14 skyrius

Keista, galvojo prabusdamas Andersas, dar nenuvijęs snaudulio. Kodėl jis taip pasielgė? Kaip galėjo taip atsitikti? Bet nesigailėjo, kad viskas šitaip susiklostė, pajuto tarsi nusimetęs nuo savęs kažkokį kiautą. Keisčiausia, kad taip su viskuo sutiko, priėmė tą pasiūlymą. Jis tarsi peržengė kažkokią ribą, išėjo iš saugaus savo aptvaro, kuriame buvo įpratęs egzistuoti. Andersas Strandbergas pasisamdė dažytoju! Gerai, kad neatsirado kas būtų galėjęs pranešti tą žinią laikraščiui Dagens Industri.

Tas nuotykis jį savotiškai viliojo. Dabar galės daryti, ką tik panorėjęs, be jokio išankstinio nusistatymo. Mėnesį pabus išsivadavęs ir gyvens tarsi kažkieno kito gyvenimą.

Jis ryžtingai išlipo iš: lovos. Eis ten, kur jo laukia. Šis rytas skyrėsi nuo tų, kai Andersas prabusdavo neturėdamas tikslo. Kūnas po avarijos vis dar buvo apstingęs, bet tai pakilios jo nuotaikos negadino.

Pirmiausia reikėjo išspręsti kai kuriuos praktinius dalykus. Labiausiai jam trūko drabužių. Tie, kuriuos buvo įsidėjęs į kelioninį krepšį, jau buvo nešvarūs. Anksčiau Andersas Strandbergas būtų elektroniniu paštu savo raštinei perdavęs pirkinių sąrašą. Jis turėjo keturis tarnautojus, kurie tvarkė jo turtą ir kitokius reikalus. Dabar jų paslaugom jis nesinaudos. Visą mėnesį gyvens inkognito. Jei kam nors atskleistų savo buvimo vietą, magija dingtų. Todėl jis niekam apie ją nepraneš. Jis dar turėjo dvi pasirinkimo galimybes: nuvažiuoti į kokią nors drabužių parduotuvę arba apsipirkti internetu. Pasirinko antrąją. Išmaniuoju telefonu „iPhone“ užsisakė tai, ko jam reikia. Viešbučio adresą rado informaciniam aplanke ant rašomojo stalo. Paskui išjungė savo telefoną. Nusprendė nebeįjungti tol, kol baigsis jo darbo laikas čia.

Name buvo tylu. Apačioje tuščia, Helenos nesimatė. Andersas nuėjo į registracijos kambarį. Dabar jis priklauso prie viešbučio personalo, todėl nesinaudos žalvariniu skambučiu ant registracijos stalo. Pats sau nustatė tokias taisykles. Čia jis pavartė turistines brošiūras, permetė akimis skelbimus, apžiūrėjo ant sienų fotografijas ir žvilgtelėjo į valgomąjį. Nieko nesulaukęs priėjo prie atdarų durų kitapus registracijos stalo. Čia — jų virtuvė, pamanė ir pamatė Heleną, užsikniaubusią ant stalo. Galva padėta ant rankos, veidas atgręžtas į jo pusę. Ji miegojo. Iš burnos nusidriekusi seilė.

Jis sutrikęs stabtelėjo. Gal jam geriau nesirodyti. Nubudusi, ko gero, susigės. Andersas tyliai grįžo į registracijos kambarį, ten krenkštelėjo ir luktelėjęs pašaukė ją vardu. Išgirdo, kaip bilstelėjo atitraukiama kėdė, Helena pasirodė tarpdury, užsimiegojusi, kairysis skruostas nugulėtas. Iš pradžių ji gal net nesusigaudė, kas jis toks.

— Atleiskit, aš turbūt jus prikėliau.

— Ką? Ne, aš tik...

Ji rankom perbraukė veidą, pamiršusi apie blakstienų tušą.

