5 skyrius

Palatoje, kur atsimerkęs gulėjo Andersas, virš durų kabojo laikrodis. Neturėdamas kur kitur nukreipti dėmesio, prietemoj stebėjo vienodus sekundžių rodyklės žingsnius. Tolygiais tarpais sekundė, minutė pavirsdavo praeitim, tokiu pat ritmu trumpėjo ir jo ateitis. Jam tai buvo vis tiek. Mirtis jam reiškė ne kažką labai dramatiška, o vien tiktai nebūtį. Gal šiek tiek trikdė tai, kad persisotinęs gyvenimu jis nejautė jokio noro baigti savą gyvenimą. Priešingai, buvo įsitikinęs, kad dar daug ko nepadarė, tačiau jo tikslo siekimą temdė kažkoks nesuvokiamas galimos nesėkmės pojūtis. Nežinia, kodėl jį kartais imdavo baimė, kad jis kraustosi iš proto.

Iš kur tokios mintys, tie svarstymai ir beprasmiai klausimai — niekas, net jis pats, neįstengė paaiškinti. Čia bet kas galėjo sužadinti tokią minčių painiavą. Jo žvilgsnis vėl nukrypo į laikrodį, kurio rodyklės trumpino gyvenimą.

Kur dingsta tas praėjęs laikas? Kaip atsiranda ateitis? Galbūt laikas — tik nuotolio matas tarp skirtingų įvykių? Juo galima pasikliauti tol, kol akimis seki rodykles, parodančias laiko tekėjimą. Atitrauksi akis, ir laikas pasileis tau šuoliais arba sulėtės, nelygu, kuo jį pripildysi. Argi laikas gali būti pastovus, jeigu kai kurios akimirkos sugeba nuspalvinti kitas?

Bet kokį žmogaus pasirinkimą arba tai, ko jis nepasirinko.

Jeigu žodžius „laisva valia“ suprasime kaip mūsų gebėjimą nukreipti savo dėmesį ten, kur mes norim, kiek laisvos valios lieka tada, kai į minkštą kiautą įsirėžia gilus įspaudas?

Širdis vėliau pamirš, kas įvyko.

I look at the world and I notice it‘s turning

While my guitar gently weeps

Bitlų „Baltasis albumas“, pirmoji dalis, septinta daina. Andersui tai buvo atgaiva, savotiškas prieglobstis, dar būdamas devynerių suprato, kad pasaulis — apgaulingas ir nepastovus, nes jam pačiam pagrindas ėmė slysti iš po kojų. Niekad jau nebebus taip, kaip buvo. Tad jis pasirinko mėgstamą plokštelę ir pagal tą melodiją ėmė kurti savo pasaulį, kuris buvo tolimas tikrovei.

Tarsi apakintas jis pasinėrė į tą skambią melodiją. Užsispyręs atkakliai stengėsi perprasti ją ir pagroti savo gitara. Nepraleisti nė vieno niuanso. Kelis mėnesius vargo, mėgindamas perteikti tuos pačius garsus, plokštelė nuo begalinio kartojimo jau buvo subraižyta. Anderso pirštų galai net nusilupo, tačiau Eriko Kleptono gitaros „Gibson“ garsai jam padėjo daug ką iškęsti. Tai, ko negalėjo išreikšti žodžiais, jis stengėsi pasakyti savo gitara, ji tapo tarytum kokiu jo gyvenimo liudytoju, o gal net vertėju. Tik paėmęs į rankas gitarą išdrįsdavo atskleisti savo jausmus. Jo liūdesys pavirsdavo garsais, dabar tas liūdesys jau nebegalėjo Anderso įveikti.

Jis stropiai lankė mokyklą, o po pamokų iš karto skubėdavo namo. Užbėgęs laiptais smukdavo į savo kambarį. Muzika jam buvo kaip oras, čia buvo jo slaptavietė, kur jis galėdavo nuo visų atsiriboti, o laikas bėgo sau. Kai jis pagaliau išdrįsdavo išeiti iš to svaigaus garsų burbulo, pasaulis atrodė vėl atgavęs spalvas, oras, stebėtina, vėl tinkamas alsuoti. Jam tai pasidarė įprasta.

Su gitara jis atsistojo prieš pasaulį.

Jo taupyklė greitai ištuštėjo, pinigus jis išleido plokštelėms. Andersas ne tik klausydavosi, bet ir analizuodavo melodijas, tarsi suskaidydavo į gabaliukus, o paskui su begaline kantrybe, beveik su įniršiu visa tai stengėsi atkurti savo gitara. Džimis Hendriksas, Džefas Bekas, Peteris Grynas, Džimis Peidžas, Ričis Blekmoras. Kiekviena įveikta solinė daina buvo lyg nauja pakopa, dar viena įminta paslaptis. Gitara jį vis labiau viliojo ir traukė, gyvenimas jam nebeatrodė nuobodus. Andersas jautėsi kaip koks alchemikas, ieškantis lemtingos formulės, klajojo po bekraštį pasaulį, kirto daugybę sienų, bet niekur ilgiau neapsistojo. Vis atsirasdavo ką groti, išmokti ką nors nauja.

