8 skyrius

Kai Emeli sugrįžo iš mokyklos, Helena pasiūlė išgerti kakavos su bandelėm. Emeli sutiko, padėkojo, ji tik užbėgs į savo kambarį, ten turi dar kažką padaryti. Įsijungs kompiuterį, suprato Helena, bet nesiryžo jos sulaikyti. Ir taip viskas trapu, naujo konflikto nebereikia.

Svetainėj jau buvo užkurtas židinys, Helena iš valgomojo čia buvo atnešusi žvakių. Uždegusi išdėliojo ant staliukų, palangių, žvakės spragsėdamos žibėjo kaip brangakmeniai. Helena atnešė du didelius puodelius su lėkštutėm, jiedu su Martinu buvo gavę juos kaip dovaną per vestuves, naudodavo tik savo gimtadienio proga per pusryčius. Šiandien ji su dukra pradės naują tradiciją. Nuo šiol tai bus jos ir Emeli puodeliai, naudojami ypatingom progom. Grietinėlė jau suplakta, o karšta kakava supilta į termosą. Tetrūksta tik Emeli.

Kol ji ateis, Helena dar suspės registracijos kambary perskaityti elektroninį paštą.

Nuo: Martino Bergreno Tema: ATSAKYK!!!

Kam: helena@hotellindgren.se

Helena,

Nebūk užsispyrusi. Nusileisk pagaliau! Kodėl neatsakai į nė vieną mano elektroninį laišką ir telefono skambučius??? Mes privalom surasti būdą, kaip man bendrauti su Emeli! Juk mudu pasidalinome jos priežiūrą!

Per visą pusmetį ji su manim praleido tik du savaitgalius, žinau, kad ji norėtų dažniau lankytis, bet nesiryžta, nes tu to nenori ir visaip mane dergi. Kodėl tu galvoji tik apie save? Pagalvok ir apie ją!!! Negi tu nežinai, kad vaikui svarbu palaikyti gerus santykius su abiem tėvais! Jei tu ir toliau šitaip darysi, aš būsiu priverstas kreiptis į advokatą. Kodėl taip elgiesi su Emeli??? Bent pasistenk atsakyti!!!

Martinas

Prieš ištrindama atėjusį laišką, Helena dar kartą jį perbėgo akimis. Kuo atkakliau ji neatsiliepė, tuo jo laiškai buvo dažnesni, audringesni, pasikeitė ir jų tonas. Iš pradžių Martinas buvo diplomatiškas, gal net nuolaidus, paskui tarp eilučių pastebimai atsirado daugiau nepasitenkinimo. Pastaruoju metu laiškų tonas pasidarė tiesiog priešiškas.

Tegul sau plyšta iš piktumo, jai — tai nė motais.

Jiems išsiskyrus pirmaisiais mėnesiais Martinas didesnio dėmesio savo dukrai nerodė. Tikriausiai buvo paskendęs savo meilėj, liūdinti jo trylikametė duktė, matyt, būtų sudrumstusi tą idilę. Vėliau jis pasidarė atkaklesnis. Jie net buvo įrengę Emeli atskirą kambarį ir norėjo, kad ji kas antrą savaitgalį atvažiuotų į Stokholmą. Emeli buvo ten du kartus nuvažiavusi, kelionę apmokėjo Martinas. Tie savaitgaliai Helenai buvo tikra kančia. Suspausdavo širdį spėliojant, ką jie ten ištisas valandas veikia, apie ką kalba. Labiausiai slėgė tai, kad Emeli bendrauja su ta moterimi, kuri užėmė jos vietą.

Visas jos kūnas maištavo protestuodamas, tarsi jautriausia jos dalis būtų patikėta priešui.

Grįžusi namo Emeli buvo nekalbi. O Helenai rūpėjo daug ką sužinoti. Kaip jie ten elgiasi vienas su kitu, kaip atrodo jų butas, apie ką jie kalbasi tarpusavyje. Tačiau neišsakyti jos klausimai taip ir nesulaukė atsakymo. Emeli nieko nepasakojo, nerodė savo nusivylimo, kurio Helena tikėjosi.