— Jetau, aš, matyt, tikrai buvau užsnūdus. Atleiskit, pusryčiai jau laukia.

Aplenkęs registracijos stalą, jis nusekė paskui ją į virtuvę.

Kol jis valgė, Helena atsiprašinėjo, kad jam už darbo valandą nedaug tegalinti pasiūlyti. Jis patikino, kad jam užteks, bet ji vis tiek apgailestavo. Prasta derybininke. Jiems susitikus kitokia proga, Andersas Strandbergas ją beregint sudirbtų.

Paskui ji aprodė virtuvę. Žvaliai atidarinėjo visokias dureles, tik tas nugulėtas skruostas rodė, kad ji čia miegojo. Andersas stengėsi nematyti ištepliotų paakių. Nieko jai nesakė. Nenorėjo, kad ji susigėstų, pati pažvelgs į veidrodį ir supras.

— O kaip darbo drabužiai?

— Prastai, prisipažinsiu. Gal jūs ką rastumėt, paskolintumėt, kol įsigysiu tinkamus?

— Sandėly yra kombinezonas. Galėsite juo apsivilkti.

— Kieno jis?

— To, kuriam dabar tas drabužis jau nereikalingas.

Buvo matyti, kad ji nenori apie tai kalbėti, ir jis nesmalsavo. Helena jau stovėjo tarpdury.

— Tai gal ir pradėkime, eime į tvartą.

Iš verandos pamatęs atsivėrusį vaizdą, Andersas nustebęs stabtelėjo. Dabar jis žvelgė tarsi kitomis akimis. Per naktį viskas pasidengę šerkšnu, pernykštė žolė sugulusi žiburiuojančiom baltom klostėm. Kur tik pažvelgsi — plati panorama. Čia ne Stokholmo namų fasadai, gali laisvai dairytis iki pat kalnų keterų, už kurių, regis, baigėsi pasaulis, o čia — girios, laukai. Ir dangus čia atrodė erdvesnis.

— Eime! — jį paraginusi Helena, tarsi nematydama to grožio, pasuko į vieną ūkinį pastatą. Atidarė juodai dažytas dvivėres duris. Andersas nulipo verandos laipteliais.

— Čia — mūsų sandėlis, mediena, įrankiai ir visa kita, ko jums gali prireikti. Kai kas jau nunešta į buvusį tvartą, jeigu dar ko trūktų, rasite čia.

Andersas kieme pajuto tokį lengvumą, tarsi būtų apgirtęs. Prisiminė, kad panašiai jautėsi tą vasarą, kai būdamas penkiolikos gavo pirmąjį savo darbą ir panašiai klausėsi nurodymų. Tada jis keturioms savaitėms buvo priimtas dirbti viešbučio „Ramada“ valytojų.

— Štai jums.

Helena ištiesė jam mėlyną kombinezoną. Laikė ji dviem pirštais, tarsi bijodama prie jo arčiau prisiliesti. Jis nenorom paėmė, o kai ji nusigrįžo, vogčiom pauostė jį, bet nieko bloga nepajuto.

— Ten — guminiai batai, keturiasdešimt trečio numerio, jeigu kartais prireiktų. O dabar eisim į tvartą, apžiūrėsim jo vidų.

Kadaise buvęs ūkio tvartas buvo pastatytas galu į kiemą, jie įėjo į vidų. Nuo laukujų durų vedė koridorius su keleriomis durimis, anksčiau čia buvo pagrindinis tvarto takas. Cementinėse grindyse dar buvo išlikęs griovelis srutoms nutekėti, buvusių gardų sienojai. Virš kiekvienų durų kabojo grifelio lentelės su karvių vardais: Blenda, Roza, Belą. Ir — Greta Garbo, Andersas tai pamatęs nusišypsojo.

— Nuostabu. Išlikusi senojo tvarto dvasia.

— Taip, stengiamės.