Galiausiai jį apėmė euforija — jis šį tą jau sugeba!

Jo ateities svajonė — kada nors tapti tokiu pat garsiu atlikėju kaip jo garbinami muzikantai, sukūrę tokias melodijas, kurių pasaulis dar niekad negirdėjo. Reikia taip tobulai įvaldyti savo instrumentą, kad jis taptų tarsi jo sielos dalimi. Andersas neturėjo pinigų, tačiau tai, ko troško, nebuvo galima nupirkti už jokius pinigus, tikroji kaina buvo laikas, o vienintelė kliūtis — jo ištvermė.

Tačiau atkaklumo jam pakako.

Gitaros mokytojas buvo nustebintas. Dailės ir muzikos mokyklos koncertuose jis tapo pažiba, pagaliau jo svajonė išsipildė — jam buvo pasiūlyta groti vienoje geriausių miesto grupių. Jis ten buvo jauniausias, bet jau aplenkęs kitus, grodamas užsidirbo pinigų ir nusipirko Gibsono gitarą.

Paauglystės metais jis daugelį dalykų atidėjo į šalį. Buvo susiradęs pašaukimą ir nebematė reikalo dar kam nors eikvoti savo laiko. Jo vedliais buvo garsieji gitaristai: Angusas Jongas, Edis van Halenas, Markas Knopleris ir Roris Galaheris. Tuometinės žvaigždės, sektini gitaros meistrai, atskleidę naujas galimybes. Apie gitaras jis dabar žinojo viską. Gitarą laikė ypatingos krypties meno instrumentu, žavėjosi kiekviena jo smulkmena.

Jį tik retkarčiais apimdavo įstabus jausmas, iš skausmo ir netekties atsiradusi aistra, užliedavo džiaugsmas. Ar tokia laimė, kurią jis jaučia dabar, ilgalaikė?

Vėliau atėjo pirmoji meilė. Ji nebuvo nei drovi, nei atsargi, neklausė, ar jis, daug ką iškentėjęs, dar norėtų žaisti tokį žaidimą. Meilė beregint užvaldė jį. Visa savo esybe jis troško meilės, jo godulys buvo nesuvaldomas. Jis įsileido ją be jokių išlygų. Meilė užtvindė jį, pasiglemžė, jis ir ji susiliejo, jie susilydė į viena, Andersas jau nebežinojo, kieno širdis jame plaka.

Jos vardas buvo Katarina, jiems buvo po septyniolika metų.

Katarina buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos, ne taip kaip Andersas, jos šeimoje gyvenimas virte virė. Per vakarienę prie stalo užsimegzdavo triukšmingos diskusijos, tačiau dėl to niekas nesipyko. Tiesiog be jokios baimės ir nesutarimų buvo išsakomos įvairios nuomonės. Tėvai laikė pakavimo įmonę, jie vieninteliai visoj Hiuskvarnoj, kiek jis žinojo, savo vilos kieme turėjo plaukimo baseiną. Andersas gerai sutarė su visais Katarinos šeimos nariais. Ji dar turėjo dvi seseris, jos tėvas jautėsi vienišas, stokojo vyriškos draugijos ir draugiškai priėmė Andersą kaip būsimą savo šeimos narį. Andersas čia vėl pasijuto nebe vienas ir mieliau leisdavo laiką jų, o ne savo namuose.

Kartais visa šeima ateidavo pasiklausyti, kaip jis skambina. Jie visi, kaip ir Katarina, žavėjosi jo grojimu. Andersas džiaugėsi, galėdamas parodyti jiems savo meistriškumą. Gitara padėdavo jam pasijusti reikšmingam, o to jis pasigesdavo anksčiau. Galėjo didžiuotis tuo, kad juo žavisi, kad savo talentą išugdė vien atkakliu savo darbu. Didžiausią malonumą patirdavo tada, kai vienas pats su gitara pasinerdavo į magišką, belaikę erdvę, kurioje muzikai nebuvo jokių kliūčių. Jis rasdavo įstabių sąskambių, net nemanė, kad tokių apskritai gali būti.

Paskui, kai jį iš to svaigulio pažadindavo plojimai, dar nebūdavo tikras, ar iš tiesų čia grojo jis.

Tik jausdavo ypatingą ramybę.

