18 skyrius

Helena sėdėjo virtuvėj ir žiūrėjo į pusryčius, kuriuos Andersas jai paslaugiai buvo palikęs ant stalo. Valgyti ji nenorėjo, prastai jautėsi — vakare per daug išgėrė vyno. Prie to ji nebuvo įpratus, atsiliepė skrandis.

Emeli buvo išėjusi į mokyklą. Rytą jos balsas vėl buvo atžagarus, tarsi vakarykščio gerumo nė nebuvę. Gal vis dar jaučiasi kalta dėl savo melo.

Ji atsiduso, pažvelgė pro langą. Nauja diena, kitoks laikas. Ana Karin tikriausiai tebeniršta, rūgsta iš piktumo. Anksčiau ar vėliau reiks jos paklausti, ką darysim toliau. Ar ji dar ketina čia dirbti. Jei ne — teks rašyti skelbimą ir ieškoti kitos pagalbininkės.

Ji jau buvo bekylanti nuo kėdės, bet prie sandėlio kampo pasirodė Andersas, matyt, buvo išėjęs pasivaikščioti. Ji pasilenkusi pravėrė langą.

— Labas rytas!

Andersui tas šūktelėjimas buvo netikėtas.

— Labas, ačiū už praėjusį vakarą, einu dažyti.

Kai Andersas, paskubom perėjęs kiemą, dingo tvarte, ji iš karto apniuko. Andersas jai atrodė pasikeitęs, net nepanoro su ja pasikalbėti. Tai, dėl ko ji būgštavo eidama gulti, dabar pasitvirtino. Vakar ji buvo per daug į jį įsispoksojusi. Jis galėjo blogai ją suprasti, gal pajuto per didelę vilionę ir dabar nutarė parodyti, kad ja nesidomi. Jos artumas jam nepageidaujamas.

Helenos nuotaika visiškai sugedo, ji atsistojo, nukraustė pusryčių stalą, šluoste kruopščiai nuvalė stalą. Pajuto privalanti kaip nors jam pasakyti, kad jis, ko gero, bus ne taip ją supratęs. Jeigu kas, ji net lieps jam išvažiuoti. Tegul nemano, kad ji čia alpėja, džiūsta iš ilgesio, puola prie pirmo pasitaikiusio tarsi kokia nebesivaldanti, vyro pamesta žmona.

Ji užlipo į viršų ir palindo po dušu. Ilgai stovėjo, norėdama nusiplauti tą kartėlį. Kai išėjo iš dušo kabinos, vonios kambario veidrodis buvo aprasojęs, ji nusišluostė ir apsirengė. Jos rasotas atvaizdas apsimiglojusiam veidrody jai pasirodė nepatrauklus. Nei pačiai sau, nei kitam. Teks įsikalt į galvą.

Atėjo priešpietė. Sulaukė žinutės iš Martino, Helena ištrynė ją net neskaičiusi. Paskui užsisakė prekių rytdienos šermenų kavai, paskambino į gėlių parduotuvę dėl baltų lelijų, išdėliojo ant stalų lėkštutes, kavos puodelius, nors tas darbas dar galėjo palaukti. Bet vos tik nuleisdavo rankas, sugrįždavo nemaloni nuotaika. Vėl atgijo tai, ko jai vakar buvo pavykę atsikratyti, o dar — jos prastoka savijauta.

Apgaulinga ta vyno pagunda. Helena seniai tai žinojo iš savo patirties, bet vis tiek jai pasidavė.

Porą dienų ji turėjo tarsi kokį atokvėpį, kaip dirbtinį kvėpavimą.

Ak, koks ilgai lauktas, malonus prasiblaškymas.

Visa tai — čia atsiradusio Anderso dėka. Per tas dvi dienas ji galėjo daug ką nustumti į šalį ir savo dėmesį paskirti jam. Tačiau ir jis darosi problema. Ji nebeturi pasirinkimo.

Jos gyvenimas vėl virsta chaosu, jai belieka tai pripažinti. Neišspręstų bėdų kamuolys.