Jie nuėjo koridorium iki pat galo. Čia dar tebebuvo statybiniu plastiku uždengta patalpa. Šalimais — busimoji Anderso darbo vieta. Mediena, skiedros, grindjuostės, atdaros varžtų dėžutės, dažų kibirai, laminato krūvos — nuo tokio vaizdo Andersui nupuolė ūpas. Vidury stovėjo metalinis stalas su diskiniu pjūklu. Andersą šiurpino tie aštrūs dantys.

— Viskas ne taip jau baisu, kaip atrodo, aš tiesiog nespėjau sutvarkyti, kai meistrai baigė savo darbą.

Dabar jam verčiau būtų apsisukt ir išeit. Prisipažinti jai, kad jį buvo apėmusi beprotybė, ir pasitraukti. Paskui tikriausiai priekaištautų sau, kad per lengvai pasidavė. Per savo tingumą atmetė tokią galimybę, gal vienintelį išsigelbėjimą. Jeigu jis dabar išeitų, nebeliktų jokios alternatyvos. Yra begalė darbų, kurių jis galėtų imtis. Tik visa bėda, kad jis nežino, kur juos atrasti. Tad nutarė savo apsisprendimo nekeisti.

Jis priėjo prie vienų durų, kurios buvo praviros, ir pažvelgė į kambarį, išmuštą gipso plokštėmis. Siūlės jau buvo užglaistytos, viskas paruošta dažyti.

— Būtų geriausia, kad pirmiau užbaigtumėt vieną kambarį ir pradėtumėt kitą, o ne po truputį — čia vienur, čia kitur. Iki vasaros norėčiau baigti šitą koridorių ir dar kokius tris kambarius.

Jis pritardamas linktelėjo.

— Ir kaip jums čia atrodo?

— Neblogai.

— Gal jūs tikėjotės, kad darbo mažiau?

— Ne, aš kiek galėdamas stengsiuos.

Ji patenkinta nusišypsojo, ir Andersas pajuto jos dėkingumą.

— Gal iš pradžių jūs pabandykit, kad pajustumėt... Jei apsigalvosite, pasakykit. Jums bus mokama už kiekvieną valandą, kaip sutarėm.

Andersas priėjo prie vienos dažų skardinės.

— Ar šitie — sienoms?

Ji linktelėjo.

— O tie, prie lango, skirti plokštėms.

— Okei. Taigi man metas pradėti.

Kai Helena išėjo, jis apsivilko kombinezonu ir įsipylė į lovelį dažų. Prisiminė savo pirmąjį butą Stokholme, kurį buvo persinuomojęs. Nedidelį, vieno kambario, su dušu rūsyje. Tąsyk voleliu baltai nudažė aprūkusias sienas ir džiaugėsi, kad viskas taip nušvito, pagražėjo, kad jo rankos turėjo ką veikti. Kai apžvelgė užbaigtą savo darbą, pasijuto išdidus ir patenkintas. Tokio jausmo pastaruoju metu nebepatyrė.

Dabar jis ryžtingai kibo į darbą. Pamirkė volelį į dažus ir perbraukė per sieną, pamirkė ir vėl perbraukė. Netrukus judesiai pasidarė mechaniški, jo mintys galėjo klaidžioti, kur panorėjusios. Pirmiau šito būtų bijojęs, bet dabar jo nuotaika buvo pasikeitusi. Kombinezonas buvo tarsi jo šarvas. Mintys, prisiminimai jau nebuvo tokie bauginantys. Dabar jis net galėjo smalsiai juos naršyti, tarsi pats čia būtų niekuo dėtas.

Pasižiūrėjo į nudažytą sieną. Kiekvienas kvadratinis centimetras lygus tam tikrai laiko akimirkai. Plotas padaugintas iš sugaišto laiko, o dar spalva, pastangos... Spręsdamas tą lygtį pažvelgė į savo rankinį laikrodį, atsegė odinį dirželį ir įsidėjo į kišenę. Būtų gaila dažais išteplioti Einšteino laikrodį.