Kai Andersui buvo devyniolika, garsas apie jo talentą pasklido už miesto ribų. Tą vakarą jiedu su Katarina turėjo švęsti jų draugystės dvejų metų sukaktį, Andersas ką tik buvo gavęs pasiūlymą iš Stokholmo ir Geteborgo muzikos grupių. Dešimtmetį trukęs atkaklus darbas priartino svajonę, jam tereikėjo ištiesti ranką ir ją paimti.

Tokią dieną jis pats galbūt nenorėjo kai ko matyti. Katarinos žvilgsnio, kuris nukrypo į šalį, sučiauptų lūpų. Jos veidas atrodė tarsi užgesęs, atgijo tik tuomet, kai ji prakalbo apie Magnusą Bergmaną. Šis vaikinas buvo įstojęs į Aukštąją prekybos mokyklą Stokholme.

Iš tokio galėjo išeiti rimtesnis žmogus.

Jiedu sėdėjo jos kambaryje ant lovos, Andersas, kaip visada apsikabinęs gitarą, ir čia jis pastebėjo, kad jo mylimąją tarytum kažkas pakeitė, jo Katarina jau nebe ta. Ji vis dar mėgo muziką, tačiau dabar, jam tokiu lemtingu metu, nebelaikė muzikos rimta profesija. Ji nerišliai, tarsi išsisukinėdama aiškino, kad norinti turėti tokį gyvenimą, kuriam užtikrinti reikia ekonominio saugumo. Esą, čia jų nuomonės skiriasi, jų ateities svajonės nebesutampa. Katarina norėtų įstoti į universitetą, įgyti aukštąjį išsilavinimą ir pradėti šeimos verslą kaip ir jos tėvai, tai būtų neįmanoma, jeigu jis nuolat važinėtų į gastroles. Katarina prisipažino — ji tarytum styga, kuri turi varžytis su kitom stygom, pritvirtintom prie jo gitaros.

Tie žodžiai jam buvo smūgis į paširdžius. Jis dar mėgino kažką įrodinėti, bet ji nuvijo tai kaip erzinančius cigaretės dūmus. Jis neteko žado nuo tokio staigaus jos atšalimo. Katarina vis dar tebebuvo jo sieloj, užėmusi ten tarsi savaime suprantamą vietą, ir ūmai tapo tokia jam svetima.

Jos apsisprendimas atrodė neįveikiamas. Kad ir ką jis sakė, ji viską čia pat atremdavo savais argumentais, tarsi iš anksto būtų pasirengusi tokiam jų pokalbiui. Ji net ėmė pykti nuo jo įtikinėjimų. Norėjo greičiau baigti tą pokalbį, kad nematytų jo pažeminto. Andersas blaškėsi, apimtas pykčio ir desperacijos, jis dar veltui mėgino surasti kokią nors išeitį.

Praėjo ne viena valanda, jau ėmė švisti, tą naktį jis pasielgė taip, kaip pasielgtų kiekvienas, nenorėdamas būti atstumtas ir dėl to aukodamas savigarbą.

Jis pažadėjo nebegroti gitara ir susirasti rimtesnį darbą.

Tik brėkštant rytui jis pagaliau išgirdo — ji pavargusi jam prisipažino, — kaip yra iš tikrųjų.

Ir anksčiau buvo aplinkybių, kurios versdavo jį pakeisti gyvenimo kryptį. Jis prisiminė jas kaip reikšmingas sąskambio sudedamąsias dalis.

Viena tokia akimirka — kai ji ištarė jam kitą vardą. Katarina pasakė, kad jo vietą jos širdyje yra pakeitęs Magnusas Bergmanas.

Persmelkęs skausmas jo dar neįveikė. Skaudžius savo vaikystės išgyvenimus jis jau kokius dešimt metų laikė uždaręs savo sielos slėptuvėje, dabar ją užsklendė papildomu skląsčiu, kad ten neįsibrautų dar koks nors sielvartas. Ir šitas skausmas jau neprasibraus.

Audra nurimo, tarsi praėjo pro šalį jo net nepalietusi. Jis tapo abejingas ir išsivadavęs.

Dabar jis jau buvo kitas, kaip ir Katarina.

Išliko trys prisiminimai. Jaukūs, šurmulio pilni jos namai, kuriuos jis jau laikė savais. Tas jos pasišaipymas, prunkštelėjimas — kokio jis tikisi darbo, jei po gimnazijos dvejus metus mokėsi muzikos? Pagaliau — gitara, kurią jis padėjo į šalį kaip savo klastingą suvedžiotoją.

Ne, laimės jam, matyt, nelemta patirti. Aistra buvo gimusi iš skausmingos netekties, per ją jis buvo susiradęs džiaugsmą. Metas atsiskaityti, netektis už netektį — atrodytų teisinga.

