19 skyrius

Anderso gyvenime buvo akimirkų, privertusių keisti gyvenimo kelią. Kai kurios net stipriai supurtė pačius gyvenimo pamatus. Galbūt tų įvykių trukmė buvo panaši kaip ir kitų, bet jų poveikis, jų svoris buvo skirtingas. Andersas žinojo, kad jo gyvenime visada painiosis žodis „galbūt“

Maža akimirka, kuri pavirsta kryžkele.

Milijardai jo smegenų ląstelių skatino jį eiti įprastu, logišku ir saugiu maršrutu, be jokios grėsmės ir nesuvokiamų kliūčių. Bet nesuprantama buvo ir tai, ką Verneris čia mėgino išdėstyti ir apie patį Andersą.

Anderso sąmonėj tebevyravo prieštara.

Vienoje pusėje — suvokiama, visų pripažinta tikrovė ir jo paties patirtis. Kitoje pusėje — šioks toks incidentas, bet dėl to galima lengvai pasiteisinti.

Jo smegenys apgraibom ieškojo kokio nors loginio paaiškinimo. Sveikas protas tokios išeities nerado, atsitiko tai, kas atkakliai brovėsi į jo sąmonę. Smegenys priešinosi. Už Anderso suvokimo ribų — nežinomas laukas, kuriame veltui ieškosi atsakymų. Klausimais virtęs žinojimas.

Jis tai suvokė ir baiminosi to, kas nauja. Jeigu jis Vernerio teiginius pripažins kaip tiesą, vadinasi, galės būti ir daugiau dalykų, kurių jis nesupranta. Bus priverstas perkelti ribą tarp to, ką iki šiol laikė įmanoma ir neįmanoma. Visa, kas buvo aišku ir suprantama, gali virsti chaosu.

Jis prisiminė lauke pasakytus Vernerio žodžius.

Su tais troškimais reikia būti atsargiam, nes jie, žiūrėk, kartais ima ir išsipildo.

Lengva sau pačiam pažadėti, kad nesipriešinsi tam, kas nauja. Kol Andersas pats galėjo rinktis, tas įsipareigojimas atrodė nekaltas. O dabar jo laukė išbandymas. Norėjai kokio nors pasikeitimo — prašom! O kas toliau?

Helena sėdėjo sukryžiavusi rankas ir kojas. Tarsi kokia neprieinama tvirtovė.

— Okei, dabar aš žinosiu, ačiū, kad mane pasikvietėt.

Ji atsistojo. Net ir neturėdamas gebėjimo regėti žmogų gaubiančias spalvas, galėjai suprasti, kaip ji įsižeidusi. Balsas persunktas actu.

— Išgyvenau bjaurias skyrybas, jeigu iš mano auros šito neišskaitėte, — tardama paskutinį žodį ji pirštais parodė ženklą — „kabutes“. — Kai gyvenimas griūna, kai viskas atsisuka prieš tave, nėra ko stebėtis, kad esi šiek tiek pavargusi. Atsiprašau, jei elgiausi netinkamai.

Verneris suplojo delnais.

— Ji dar atsiprašinėja!

Helena giliai įkvėpė, tarsi ketindama kažką sakyti, bet kietai sučiaupusi lūpas pasuko prie durų.

— Aš išeinu. Andersai, jūs einat su manim?

Jos klausimas vertė jį būti tarsi kokiu teisėju. Jis, dar nesiryždamas, sėdėjo. Vargšės smegenys, ką joms daryti — informacija, rodos, nenuginčijama, bet visai netinka įprastam šablonui.

Helena tarpdury atsigręžė.

— Jūs einate?

Verneris atsiduso.

— Paklausykit, Helena, jeigu jums atrodo, kad visas gyvenimas prieš jus, tai kam dar ieškoti priežasties savyje.

Tai buvo paskutinis lašas, Helena apsisuko ir išėjo. Andersas šyptelėjo Verneriui ir, dar pažvelgęs į užtiesalu apvyniotą „Lucy“ po lova, atsistojo ir išėjo jai iš paskos.

Andersas dar stabtelėjo, uždaręs Vernerio namo duris, Helena jau buvo gerokai nutolusi, matė, kaip ji praėjo pro tą eglę, už kurios jis anądien buvo pasislėpęs nuo Vernerio. Gal jam derėjo dar pasikalbėti su juo, Andersas atsiduso. Helena vis labiau tolo. Andersui teks pabėgėti, kad ją pasivytų. Bet jis nusprendė — nesivys jos.

— Helena, palaukit!

Ji sustojo, atsigręžė. Nekantriai laukė jo. Kai jis priėjo, ji vėl ėmė taip sparčiai žingsniuoti, kad jis vos spėjo jai iš paskos.

