12 skyrius

Jau buvo naktis, Lindgreno viešbučio antrame kambaryje Andersas trumpino laiką, stengdamasis prisiminti nykstančius augalus. Knygelę apie tai rado informacijai skirtame aplanke, kuris buvo padėtas ant rašomojo stalo. Prie lango stovėjo nedidelis staliukas ir du senoviniai foteliai. Rokoko stilius, pamanė Andersas, jis šiek tiek nusimanė ir apie baldus. Dabar gulėjo aukštielninkas geležinėj angliškoj lovoj aukštais galais, kurie buvo papuošti ornamentuotais žalvario bumbulais.

Tie lovos galai jam priminė kalėjimo grotas.

Jis pažvelgė į lubas. Virš lovos buvo baldakimas, priglaustas prie sienos. Baldakimas turėjo banguotą ketaus rėmą, užuolaidos siekė grindis. Kambario viduryje, palubėje, kabojo krištolinis sietynas. Jam trūko apatinio karulio, kuris dažniausiai būna apskritas. Prisiminė verslininką, kuris prisipažino jam apie savo įprotį — iš visų viešbučių vagiliauti tokias šviestuvų detales. Jis jau turi sukaupęs nemažą jų kolekciją. Negi ir čia lankėsi tas krištolinių bumbulų rinkėjas?

Andersas buvo pripratęs prie aukščiausios klasės prabangos, dažniausiai rinkdavosi nedidelius privačius viešbučius. Tikėjosi, kad ir čia kambarys bus jaukesnis. Tačiau tamsiai raudonos sienos tiesiog vedė jį iš proto, vargu ar ištvers iki saulėtekio.

Beveik visą praėjusią popietę jis miegojo, mat išgėrė migdomųjų tabletę. Daugiau tų vaistų jis nebeturėjo. Planavo, kad jo kelionė užtruks parą, todėl pasiėmė tik tai, kas būtiniausia. Taigi dabar jo laukė nemiga. Toji bėda kamavo jį ir būnant namuose, ištaigingam bute, bet nakvynę viešbutyje buvo kur kas sunkiau ištverti. Dažnai keliaudamas viešbučius jis laikė velnio dovana žmonijai. Andersas niekur nesijausdavo toks izoliuotas, toks nuo visko atskirtas, kaip viešbutyje, nors iškabos viliodavo žibančiom aukso žvaigždutėm. Vos tik jis užsidarydavo viešbučio kambaryje, iš karto nutrūkdavo oro srovė, kuri jį iki tol jungė su pasauliu.

Išauš rytas, ir jis važiuos namo. Bet ką jam reiškia žodis „namo“? Sugrįžti į ten, kur sukauptas jo turtas, o jeigu tas žodis reiškia ką nors daugiau, tai jis tokios vietos kaip ir neturi.

Andersas suvokė, kad jis yra apgavęs pats save. Kad ir ta nevykusi jo kelionė į Norlandą. Juk svarbiausia jam turbūt buvo ne „Lucy“, nes troškimas tą gitarą įsigyti išnyko, vos tik jis išėjo iš Vernerio trobos. Tikroji priežastis — jo noras nutolinti, nustumti kuo toliau atsiradusią nykumą. Rytoj — vėl kelionė į tą pačią tuštumą, iš kurios buvo ištrūkęs.

Šiame regione saugomi augalai. Vienalapis gedutis. Nariuotoji ilgalūpė. Pelkinė laksva.