Kai jis išėjo iš Katarinos namų, žinodamas, kad niekada su niekuo iš tos šeimos nebesimatys, jo gyvenimas įgavo naują postūmį — jis padarys viską, kad Katarina kada nors pasigailėtų, suprastų klaidingai pasirinkusi.

Kažkur viskas prasideda.

Prabėgo dvidešimt aštuoneri metai, jis guli Sundsvalio ligoninės intensyviosios priežiūros palatoj, dabar žiūri į laikrodį ir mąsto, kad sunku atskirti grūdus nuo pelų. Prisiminė — kažkur buvo skaitęs, kad žmogui vienodai kenkia ir nuolatinė sėkmė, ir nesėkmė. Gal dėl to jis ir neteko buvusio veržlumo, varomosios jėgos. Anksčiau jam velniškai sekėsi. Prieš dvidešimt aštuonerius metus padėjęs gitarą, savo atkaklumą jis nukreipė kitur — užsispyrė per porą metų užsidirbti pirmąjį milijoną.

Po savaitės, kai jie išsiskyrė, jis pardavė savo gitarą, kad galėtų persikelti į Stokholmą. Ten jis susipažino su vienu Upsalos universiteto pirmosios laidos programuotoju. Jiedu susitiko per kažkokį vakarėlį, tada visi šaipėsi, kai programuotojas tikino, kad po dešimties metų Švedijoje bus per du šimtus tūkstančių namų kompiuterių. Andersas jau iš scenos garso specialistų buvo girdėjęs apie būsimas kompiuterių galimybes, jis pajuto čia radęs sau tinkamą nišą.

Jam tik reikėjo pasiskubinti.

Pasitelkti drąsos, daugiau negu tiems, kurie mano, kad turi ką prarasti.

Tada tiedu bendraamžiai nusipirko žlungančią amerikiečių kompiuterių įmonę. Jaunatviškas užsispyrimas jiems padėjo išjudinti verslą. Anderso bendrininkas rūpinosi kompiuterine įranga, o jis pats buvo atsakingas už finansinį valdymą, nors čia jam trūko žinių ir išmanymo. Bet ir anksčiau jis buvo pradėjęs nuo nulio ir daug pasiekė. Tik veiklos pobūdis dabar jau buvo visiškai kitoks. Užuot sėdėjęs ir mokęsis, jis pasidarė tikras ryšių ir pažinčių meistras. Išmoko susirasti reikiamų žmonių ir būti ten, kur galima gauti naudingos informacijos. Jis graibstė ją kiek tik apkabindamas. Begėdiškai savinosi svetimas idėjas ir naudojosi patarimais tų, kurie net nesuprato juos dalinantys. Savamokslis mąstymas jame pažadino ilgai tūnojusį atkaklų verslininką, pirmyn jį dar stūmė ir papildoma jėga — užslėptas jo keršto jausmas. Po trejų veiklos metų jų įmonės apyvarta jau siekė du šimtus penkiasdešimt milijonų. Dabar jau nebebuvo sunku iš kitų įmonių prisivilioti šį darbą išmanančius valdybos narius. Jie padėjo sukurti sėkmingą jų veiklos strategiją, įmonės kreivė ėmė kilti aukštyn. Andersas dirbo nežiūrėdamas dienos ar nakties. Daug važinėjo po pasaulį, stebėjo, kaip dirba užsienio kompiuterių įmonės, pasisavindavo geriausias jų idėjas ir netrukus panaudodavo savajam verslui. Iš rūpestingai parinkto kiekvieno bendradarbio buvo reikalaujama panašaus pasiaukojimo ir atsidavimo, tėvai, šeimoj turintys mažamečių vaikų, nebūdavo pageidaujami. Iš kitų įmonių buvo begėdiškai viliojami geriausi ir išmaniausi specialistai, jiems čia buvo siūlomos naudingesnės sutartys, kurioms retas teįstengė atsispirti. Dar po penkerių metų jų įmonės apyvarta jau siekė du milijardus, bet Andersas vis dar nebuvo patenkintas, jis norėjo žengti toliau. Pardavęs savo dalį, jis įkūrė sėkmingą investicijų bendrovę.

Andersas jau buvo pamiršęs, kada ir dėl ko pradėjo tą savo kelionę. Katarina buvo tik vienas iš daugelio prisiminimų, seniai užgesusi liepsna, ji tikriausiai ištekėjo už Magnuso Bergmano ir Hiuskvarnoj turėjo kokią nors nedidelę pakavimo įmonę.

Ar ji dėl ko nors gailėjosi, jis nežinojo, tai buvo smulkmena, kuriai jis neteikė reikšmės.