11 skyrius

Kai tik Helena baigė kalbėti telefonu, jos širdis pradėjo smarkiau daužytis. Ne dėl padažnėjusio pulso, tiesiog pats kūnas jai tarsi pasakydavo, kai pasidarydavo kas nors negerai. Stovėdama virtuvėje prie plautuvės, ji pasilenkusi įsirėmė rankom į staliuko kraštus. Jos plaučiai gaudė orą lyg būtų ilgai bėgusi, alsavo taip, tarsi virtuvėj būtų pristigę oro. Ta būsena jai buvo pažįstama, patirta prieš daugelį metų, bet ji truputį nusigando. Dabar jai trūko oro panašiai kaip tom naktim, kai pradėjo gyventi su Martinu. Neaiškios baimės apimta, ji mėgindavo nuvyti apnikusius šešėlius. Helena numanė, kodėl jai sugrįžo toji būsena. Daugumą tų šešėlių tada jai pavyko išgrūsti į šviesą, bet kažkuris, matyt, paspruko ir liko glūdėti tamsoje. Tas Šešėlis visus tuos metus persekiojo, dabar vėl ją užvaldęs tyčiojosi, vaipėsi iš to, kaip ji bejėgiškai spurda kalbėdama su Ana Karin.

Ją vėl apniko pažįstamas nerimas, baimė ką nors supykdyti, suerzinti. Prieš savo norą įsivelti į kokį nors konfliktą. Tas Šešėlis ją privertė tapti prisitaikėle. Ji išmoko meistriškai elgtis pagal aplinkybes, atsisakyti to, kas jai galėtų pakenkti.

Verčiau jau būti nuolankiai negu priešiškai, nes tokia ji niekam nepatiktų.

Tik tuo ir teisino save.

Martinas, artimiau ją pažinojęs, sugebėjo įžvelgti šį niekingą nuolaidžiavimą, su kuriuo nenorom buvo susitaikiusi ir manė, kad toji yda išnyks savaime, jeigu pati jos nepripažins. Tas jos bailumas, nuogąstavimas, kad ji — niekam tikusi. Pavydas tiems, kurie, jos manymu, už ją vertesni. Baimė, kad kiti to nepastebėtų. Ji stengėsi visa tai nuslėpti, nes manė, kad kas nors tai pastebėjęs gali sugriauti gerą jos įvaizdį. Per tuos bendro gyvenimo su Martinu metus ji neprisiminė, kad jiedu būtų kada rimčiau susibarę. Ji lanksčiai išsisukdavo, vos tik pajutusi įsižiebiantį kivirčą, viską kuo švelniau užglaistydavo ir nutylėdavo tai, ką jautė iš tikrųjų. Jiems išsiskyrus, Helenai teko visiškai naujas vaidmuo. Ji pirmą kartą sukėlė Martino pyktį, ir tai, ko gero, padėjo jai išlikti. Ji neįsijautė į konfliktą, bet suteikė jam daugybę nepatogumų, nutraukdama su juo bet kokį bendravimą.

Nebegalėdama suvaldyti savo alsavimo, ji atidarė spintelę, paėmė stiklinę, pripylė vandens ir susmuko ant kėdės. Sėdėjo pasilenkusi, pražergusi kojas, alkūnėm atsirėmusi į kelius, delnais apglėbusi galvą.

Čia tasai pyktis, kurį ji vis stengėsi užgniaužti. Pajuto pyktį kalbėdama su Ana Karin, bet, kaip visada, jo neparodė. Neišsakytų žodžių sandėlis jau buvo perpildytas. Ana Karin tik atidengė tą pusę, kurią Helena prisiversdavo slėpti nuo Martino.

Kiekviena jos ląstelė dabar nenorėjo prisipažinti, kad jis buvo teisus.

Anksčiau ji buvo pasirinkusi kelią — prieš viską užmerkti akis.