Prieš pietus ji jau nebegalėjo susivaldyti, tiesiog nerado sau vietos. Kas bus, tas, ji turi susitikti su Andersu ir atvirai viską išsiaiškinti, gal tada išnyks tas nemalonus pojūtis.

Ji apsiavė guminius ir išėjo į tvartą. Sienos jau buvo baigtos, jis dažė langų rėmus.

— Kaip sekasi?

— Gerai. Netrukus žadu kloti laminatą.

Ji pažvelgė į laminuoto parketo pakuotes, aptrauktas plastiko plėvele. Ąžuolo spalvą buvo parinkęs Martinas, ji labiau norėjo riešuto.

— Manot, kad susidorosit?

Jis pasižiūrėjo į ją norėdamas įsitikinti, ar ji nesišaipo.

— Ką tuo norite pasakyti?

— Ar vienam pavyks sudėti grindis?

— Taip, manau, kad pavyks. Pakuotėje yra instrukcija, o skaityti aš moku.

— Gerai.

Ji neatsakė į jo šypseną. Tik pakėlė nuo žemės keletą statybininkų paliktų medgalių. Nuo šiol tarp jų bus nustatyta riba. Ji — čia šeimininkė, o jis — tik darbininkas, visa kita — jo vaizduotės padarinys. Pasidairiusi po kambarį, įvertinusi jo darbą, ji išėjo į koridorių.

— Helena, paklausykit.

Ji norėjo išeiti į kiemą, bet stabtelėjo. Jo balse girdėjosi nuolanki gaidelė, kurios ji negalėjo nepaisyti. Gal dabar tinkamas metas viską išsiaiškinti, kas buvo ir ko tikrai nebuvo.

— Buvau sutikęs Vernerį.

Tie žodžiai jai buvo kaip išsigelbėjimas. Helena šaltai išklausys, jai nebereiks nieko Andersui aiškinti. Ji grįžo atgal ir sustojo tarpdury. Šiek tiek šyptelėjo parodydama, kad pasiruošusi neutraliam pokalbiui.

— Aha, buvot sutikęs, ir ką jis jums pasakė?

— Jis daug ką man pasakė. Daug ką apie jį sužinojau. Jis man papasakojo tiesiog fantastišką istoriją. Pasirodo, jis — tapytojas, dailininkas, ir ne bet koks, aš pats tuo įsitikinau. Jis ten stovėjo vidury lauko ir tapė.

Andersas neskubėdamas pasakojo jai Vernerio istoriją. Helenos įtampa pamažu atlėgo. Jiedu vėl galėjo nuoširdžiau pabendrauti, o ji manė, kad tai jau prarasta. Suprato, kad jai tas bendravimas labai svarbus. Praėjo vos pora dienų, o Andersui kažkaip pavyko čia įsitvirtinti, tarsi užimti kažkieno vietą. Galbūt todėl, kad toji vieta buvo laisva. Teisingiau sakant — tuščia.

Ji buvo tapusi tokia vieniša, nors anksčiau turėjo begalę draugų, pažįstamų.

— Tarp kitko, Verneris jums perdavė linkėjimų.

— Ačiū.

— Jis dar norėtų... prašė, kad jūs šiandien pas jį užeitumėt.

— Užeičiau... Kodėl?

Andersas nusisuko ir ėmė dažyti, net teptuko dažuose nepamirkęs. Helena pamanė, kad jis tyčia neskuba jai pasakyti. Kodėl jis delsia?

— Ar Verneris sakė, ko nori?

— Nežinau, ko jis norėtų, tiesiog paprašė perduoti. Verčiau pati nueikit ir pasikalbėkit.

— Tai ką jis dar pasakė?

— Dar kažką kalbėjo. Gerai nesupratau. Jis iš tikrųjų ne toks kaip visi.

— Tai sakykit, ką jis kalbėjo.

Teptukas per ilgai sustojo ant lango rėmo. Ten liks dėmė, pamanė Helena. Jis atsisuko, jo balsas nebebuvo ramus.