Nuo paskutinio Emeli apsilankymo Stokholme buvo praėję trys mėnesiai. Duktė nė karto neužsiminė, kad vėl norėtų ten nuvažiuoti, taigi Helena priėjo išvadą, kad Emeli to nepageidauja. Vargu ar advokatas jam ką nors padėtų. Ir Helena, pabūgusi jo grasinimų, kreipėsi į vieną juristą, bet šis ją nuramino. Buvo įsigalėjusi nuostata, kad vaikas, sulaukęs dvylikos metų, gali pats pasirinkti, su kuriuo iš tėvų jam gyventi, o Emeli akivaizdžiai gyveno su ja.

Helena, išgirdusi viršuje dukters žingsnius, nuėjo į virtuvę atsinešti plaktos grietinėlės. Laišką jau buvo ištrynusi, bet tai, kas jame buvo parašyta, liko atmintyje.

Ypač tas Martino kaltinimas, esą Helena jį dergia.

Toks kaltinimas buvo ne tik išgalvotas, bet ir neteisingas. Helena itin stengėsi nukreipti kalbą, pritildyti balsą, kai tik jis būdavo minimas. Ne, dėl dukters priešiškumo kaltas buvo jis pats. Lengviausia kaltę suversti kitam, išsivaduoti nuo savosios. Jis atstūmė, kas jam įkyrėjo, o kas patiko, tą ir pasiliko. Nustebino, mat, kad ir kitas gali turėti savo valią.

Helena užsimerkė. Martino laiškas neprivalo sudrumsti tos valandėlės, kurią ji ramiai ir tyliai praleis su Emeli. Laikydama delnuose dubenėlį plaktos grietinėlės, ji lėtai per nosį įkvėpė, kad plaučiuose atsirastų kuo daugiau oro, paskui keliom akimirkom sulaikė kvėpavimą ir pamažu iškvėpė. Apie tokį pratimą ji buvo perskaičiusi kažkieno čia paliktam laikraštyje apie sveikatą. Ten buvo rašoma, kaip atgauti pusiausvyrą. Kitam straipsny patariama, kaip gyventi dabartyje, tik nebuvo pasakyta, ką daryti, kai dabartis pasidaro tokia nepakenčiama, kad jos norisi kuo greičiau atsikratyti.

Emeli jau lipo laiptais žemyn, ir Helena, eidama į svetainę, sutiko ją prieškambaryje, nusišypsojo jai.

— Na, kaip tau pavyko?

— Kas pavyko?

— Tai, ką norėjai padaryti.

Emeli gūžtelėjo pečiais.

— Viskas gerai.

Tuo jų pokalbis ir baigėsi, jos sykiu nuėjo į svetainę. Helena padėjo grietinėlę ant stalo, nulaižė išsitepusį pirštą. Staliukas buvo jos dailiai padengtas, net pati pasigrožėjo.

— Emeli, gal įmestum į židinį dar vieną šakalį?

Pasakė tai gana žaismingai, ne kaip prašymą. Kad užsimegztų ryšys, jai reikia parodyti daugiau entuziazmo.

Emeli atsainiai padarė tai, ko buvo paprašyta. Įdėjo tik vieną šakalį. Ugnis dar degs kokį pusvalandį.

— Prašom. Sėskimės.

Emeli atsisėdo prie Helenos padengto staliuko su tamsiai raudonais foteliais, nes jie Emeli labiausiai patikdavo. Helena tai žinojo nuo tada, kai dukra dar apie viską jai pačiauškėdavo. Kol buvo maža, ji mėgo aukščiausiąjį laipsnį — dailiausias fotelis, gražiausia gėlė, gardžiausias maistas. Dažnai tie Emeli skonio daiktai pasidarydavo jos tėvų mėgstamiausiais daiktais, nors šiaip jie niekuo nebuvo ypatingi.

Kad ir tie Emeli patikę fotelių apmušalai. Mama, ateik, pažiūrėk, kaip smagu juos paglostyti, koks švelnus aksomas. Kiek iš jų elektros! Emeli pridėdavo delną jai prie skruosto, tada ji dar norėjo viskuo dalintis su mama.

Dabar dukrelė sėdėjo tam pačiam fotely, kambarys nebuvo pasikeitęs, bet pati Emeli buvo nebe ta. Liesas jos kūnas jau įgavęs mergiškas formas, šviesūs kaip ir Helenos plaukai dabar juodi su violetiniu atspalviu. Juos nusidažė neatsiklaususi motinos. Prieš kokį mėnesį išėjo iš vonios kambario tarsi svetima ir sau, ir kitiems.