Jis vėl prisiminė savo tėvą. Fizikos mokytoją Ingvarą Strandbergą, mokykloje vadintą Protonu. Jis jau niekada nesužinos, kad jo sūnus įsigijo Einšteino laikrodį. Einšteinas nepripažino kvantinės fizikos. Gal dėl to Andersas ir norėjo įsigyti tą laikrodį, nors šis buvo labai nepigus. Galbūt tas pirkinys buvo lyg koks ilgai gniaužtas protestas. Tą laikrodį jis nešiojo kaip iššūkį.

Andersas ir Einšteinas prieš Protoną.

Labai jau nerimta.

Skolintas kombinezonas padėjo jam atsiriboti nuo įkyrių minčių. Žvelgdamas iš didesnio atstumo, gali pamatyti tai, ko anksčiau nematei. Šešėlio užtemdytus prisiminimus. Pačius skaudžiausius ir labiausiai slegiančius. Jie niekur neišnyko. Bet jis kažkaip apsisprendė nuo jų atsiriboti.

Kad ir toks atmestas jo prisiminimas.

Jis padėtas į sandėlį: 1978. Vieta: Hiuskvarnos vidurinė mokykla, klasė A, pamoka 14.10.

Jis sėdi chemijos ir fizikos kabineto paskutiniame suole. Čia kaip visada tvyro aitrus kažkokių chemikalų ir įkaitusio metalo kvapas. Šioje patalpoje atliekami bandymai yra persmelkę ir visą kabineto aplinką. Aštriais kvapais dvelkia tamsiai žali laboratoriniai stalai, mokiniai sėdi ant aukštų kėdžių, jos per sunkios, kad apsimesdamas abejingas galėtum pasisūpuoti. Per šitą pamoką jam ypač to norėtųsi, nes fizikos mokytojas serga, o jį pavaduoja Protonas. Andersas atsisėdo arčiau durų. Jis tikėjosi pabėgt iš pamokos, bet galiausiai nusprendė — verčiau pačiam pamatyti, koks apgailėtinas yra jo tėvas, negu paskui tai išgirsti iš kitų. Andersas mokykloje buvo vertinamas gerai, turėjo autoritetą — grojo roko ansamblyje, tačiau visada būna riba, kurios net elektrinė gitara neįveikia. Visa klasė žinojo, kad ant mokytojo staliuko krašto dabar sėdi jo tėvas. Vilkintis velvetiniu švarku, su kuriuo visada eina į darbą.

— Sveiki, mano vardas — Ingvaras, šią pamoką norėčiau paskirti kvantinei fizikai. Arba kvantinei mechanikai — taip ji dar vadinama.

Kai kurie mokiniai pasisukę jau žiūri į Andersą. O šis, kaip niekur nieko, įsmeigęs akis į periodinę cheminių elementų lentelę, kabančią ant sienos. Su ta kėde vis dėlto galima atsargiai pasisupti.

— Nesijaudinkit, jeigu per šią pamoką dar nieko nesuprasit. Kai kurie dalykai, kuriuos įrodo kvantinė fizika, yra už mūsų suvokimo ribų. Fizikas Nilsas Boras, 1922 metais apdovanotas Nobelio premija, yra pasakęs: „Kas nebuvo šokiruotas, kai pirmą kartą susidūrė su kvantine teorija, taip ir negalės jos suprasti.“ O Ričardas Fainmanas, pelnęs Nobelio premiją 1965 metais, sako: „Aš išdrįsčiau teigti, kad apskritai niekas nesupranta kvantinės mechanikos.“

Džonis jau pakėlė ranką.

— Tai kam ta pamoka mums reikalinga? Beprasmiška, jeigu mes vis tiek čia nieko nesuprasim.