Ji norėjo Anai Karin kaip nors įsiteikti. Stengėsi išsaugoti vaikystėj susiklosčiusius santykius, net dabar, kai Ana Karin vėl atsirado jos gyvenime ir tapo viena iš nedaugelio Helenos draugių. Jai nepatiko, kaip Ana Karin lyg koks vanagas imdavo naršyti žmonių silpnybes, kritikuodavo kiekvieną menkniekį ir šaipėsi iš jų keistybių. Ji dar stengėsi nepastebėti Anos Karin neapykantos tiems, kurie jai nepatiko. Kartais tai būdavo tik vieni pliurpalai.

Retsykiais Helena pagalvodavo: iš kur toji Ana Karin turi šitiek jėgų, energijos piktintis kitais, o savęs analizuoti nenori. Labiausiai ją stebino tai, kaip lengvai ji mala liežuviu, tiesiog berte beria žodžius, nepamąstydama, nejausdama jokios atsakomybės, tarsi kas verstų ją taip daryti. Kitas būtų pajutęs gėdą dėl to, kad apkaltino žmogų be reikalo. Bet Ana Karin buvo ne iš tokių. Jai atrodė taip, kaip atrodė, bent kiek gilesnis mąstymas jai buvo nebūdingas. Homoseksualai yra ligoniai. Musulmonai — teroristai. Negrai — tinginiai, jais negalima pasitikėti, čia atvyksta tik tam, kad pasinaudotų turtingos valstybės parama, o mums, švedams, šitiek metų reikėjo vargti, kol tą gerovę sukūrėm. Visi čigonai vagia, o tokie keistuoliai, kaip Verneris, tiesiog nevykėliai. Jai viskas — tik juoda ar balta, sudėliota į tas dvi lentynas. Pagal tokį Anos Karin įstatymą būtų lengva valdyti pasaulį.

Martinas, išsilavinęs sociologas, Helenai sakė, kad toks protavimas kaip Anos Karin sukūrė daugelį pasaulio konfliktų.

Kai Ana Karin kokį vakarą pasakydavo ką nors labai kvailo, jis pedagogiškai išaiškindavo, kad net ištisų tautų žudynės kyla iš noro skirstyti žmones į „mes“ ir „jie“.

— Viskas prasideda nuo kandžios pašaipos, kurią taip mėgsta Ana Karin, tokia jos kritika artima išankstinei neigiamai nuomonei. Kuo daugiau tokių besišaipančių, tuo stipresnis pojūtis „mes“, vėliau, kai tokia pašaipa pavirsta visuomenės nuomone, atsiranda poreikis atsiriboti nuo tų, kurie buvo smerkiami. Pats tu lieki koks buvęs, nepasikeitęs. O tie, „kitokie“, nustumiami į užribį. Šitaip klojami diskriminacijos, persekiojimo pamatai. Nepamirškim, kad Vokietija buvo demokratinė valstybė, kai nacionalsocialistai atėjo į valdžią, žmonės balsavo už juos. Gavę valdžią, naciai parodė, kas jie tokie, o juk rinkėjai turėjo žinoti jų ketinimus ir norus. Taip jau yra: kas mano, kad skelbia vienintelę tiesą, tas nuo jos nutolsta. Tokie niekuo neabejoja.

Helena, žinoma, ir vėl jam nepasakė, kad ji per tuos metus pavargo nuo tokių jo postringavimų. Nuo ilgiausių tiradų, kai jis staiga imdavo dėstyti tai, ką žino. Toks aktyvus visažinis lektorius, kuris teikiasi išaiškinti jai visas priežastis ir pasekmes.

Šita jo savybė ją labiausiai erzino.

O dabar ji turėjo pripažinti, kad Martinas buvo teisus, kalbėdamas apie Aną Karin.

Bet dėl kitų dalykų jis, žinoma, nebuvo ir nebus teisus.