— Gerai, kaip norit. Jis pasakė, kad jums reiktų susirūpinti Emeli. Verneris mano, kad jai reiktų padėti.

Iš pradžių ji nieko nesuprato. Paskui ją apėmė pyktis, kiekvienam visiškai suprantamas.

— Ką jis čia paisto, po galais?

Andersas skėstelėjo rankomis.

— Neįsivaizduoju, man irgi pasirodė keista, aš perduodu tai, ką jis pasakė.

— Tai ką jis kalbėjo, konkrečiau?

— Aš jau pasakiau. Žodis žodin neatsimenu.

Helena nebežinojo, ką ir galvoti. Nerado jokio protingo paaiškinimo. Iš kur Verneris žino, kaip Emeli jaučiasi? Juk jie vienas kito nepažįsta. Sakyti, kad Emeli reikia pagalbos, skamba kaip koks įžeidimas.

— Ką jis gali žinoti, po galais?

— Nežinau, jis dar paminėjo, kad jau vakar turėjo jums apie tai pasakyti, bet neišdrįso.

Vakar? O kas buvo vakar? Pastaruoju metu tiek visko nutiko. Staiga prisiminė Vernerį savo virtuvėj, Emeli pagalbos žvilgsnį, kai Verneris laikė jos ranką. Jau tada pajuto, kad čia kažkas ne taip. Gal Emeli anksčiau buvo susitikusi su Verneriu? Ar tik jos akyse nebuvo baimės? Helenos galvoj šmėstelėjo siaubingas scenarijus.

Gal tas Verneris koks iškrypėlis.

Gal dėl to Emeli buvo tokia pasikeitusi. Tikriausiai kažkas nutiko, ko Helena nežino. Jai net alsuoti pasidarė sunku, turėjo atsiremti į durų staktą.

— Ką jis dar pasakė?

— Tik tiek. Ir man pasirodė keista. Abudu matėm, kaip Emeli nubėgo prie sustojusio autobuso, tada jis tarsi prasitarė. Kvailas, kam aš jums čia visa tai pasakoju. Gal jam parūpo, kodėl ta mergaitė juodai nusidažiusi plaukus.

Helena turi tuo įsitikinti, kad vėl galėtų normaliai alsuoti. Jautė, kad esama kažkokios kitos priežasties. Tai, ko ji iki šiol nenumanė.

Andersas priėjęs uždėjo jai ant peties ranką, ji net nustėro nuo tokio netikėto prisilietimo.

— Galėčiau jus palydėti, jeigu norit.

Ji pajuto jam dėkingumą.

Andersas jau sustojo ant laiptelių prie Vernerio trobos durų ir tuoj pasibels. Helena stovėjo atokiau, širdis nerimavo. Jai nesinorėjo eiti pas Vernerį, net gailėjosi, kad su juo susipažino. Neprotinga drąsa užstoti silpnesnį.

Dabar Ana Karin tikrai galės triumfuoti.

Helenos krūtinėje tvyrojo nelaimės nuojauta. Kad ir ką šitoje troboje išgirstų, nebus jai malonu. Ji privalo neįsileisti to gniuždančio sielvarto, kad stačia galva nenugarmėtų į bedugnę. Kažin, ar toj gelmėj beištvertų. Pusę metų ji atkakliai laikėsi, nepasidavė. Daugiau jėgų nebebuvo.

— Jums viskas gerai?

Ji linktelėjo, ir Andersas pagaliau pasibeldė į duris.

Verneris, jas atidaręs, buvo nebe toks kaip anksčiau. Veidas paniuręs, be šypsenos, Helena suprato — iš šito apsilankymo nieko gero nesitikėk. Jiems pravėręs duris, Verneris grįžo į vidų, Andersas atsigręžė į Heleną:

— Eime.

Viena ji nebūtų įžengusi. Dėkinga už paraginimą netvirtom kojom palypėjo laiptais. Ankštame prieangyje abu nusiavė moliu aplipusius guminius batus, pasirodęs juodai baltas katinas murkdamas ėmė glaustytis jai prie kojos. Buvo girdėti, kaip Verneris virtuvėj tarškina indus.

