6 skyrius

Buvo pusė devynių, pernakvoję ir papusryčiavę, viešbučio svečiai išvyko. Emeli autobusu išvažiavo į mokyklą, namas pasidarė tuščias ir tylus. Naujų gyventojų Helena nesitikėjo sulaukti, tad buvo laisva ir dieną galėjo praleisti kaip nori. Galbūt ji pabaigs dažyti dvyliktą kambarį arba kuriam nors vonios kambaryje užglaistys plytelių tarpus. Peržvelgė darbų sąrašą, bet taip ir liko sėdėti prie stalo su kavos puodeliu. Darbų per skis, bet pirmiausia papusryčiaus.

Paukščių čiulbesys veržėsi iš lauko vidun, jo suviliota ji priėjo prie lango. Parskridusių paukščių balsų šiemet dar nebuvo girdėt, jie skelbė artėjantį pavasarį. Iš žemės ėjo pašalas, nuo ūkinio pastato stogo lašėjo. Kiekvieną rytą darėsi pastebimai šviesiau. Pilkšvai mėlynas ežero ledas naktimis jau nebetratėdavo. Jis dar buvo atkakliai įsikibęs į pakrantę, bet jo gniaužtai kasdien silpnėjo. Tyli, bet nuožmi kova, ledas, matyt, prarado savo buvusią galią, pavasariui mielesnis vanduo, jis jau prasiveržė pro ledą ir padengė ežerą žvilgančiu paviršiumi.

Helena prisiminė savo vaikystės pavasarius Velingbyje. Tuos pirmus šviesėjančius vakarus, kai žieminius batus pakeisdavo sportbačiais ir skuosdavo laiptais žemyn, išsivadavusi nuo žiemos svorio. Guminių padų girgždesys per žvyrą. Vaikai rinkdavosi asfaltuotam kieme, apsivilkę per plonom striukėm, paskubom ištrauktom iš palėpių ar spintų. Saulės įšildytas kiemo oras, vis dar vėsūs vakarai, saulei nusileidus už daugiabučių namų. Niekada gyvenimas nebuvo taip artimas, toks pilnas lūkesčių kaip tada. Rodės, pati viltis atskuba pašokom nepaisydama jokių kliūčių. Artėjanti vasara kaip kutenantis pažadas.

Dabar Helena pavasario laukė kaip niekada anksčiau. Ji vis pagalvodavo — kaip nors praleis šiuos metus, o tada viskas pakryps į gera. Ruduo, žiema jau šiaip taip įveikti, ateis pavasaris, vasara, ir metų data bus peržengta. Naujas gyvenimas tekės kaip tekėjęs. Jiedvi su Emeli galės pasakyti: „Pernai mes padarėm tą ir įveikėm aną“, norėdamos jos galės pakartoti tą patį. Pradės naują tradiciją, kai senos nebeliks.