Ji nepritardavo, kai jis sakydavo, kad Ana Karin — išsišokėlė, kaimo bukagalvių lyderė. Vos tik sužinojusi, kad planuojama ką nors pakeisti, Ana Karin tuoj aplėkdavo sodybas, kurstydama vietinius žmones pasipriešinti. Nesvarbu, ar dėl kelio platinimo, autobuso tvarkaraščio, rampos neįgaliesiems prie bažnyčios, ar dėl pabėgėlių stovyklos įkūrimo. Abejojančiuosius Anos Karin nuomone priblokšdavo jos argumentų gausa, žmonės, norėdami išvengti bereikalingų vaidų ir nesantaikos, pasirašydavo ant jos sukurto skundo. Taip ir atsirasdavo riba, skirianti nuo to, kas nauja ir nežinoma.

Daugiausia čia skeryčiodavosi Ana Karin.

Kartą Martinas neapsikęsdamas net pagrasino, kad pradės viešą konfliktą, jei ir toliau ji nesiliaus. O Helena buvo tarpininkė. Rūpinosi, kad visi čia sutartų, ji siekė kaimo idilės, kuri jiems brangiai atsiėjo.

— Garsiausiai rėkauja bailiai, nes jie nori paslėpti savo baimę. Jeigu jiems pavyktų, turėtume tokią bendruomenę, kurioj niekad nesijaustume laisvi.

Taip aiškino Martinas.

Gal ir dėl to Helena nusprendė likti abejinga, tiesiog į daug ką nebekreipti dėmesio. Ji vis dar prisiminė tą Aną Karin, kuria kadaise žavėjosi ir stengėsi prilygti jai. Tik ne tokiai, kokia Ana Karin, stovėdama prie registratūros staliuko, išraudusi, užsikirsdama ieškojo angliškų žodžių įgelti užsienio svečiui, kuris privertė ją pasijusti nevisavertę.

Tokiom akimirkom Helenai atrodydavo, kad Ana Karin nenori prarasti savęs, todėl ir drasko akis dėl kiekvieno savo teiginio. Keisčiausia, kad Ana Karin piktinosi tomis žmonių savybėmis, kurių jai pačiai netrūko, tik ji neįstengė sau to pripažinti.

Helena tebesėdėjo delnais apglėbusi galvą, jos esybė tarsi reikalavo, kad ir ji pripažintų savo trūkumus. Tas nuolaidžiavimas netaktiškiems Anos Karin veiksmams trikdė jos sielos ramybę. Ji tebejautė priekaištaujantį Šešėlį.

Kokia tu netikusi bailė.

Reikėjo rasti naujų jėgų, kad to priekaišto negirdėtum. Dabar ji buvo verčiama tai išgirsti.

Ana Karin čia gerokai apkartino Martinui gyvenimą, o Helenos prisitaikymas prie jos jam keldavo panieką.

Dabar ji buvo taip beviltiškai pavargusi. Gyvenimas suskilo, sudužo, toje griūtyje Anos Karin buvimas šalia atrodė kaip šiokia tokia atrama. Ji gyveno čia pat, anapus kelio, į ją galėdavai saugiai atsiremti, o vasaros sezono įkaršty Helena neapsieidavo be jos pagalbos. Per vasarą reikėdavo užsidirbti tiek, kad galėtum išgyventi visus metus.

Iš tikrųjų tai buvo tik išsisukinėjimas.

Jai trūko vieno svarbaus dalyko — drąsos.

Pro langą matėsi Andersonų sodyba, kaštonas vienodai tiesė savo šakas į abidvi puses, į abu namus. Senos giminės palikimas, kuriam priklausė ir apšepusi Vernerio troba. Apie tą miško keistuolį Helena nedaug težinojo, bet slapčia juo žavėjosi. Nesistengdamas visiems įtikti, jis nebuvo priimtas į bendruomenę. Gyveno taip, kaip jam patiko. O pati Helena darė viską, kad tik čia būtų sava, bailiai ieškojo nerašytų taisyklių ir laikėsi tų, kurios čia buvo įprastos. Verneris to nedarė, ir Helena tos drąsos jam pavydėjo.