— Ateikite. Tuoj išvirsiu kavos.

— Ačiū, man nereikia. — Andersas klausiamai pažvelgė į Heleną, ji papurtė galvą. — Helena taip pat negers.

Helena pajuto, kaip jis uždėjo savo ranką jai ant liemens, stumtelėdamas ją žengti pirmyn. Globojantis gestas, mažinantis jos savikontrolę. Toks rūpestingumas ją net sugraudino.

Helena su Andersu susėdo ant lovos, užtiestos languota antklode. Kambarys iki pat žemų lubų buvo užgriozdintas daiktais. Medinės, kartoninės dėžės, knygos ir laikraščiai. Pora langų su nedideliais stiklų kvadratėliais. Nors lauke švietė saulė, kambarys atrodė tamsus. Čia dar radijo aparatas, sieninis laikrodis su gegute ir sena rašomoji mašinėlė. Ant prikalinėtų vinių — pakabos su drabužiais. Iš visko buvo matyti, kad čia gyvena nepraktiškas žmogus. Verneris pasirodė tarpduryje su kavos puodeliu. Helena nusuko akis į kitą pusę.

— Aš gimęs kaime, tokiam kaip šitas.

Ji įveikė savo priešiškumą ir atsigręžė į jį.

— Bet Emeli, kuo ji čia dėta?

— Kai šiek tiek apsiraminsite, paaiškinsiu jums.

— Aš čia tik dėl to, kad sužinočiau, kodėl jums parūpo mano Emeli. Iš kur jūs ją pažįstat?

Verneris atsiduso.

— Jeigu norit žinot, kodėl paprašiau jūsų ateiti, turėsit pasitelkti kantrybę. Greitomis čia nepapasakosi. Čia ne taip jau paprasta, aš seniai daug ką žinau, bet kalbu apie tai gal pirmą kartą.

Jis padėjo puodelį ant knygų krūvos, priėjęs patraukė toliau nuo lovos kėdę ir atsisėdo. Atsiradusi pauzė Helenai pasirodė per ilga. Ji norėjo pakartoti savo klausimą, piktai išrėkti jį, kad greičiau sulauktų atsakymo.

— Yra dalykų, apie kuriuos nederėtų kitiems pasakoti. Bent jau tokiems, koks esu aš. Kai kurių savybių žmogus negali pasirinkti, esi toks, koks gimei. Aš esu atbaidęs daugelį žmonių, paskui išmokau laikyti liežuvį už dantų.

— Ką jūs padarėte Emeli?

Verneris užsiplieskė:

— Emeli aš nieko nepadariau!

Dabar jo tonas Heleną išgąsdino. Andersas pajuto reikalą ją ginti:

— Ramiau, Verneri, jums nėra ko pykti. Supraskite, Helena nerimauja dėl to, ką jūs pasakėt.

Helena vėl pajuto už nugaros Anderso ranką ir nenorėjo, kad jis ją atitrauktų. Verneris apsiramino, palinkęs į priekį, alkūnėm įsirėmė į kelius ir sunėrė pirštus.

— Nelengva apie tai kalbėti, man reikia pamažu.

Jam prie kojų priėjo katinas. Verneris jį pasitupdė ant kelių.

— Taip, mane suėmė pyktis, aš jau buvau kaltinamas dėl visokių kvailysčių, pasidariau gal kiek per jautrus.

Katinas murkdamas patrepsėjo, pasisukiojo ir galiausiai patogiai įsitaisė ant kelių. Verneris paglostė jam nugarą. Ir ėmė neskubėdamas pasakoti.

— Taigi, rodos, sakiau, kad gimiau kaime, tokiam kaip šitas. Tais laikais į daugelį dalykų buvo žiūrima kitaip. O gal aš klystu, kai dabar pagalvoju, — jis susijuokė, gal greičiau atsiduso. — Turėjau būti toks, kaip ir visi kaimo vaikai, bet supratau, kad esu kitoks. Nepritapęs net prie savo šeimos. Kartais man atrodydavo, kad tie žmonės pakvaišę, visi vienodi, tik aš vienas kitoks, anksti supratau, kad esu kažkaip trenktas.