Gal už poros šimtų metrų, kitapus kelio, buvo Andersonų sodyba. Helena pastebėjo, kaip atsidarė laukujės vieno namo durys ir ant laiptų pasirodė Ana Karin. Šalimais stovėjo kitas beveik toks pat namas, jame gyveno jaunesnis Anos Karin brolis Lasė su savo žmona. Kieme buvo tvartas ir dar keli ūkiniai pastatai. Helenos vaikystės metais toj sodyboj žmonės dar ūkininkavo, sodyba priklausė tetai Helgai, kuri ką tik pasimirė, aštuonerius metus praleidusi slaugos namuose. Per tą laiką sodyboj apsigyveno Helgos brolio vaikai, bet jie ne itin dažnai lankydavosi vienas pas kitą. Ana Karin nemėgo savo brolio, ypač jo žmonos. Helena suprato, kad tie jausmai yra abipusiai. Į jų nesantaiką Helena nesivėlė. Ji negalėjo apsieiti be Lasės sugebėjimų, kai sugesdavo kompiuteris, o žiemą jis padėdavo jai nuvalyti sniegą. Lasės seserį, Aną Karin, Helena geriau pažinojo. Nors ta jų pažintis buvo pertrūkusi net trisdešimčiai metų. Vaikystėj, vasarom, ji buvo geriausia Helenos draugė, jų žaidimai prasidėdavo biržely ir baigdavosi rugpjūčio pradžioj. Ana Karin, nors ketvertą metų vyresnė, buvo įdomi kaip koks nuotykių romanas. Kur tik ji pasirodydavo, prasidėdavo drama. Paprasčiausiai nuvirsta su dviračiu — ir jau baisinga nelaimė, parduotuvėj pamato kokį nepažįstamą žmogų — ir štai jums įtariamasis, žudikas. Atranda kokį pageltusį kauliuką, ir jai tai — akmens amžiaus liekanos. Su Ana Karin visokie menkniekiai pasidarydavo dideli, kartais Helena, girdėdama, kaip Ana Karin namiškiams pasakoja, ką jos patyrė, negalėdavo atsistebėti, kiek daug dalykų ji pati praleido pro akis. Su Ana Karin gyvenimas atrodė patrauklesnis, tiesiog viliodavo, Helena visada norėdavo turėti tai, ką Ana Karin jau turi, bet įgytas daiktas greitai prarasdavo žavesį. Tokie patys drabužiai, tos pačios mėgstamos spalvos, tie patys laimingi skaičiai ir jų dievaitis Deividas Kesidis. Helena net išmoko jos tarmę, tačiau to įpročio netrukus turėjo atsisakyti, kad iš jos nesišaipytų namie, Velingbyje. Nuo vienų atostogų iki kitų jos viena kitai rašydavo laiškus, Helena rinkdavo tuščius butelius, parduodavo ir už tuos pinigus nusipirkdavo gražaus laiškinio popieriaus su kačiukų ar šunų paveikslėliais. Rūpestingai sudėliodavo savo mintis, norėdavo jomis dalintis su savo vasarų drauge. Velingbyje tokios kaip Ana Karin ji nesurado, kiekvieną rytą nuplėšdavo kalendoriaus lapelį ir žiūrėdavo, kiek laiko dar liko iki jų susitikimo. Siena prie Helenos lovos buvo nukabinėta Deivido Kesidžio nuotraukom, jos sesuo, kurios lova stovėjo kitoj kambario pusėj, šaipydavosi, kad ji nė karto nėra girdėjusi to Kesidžio dainuojant.

Dar būdama vaikas, nesuvokiantis bėgančio laiko tėkmės, Helena tą vasarą nebuvo pasiruošusi jų išsiskyrimui. Toji vasara jai bus priešpaskutinė vaikystės vasara. Jai sukako vienuolika, o Anai Karin — penkiolika metų. Helena vos atvykusi pajuto, kad dabar viskas bus nebe taip, kaip būdavo anksčiau. Ji čia atvažiavo traukiniu vakare, Anos Karin niekur nebuvo matyti. Tik kitą dieną pavakary, išgirdusi mopedo burzgimą, Helena šoko prie lango. Lauke pamatė išsidažiusią merginą su išsipūtusia krūtine, ji buvo apkabinusi vaikiną su prasikalusia paaugliška barzdele. Nuojauta Helenai sakė, kad Ana Karin ją pakeitė kitu. Jos draugei vaikiški žaidimai jau buvo nebeįdomūs, tą vasarą Helena klaidžiojo, taip ir nesurasdama sau vietos, nusiminusi dėl to, ką prarado. Nebemielos buvo tos vietos, kur jos sykiu žaisdavo, ji skausmingai suprato, kad čia praėjęs laikas jau nebegrįš. Netekusi to, prie ko buvo taip prisirišusi, ji net ėmė ilgėtis savo namų. Helena, kad ir iš tolo, vis dar žavėjosi Ana Karin. Dabar ši atrodė ne tik labai graži, ji dar buvo apsupta vaikinų su burzgiančiais mopedais. Vieną kitą kartą Ana Karin buvo užėjusi, paslapčiom rūkė, pravėrusi Helenos kambario langą, o ši apsalusi klausėsi, ką draugė jai pasakoja apie savo patirtį, kažką panašaus ji buvo skaičiusi knygoje Mano gyvenimo novelė. Dar kitą vasarą mopedai kovą dėl Anos Karin pralaimėjo, juos nukonkuravo atsiradę rokeriai su savo automobiliais. Per paskutines savo vasaros atostogas Lindgrenų sodyboje Helena su Ana Karin nebesusitiko.