— Idiote! Ėjau drebėdama, ką jis man pasakys apie Emeli. O čia — kažkokie niekai. Dabar suprantu, kodėl jis vienas murkso tame miške. Kas čia su tokiu norėtų prasidėti.

Andersas tylėjo. Jo nuomonės Helenai nereikėjo. Ji nesivaldydama tratėjo, apvilta ir įskaudinta. Andersui pabodo jos klausytis. Jis turėjo apie ką pamąstyti.

Tad jiedu žingsniavo per Norlando mišką kiekvienas su savo pasauliu. Juos lyg ir suartino tas pats įvykis, bet jų pojūčiai buvo skirtingi.

Kad jam metas eiti, Andersas pajuto, Verneriui paminėjus „atomus“. Tuos postringavimus apie aurą būtų galima paprasčiausiai ignoruoti, išmesti iš galvos, bet kai jis prakalbo apie dalelių fiziką, buvo verta suklusti. Andersas iš savo patirties žinojo, kad tie dalykai nėra lengvai suprantami. Girdėdamas žodį „atomas“ jis iš karto prisiminė savo tėvą, akimirksniu tėvo paveikslas nustelbė visa kita.

Ar pasikeistų pasaulis, jeigu mes kas vakarą bent po vieną valandą nukreiptume savo žvilgsnį į žvaigždes ir susimąstytume apie visatos begalybę. Pasaulis yra paslaptingas, o mes taip esame įpratę manyti, kad jau viską apie jį žinom, jog net pamiršom stebėtis.

Taip kalbėjo jo tėvas, Andersas tuo metu labiausiai troško, kad jo tėvas ateitų pasiklausyti, kaip jis groja. Dabar Vernerio žodžiai jam skaudžiai priminė tą prakeiktą kvantinę fiziką, kuri sujaukė Anderso vaikystę. Jis vis dar negali nuo viso to pabėgti.

Prašom, štai toks tavo pasikeitimas.

Kai jiedu buvo visai nebetoli viešbučio, Helena sustojo. Jos apmaudas jau buvo atvėsęs, teliko tik nuovargis ir susitaikymas. Giliai atsidususi pasižiūrėjo į Andersonų sodybą.

— Man reiktų nueit pas Aną Karin ir jos atsiprašyti.

— Kam, dėl ko atsiprašyti?

— Dėl Vernerio, kad jos nuomonės nepalaikiau. Dabar supratau, kodėl ji nenori, kad jis ten gyventų.

— Aš kažkaip nesupratau, ką jūs norėjote pasakyti.

Ji pažvelgė į jį tarsi nustebusi — kas jam dar neaišku?

— Jis tiesiog bjaurus ir piktas. Suprantu, kodėl Ana Karin nenori su juo bendrauti. Tie jo pliauškalai apie spalvas, — Helena, tarsi pritrūkusi žodžių, papurtė galvą. — O gal jūs visu tuo patikėjot?

Ji ne tiek klausė, kiek norėjo pabrėžti, kad visa tai — gryniausia nesąmonė. Tačiau ji nesąmoningai vertė Andersą pasirinkti.

Meluoti jai ar nemeluoti? Andersui bailumas pasirodė kur kas priimtinesnis, negu jis manė.

— Ne, aš, žinoma, nepatikėjau. Bet juk dėl to, kad jis regi spalvas, nėra kam nors pavojingas. Jūs pati minėjot, kad jis čia dažniausiai būna vienas.

Bailys! Taip naujasis Andersas įvertino senąjį. Naujasis dar nebuvo prisitaikęs prie išvažinėtų minties kelių. Senasis Andersas, pajutęs bet kokį pavojų, nepasidavė. Jeigu jis užims atvirą poziciją, nugalės naujasis, ne itin malonus tipas. Tada jis negalės grįžti į ankstesnę savo būseną. Andersas jautė, kaip dunksi jo širdis.

Helena žiūrėjo į kelią, guminiu batu važinėdama atitirpusį žvyrą.

— Jis mane velniškai suerzino.

— O kodėl?

Ji suniauzgė:

— Jūs gi pats girdėjot.

— Jums nėra ko jaudintis, tuo labiau jeigu jis trenktas, neimkit į galvą.

Jis sąmoningai ją šiek tiek provokavo. Jeigu tai, ką Verneris sakė apie Andersą, yra tiesa, tai Vernerio nerimavimas dėl Emeli — taip pat ne be pagrindo. Heleną kaustė jos uždarumas. Nenorėdama pripažinti kokių nors savo silpnybių, ji atmetė bet kokią kritiką, todėl Emeli lieka be jokios pagalbos.