Heleną vėl apėmė nerimas. Ana Karin teisybę sakė, kad jis nesveikas, o čia dar įpainiota Emeli.

— Iš pradžių jie sakė, kad turiu keistą vaizduotę. Paskui ėmė kaltinti, kad meluoju, išsigalvoju. O man buvo liūdna ir pikta, neatsirado nė vieno žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti, paklausti. Visas pasaulis man atrodė kitaip negu jiems. Aš jį mačiau kaip šitą katiną arba kaip anas duris. Bet visi norėjo įtikinti mane, kad aš išsigalvoju.

Jis nutilo, girdėjosi tik katino murkimas. Helena jautė šilumą, sklindančią nuo Anderso rankos, ir džiaugėsi, kad jis yra šalia.

— Tada dar buvau kvailas ir užsispyręs tvirtinau savo. Jie pamažu ėmė suprasti, kad aš kitoks, ir pradėjo nerimauti. Išsigando, kad kas nors iš svetimų pastebės, koks aš esu, jie drausdavo net išeiti iš kiemo. Kai ateidavo koks nors kaimynas, aš turėdavau dingti.

Verneris nuleidęs akis žiūrėjo į grindis, galbūt jį kamavo tie skaudūs praeities prisiminimai.

— Jūs tik pagalvokit — vaikas mato spalvas, gaubiančias kiekvieną žmogų, o kaime tokių regėtojų neturi būti.

Tas netikėtas Vernerio prisipažinimas pakeitė Helenos požiūrį.

— Spalvas? Kaip tai?

Verneris pažvelgė pro langą.

— Mes jau tokie, gimstam su visokiom ydom ir gebėjimais, kiekvienas vis kitoks. Kai kurie gimsta turėdami absoliučią klausą, kiti — fotografinę atmintį. Mano fenomenas — vadinamoji sinestezija. Šitas dalykas yra šiek tiek tyrinėtas, bet mokslininkai iki šiol nežino, kaip tai atsitinka, tiesiog smegenys dirba kitaip. — Jis pakasė katinui palei ausį. — Mūsų pojūčiai kaip kokie žvynai dengia vienas kitą. Vieni spalvas sieja su kokiom nors raidėm ar žodžiais. Kiti jaučia tam tikrą skonį, kai klausosi muzikos. Esu skaitęs apie moterį, kuri negali žiūrėti į languotą raštą, nes jai dirgina odą, o vienam vyrui — kai tik išgirsdavo gitaros muziką, — mėšlungis sutraukdavo kojų pėdas. Tų pojūčių yra visokiausių.

— Vadinasi, jūs turite savotišką dovaną — matote žmogų gaubiantį lauką, spalvas.

— Nežinau, ar tai dovana. Man tai daugelį kartų buvo tarsi koks prakeikimas. — Verneris taip giliai atsiduso, net katinas atsistojo. Jis vėl švelniai paglostė jam nugarą. — Gulkis, katinėli, tu jau viską žinai.

— Aš vis tiek nesuprantu, kaip tai susiję su Emeli?

Helenos balsas vis dar buvo priekabus, nepasitikintis. Verneris atsistojo, atsargiai padėjo katiną ant kėdės. Tas nepatenkintas dėbtelėjo į jį, nušoko ant grindų ir iškėlęs uodegą oriai nutipeno į virtuvę. Verneris atsistojo prie lango.

— Kol buvau vaikas, ir aš pats nesupratau. Mačiau tai, ką mačiau, ir jutau tai, ką jutau. Paskui pradėjau domėtis ir šį tą sužinojau, sutikau daugiau tokių kaip aš, dabar žinau šiek tiek daugiau.

— Ir kokią jūs priėjote išvadą?

Verneris nukrapštė nuo lango rėmo atsilupusį dažų lopinėlį ir neskubėdamas atsakyti atsiduso.