Praėjo trisdešimt dveji metai. Dabar Helena stovėjo virtuvėj prie to paties lango ir žiūrėjo į ateinančią Aną Karin, moteris jau buvo gerokai papilnėjusi, pražilusius plaukus dažėsi „Schwarzkopf“ dažais „Brilliance Kastanį“. Nuo vaikystės laikų jiedvi pirmą kartą susitiko tą pirmąją dieną, kai tik Helena su Martinu čia atsikraustė. Ana Karin turėjo pasisakyti, kas esanti, kad Helena pagaliau ją atpažintų. Prisiminė, kaip Martinas žvilgsniu tarsi paklausė jos. Negi čia ta pati Ana Karin, neprilygstamoji gražuolė, apie kurią tu man tiek daug esi pasakojusi?

Helenai prireikė laiko, kol ji susitaikė su pasikeitusiu savo vaikystės draugės įvaizdžiu ir kol atgavo jos pasitikėjimą, įtari, susvetimėjusi, Ana Karin iš pradžių į Heleną žvelgė su nepasitikėjimu, keletą kartų užėjo paklausinėti apie jų viešbučio planus, kuriems daugelis kaimo senbuvių, kaip vėliau paaiškėjo, nepritarė. Į žmogų iš Stokholmo čia buvo žvelgiama kaip į neišvengiamai turintį tam tikrų trūkumų, toks jų šaltumas labiau žeidė Martiną negu Heleną. Atsibastė iš kaži kur ir Lindgreno sodyboje atidaro viešbutį. Helena lengviau prisitaikė, šiaip ar taip, ji čia lankydavosi dar būdama maža, ko gero, šį tą protingo galėjo čia įsidėmėti, bet į viešbutį žmonės ilgai žiūrėjo įtariai. Helena su Martinu kelis mėnesius stengėsi įtikinti kaimynus, kad nelaiko savęs geresniais už vietinius. Galiausiai jiedu buvo priimti.

Bet vis dėlto tikraisiais Norlando krašto žmonėmis jie, žinoma, niekada netapo.

Helena pamažu vėl suartėjo su Ana Karin. Surado abiem suprantamus sąlyčio taškus, nors liko daug skirtumų, kuriuos reikėjo kaip nors apeiti. Jų gyvenimai buvo visai skirtingi. Per prabėgusius metus Helena skubėjo, plušėjo, lankė gimnaziją, pagal „Au Pair“ mainų programą gyveno Prancūzijoje, dar keletą metų praleido svetur, grįžusi tapo diplomuota ekonomiste. Darė karjerą ir galiausiai CV tapo toks, kad įvairūs pasiūlymai tiesiog pasipylė. O Ana Karin pasiliko gyventi kaime. Būdama aštuoniolikos susilaukė pirmojo vaiko, o paskui taip ir liko tarsi supančiota, kaip pati kalbėjo. Jau buvo patyrusi dvejas skyrybas, vyrai jos jau taip nebegrobstė, nors Ana Karin kartkartėm dar nueidavo į šokius. Jos draugystė su Helena sustiprėjo, kai Martinas grįžo į Stokholmą. Skyrybos, niekšingai moteris išdavę vyrai tapo jų pokalbių tema, ir ji jas suartino. Atsirado apie ką pašnekėti. Prieš vėją Ana Karin buvo neblogas ramstis, jos pomėgis minkyti svetimą bėdą buvo didesnis už gebėjimą džiaugtis kieno nors sėkme, tokia jau toji Ana Karin.

Laukujės durys atsidarė, ir Helena išgirdo, kaip Ana Karin įžengė į prieškambarį.

— Alio!

— Labas, užeik, — Helena iš indaujos išėmė puodelį. — Turiu ką tik užplikytos kavos.

Ana Karin stovėdama tarpdury nusiavė odinius aulinukus. Bet kokiu oru ji avėjo batus aukštais kulniukais, jie dažnai būdavo aplipę moliu. Kaimynė įsispyrė į darbines savo šlepetes ir įžengė vidun, į virtuvę.