— Argi jums nebuvo pikta, kai jis beveik aiškiai pasakė, kad jūs — didybės manijos apimtas kandidatas į savižudžius?

— Ne, pikta nebuvo.

Veikiau priešingai — jis nustebęs viską suprato, bet garsiai nieko nepasakė. Andersui buvo nesmagu prisiminti, kad prieš kelias dienas jam buvo atėję tokių minčių. Kažkas yra pasakęs, kad žmogus — vienintelis padaras, gebantis paraudonuoti.

Aš dabar užsimerksiu ir skaičiuosiu iki trisdešimt. Kas bus, tebūnie.

Tai, ką jis padarė, buvo gryniausia nesąmonė. Atsitiktinumas lėmė, kad liko gyvas, ir laimė, kad nesusidūrė su kitu automobiliu. Jis buvo vėjavaikiškai atsisakęs savo atsakomybės. Pažvelgė į savo išsinuomotą automobilį. Kiek daug kas pasikeitė po to, kai jis tą mašiną čia pastatė. Praradęs pasitikėjimą savimi, atsidūrė štai šitame viešbutyje, kur jam staiga kilo mintis priimti Helenos pasiūlymą, iš esmės pakeitusį jo gyvenimą. Viena aplinkybė lėmė kitą kaip griūvančios domino kaladėlės. Viskas iš esmės pasikeitė.

Vienas netikėtas postūmis pakeitė viską.

— Jeigu aš Anos Karin atsiprašysiu, gal ji sutiks ir toliau čia darbuotis. Vasarą man jos labai reikės.

Andersas dabar pažvelgė į Heleną tarsi kitomis akimis. Ji taip mėšlungiškai įsikibusi į gyvenimą, jai atrodo, kad visi ir visa aplinka nusistačiusi prieš ją. Bet jis jautė jai savotišką pavydą. Ji pasirinko paprastesnį kelią — gali atmesti Vernerio kritiką.

— Vadinasi, nusprendėt padėt Anai Karin surinkti tuos protesto parašus?

— Kokius parašus?

— Prieš Vernerį, kad jis būtų iškeldintas?

— Tam nereikia nei sąrašo, nei jokių parašų, tas namas dabar jai priklauso. Aš ją suprantu, Ana Karin norėtų jį perleisti savo vaikams.

— Vakar jūs kitaip kalbėjot.

— Taip, bet šiandien atsitiko tai, kas mane privertė pakeisti nuomonę. Man jis tiesiog nemalonus, nenoriu jo daugiau matyti. Pripaistė čia visko, net ir Emeli jam užkliuvo.

— Kodėl? Ji neužkliuvo, jis tik norėjo perspėti dėl Emeli.

Helena vėl sušnarpštė, susigėdusi nusišluostė snarglį.

— Aš ir pati žinau, kad Emeli ne kažin kaip jaučiasi. Po skyrybų vaikams dažnai taip nutinka. Čia kiekvienas kaimo gyventojas žino, kaip Martinas pasielgė, Verneriui buvo nesunku pasakyti, kad Emeli yra prislėgta.

Ji nutilo, paskui pakreipė galvą į šoną.

— Nesuprantu, kodėl jūs taip ginate jį.

Šios dienos nutikimas į jų santykius įsirėžė kaip koks pleištas. Ji nieko nenorėjo matyti pro savo gynybinę sieną. Gana ribota, pamanė jis. Šiek tiek nusivylė ja. Vakar vakare ji buvo atskleidusi švelnesnę savo pusę, patraukė savo jautrumu. Ta moteris pirmą kartą po daugelio metų žadino jam susidomėjimą. Bet šiandien ta atsiradusi kibirkštis užgeso.

Jam norėjosi valandėlę pabūti vienam. Apsvarstyti tai, kas čia atsitiko ir prieiti prie kokios nors išvados. Jis dar nebuvo pasirengęs rizikuoti tuo, ką pasirinko.

— Einu, dažysiu toliau.

Jausdamas į nugarą nukreiptą jos žvilgsnį pasuko į tvartą. Jis jau ilgėjosi tarp jų atsiradusio bendrumo, kurio dar negalėjo apibūdinti. Per pusryčius jis būtų mielai tęsęs vakarykštį pokalbį, tačiau dabar dalis jos žavesio jau buvo pradingusi.

Jį viliojo nuoširdi, paslaptingoji jos pusė, o ne ta dygliuota, atstumianti, kurią pamatė ką tik čia atvykęs.

Greičiausiai visa tai iš nuoskaudos, kurią ji patyrė, bjaurios spalvos jis kol kas neįžvelgė.