— Nematantys to, ką aš matau, vis dėlto sutinka, kad žmogus skleidžia skirtingą spinduliuotę. Ir jūs tikriausiai pastebėjote, kad vieni žmonės jus veikia prastai, o kiti kelia malonią nuotaiką. Kartais pajuntate kieno nors į jus nukreiptą žvilgsnį, patalpoje kartais susidaro gera, kartasi bloga vibracija. Bet retas kuris čia ieško loginio paaiškinimo, jūs tiesiog pripažįstate, kad taip yra.

Verneris rankom atsirėmė į palangę. Saulės apšviesti žili plaukai atrodė lyg baltas debesėlis, dengiantis jo galvą.

— Aš kažkodėl tas vibracijas matau, o daugelis tik jaučia. Nežinau, ar čia tinka žodis „matyti“, tos vibracijų spalvos atsiranda mano galvoj, jos padeda man kai ką pajusti, nuspėti. Aš tiesiog jaučiu žmonių savijautą, jų nusiteikimą.

Helena ir Andersas susižvelgė. Andersas ranka pridengė šypseną. Jiedu kol kas tuo netikėjo, pasijuto lyg neperskiriami bendraminčiai.

Verneris atsigręžė į juos ir priėjęs vėl atsisėdo ant kėdės.

— Visa, kas gyva, skleidžia energetinį lauką.

Jis ištiesė ranką, išskėtęs pirštus pavartė, ir čia matydamas tai, ko kiti nemato.

— Iš tiesų čia nėr ko stebėtis, kiekvienas atomas vibruoja, skleidžia savo energiją, niekas nestovi vietoje.

Andersas atitraukė nuo Helenos ranką. Jis susidėjo delnus ant šlaunų, pirštai ėmė nervingai šokinėti.

— Tas vibracijas, kurios mano smegenyse tampa spalvom, tikriausiai sukelia elektriniai impulsai smegenyse arba mano mintys, jausmai — gal ir taip būtų galima vadinti. Jūs neįsivaizduojat, kiek spalvų ir atspalvių gaubia kiekvieną iš mūsų.

Helena, užsikrėtusi Anderso nekantrumu, atsistojo.

— Vadinasi, jūs manot, kad galite skaityti žmonių mintis?

— Ne, šito aš negaliu. Bet spalvos man padeda įžvelgti, kaip jie jaučiasi, kaip juos veikia tos mintys.

Andersas abejodamas krenkštelėjo.

Verneris atsiduso matydamas, kad jų dar neįtikino.

— Pagalvokit, argi tai neįdomu? Žmonės yra atsitvėrę savo vaizdinių pasaulyje, kai kas nors neprašytas ateina, įsibrauna, jie darosi pikti. Jūs turbūt pripažįstate, kad yra įvairių spinduliuočių, pavyzdžiui, mikrobangos arba radiacija, plika akim to nepamatysi. Mažai kas tesiginčija, kad kiekvienas žmogus skleidžia skirtingus spindulius. Bet vos tik tai patvirtinu, žmonės pradeda sakyti, kad aš pamišęs. Tarp kitko, aš jums nepasakiau dar vieno dalyko — kai prie kurio nors prisiliečiu, tas spalvinis vaizdas dar labiau išryškėja, jeigu to žmogaus jausmai pakankamai stiprūs, jie persiduoda man. — Jis nekantriai atsistojo, žengė kelis žingsnius ir vėl atsisėdo ant kėdės. — Nelengva tai paaiškinti, kad kitas patikėtų, ypač jeigu pats nėra nieko panašaus patyręs. Čia kaip neragavusiam obuolio aiškinti, ką tu jauti jį grauždamas.

Andersas garsiau atsikosėjo.

— Jūs teisingai sakote — ir Helenai, ir man sunku tai suvokti, bet yra labai paprastas būdas mus įtikinti. Jūs galite pasakyti, kaip mes dabar jaučiamės.

— O kam man tai daryti, jūs gi patys žinot.