— Sniegas jau tirpsta.

— Na, ir gerai. Pagaliau ir mes sulauksime pavasario.

— Oi, dar bus visko, žiema taip lengvai neatsitrauks. Netrukus dar privers čia sniego.

Helena į kavą įpylė pieno, įdėjo gabalėlį cukraus, kaip mėgo Ana Karin. Abi susėdo prie stalo, Ana Karin pamaišė savo kavą.

— Štai Helgos ir nebeturim.

Helena linktelėjo. Ji menkai teprisiminė Helgą Anderson. Ši buvo tyli, mažakalbė, vis užsiėmusi, pasinėrusi į darbus ir visai nesidomėjo Anos Karin reikalais, nors dukterėčia daug laiko praleisdavo ūkyje.

— Dabar jos namas pagaliau bus tavo, šitiek metų to laukei.

Ana Karin prunkštelėjo:

— Bus matyt. Esu tikra, kad Lisbetė man dar pridarys bėdos, kai reiks pasidalinti ūkį. O Lasė, tas mėmė mano brolis, jai kaip visada neprieštaraus.

Lisbetė buvo Anos Karin brolienė, kurios ji nekentė. Helena taip ir nesuprato, kada prasidėjo ta jų nesantaika, ir stengėsi į tai nesikišti.

— Ką čia gali žinoti, kaip bus, jums nėra dėl ko per daug pyktis. Žemę, trobesius pasidalinsit per pusę, tvartas tau beveik nereikalingas, Lasė galės jį pasiimti.

— Nesakyk, nesakyk taip.

— O kam tau tas tvartas?

— Pastatas geras, ką aš žinau, gal kada ateity bus galima kam nors panaudoti. Ne, tos dalybos nebus tokios paprastos, kaip tu manai. — Ana Karin priėjusi pravėrė langą, užsidegė cigaretę ir išpūtė dūmus. — Labiausiai man rūpi ne tvartas. Aš galvoju apie kaštoną.

— Kokį kaštoną?

Ana Karin kryptelėjo galva į savo sodybą.

— Viešpatie, tik jau nevaizduok, kad nežinai. Tarp mano ir Lasės namų, per patį vidurį, auga kaštonas. Žmonės sako, kad tai vienintelis toks medis, augantis šiaurėj. Kaštonas stovi pačiame kiemo vidury, aš pasiėmusi metrą išmatavau, kai jų nebuvo namie. Kaštonas turės likti man, tai aišku kaip dieną, aš dėl jo tikrai nenusileisiu.

Helena atsistojo ir nunešusi įdėjo savo puodelį į indaplovę, pasižiūrėjo pro langą. Kaštonas simetriškai tiesė savo šakas į abu namus, tarsi norėdamas išsaugoti harmoniją.

— Bet koks tau skirtumas? Argi tas medis atrodytų menkesnis, jeigu atsidurtų Lasės pusėj?

— Jis bus mano pusėj, ir šventa.

Kartais Helena pavargdavo nuo tokio Anos Karin užsispyrimo. Atrodė, kad visokie nesutarimai jai suteikia jėgų, ji niekad nepraleisdavo progos įsijausti į kokį nors konfliktą. Helena buvo atsargi, nenorėjo jos už tai kritikuoti. Jų suartėjimas po daugelio metų skyrėsi tuo, kad dabar Helena buvo tarsi viršesnė, nė viena gerai nežinojo, kaip joms elgtis. Helena jautė, kad Ana Karin kartais pasijunta lyg ir menkesnė, neprilygstanti jai. Ima ir staiga bando įgelti, nors pašaliniams tai gali atrodyti kaip niekuo dėtas pajuokavimas, Helena manė, kad Ana Karin taip elgiasi norėdama išlyginti pusiausvyrą tarp jų. Šiaip ar taip, ji džiaugėsi, kad Ana Karin yra šalia, viena iš nedaugelio likusių jos draugių ir dar nepamainoma talkininkė. Ypač vasaros sezono metu. Dėl sprando skausmų Ana Karin buvo pripažinta iš dalies nedarbinga ir gaudavo tam tikrą pensiją, bet Helena galėdavo kelioms valandoms ją pasisamdyti kaip savo padėjėją. Nedaug kas būtų sutikęs tenkintis tokiu menku atlyginimu, kurį Helena tegalėjo pasiūlyti. Šia prasme Ana Karin atgavo savo pranašumą — Helena jautėsi jai skolinga.