Jis užsimerkė ir ėmė kartoti tuos keistus pavadinimus, ketvirtą kartą užmiršęs tą pelkinę laksvą, bloškė į šalį savo antklodę ir atsikėlęs nusprendė apsirengti. Nusileis valandėlei žemyn. Savo džinsus ir pusbačius jis buvo padžiovęs ant radiatoriaus, juos pasiimdamas užuodė lazanijos, kurią valgė per vakarienę, kvapą. Lėkštė tebestovėjo ant stalo. Gauti vakarienę jam čia nebuvo lengva. Keletą kartų skambino į registratūrą, kol suprato, kad jo kambaryje telefonas nebeveikia. Paskui surado viešbučio savininkės dukrą, o po gero pusvalandžio pasirodė ta pati jį čia priėmusi moteris su padėklu ir atsuktuvu. Kol jis valgė, ji atsuko jungiklio dėžutę, pritvirtintą prie sienos, ir pasakė, kad kviesdama telefono meistrą, norėtų pasitikrinti vieną dalyką. Jis nustebęs žiūrėjo, kaip ji tai daro, o kai netrukus išėjo iš kambario, telefonas vėl veikė.

Išdžiūvę džinsai buvo sukietėję, nuo druskos ant batų buvo likusios baltos dėmės. Kad išnyktų tas lazanijos kvapas, jis pasiėmė lėkštę su vakarienės likučiais. Kambario raktas buvo prisegtas prie drožinėtos lentelės, kuri netilpo į jo džinsų kišenę. Jis įbruko tik patį raktą, o pakabas liko tabaluoti prie kojos, atidaręs duris išėjo į tuščią neilgą koridorių. Ten buvo dar dvejos durys, ant vienų buvo užrašyta PRIVATU. Name tvyrojo tyla. Jis pažvelgė į savo laikrodį. Penkiolika po pirmos. Tai buvo brangiausiai kada nors aukcione parduotas rankinis laikrodis. Kadaise jis priklausė Albertui Einšteinui. Kvantinės fizikos nepripažįstantis genijus, netikintis, kad visatos reiškiniai nenuspėjami, tų reiškinių neįmanoma iš anksto numatyti. Kitoje laikrodžio pusėje buvo išgraviruota Einšteino pavardė ir data — 1931 vasario 16, LOS ANGELES. Taigi dar nurodyta ir vieta, kur Einšteinas gavo šį laikrodį dovanų. Prabėgus septyniasdešimt septyneriems metams, Niujorko aukcione Andersas už jį sumokėjo keturis milijonus tris šimtus devynis tūkstančius kronų. Kiekvieną kartą, kai pažvelgdavo į šį laikrodį, jis prisimindavo savo tėvą.

Andersas nuėjo prie laiptų ir ėmė leistis žemyn. Laiptai girgždėjo, dieną tas garsas buvo pakenčiamas, bet naktį atrodė labai triukšmingas. Atsargiai dėliodamas kojas jis pagaliau nusileido žemyn ir padėjo lėkštę ant staliuko prie laiptų. Viešbutyje šviesa buvo užgesinta. Švietė tik ant palangių sustatytos lemputės. Andersas stovėjo prieškambaryje, dešinėj — registratūra. Kairėj — vestibiulį primenantis koridorius, už jo — didokas kambarys, palei sienas — knygų lentynos. Jis ten ir pasuko, tik stabtelėjo apžiūrėti ant sienų kabančių gamtos nuotraukų. Norėjo perskaityti, kieno tos nuotraukos, ir čia viršuje išgirdo žingsnius ir tų pačių laiptų girgždėjimą, kurį pats ką tik buvo sukėlęs. Iš pradžių ant laiptų pamatė kailines šlepetes, paskui — flanelines pižamines kelnes ir galiausiai — tą pačią moterį, vilkinčią grietinėlės spalvos chalatu. Moteris sustojo lyg nusigandusi, bet netrukus jos veidas pragiedrėjo.

— A, čia jūs, — pasakė ji, — ko nors norėjot?

— Ne, nieko. Atleiskit, nenorėjau jūsų pažadinti.

— Ne, jūs manęs nepažadinot. Duktė išgirdo, kaip kažkas vaikšto apačioj.

Neketindamas leistis į šnekas, jis vėl pažvelgė į nuotraukas.

— Tiesiog negalėjau užmigti.

— Gal ko nors išgertumėt? Viskio, pašildyto pieno ar taurę vyno?

— Ne, ačiū, tiek to.

Ji pagaliau nužengė nuo laiptų.