O, jeigu ji būtų žinojusi tai, kai Emeli dar buvo mažytė, o jos motina, pavargusi, nusiplūkusi, taip ilgėdavosi dienos, kai dukrelė pagaliau užaugs ir taps savarankiška. Dabar Helena būtų mielai susigrąžinusi tą laiką, kai ji Emeli gyvenime buvo svarbiausia.

Tuo metu, kai Helena pylė į Emeli puodelį karštos kakavos, kieme pasigirdo automobilio burzgimas. Tik ne dabar, šmėstelėjo Helenai mintis, o Emeli giliai atsiduso.

— Ir kas čia toks galėtų būti?

— Neįsivaizduoju, šiandien nieks nežadėjo atvažiuoti. Nieko nesu užsakiusi iš parduotuvės.

Ji norėjo pasiteisinti dukrai. Kiek sykių nesibaigiantys darbai privertė nutraukti jų bendravimą. Emeli yra dėl ko nusiminti. Helena taip pat pavargo nuo būtinybės atsiprašinėti. Kartais nuo ryto iki vakaro ją graužė sąžinė, kad jai nebelieka laiko pabendrauti su dukra.

Emeli atsistojo ir nuėjo prie lango.

— Kažkoks tipas su šabu. Ar tik nebus ten užmigęs.

Helena nenorom atsikėlė, iš tikrųjų — jų kieme stovėjo sidabrinis sabas, viduje sėdintis vyras nejudėjo, galvą atlošęs į pakaušio atramą. Tas vaizdas pažadino dukters smalsumą.

— Ką jis čia sugalvojo?

— Nežinau. Tegul sau sėdi. Grįžkim, gerkim kakavą.

— O gal jis ten numirė?

— Et, tikriausiai pavargęs. Matyt, jam reikėjo sustoti, pailsės valandėlę ir važiuos toliau. Eikš, sėskimės.

Jos grįžo prie staliuko. Emeli vėl įsitaisė fotelyje, Helena įsižiūrėjo į jos ranką, kuri prieš keletą metų taip mėgdavo glostyti fotelio apmušalus, dabar ji pirštais krapštė nuo bandelės cukrų. Židinyje jaukiai spragsėjo degančios malkos, ir Helena pamėgino atgauti sutrikdytą ramybę. Susigrąžinti dukters dėmesį, kuris staiga dingo, kai pro langą pamatė galimą viešbučio svečią.

Helena paėmė plaktos grietinėlės dubenėlį, norėdama jos įdėti į Emeli lėkštutę, bet ši prieštaraudama kilstelėjo ranką.

— Aš nebevalgau plaktos grietinėlės.

— Nebevalgai? Nuo kada?

— Jau seniai.

Išgirdusi tokį atsakymą, Helena atitraukė šaukštą, bet iškart nusileisti neketino. Ji jau buvo pastebėjusi, kad Emeli dažnokai pasirenka tokius atsakymus, kad paerzintų mamą. Dabar ji dar kartą priminė savo motinai, kad ši labai neatidi. Jai neskiria laiko, nesidomi smulkesniais dalykais. Helena stengėsi pataikauti dukrai, bet kartais kai kurie dalykai likdavo nepastebėti.

Emeli surinko nuo bandelės nubrauktą cukrų ir subėrė į lėkštutę. Helena, visa tai matydama, nesiryžo paklausti, nuo kada ji nebevalgo cukraus.

— Gal tu ketini laikytis dietos?

Į tą klausimą ji taip ir nesulaukė atsakymo. Kai Emeli rengėsi kažką sakyti, ant prieangio laiptų pasigirdo žingsniai. Netrukus atsidarė durys, ir kažkas įžengė vidun. Helena žvilgtelėjo į dukterį, bet ši jau buvo užsisklendusi. Iš lėto kramtė savo bandelę.

Helena atsistojo.

— Tuoj grįšiu. Gal įdėk dar vieną šakalį.

Emeli neatsakė, o Helena išskubėjo.

Vyriškis buvo nusigręžęs, kai ji prisiartino prie registracijos stalo. Vidutinio ūgio, tamsiai mėlynas vilnonis puspaltis siekė šlaunis, su džinsais. Iki pusės blauzdų jie buvo patamsėję, tarsi žmogus būtų bridęs per vandenį. Šalia subliuškęs tamsiai rudas odinis krepšys, toks būtų per mažas net kaip rankinis bagažas.