Ana Karin uždarė langą ir įmetė nuorūką į šiukšlių maišą. Helena akimis sekė jos judesius.

— Kaip ten atsitiko, kad Helga, o ne tavo tėvas paveldėjo ūkį?

Ana Karin gūžtelėjo pečiais.

— Mano tėvui atiteko miškas. Be to, Helga buvo vienuolika metų vyresnė, tėtis pradėjo dirbti kelių statyboj, o ji liko ūkininkauti. Kai dar buvau visai maža, mes gyvenom tame name, kur dabar gyvena Lasė, paskui persikėlėm kitur, netoli bažnyčios. Tu gi žinai, aš kaip tik ten ir gyvenau, kai vasarom tu čia atvažiuodavai. Bet man ta vieta nepatiko. Tėvo nebeliko aštuoniasdešimt penktais, o kai mirė motina, mes tą namą pardavėm. Aš visada ilgėjausi šito savo giminės ūkio. — Ji priėjo prie lango ir pažvelgė į savo sodybą. — Nežinau, kodėl mes iš čia išsikėlėm, niekas man nepaaiškino, man tik atrodo, kad mano mama nesutarė su Helga. Tėtis pavargo nuo tų kivirčų, jam visa mirtinai įgriso.

Ana Karin išgėrė savo kavą ir nuėjo prie indaplovės.

— Ar mes galėtume pas tave susirinkti šermenų kavos? Tikriausiai penktadienį.

— Gerai.

— Rytoj arba poryt važiuosim į laidotuvių biurą. Lasė suderins laiką, jis kaip visada mano, kad aš priėjo prisitaikysiu. — Ji nuėjo į prieškambarį ir apsiavė aulinius. — Gal tau ko reikia iš miesto?

Helena pažvelgė į savo sąrašą.

— Reiktų saugiklių elektros skydinei. Paimk keturis po dvidešimt amperų. Kai tik temperatūra žemiau nulio, jie greitai perdega, o tu sakai, kad dar atšals.

Ana Karin linktelėjo:

— Net neabejok. Žiema dar ne viską parodė. Tuoj dar kasime sniegą.

Ana Karin išėjo, o Helena liko sėdėti. Ji turėjo nudirbti tiek visokių darbų, kad paprasčiausia buvo kol kas nieko neveikti ir sėdėti.

Martinui išvažiavus pirmaisiais mėnesiais ji kartais pamiršdavo, kad jo nebėra. Nejučiom kildavo spontaniškos mintys: kai Martinas grįš, mes imsimės šito arba ano... Galiausiai įsisąmonino, kad jo čia jau niekada nebebus. Tada apėmė tokia slegianti vienatvė — net jos neapykantai nebeliko vietos.

Tačiau ji nė karto nepuolė į ašaras.

Helena ilgėjosi Martino tokio, koks jis niekad nebuvo, anas tebuvo tikrojo Martino vaizdinys. Jai būtų buvę lengviau, jeigu jis būtų miręs, gedėtų jo, užuot galvojusi, kurgi jis išėjo. Mėgino atsekti, ieškojo siūlo galo, kada jis pasikeitė. Prisiminė tik tai, kaip jie sykiu kopė tarsi į visai kitokį kalną. Sumanymas įkurti viešbutį jiems kilo iš nuovargio, o gal ir nuobodybės, abu troško permainos, ieškojo ramybės, manė, kad visa tai jie lengviau suras kaime. Gyvenant Stokholme jiems netrūko streso, kurį sukeldavo kasdieniai reikalai. Abu dirbdavo visą dieną, kartais net ilgiau. Kai gimė Emeli, abu dalijosi tėvystės atostogas, kol dukrelė pagaliau pradėjo lankyti darželį. Paskui tas nesibaigiantis skubėjimas: nuvežti ją į darželį iki darbo pradžios, paskui parsivežti, vakarienė, laisvalaikio pramogos, o kai Emeli pradėjo eiti į mokyklą, reikėjo tikrinti jos namų darbus ir lankyti tėvų susirinkimus. Didžiausia jų svajonė — kada nors tapti patiems sau šeimininkais. Nepaisyti nustatytų darbo valandų. Pažįstami, draugai jiems pavydėjo sužinoję, kad jie ketina išsikelti iš Stokholmo, jie tai laikė drąsiu žingsniu. Žadėjo neprarasti ryšio, kai kurie buvo atvykę į svečius, bet kai draugams būdavo atostogos, jiems čia buvo pats sezono įkarštis. Ilgainiui apsiribodavo kalėdiniais sveikinimais elektroniniu paštu. Išliko vienas kitas draugas, o dabar, kai prireikė jų, ji nebežinojo, kuriam paskambinti.

