25 skyrius

Kadaise buvusioj Helgos virtuvėj jautėsi vakaras. Bet šis vakaras labai skyrėsi nuo kitų, ir Anos Karin gyvenimas jau nebegalėjo būti toks kaip anksčiau. Ji sėdėjo prie stalo ir klausėsi jūreiviams skirtos orų prognozės. Tai buvo senas jos įprotis, o dabar — atvanga po viso to, ką patyrė. Orų prognozė ją savotiškai ramindavo, nors vėjo stiprumas, jo greitis jūroje nebuvo susijęs su jos gyvenimu. Svenska Hogarna, Harstena, Mosekeras — tos vietos jai buvo nepažįstamos. Ji net neįsivaizdavo, kur tai yra, bet per daugelį metų buvo įpratusi domėtis tenykščiu oru.

Ji nykščiu barbeno į Nikio paliktą knygelę. Gyvenimas drauge. Tokios literatūros jai nereikėjo, ir pavadinimas jai atrodė atstumiantis.

Kol kas ji nebuvo pasirengusi tai skaityti.

O čia dar tokia teisybė apie Vernerį. Visa tai buvo netikėta ir sunkiai suvokiama. Didžioji jos gyvenimo dalis — vieni paklydimai, tuo neabejojo. Paaiškėjo, kad Ana Karin nežinojo daugybės paslapčių, nebuvo verta, kad jai kas nors jas patikėtų. Tie nelaukti dalykai susigrūdo, tiesiog apstulbino ją. Ana Karin pasijuto bejėgė, nebežinojo, ko griebtis, kad gyvenimas grįžtų į senas vėžes.

Būtent tai ją labiausiai ir gąsdino.

Ji atsistojo, priėjo prie suolelio, kur buvo likęs vakar atkimštas, bet taip ir neišgertas butelis vyno. Atsigrįžusi pamatė tarpdury stovinčią Susaną, Ana Karin paėmė dar vieną taurę.

— Gal ir tu norėtum lašelio vyno?

— Ne, ačiū.

Susana atsisėdo prie stalo. Ana Karin išjungė radiją, abi sėdėjo, tylėjo. Girdėjo, kaip tiksi senasis Helgos laikrodis, tiksėjimas tarsi badė tylą. Anksčiau Anai Karin jis buvo toks įprastas, ją ramino, o dabar priminė Helgą, ji čia ilgus metus vaikščiojo ir klausėsi tiksinčio laiko, kuris pagaliau jai nutilo.

Susana paėmė brošiūrą, nykščiu perbraukė puslapius.

— Jau perskaitei?

Ana Karin gurkštelėjo vyno.

— Dar nesuspėjau.

Susana atsiduso, pažvelgė pro langą. Ana Karin pasekė jos žvilgsnį. Laukėjau buvo taip tamsu, kad jos nebegalėjo įžvelgti, jog kieme kai ko nebėra.

Aną Karin dabar labiausiai slėgė tai, kad per tuos metus ji buvo likusi nuošaly. Dar gurkštelėjo vyno.

— Kodėl jūs man nieko nepasakėt.

— Tu čia apie Niklą?

Ana Karin linktelėjo. Susana atidėjo į šalį brošiūrą.

— O kaip tu pati manai?

Skriaudos pojūtis buvo toks stiprus, jog ji nebūtų prisipažinusi, kad žino atsakymą. Kas ją būtų paguodę, kas dar būtų likę jos pusėj? O gal ji iš tiesų be reikalo nusimena. Niklas tikriausiai nerimavo, kaip ji tai priims, o vakar vakare ji jo nerimą tik patvirtino.

— Aš iki šiol negaliu suvokti, kaip tu viso to nenujautei. Juk Niklas su Jonu gyvena jau ne vienus metus, mes visada apie juos kalbėdavom kaip apie savotišką porą. Toks įspūdis, kad tavo ausys nenorėjo to girdėti. Tu atmesdavai bet kokią užuominą.

— Bet kodėl man tiesiai nepasakėt?

— Niklas nenorėjo. Jis tiesiog nedrįso, nujautė, ką tu pasakysi. Todėl ir stengėsi būti kuo toliau, vis rečiau atvažiuodavo tavęs aplankyti.

Ana Karin pastatė taurę ir priėjusi prie stalo sudribo ant kėdės. Jai net į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad Niklas — homoseksualas. Tokiam dalykui jos jausmų pasaulyje nebuvo vietos. Ji nepažinojo nė vieno homoseksualo, manė, kad tokį iš karto atpažinsi. Gėjus ji buvo mačiusi tik per televiziją.

Susana atsiduso.

— Jeigu jau atvirai, mama... Vieno dalyko ir tavyje mudu su Nikiu nesupratom.

Ji nutilo. Ana Karin, pažvelgusi į ją, pajuto, kad duktė nesiryžta kalbėti toliau.

— Ko judu nesupratot?

— Kodėl tau taip rūpi, ką daro kiti, juk tai turėtų varginti. Gal verčiau galvotum apie save?