Kai Ana Karin ėmė sakyti, jog daugelis čia norėtų jį išgyvendinti, Helena jautė ją gerokai perdedant. Ji, kaip visada, savo nuomonę stengėsi įpiršti kitiems. Helenai atrodė, kad kaimas gana atlaidžiai žiūri į Vernerį ir jo sirenos signalus. Žmonėms jis buvo tik vietinis keistuolis, iš kurio jie nepiktai pasišaipydavo. Juk jis niekur per daug nelindo, gyveno pats vienas, ir tiek.

Tačiau per daug atsiskirti nuo daugumos buvo rizikinga. Tai kirtosi su įgimtu žmonių elgesiu, kuris susiklostė tais laikais, kai bendrumas, vieningumas padėdavo grupei išlikti.

Tikriausiai Aną Karin tas dalykas labiausiai erzino.

Helena dar kiek patūnojo apglėbusi galvą. Paskui atsistojo, apsiavė guminius batus, apsivilko striukę ir nutarė pasivaikščioti, seniai šitaip reikėjo.

Kai uždarė laukujės duris ir atsuko viešbučiui nugarą, pasijuto lyg tolstanti pati nuo savęs.

Oras kvepėjo drėgna žeme. Vakarėjanti saulė apšvietė kalnų keteras. Iš rytų kilo tamsi debesų siena, miškas dangstėsi balkšva, vietomis išblukusia marška.

Helena nutarė paėjėti keliuku ežero link, nenorėjo, kad Ana Karin ją pamatytų pro savo langą.

Prie ežero pasuko papieviu, guminiai batai klimpo į ištižusį takelio molį. Kai kur vis dar atkakliai laikėsi sniego lopiniai, nepasidavė atšilusiai žemei. Tolumoje amsėjo šuo. Ji nieko negalvodama, be jokio tikslo žingsniavo bažnyčios link. Pamačiusi mūrinę kapinių sieną, prisiminė Vernerio sirenos signalą, skelbimų lentoj prie automobilių stovėjimo aikštelės turėtų būti koks nors jo pranešimas. Anksčiau jai tas nerūpėjo, dabar paėjo į tą pusę smalsaudama, ką jis ten nori pasakyti. Jos pasivaikščiojimas staiga įgavo kryptį ir tikslą, vis jau geriau negu tuščias laiko eikvojimas.

Vernerio skelbimas iš tolo skyrėsi nuo kitų. Du A4 mašinraščio lapai buvo prisegti šalia informacijos apie susitikimą bendruomenės namuose ir kapinių priežiūros taisykles. Helena neturėjo akinių, tad šiek tiek atsitraukė, kad galėtų perskaityti.

Dievas sutvėrė žemę kaip visa ko centrą, pasauliui valdyti jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą.

XVI amžiaus pradžioje tas teiginys buvo toks pat suprantamas, kaip šiandien mums nebekelia abejonių tai, kad Žemė sukasi aplink saulę. Tačiau kelias tarp šių pasaulio vaizdinių buvo gerokai ilgesnis, negu mes manom. Tai prasidėjo dar tada, kai Kopernikas, daugelį metų tyrinėjęs dangaus skliautą, įsitikino, jog matematiškai viskas daug geriau sutampa, kai saulė atsiduria visatos centre. Tačiau kas tada tik išdrįsdavo pasipriešinti vyraujančiai pasaulio sampratai, susilaukdavo bausmės. Kopernikas taip ir nesiryžo paskelbti savo atradimo, jo teorija buvo išspausdinta tik tais metais, kai jis mirė. Saugumo sumetimais savo knygą jis buvo dedikavęs popiežiui, tačiau šiam tas atradimas įspūdžio nepadarė. Dar du šimtmečius Koperniko atradimas buvo smerkiamas ir neigiamas.

Visi tie žmonės, kurie per daugelį amžių buvo atsidavę mokslui, turėjo vieną bendrą bruožą — jie mesdavo iššūkį nusistovėjusiom tiesom bei nuomonėm ir stengėsi, kad žmonės sužinotų ką nors nauja.