Kai kas prunkšteli. Džonis lieka patenkintas. Tai amžinas priešgyna, mėgstantis provokuoti kiekvieną mokytoją, o čia dar pavaduojantis. Andersas dvejodamas žiūri į duris.

— Geras klausimas.

Protonas ūmai nusliuogia nuo staliuko. Andersas nėra matęs, kad tėvas taip sugebėtų.

— Beprasmiška ar ne — viskas priklauso nuo perspektyvos. Kai mums kas nors atrodo beprasmiška, kvaila, tai tik parodo mūsų ribotumą. Kartais mes aptinkam tai, kas nepasiduoda įprastam mūsų mąstymui. Naujovės visada mus trikdo, tai verčia mus keisti senus savo įpročius. — Jis iškėlė aukštyn savo smilių. — Genijus dėl to ir genijus. Jis niekada neapsiriboja tuo, ką jau žino. Jeigu mes paklaustume išradėjo, mokslininko arba menininko, kas yra beprasmiška, jis tikriausiai atsakytų: beprasmiška yra tai, kas šiuo metu mums atrodo nesuprantama, bet gali įgauti prasmę, kai mes pasirinksim tinkamą regėjimo kampą.

Džonis neketina nusileisti. Jis sukryžiavęs rankas nutaiso abejingą veidą.

— Aš čia nieko nesuprantu.

— Puiku, galbūt po keliolikos metų tu gausi Nobelio premiją.

Klasė juokiasi, Džonis pasimuisto. Andersas nustebęs žiūri į savo tėvą. Negi čia jis? Toks judrus, gyvybingas. Beveik simpatiškas.

— Įsivaizduokite, jūs esate genijai, kurie nenori apsiriboti tuo, ką jau žino, aš jums pateiksiu tik mažą trupinėlį, kad pajustumėt paslapties skonį. Paskui jau jūsų valia, ar norėsite ieškoti toliau. Tik įsidėmėkite, kad ir kaip jūs vėliau pasirinktumėte, visa tai, ką čia kalbėjau, yra čia pat, aplink jus, jumyse, pačioj materijos struktūroj.

Jis reikšmingai nutyla, pasižiūri į mokinius, paskui rankos mostu parodo visą juos supančią erdvę.

— Visa tai yra jumyse ir aplink jus. Visi tie paslaptingi dalykai vyksta subatomų, mažųjų dalelių, lygmenyje.

— O kas tos subatominės dalelės?

— Tai dalelės, mažesnės už atomą. Jos tokios begaliniai mažos, kad savo akimis jų niekada nepamatysi. Kad suprastumėte, apie ką kalbu, padidinkime vandenilio atomą. — Jis prieina prie juodos lentos, paima kreidą ir pradeda braižyti. — Jeigu atomo branduolį įsivaizduosime kaip krepšinio kamuolį, tada aplink jį skriejantys elektronai bus nutolę maždaug trejetą mylių. Tarp branduolio ir elektronų ničnieko nėra, tačiau tas tarpas nėra tuščias, jis užpildytas energija. Laimė, kad taip yra, nes kitaip ir jūs, ir tos kėdės, ant kurių dabar sėdite, būtų paprasčiausia tuštuma. Štai mes ir priartėjome prie pirmosios paslapties.

Jis vėl pasižiūri į mokinius ir nusivalo nuo rankų nematomą kreidą.

— Dabar išsamiau panagrinėkime elektroną. Štai aš norėčiau jam atsukti nugarą, bet jis, pasirodo, veikia kaip banga, sklinda kaip garso ar vandens banga. Jis neturi tikslios savo pozicijos. — Ranka parodo banguojantį judesį. — Bet! Kas atsitiks, jeigu aš panorėsiu jį apžiūrėti? — Jis gudriai šypteli, paskui apsisuka ir žiūri į lentą, tarsi mėgindamas užklupti tą elektroną. — O jis, pasirodo, jau pavirto dalele. Ir turi gana tikslią poziciją. — Paėmęs kreidą, jis padeda mažą taškelį. — Tai ką mes sužinojom? Ogi tai, kad elektronas elgiasi dvejopai, tai priklauso, ar mes žiūrime į jį, ar ne. Dabar prisiminkime, ką aš jums sakiau — jūs patys ir visa, kas yra aplink jus, sudaryta iš subatominių dalelių. Tai reiškia, kad mes, į ką nors žvelgdami, negalime ko nors nepakeisti. Ar turite klausimų?