— Labas, prašom.

Ji atsisėdo už stalo, atvykėlis atsigrįžo į ją. Jam tikriausiai apie penkiasdešimt, spėjo Helena. Plaukai tamsiai rudi, smilkiniai jau pražilę. Svečias priminė jai vieną buvusį bendradarbį, kuris buvo alergiškas žiedadulkėms. Pavasarį jo akys parausdavo, aptindavo, visas veidas tarsi prarasdavo buvusias linijas.

— Ar turite laisvą kambarį?

— Tuoj pažiūrėsim, turėtų atsirasti.

Helena užsidėjo akinius ir kompiuteryje susirado užsakymų bylą. Ji puikiai žinojo, kad laisvų kambarių sočiai, bet jai atrodė, kad atsakyti dera tik pasitarus su kompiuteriu.

— Norite paprasto kambario?

— Man bet koks bus geras.

— Kaina šiek tiek skiriasi. Paprastas kambarys su tualetu ir dušu kainuoja aštuonis šimtus. Dvivietis — tūkstantį penkiasdešimt. Jei norit pigiau, mes turime kambarį, bet tualetas ir dušas koridoriuj, toks kainuotų...

— Norėčiau dviviečio su visais patogumais.

Ji išgirdo, kaip ant stalo plekštelėjo banko kortelė, ir žvilgtelėjo į jį. Ne itin kalbus tas jos gyventojas. Bet ji buvo pripratusi prie visokių žmonių.

— Atsiskaityti galėsite išvažiuodamas. Jūs čia tik vienai nakčiai?

Jis linktelėjo ir pasiėmė banko kortelę. Helena apsigręžusi nukabino raktą nuo kambario viršutiniame aukšte.

— Laiptai štai ten. Pusryčiai nuo septintos iki devintos valgomajame, čia pat į dešinę. Virtuvė vakarais nedirba. Šiuo metų laiku nėra daug svečių. Jei norite, ką nors paprasto jums pagaminsime, bet a la carte, deja, negalime pasiūlyti.

Jos pasiūlymas nesulaukė jokios reakcijos, tai truputį erzino. Egzistuoja daugybė žmonių elgesio ypatumų. Helena, tapusi viešbučio savininke, su kai kuriais jau susipažino. Buvo svečių, kurie ilgam įsiminė. Ypač tie, kurie dosniai dalijosi įspūdžiais, gyrė gražią aplinką, įvairias smulkmenas, jų palankumas kėlė jai pasididžiavimą, suteikdavo jėgų. Kitų gyventojų ji visai neprisiminė, jie praleisdavo viešbutyje dieną ar dvi ir beregint išdildavo iš atminties. Buvo ir tokių, kuriuos ji vadindavo tamsiais, jie visur ieškodavo dingsties reikšti nepasitenkinimą, nuolat dėl ko nors skųsdavosi, o radę progą išliedavo susikaupusį pyktį. Jų žodžiai, pasklidę kaip vandens ratilai, ilgam užtemdydavo jos valandas, net paveikdavo jos elgesį su kitais.

Martinui nebuvo lengva taikytis prie tokios svečių įvairovės. O Helena nuo mažens buvo pripratinta stengtis visiems įsiteikti.

Jie užlipo laiptais į viršų. Kaskart ten atsidūrusi, ji prisimindavo savo vaikystės vasaras. Šiame name daug kas buvo pakeista, tik tie girgždantys laiptai išliko. Tarsi jungiantys sena ir nauja. Užsimerkusi ji lengvai įsivaizduodavo, kad eina į mažą, jai skirtą kambarėlį. Tai buvo vienintelis atskiras jos vaikystės kampelis. Jame ji galėdavo pasijusti savimi, tartum lengviau atsikvėpti.

Viršuje ji atrakino duris.

— Jei norėtumėt aktyviau praleisti laiką, ką nors čia pamatyti, pasakykite man, mes užsakysime. Net šiuo metų laiku čia yra kas veikti. Galima jodinėti islandiškais žirgais, medžioti, žvejoti. Nežinau, ar dar organizuojamas skuterių safaris ar pasivažinėjimas šunų kinkiniu, turėčiau paskambinti, jei pageidautumėt. Sniego jau nebedaug. Jei iškiltų kokių klausimų, sakykit. Internetas apačioje, registratūroj.