Per visą žmonijos istoriją žmogus rėmėsi skirtingomis paradigmomis. Paradigma — tai toks modelis, kuris tam tikru laikotarpiu valdo mūsų ir mokslininkų mąstyseną, tai prielaidos, kurios tuo metu valdomos instinktų nekelia abejonių ir sudaro viso pasaulio suvokimo pagrindą. Mokslui reikia daugiau laiko, kad būtų pripažintas naujesnis požiūris. Kartais net keleto šimtmečių, nelygu, kiek naujas požiūris priešinasi senajam. Iš pradžių neabejojantys skeptikai ryžtingai teigia, kad naujas požiūris tiesiog neįmanomas, tai prieštarauja mokslo dėsniams. Paskui tenka, nors ir nenorom, pripažinti, kad naujas požiūris gali būti įmanomas, tik dar nepakanka įrodymų, todėl nekelia rimtesnio susidomėjimo. Dar vėliau daugelis suvokia, kad naujas atradimas yra ne tik labai svarbus, bet ir gali sukelti daug daugiau pasikeitimų negu manyta. Tik tada ir atsiveria durys naujai paradigmai, laikui bėgant visi pamiršta, kad naujas požiūris kadaise buvo laikomas pragaištinga erezija.

The Global Consciousness Project (Globalinės sąmonės projektas) — tarptautinis pseudomokslinis tyrinėjimas. Renkami duomenys iš atsitiktinumų generatorių, kurie įrengti šešiasdešimt penkiose Žemės rutulio vietose. Šio eksperimento tikslas — ištirti atsitiktinumų nukrypimus ir įrodyti, kad fiziniame pasaulyje veikia globalinė sąmonė. Paprastai toks atsitiktinumų generatorius parodo vienodą skaičių vienetų ir nulių.

Kai milijonų žmonių dėmesys tuo pat metu nukrypsta į kokį nors įvykį, tyrinėtojams yra pavykę užregistruoti nedidelius, bet reikšmingus matavimo duomenų skirtumus. Pavyzdžiui, teroristų ataka prieš Pasaulio prekybos centrą, per televiziją parodytas ir perskaitytas teismo nuosprendis O. D. Simpsonui, princesės Dianos laidotuvės ar pranešimas, kad Barakas Obama laimėjo prezidento rinkimus. Kai daugybės žmonių sąmonė pritaria kokiems nors ketinimams arba jausmams, tai turi tam tikrą poveikį fiziniam pasauliui. Šiandien jau yra svarių testavimo rezultatų, kurie tai patvirtina, tačiau tyrinėtojai vis dar tvirtai nežino, ar iš tikrųjų egzistuoja kolektyvinė sąmonė. Mokslo pasaulyje Globalinės sąmonės projektas kai kurių specialistų buvo sutiktas skeptiškai, kyla klausimas, ar žmonija bus pasirengusi galimam naujos paradigmos poslinkiui, jeigu testavimų rezultatai pasitvirtins. Ar mes pasirengę prisiimti atsakomybės naštą, kai bus įrodyta, kad mūsų mintys veikia ne tik mus pačius, bet daro įtaką ir mūsų aplinkai?

Helena dar kiek pastovėjo žvelgdama į ežerą ir galvodama apie tai, ką perskaitė. Ko ji tikėjosi čia eidama? Iš tikrųjų nieko, tačiau dabar Vernerio tekstas ją nustebino. Pajuto, kad ji nieko apie tą Vernerį nežino. Žmogus čia pat gyvena ir toks nuo visų atsiskyręs. Iš tų, apie kuriuos visi kalba su pašaipa, jis niekur nedalyvaudavo. Per tuos trejus metus, kai ji čia atsikraustė, retai kur Vernerį mato, neturėjo su juo jokių reikalų, neįsivaizdavo, kas dedasi jo galvoj. Kažkur tarp medžių šmėkšojo jo troba, bet Helena visada stengėsi tą vietą aplenkti. Gal dėl to dabar nustebo, kad kažkas tarsi ją pastūmėjo ateiti prie bažnyčios. Ana Karin jai buvo įteigusi, kad Verneris trenktas. O Helena kaip visada su ja nesiginčijo.