— Argi aš taip jau nieko negalvoju?

— Gal tu pati nesuvoki, bet taip jau yra. Tau amžinai kas nors užkliūva, vis kas nors ne taip. Pavyzdžiui, Lasė su Lisbete — kam jie sumanė remontuoti savo namą. O tu čia kuo dėta?

— Bet juk tai — mūsų giminės sodyba.

— O koks tau skirtumas? Tu nori, kad viskas išliktų taip, kaip yra, ir nieko nebūtų pakeista, o jiems atrodo kitaip. Kodėl tavo gyvenimo būdas yra geresnis?

— Juk kiekvienas gali turėti savo nuomonę.

— Kiekvienas? Nejaugi? Ir tu jiems leistum? — Susana pasižiūrėjo į motiną ironiškai pakreipusi galvą. — Argi tau patiktų, jei kas nors išdrįstų pareikšti nuomonę apie tave ir tai, ką tu darai?

— Dėl manęs... Tegul žmonės mano, ką nori.

— Pameni, kai skyreisi su mano tėčiu, kaip niršdavai, kai senelė pradėdavo tave mokyti, kaip turėtum gyventi.

— Čia visai kas kita.

— Iš pradžių ji priekaištavo, kad jūs išsiskyrėt, jai atrodė, kad tu per dažnai išeini iš namų. Sakė, sklinda kalbos. Tu jau neprisimeni? Keletą metų nesišnekėjot viena su kita.

— O kam ji lindo į tuos dalykus, kurie jai neturėjo rūpėti.

— Būtent apie tai aš ir kalbu. — Susana parodė į Nikio paliktą brošiūrą. — Ko tau turi rūpėti, ką žmonės įsimyli ir ką jie daro savo miegamajam? Kodėl tau dėl to turi skaudėti galvą? Erzinti, kad kuris nors yra homoseksualas?

Ana Karin pasijuto puolama ir norėjo apsiginti, bet matė, kad Susana jau pyksta — jeigu dabar nusigręžtų nuo savo dukters, jai nieko daugiau nebeliktų.

Susana vėl atsiduso.

— Nesistebėk, kad Niklas tau nepasipasakojo.

— Pasitaikydavo, aš kartais pasakydavau kokį šiurkštesnį žodį, bet niekada nemaniau, kad...

— Ko tu nemanei?

Ana Karin pagalvojo, bet atsakymo nerado. Ji tik pašnekėdavo, ir tiek. Kartais pasišaipydavo, pakartodavo kitų žodžius.

— Aš nieko ypatingo nemaniau.

Susana pašnypštavo, Anai Karin jos mina nepatiko. Ji taip stengiasi, daro, ką gali, bet jai sunku kaip nors pasikeisti. Vyras su vyru... Argi tai žmogiška? Koks čia malonumas? Ir kodėl žmonės nori taip daryti?

— Aš tik galvoju, kad tai... kad tai man sunku suprasti.

— Ką suprasti?

— Na, kad ir tie vyrai... arba dvi moterys, man kažkaip atrodo... keista, galvoj nesutelpa.

— Gal tau nebūtina to suprasti. Leisk žmonėms daryti tai, ką jie nori.

Ana Karin nieko neatsakė, sėdėjo ir žiūrėjo į brošiūrą. Gyvenimas drauge — įvadas tiems, kurie nori susipažinti su LGBT. Ji atvertė pirmą pasitaikiusį puslapį ir perskaitė: Persekiojimas, smurtas ir neapykanta. Tie žodžiai patvirtino tai, kas jai visą naktį nedavė ramybės. Nikiui gresia pavojus.

— Aš tik galvoju, kad jam nebus lengva, tie prietarai, tas žmonių nusistatymas, neapykanta. Net visą kūną ima skaudėti, kai įsigalvoju, kad gali atsirasti tokių, kurie ims Niklą smerkti.

— Tu taip neįsijausk.

Ana Karin įsmeigė akis į dukterį.

— Tu suprask, aš nejaučiu Nikiui neapykantos.

— Važiuokim sekmadienį su manim į Stokholmą ir pati jam pasakyk.

— Į Stokholmą?

— Taip. Traukinys išeina be dešimt dvylika.

— Šitą sekmadienį? Bet kad aš neturiu...

— Nedejuok, turi kuo apsirengti, per rytojaus dieną susidėliosi, susitvarkysi, pasiruoši kelionei.

Ana Karin neryžtingai apsidairė po virtuvę. Reikia palaistyti gėles, sutvarkyti šaldytuvą — ten šitiek maisto, daug ką reikia jai nuveikti, jeigu jau žada išvažiuoti.

— Mama, apsiramink, kokia čia bėda? Aš jau užsakiau tau bilietą. — Susana šypsodama uždėjo savo delną motinai ant plaštakos. — Mane labai sujaudino tai, ką Margit pasakojo apie Helgą. Mama, nekartok jos klaidos.