Tie visi žodžiai buvo kaip kokia jos mantra. Kambaryje ji tęsė savo tiradą:

— Štai papildoma antklodė, antras pagalvis — drabužių spintoj, televizorius svetainėj, apačioje, į dešinę nuo...

Helena staiga nutilo supratusi, kad kambaryje svečio nebėra. Nustebusi išėjo į koridorių ir pamatė, kad jis stovi pusiaukelėj ant laiptų. Palinkęs, nuleidęs galvą, abiem rankom įsitvėręs turėklų. Ji gerokai sutriko. Klausti, kaip jis jaučiasi, būtų per daug intymu. Ji nusileido keletą laiptų žemyn, norėdama paimti jo krepšį, bet jis tik mostelėjo ranka. Taip ir liko abu stovėti. Helena nežinojo, ką daryti, o jis stebeilijo nuleidęs galvą. Ji tik prisivertė paklausti:

— Ar jums viskas gerai?

Svečias linktelėjo. Nudelbęs galvą įveikė paskutines laiptų pakopas, ji matė, kaip sunku jam lipti. Daugiau nieko nebeklausė. Vyriškio išvaizda ir elgesys klausimų nekėlė.

Kai jis įėjo į kambarį ir uždarė duris, ji dar pastoviniavo ant laiptų.

Kai Helena grįžo į svetainę, Emeli ten jau nebuvo. Nusiminusi susmuko į fotelį, kuriame sėdėjo dukra, paglostė apmušalą, kad pajustų nors aksomo švelnumą. Ant stalo tebestovėjo prakąsta bandelė ir neišgerta kakava. Helena įsižiūrėjo į židinį. Ugnis jau buvo užgesusi, pilkuose pelenuose žėrėjo tamsiai oranžinės žarijos, kartais jos dar priversdavo suliepsnoti užsilikusį nuodėgulį.

Jai vėl atrodė, kad viskas, kad ir ko ji imtųsi, tiesiog slysta iš rankų. Niekas palankiau nebesitvarkė, viskas atbulai, negu tikėjosi. Pats gyvenimas pasidarė jai nepaklusnus. Nuo tos dienos, kai Martinas išsikraustė, ji turi atsikovoti kiekvieną valandą. Kartais atrodydavo, kad jos gyvenimas — tai tik toks laikinas tarpsnis. Neišvengiamas laikotarpis tarp to, kas buvo, ir tos nežinios, kuri laukia jos ateityje. Nebeverta žiūrėti į priekį, kai ten nieko nebematai. Sunku iškęsti tokią nežinią. Kasdien privalai kabintis už to, kas, regis, patikrinta, ką savo valia galėjai priimti arba atmesti.

Martinas savo sprendimą priėmė pats vienas. Nė kiek su ja nepasitaręs, Helenai tiesiog teko susitaikyti, o juk tai buvo ne tik jo, bet ir jos gyvenimas.

Kartais ji net rezgė planus, kaip jam atkeršyti. Kad ir jo gyvenimas būtų toks pat nemielas, kaip ir jos. Tačiau ją pažeminęs Martinas pasidarė sunkiai pasiekiamas, suradęs užuovėją ir nieko nebijantis, jokių jos užmačių, jį saugo nauja jo meilė.

Helenos mintis nutraukė duslus, plačiai sklindantis sirenos garsas. Siunčiamas signalas kartojosi kas septynios sekundės su trumpom pauzėm. Svarbi žinia visuomenei. Raginimas grįžti į namus, uždaryti visas ventiliacines angas, įsijungti radiją ir išklausyti pranešimą apie gresiantį pavojų. Visoje Švedijoje keletą kartų per metus pirmą mėnesio pirmadienį, trečią valandą dienos šitaip būdavo tikrinamas pavojaus signalas.

Helena prisiminė, kaip šitame kaime pirmą kartą išgirdo tą pavojaus signalą. Jiedu buvo ką tik atsikraustę. Martinas pažvelgė į laikrodį ir skubiai iš vienos dėžės išsitraukė radijo aparatą. Tąsyk nebuvo nei pirmadienis, nei trečia valanda, niekas nebuvo jų perspėjęs apie čia galiojančią tvarką.