Visi tyli. Net ir Džonis nuščiuvęs. Andersas iš nuostabos sėdi be žado. Jis jau žavisi ne tiek kvantine fizika, kiek tuo pavaduojančiu mokytoju. Juk jis — lygiai toks pat kaip ir jo tėvas, bet elgiasi kaip visai kitas žmogus.

— Kaip čia gali būti — ir sklindanti banga, ir sykiu beveik apčiuopiama dalelė? Kas gali atsakyt?

Niekas nekelia rankos. Mokytojas parodo į pirmą pasitaikiusį mokinį. Andersas žino, kad pavaduojantis mokytojas neprisimena nė vieno mokinio vardo. Gal tik jo.

— Aš nežinau.

— Puiku! Nieks to nežino. Mūsų smegenys nepajėgios suprasti tokio prieštaravimo. Per ilgus šimtmečius mes puoselėjom racionalų, loginį mąstymą. Juo remiantis, viskas yra arba viena, arba kita. Viskas išmatuota, ištirta, kitaip nieko negalėsime laikyti realiai egzistuojančiu dalyku. Kvantinės fizikos mokslininkai čia susiduria su itin keblia kliūtim, jie pasikliauja tikimybe. O tai mus nuveda į kitą paslaptį.

Visi nuščiuvę. Anderso tėtis užvaldė visos klasės dėmesį.

— Kai banga virsta dalele, kai mes tyrimo metu ją stebime, atsiranda kitas neįtikėtinas dalykas. Beprasmybė — ir taip galėtume pavadinti, mes dar nesuprantame, kaip tai atsitinka. Staiga toji dalelė, kaip niekur nieko, išnyra kitur, visai nenuspėjamoj vietoj. Įsidėmėkite, tarp viso to nieko nėra.

O tai prieštarauja nusistovėjusiam mūsų pasaulio suvokimui, kuris šiuo metu remiasi Alberto Einšteino reliatyvumo teorija, pagal ją — nėra nieko greitesnio už šviesą. Kvantinė fizika įrodė, kad subatominės dalelės juda akimirksniu ir be kokios krypties.

Andersas šypsosi. Pagaliau jis suprato tai, ko anksčiau nenorėjo ar negalėjo suprasti. Savo tėvo asmenyje jis pirmą kartą pamatė save, atpažino tą geną, kurį turi ir jis. Iš tėvo jis paveldėjo atkaklumą, norą mokytis, pažinimo troškulį. Namuose kiekvienas užsidaro savo kambaryje, bet leidžiasi į tą pačią kelionę. Kaip du alchemikai, ieškantys aukso formulės. Jis pasinėręs į muziką, jo tėvas — į kvantinę fiziką. Klasė mokykloje — jo tėvo scena, čia jis gali atsiskleisti. Andersas tą patį daro kitoje scenoje grodamas gitara. Skirtumas ne toks jau didelis.

— Nieks nežino, kodėl tos dalelės taip elgiasi, arba kokie veiksniai skatina jas taip elgtis. Net galima būtų aiškinti, kad tos dalelės pačios nusprendžia. Bet norėdamos apsispręsti, jos privalėtų gauti kokią nors informaciją. Iš kur? — Mokytojas nutyla, iš jo veido matyti, kad jis nežino atsakymo. — Maža to, tos dalelės greičiausiai bendrauja su kitomis dalelėmis, nors yra be galo nutolusios viena nuo kitos. Susidaro įspūdis, kad visas daleles saisto kažkoks nežinomas lygmuo, esantis už mūsų suvokiamo laiko ir erdvės ribų. Visatoje visa kas yra susiję ir sudaro vieną bendrą modelį.