Žmonės panašiai buvo susidarę nuomonę ir apie jos motiną — girtuoklė, keturpėsčia vos beužkėblina laiptais iki savo buto. Tai buvo tiesa, tačiau paskleistas vertinimas skaudžiai žeidė Heleną ir jos seserį, neatsirado nė vieno, kuris mėgintų ką nors daryti.

Helena apsisuko norėdama grįžti namo, bet prie kapinių pamatė Vernerį. Jis stovėjo atokiai ir žiūrėjo į ją. Helenai dingtelėjo, kad jis taip nori įsitikinti, ar kas ateis pasiskaityti, ką jis parašė. Ji pasijuto nesmagiai, tarsi būtų įsibrovusi į kokią žmogaus paslaptį. Sutrikusi stabtelėjo. Paskui pakėlė ranką ir kažkaip neryžtingai pamojavo jam, lyg jos raumenys būtų pamiršę, kaip tai daroma. Verneris iškart atsakė tokiu pat gestu, tik daug žvaliau, tarsi taip pasveikintas galėjo tikėtis kažko daugiau.

Sekundės bėgo, Helenai reikėjo skubiai apsispręsti, ką daryti toliau. Nepaisyti Anos Karin nuomonės apie tą žmogų ir susipažinti su juo? Gal suteikti šiai popietei prasmę ir pasielgti savitai?

O gal nusigręžti ir leisti viską spręsti Šešėliui, kaip anksčiau?

Bet jai neteko pasirinkti. Pats Verneris jau ėjo prie jos, Helena vogčiomis pažvelgė į kapines — ar niekas jų nemato. Ir čia pat susigėdo — ji elgiasi kaip tikra girtuoklės motinos duktė, vengia bet kokio nesmagumo. Apskritai žmogus, linkęs save sureikšminti, išsiugdo instinktą ir, kilus menkiausiai grėsmei, sprunka šalin.

Verneris jau buvo čia pat, ji žengė prie jo ir ištiesė ranką.

— Mes, rodos, dar nė karto nesisveikinom. Mano vardas — Helena, esu Lindgreno viešbučio savininkė.

— Aha, tai čia jūs. Helena, taip, aišku. O aš — Verneris.

Jos ranką apgniaužė didelė jo sauja. Helenai pasirodė, kad jis per ilgai ją laiko, vos susivaldė neištraukusi.

— Taip, mes nė karto šitaip dar nesisveikinom.

— Taip, dar nesisveikinom.

Kokie vešlūs jo plaukai, dingtelėjo jai. Nors viršugalvį dengė išblukusi kaimietiška kepurė, iš po jos veržėsi vešlūs, ilgi, sidabriškai žili plaukai ir derėjo prie tokios pat vešlios barzdos ir ūsų. Antakiai išsikeroję, kai kurie plaukai net užtverę akis, kurios dabar įdėmiai žvelgė į Heleną. Ir jokio drovumo, kurio ji tikėjosi. Helena staiga nudelbė savo žvilgsnį.

Verneris pagaliau paleido jos ranką, o ji ėmė galvoti, ką čia dar jam pasakius. Verneris tylėjo ir žvelgė jai viršum galvos. Ji brūkštelėjo ranka per plaukus manydama, kad jie bus išsitaršę.

— Skelbimų lentoj perskaičiau jūsų pranešimą. Juk tai jūs jį prisegėte?

Verneris linktelėjo, kažką įžiūrėdamas virš jos galvos. Helenai pasidarė nejauku, dar kartą pasitaisė plaukus.

— Taip, čia mano darbas. Tokios informacijos negali laikyti užspaudęs.

— Taip, tikrai. O iš kur jūs gavot tokią informaciją?

— Iš Amerikos. Elektroniniu paštu atsiuntė vienas senas mano bičiulis, profesorius. Kartais mane apšviečia, kai randa ką nors įdomaus.

Jis tai pasakė kaip įprastą dalyką.

Helena dar labiau sutriko.