Šito nežinojo ir ką tik atvykęs ir viršuje apsigyvenęs jos svečias.

Helena atsiduso ir atsistojo, nebeturėdama ypatingo noro belstis į jo kambario duris. Dar ims reikšti savo nepasitenkinimą, nors ji čia niekuo dėta.

Pakėlė ranką, ketindama pasibelsti, bet padvejojusi susilaikė. Jis jau savo elgesiu parodė, kad nenori būti trikdomas. Tačiau sirena dar kartą užkaukė, ir Helena pagaliau pasibeldė. Jos, kaip viešbučio savininkės, pareiga pasakyti, kad jam joks pavojus negresia.

Svečias ilgokai neatidarė. Kai pagaliau jis pasirodė tarpdury, buvo aišku, kad ji pažadino jį. Vyriškis buvo susisupęs į antklodę, šviesa kambaryje buvo užgesinta. Helena suprato, kad jis sirenos negirdėjo, be reikalo jį prikėlė.

— Atsiprašau, aš tik norėjau perspėti, kad jūs nekreiptumėte dėmesio į tuos signalus, dabar matau, kad sirena jūsų nesutrikdė, aš be reikalo rūpinaus.

— Kokia sirena?

Situacija buvo nesmagi. Jeigu jis nieko negirdėjo, jos aiškinimas atrodys kvailai, tarsi ji būtų ieškojusi kokios dingsties pasibelsti į jo duris.

— Sirena, tie pavojaus signalai visuomenei perspėti, jūs turbūt žinot, valstybė anksčiau visu tuo rūpinos. Dabar tas reikalas provincijoj perduotas privatiems asmenims. Pas mus čia toks vienas kartais įjungia sireną savo nuožiūra, kai, jo manymu, žmonės privalo ką nors sužinoti. Kai kada mūsų viešbučio svečiams tie signalai sukeldavo nerimą.

Naujasis gyventojas dar labiau sutriko, ranka persibraukė per plaukus. Antklodė apnuogino petį, Helena nukreipė savo žvilgsnį į šalį, pati nustebusi dėl tokio drovumo.

— Grįžkite į lovą ir atleiskite, kad pažadinau.

— Vis tiek čia kažko nesupratau. Kad žmonės išgirstų kokią nors žinią, užtenka įjungti radiją arba televizorių.

— Taip, iš tikrųjų taip, čia viskas vyksta savotiškai.

Jau ketino eiti, bet kadangi jis tebestovėjo suglumęs, nutarė paaiškinti:

— Skelbimų lentoj prie bažnyčios toks žmogus prisega lapelį ir tada duoda signalą. Išgirdęs sireną, kas nori, tas gali nuėjęs pasiskaityti. Bet jūs nekreipkite dėmesio, ir aš niekada nesidomėjau, kas ten būna paskelbta. Spėju, kad nieko svarbaus.

Ji šyptelėjo tarsi atsiprašydama, kad viskas taip kvailai išėjo.

— Dar kartą atleiskit už sutrukdymą. Vėliau pasakysit, jeigu vakare ko nors pageidausit.

Svečias atrodė apgailėtinai, jai net magėjo paklausti, kuo jam galėtų padėti, bet kol dvejojo, pajuto, kad jau per vėlu. Helena taip nebepasitikėjo savimi kaip anksčiau, didžioji jos tvirtumo dalis pasitraukė sykiu su Martinu.

Jau lipdama laiptais žemyn išgirdo jo klausimą.

— O kas tas aliarmuojantis žmogus?

— O, jis tikras originalas, gyvena miške, ne taip toli nuo čia. Jis niekam nieko blogo nedaro, bet pilnas keistybių. Verneris jo vardas.

Durys užsidarė, o ji liko stovėti. Nežinojo, ko čia jai griebtis. Pažvelgė į savo būsto duris. Gal vėl pasikviesti Emeli į svetainę? Bet jeigu ji nepanorės, Helenai pasidarys dar nesmagiau, visai rankos nusvirs. Kartais paprasčiau, kai jos būna kiekviena sau, tada atsiranda viltis, kad kas nors pasikeis, kai vėl susitiks.

Helena atsiduso ir nulipo žemyn.

Svetainėje ji užpūtė žvakes, paėmė puodelius, skirtus ypatingai progai, kurios iš tikrųjų nebuvo.