— Taip, bet... Gal mes tada patikėsime tuo, ką jūs čia sakot.

— Man visai nesvarbu, patikėsite ar ne. Tikroji priežastis, dėl ko paprašiau, kad Helena čia ateitų, — nerimas dėl jos mergaitės.

Jis susimąstęs, pakreipęs galvą į šoną pasižiūrėjo į Andersą.

— Galiu pasakyti, kad tu mane šiek tiek nustebinai. Šį rytą lauke tu, atrodo, buvai kitokios nuomonės, bet aš galbūt apsirikau, optinė apgaulė. Kai pirmą kartą tave pamačiau, tavo spalvos buvo ne pačios gražiausios. Vienas dalykas, kai žmogus serga ir neatsako už savo veiksmus, bet daug sunkiau su tais, kurie yra įsitikinę, kad jų gyvenimas yra toks nebepakeliamas, jog jiems verčiau nusižudyti. Tai didybės manija, tikra beprotybė.

Helena nustebusi pasižiūrėjo į Andersą, jo kaklą buvo išpylęs raudonis.

— O jūs, Helena, nors valandėlei nustokite gailėjusis savęs. Paklausykit manęs: jūsų dukrą aš buvau sutikęs tik vieną kartą, vakar, jūsų viešbučio virtuvėj. Dėl jos mane apėmė nerimas, bet tada jums nieko nesakiau, aš tik apsidžiaugiau, kad mudu susitikom. Jei tik būčiau prašnekęs apie tą savo gebėjimą, mūsų pažintis čia pat ir būtų pasibaigusi.

Ta jo pastaba Helenai buvo kaip botago kirtis..

— Tai, jūsų manymu, aš gailiuosi savęs?

Verneris ironiškai šnarpštelėjo.

— Pati matot, ir dabar jums dukra nėra svarbiausia.

Helena, kuri iki šiol stovėjo įsitempusi, pravėrusi burną, dabar nuo tų žodžių susmuko ant lovos. Vernerio žodžiai ją skaudžiai užgavo. Norėjo teisintis, gintis. Juk jis nežino apie Martino išdavystę, jos pastangas išlaikyti viešbutį, kad ir Emeli čia galėtų gyventi. Ką jis išmano apie jos nerimą dėl savo dukters? Pasikvietė čia savo tauškalų paklausyti ir dar mano turįs teisę ją įžeidinėti. Ji šnairomis dirstelėjo į Andersą. Tas sėdėjo nudelbęs žvilgsnį į kelius, šį kartą jis jau nepalaikys jos.

— Tai ko jūs taip susirūpinot dėl mano Emeli?

— Kam dar klausti, jeigu netikit, ką aš sakau?

Ji pravėrė burną, bet pajuto, kad neturi ką jam atsakyti. Galvoje tebesisuko jo priekaištas jai — gailisi savęs. Net ir jis kaltina ją!

— Žmogus privalo abejoti, be to jis niekur toliau nepajudėtų. O kaltinti kitus — tai tik tinginio būdas apsiginti. Per drąsu būtų manyti, kad protas mums duotas tik tam, kad atmestų tai, ko pats nepajėgia suvokti. Jūsų dukters labui aš vis dėlto atsakysiu, nes tik dėl jos aš čia jums išsipasakojau. Jūsų dukra yra tiesiog bespalvė. Aš nieko negalėjau pamatyti, nieko, o kai žmogus neturi auros, jau laikas rimtai susirūpinti. Kai paėmiau jos ranką, pajutau tokią bejėgišką jos būseną, net kvapą užgniaužė. Vaikas neturėtų taip jaustis. O kalbant apie jus, Helena, aš dar vakar jūsų virtuvėj pasakiau, ką matau, bet jūsų mintys buvo kažkur kitur, jūs manęs nesiklausėt. Aš tik pasakiau, kad mes patys pasirenkam, ar mums būti surūgusiems kaip actas, ar kaip brandus vynas. Jūs tokia graži moteris, bet apsikaišiusi pagieža ir apmaudu. Labai negražios spalvos.