Galbūt, prieš nutariant išsikelti ir viską palikti, jai su Martinu derėjo geriau pasvarstyti, ko jie trokšta, ko ieško. Vėliau jai nenorom teks prisipažinti, kad sykiu su jais į naująją vietą persikraustė ir jų buvusios problemos, pasikeitė tik aplinka.

Helena atsistojo ir priėjusi iš šaldiklio išėmė bandelių. Jos dar suspės atšilti, kol Emeli sugrįš iš mokyklos. Helena pasikvies Emeli į svetainę, kur viešbučio svečiai įprastai gerdavo kavą, ten joms bus maloniau. Šį erdvų kambarį jiedu buvo apstatę senoviniais baldais, sofas ir fotelius sugrupavę aplink mažus staliukus. Pasieniais buvo lentynos su knygomis, kurias jie buvo pirkę ne vienetais, o metrais. Helenai atrodė, kad tai bus jaukiausias šio namo kambarys. Po pietų ji čia užkurs židinį, uždegs žvakes ir pasiūlys Emeli kakavos su bandelėm. Atidės visus savo darbus, visus rūpesčius ir pamėgins su Emeli išsikalbėti, pasistengs perprasti ją, sužinoti, kas jos galvoje. Helenai trūko buvusio jų artumo, ankstesnės simbiozės, kuri staiga dingo.

Tebelaikydama maišelį su bandelėmis ji pajuto kažkokią abejonę, pastaruoju metu dažnai taip būna, vos tik stabteli. Jai nuolat priekaištauja sąžinė, Emeli jai pati brangiausia, dėl jos ji pasiryžusi bet ką padaryti. Tačiau to, ką daro, nepakanka. Tapusi motina Helena kartais klausdavo savęs, ar daug moterų, norinčių turėti vaiką, iš tiesų suvokia, ką tai reiškia. Nuo tos akimirkos, kai pajuto pirmuosius Emeli spurdesius, tarsi kokio drugelio plastėnimą, intuityviai suprato, kad gyvenimas pasikeitė, auga ir formuojasi kažkas daugiau, negu ji jautė iki šiol. Vos tik pamačiusi tą mistinę būtybę, išsiveržusią iš jos kūno, ji ryžosi būti tokia mama, kokia jos motina jai būti nesugebėjo. Helena pajuto begalinę meilę, ji savo vaiką pamilo taip, kaip dar niekad nieko nemylėjo. Rodos, būtų galėjusi dėl jos padaryti viską, bet ko atsisakyti.

Jos dukrelei niekada nereiks rūpintis, kad ant stalo netrūktų maisto, neteks naktimis nerimauti, kad mama negrįžta, ir neteks šluostyti prie lovos jos vėmalų. Neprireiks meluoti kaimynams ir mokytojams, dubenyje skalbti nešvarius šeimos drabužius. Bijoti pusplikio nepažįstamo vyro prie pusryčių stalo ir sykiu melsti Dievą — tegul tas čia pasilieka, kad tik jos mama liktų patenkinta. Jos dukrai neteks vakarieniauti pas draugus ir įsivaizduoti, kad čia jos šeima.

Kaip motina ji padarys viską, kad jos vaikui būtų gerai. Emeli turės motiną ir tėvą, jie bus normali šeima, neišdraskyta.

Tokį pažadą ji buvo davusi ką tik gimusiai savo dukrelei ir šventai prisiekė niekada jo nesulaužyti.