— Tas mano draugas tvirtina, kad mums sunkiausia įveikti savo prietarus, o tie prietarai kenkia paslapties pojūčiui. Daugelis mano, kad jie jau viską žino, bet istorija rodo, kad žmogus per daug savim pasitiki. Aš tik džiaugiuosi, kai man kas nors primena, jog dar yra daug dalykų, kuriuos reikia atrasti ir suprasti.

Verneris prie kompiuterio — toks vaizdas Helenai pasirodė toks pat nesuvokiamas kaip žemuogės ant ąžuolo.

— Tą tekstą aš gavau angliškai, teko jį išversti. Pamaniau, kad čia daugelis angliškai gali nesuprasti.

Tai, ką ji anksčiau manė apie Vernerį, nesutapo su tuo, ką dabar išgirdo. Tas nepritapęs vienišius Verneris pasirodė besąs visai ne toks, kaip ji anksčiau įsivaizdavo. Bet kas negalėtų draugauti su Amerikos profesoriais, naudotis kompiuteriu ir elektroniniu paštu.

Verneris pasukęs galvą pasikasė sprandą.

— Man smagu, kad tekstas jus sudomino. Štai atėjot, perskaitėt.

Helena prisivertė šyptelėti slėpdama savo sumišimą. Kaip paviršutiniškai ji vertina žmones, visai kaip Ana Karin.

— Tai jūs turit ir kompiuterį? — tik tiek teįstengė paklausti.

— Ne, kur jau ten, tos srovės, kurią šiaip taip išgauna mano dyzelinis generatorius, man vos užtenka lemputėm ir šaldytuvui. Dar šildytuvui per didžiausius šalčius. Kompiuteriu aš pasinaudoju bibliotekoj, tuo pačiu žygiu apsiperku miestelyje.

Aikštelėje prie bažnyčios sustojo automobilis. Iš jo išlipo pagyvenusi pora.

— Stengiuos nukakti ten kas antrą savaitę. Žiemą — autobusu, kai tik nuleis sniegą, vėl mėginsiu atgaivinti savo seną mopedą. — Verneris apsižvalgė. — Matote — jau pavasaris. Žinai, kad jis turi ateiti, bet vis tiek nustembi.

Tiedu pagyvenę žmonės jau buvo beeiną žvyruotu taku, bet pamatę Vernerį ir Heleną pasuko į šalį. Verneris, nė kiek nesutrikęs, pamojavo ir jiems.

— Čia žmonės nekalbūs, veltui žodžių nemėto.

Žiūrint su kuo susidursi, pamanė Helena. Ana Karin greitai taps plačios sodybos paveldėtoja ir pirmiausia ims krapštyti Vernerį.

— Norėčiau jūsų paklausti, Verneri, tik jūs neįsižeiskit. Tie signalai, kuriuos jūs leidžiate, ar žmonės neprašė, kad to nedarytumėt?

— Nežinau, vienas kitas yra man užsiminęs.

— Bet jūs darote savo.

— Taip. — Jis kiek patylėjo. — Kai gauni tokią naujieną, kažkaip norisi, kad žmonės sužinotų. Pavyzdžiui, ką jūs dabar perskaitėt. Kai randi ką nors įdomaus, reikia dalintis. Katinui sakyk nesakęs, jam tai nė motais. — Raukšlės aplink Vernerio akis pagilėjo, jis nusijuokė: — Pelėms taip pat nepaaiškinsi, joms savo rūpesčiai.

Helena žvilgtelėjo į tą atvažiavusiųjų porą, jie kapuose pureno žemę aplink paminklą už kelių eilių.

— O jeigu atsiras protestuojančių?

— Kas protestuos — pelės?

— Žmonės galbūt piktinsis dėl tų jūsų įspėjamųjų signalų.

Verneris atsiduso, išsitraukė iš kišenės nosinę.