Erika pakelia ranką ir klausia:

— O kur čia Dievo vieta?

Anderso tėvas gūžteli pečiais:

— O kaip tu manai?

Erika valandėlę galvoja. Andersas žino, kad ji priklauso prie vienos iš daugelio Hiuskvarnos laisvosios bažnyčios bendruomenių, bet niekada nesidomėjo prie kurios.

— Gal Dievas ir teikia tom dalelėm informaciją?

— Galbūt. O gal mes patys tai padarom?

— Ką jūs turite omeny?

— Tai priklauso nuo to, kaip mes žiūrime į jas.

Kai įsivyrauja tyla, Erika vėl klausia:

— Vadinasi, jūs tvirtinat, kad žmogus turi tokią pat galią kaip ir Dievas?

— Aš nieko netvirtinu. Aš tik jums dėstau apie kvantinę fiziką, kuri teigia, kad žvelgdami į tikrovę mes sykiu ją ir keičiame. Mokslininkai mano, kad nėra jokio ten, anapus, kuris nebūtų priklausomas nuo čia, mūsų viduje. — Jis pirštu pastuksena sau į galvą. — Kas sekundę mūsų smegenis bombarduoja begalė įvairiausių pojūčių ir vaizdinių. Žmogaus sąmonė tegali suvokti tik apie vieną procentą gaunamos informacijos, likusioji dalis atmetama. Taigi, mums derėtų pamąstyti, ką pasirenkam, į ką suteikiam dėmesį?

— Bet kaip tai suprasti?

— Be instinktų, kurie reikalingi, kad žmogus išgyventų, tavo protas teikia pirmenybę tam, kam tu esi jį išmokius. Jokia mintis neperžengs tavo pačios nustatytų ribų, nes už tų ribų tiesiog nė su kuo nesuras jokio ryšio. Protas viską derina su tuo, ką jis jau žino, todėl mes visada ir visur ieškome logikos. Mūsų protas — apibendrinimo meistras. Štai jums pavyzdys. — Jis pasisuka į lentą ir vikriai užrašo: „Koks didžiausias Švedijos miestas? Stokholmas.“

— Kas gali perskaityti, kas čia parašyta? — Visi, išskyrus Džonį, pakelia rankas. Kas pasakys, ar jis iš tikrųjų nemoka skaityti, ar čia jo dar vienas mėginimas parodyti, kad jam neįdomu.

— Apibendrinant galima pasakyti, kad tai, ką tu suvoki, pereina per tavo gyvenimo, tavo patirties, įsitikinimų ir tavo vertinimų filtrą. Apsidairydama aplinkui tu matai ne egzistuojančią tikrovę, o tą, kurią pasirenka ir priima tavo pojūčiai. Tai, kas tinka tavo minčių sanklodai, ką leidžia tavo tikėjimas ir ką geba pajusti tavo jausmai. Būk tikra, kad šalia tavęs sėdinčio klasės draugo filtras visiškai kitoks, tad ir jo supratimas, jo aiškinimas bus kitoks negu tavo. Taigi, kuris iš jūsų galėtų tvirtinti, kad būtent jo nuomonė yra vienintelė teisinga?

Tyla.

— Čia ir slypi kiekvieno kultūros arba religijos konflikto paaiškinimas. Mes esame įstrigę savo pačių tikrovės konstrukcijoje ir stengiamės įtikinti kitus, kad jie klysta, o iš tikrųjų mūsų pačių versija gali būti ribota.

Jis padeda kreidą ir vėl atsisėda ant staliuko.

— Tai, ką mes vadiname savuoju „aš“, tėra mūsų mąstymo rezultatas. Kaip mąstome, tokie ir tampame.

