išgyventi. Jis nebeturi už ko kabintis. Vos ne alpdamas, svirduliuodamas pro ašaras pagaliau pamatė savo automobilį, tolumoj šmėkšojo kaimo sodybos.

Prisiminė rodyklę su užrašu „Lindgreno viešbutis & Pensionas“.