— Jaunimas kartais svaidosi replikom, bet ne dėl signalų. Dėl mano plaukų, juk aš nesu apsikirpęs kaip dera, ar ne? Kartais prie trobos jie man iškrečia kokią išdaigą, bet negi su jais pyksiesi, šitaip jiems košės neįkrėsi. Ką jie supras, jeigu jų niekas nemoko? — Jis nusišnypštė nosį ir vėl sumurdė nosinę į kišenę. — Anksčiau vienas kitas kalbėjo, prašė, kad nebeskleisčiau tų signalų, dabar, matyt, jau niekas jų nebegirdi, visi užsiėmę savo reikalais. Vienas toks buvo net smarkiai ant manęs supykęs. Bet jums, Helena, atvirai pasakysiu, kai nieko nesutinki ir nepasikalbi, net ir toks būdas geriau negu nieko.

Helena nudelbė akis. Staiga prisiminė mokyklos vaikų patyčias, bendraklasių pravardžiavimus, dėl kurių jai iki šiol truputį gėda. Lena Pasmirdėlė, Snarglys, Rolandas Smaukytojas ir taip toliau. Tyčiojosi tie, kurie rasdavo už save silpnesnį. Pačios Helenos tarp jų nebuvo, ji stovėjo tolėliau, sykiu su tais bailiais, kurie tik pritardami juokėsi.

Ji susižavėjusi žvelgė į Vernerį. Tas žmogus išdrįso gyventi taip, kaip ji niekada nebūtų galėjusi. Ji visada bijojo sukelti kieno nors nepasitenkinimą, o Verneris bent šitaip ieškojo būdų pabendrauti. Staiga jai pasidarė daug kas suprantama, lyg anksčiau nebūtų dėl to abejojusi. Ji dabar nebelauks kitų pritarimo, žinos, kaip jai pasielgti. Nuo to pajuto kažkokią keistą ramybę.

— Verneri, mano viešbutyje yra kompiuteris, galite juo pasinaudoti, jei norėsite peržiūrėti savo elektroninį paštą.

Jis pažvelgė į ją šiek tiek nustebusiu žvilgsniu.

— Bet galite užeiti ir šiaip, pamatysite, kaip mes ten įsikūrėm, išgersime kavos. Mano darbas prasideda septintą.

Suskambėjo jos mobilusis telefonas. Helena išsiėmė jį iš kišenės ir ekrane perskaitė: Emeli. Vėl dilgtelėjo sąžinės priekaištas — jai laikas ruošti vakarienę.

— Atleiskit, Verneri, skambina mano duktė. Labas, Emeli, luktelk truputėlį.

Helena atsisveikindama ištiesė ranką, jos delnas vėl atsidūrė didelėj Vernerio saujoj.

— Smagu buvo su jumis susipažinti. Apsilankykit, kai turėsit laiko.

— Laiko aš turiu į valias, tik nepratęs žmonėtis.

— Dabar pas mus ramu, deja — prisipažinsiu — ir aš nelabai pratus.

— Ką gi, pamažu gal įprasim, nesukelsim per didelio šoko.

Jie nusišypsojo vienas kitam neslėpdami smalsumo. Abu pajuto, kad įvyko šis tas netikėto.

Ji išvadavo savo ranką iš jo saujos ir nuskubėjo namo.

— Labas, Emeli.

— Kur tu pradingus?

— Buvau išėjusi pasivaikščioti, aš netoli bažnyčios, netrukus grįšiu. Tu jau išalkai?

— Čia tas tipas, kur snaudė mašinoj, manęs klausė, ar jis galėtų užsisakyti vakarienę.

Helena visai pamiršo tą nekalbų savo svečią.

— Parsirasiu po dešimties minučių.

Ji žvilgtelėjo atgal. Verneris tebestovėjo. Pamatė, kaip jis aukštai virš galvos iškėlė ranką ir pamojavo jai. Atsisveikindama tą patį padarė ir ji, paskui nuskubėjo keliu, seniai taip puikiai jausdamasi. Jai visai neberūpėjo, kad Ana Karin ją matys pro savo langą, Helena dabar praeis pro pat jos namus.

Jai buvo smagu, ji jau turi tą siūlo galą, kurio nepaleis.

Savo širdyje pajuto pagaliau atsiradusią permainą.