Vėl neiškentusi ima purkštauti Erika, šį kartą net nepakėlusi rankos:

— Toks kalbėjimas yra šventvagystė.

— Aš taip nemanau, bet, kaip minėjau, visų mūsų nuomonės skirtingos.

Erika nuslysta nuo kėdės ir supykusi triukšmingai ją pastumia į šalį.

— Bet aš manau, kad tai užgauna mus, visus tikinčiuosius. Ir mes priversti viso to klausytis per pamoką!

Vieni atsidūsta, kiti įsmeigia žvilgsnį į lubas.

— Erika, liaukis.

Anderso tėvas skėsteli rankom.

— Aš nenorėjau čia ko nors užgauti. Galbūt gyvenimas skirtas ne tam, kad jį pažintum, o tam, kad nesiliautum juo stebėtis. Gal totalinis tikrovės suvokimas yra už racionalaus mąstymo ribų. Jeigu tu tiki nematomą Dievą, mudu šia prasme esame tos pačios nuomonės.

Erika jau eina pro duris. Andersas mato, kokia ji išraudusi. Vos tik ji uždaro duris, suskamba mokyklos skambutis. Pamoka baigta. Tik vienas Džonis atsistoja, bet ir jis lieka stovėti prie savo kėdės, kiti tebesėdi. Net ir Andersas, jį apėmė lig tol nepatirtas jausmas. Jeigu jis būtų galėjęs šitaip jaustis, kai dar buvo mažas, kai visi vaikai šaipydavosi, kad jo tėvas taip negrabiai čiužinėja pačiūžomis. Tada jis jautėsi pranašesnis už savo tėtušį, kuris nemokėjo net valgio pagaminti. Visiškas netikėlis. Anderso panieka tėvui staiga pavirto susižavėjimu. Štai jis tebestovi prieš klasę — švarkas susiglamžęs kaip ir anksčiau, tik Andersui dabar tai nebesvarbu.

— Taip tatai. Iš pradžių tiek apie kvantinę fiziką. Savo pamoką norėčiau užbaigti Alberto Einšteino žodžiais. Įsiklausykite, jeigu kada prisiminsite, pasinaudokite jo patarimu, gyvenime jums bus daug paprasčiau.

Jis vėl prieina prie lentos ir pradeda rašyti garsiai tardamas žodžius:

— Beprotybė yra tai, kai nuolat darai tą patį, o tikiesi sulaukti visai kitokio rezultato.

Štai, po daugelio metų Anderso ranka, voleliu dažanti viešbučio kambario sieną, sustoja. Jis stovi sustingęs nuo staiga šovusios minties. Jam pasidarė aišku, kodėl jo protas prikėlė tą prisiminimą, ir tas naktinis apsisprendimas nebeatrodė toks keistas. Jis rado paaiškinimą. Anderso sąmonės gelmėse tebetūnojo visi prisiminimai. Kai kurie itin ryškūs, kiti išblukę arba fragmentiški. Jis nežinojo, kas juos atrinko. Geriausiai išliko skaudūs, kiti, laikui bėgant, išbluko. Jis pats pasirinko tokią tikrovę. Stengėsi išsaugoti nusivylimą savuoju tėvu, jam net atrodė, kad jo niekada neturėjo.

Dabar, kai jam prireikė jo, atėjo ir tas seniai atmestas prisiminimas.

Išliko ir tas beprotybės apibrėžimas, kurį nusakė Albertas Einšteinas.

Andersas nuleido akis, pažvelgė į save, apsivilkusį svetimu kombinezonu. Dabar jau niekas nebegalės jam priekaištauti, kad jis nemėgino griebtis ko nors nauja. Tik šituo keliu eidamas jis ir gali eiti tolyn.

Vadinasi, jis sudarė sutartį su pačiu savimi.

Per tą jam suteiktą malonės mėnesį jis ieškos galimybės surasti ką nors nauja.