— Neblogos, tiesa? Čia toks mūsų kaimo fotografas. Smagu, kad jo darbai puošia viešbučio sienas. Mes čia turim ir daugiau visokių talentų, tik jiems toli dailės salonai.

Andersas linktelėjo ir priėjo prie nuotraukos, kurioje buvo iš arti nufotografuotas voratinklis, apkibęs žibančiais rasos lašeliais. Jis jautė, kad ji tebestovi jam už nugaros, jam vis dėlto derėtų ką nors jai pasakyti.

— Tai jūs — ponia Lindgren? Šito viešbučio savininkė?

— Aš ne Lindgren, bet viešbutis — mano. Jis tebeturi ankstesnių savininkų pavardę. Vaikystėj čia vasarodavau, tada tai buvo didelė ūkininkų Lindgrenų sodyba.

Andersas įžengė į kambarį. Helena atsekė iš paskos ir uždegė toršerą. Jis dar nežinojo, ar norėtų, kad ji pasiliktų, ar kad išeitų. Ji taip netikėtai pasirodė. Pastaruoju metu jis vengė naujų žmonių ir socialinių kontaktų. Dažnai neturėdavo ūpo su jais kalbėtis. Anksčiau su bet kuo galėdavo pradėti pokalbį apie visokius niekus, dabar jis apdairiai rinkdavo žodžius, ir žodžiai atrodė nenatūraliai. Ką nors sakydamas tarsi stebėdavo save iš šalies. Analizuodavo, vertindavo, teisdavo. Leptelėjęs ką nors pro šalį, išplėšdavo akis, nepatenkintas papurtydavo galvą. Anuometinis Andersas Strandbergas daug ką sugebėdavo geriau.

Bet kurgi jis dingo?

Ji paėmė nuo staliuko degtukų dėžutę ir pradėjo degioti žvakes.

— Atleiskit už tokią netikusią aprangą. Šiaip jau su pižama aš nesirodau.

— Jūs čia be reikalo vargstate, ketinau šiek tiek pasėdėti, paskui grįžęs vėl pamėginsiu užmigti.

— Ne taip pasakiau, aš visada persirengiu, kai turiu svečių.

Ji toliau degiojo žvakes, o jis priėjo prie knygų lentynos. Kai kurie autoriai jam buvo žinomi, kiti visai negirdėti. Išgirdęs plėšomą popierių, atsigręžė — ji buvo pritūpusi prie atdaro židinio ir rengėsi jį uždegti.

— Gal jūs be reikalo.

— Mūsų lankstinuke parašyta, kad viešbutyje galima pasėdėti prie židinio, mes tik stengiamės įvykdyti pažadus.

Ji šyptelėjo jam, ir jis pamanė — gal jai reikėtų padėti. Vis geriau negu stovėti ir sutrikus spoksoti.

— Gal aš galėčiau užkurti?

— Ne, ačiū, šitos malkos labai sausos, beregint įsidega.

— Jūs sugebat, aš tuo neabejoju. Mačiau, kaip sutaisėt telefoną, tikiu — jūs daug ką sugebat. Aš tik norėjau jums padėti.

Ji nieko nebeatsakė, jis atsisėdo į artimesnį fotelį. Į žalią aksominį fotelį, kurio ranktūriai jau buvo gerokai nučiupinėti. Matė, kaip ji įžiebė degtuką, kaip židinyje suliepsnojo tarp malkų įkištas laikraštis.

— Dėl to telefono tai man tiesiog pasisekė. Kai anksčiau buvau išsikvietusi meistrą, pamačiau, kaip jis taiso. Viešbutis nedidelis, stengiamės taupyti, daug ką darome, remontuojame patys. — Ji atsistojo ir apžvelgė kambarį. Įsitikinusi, kad viskas tvarkinga, padėjo degtukus ir susikišo rankas į chalato kišenes. — Dabar bus jaukiau. Išeidamas galėsit užgesinti šviesą?

— Užgesinsiu, žinoma.

— Jums tikrai daugiau nieko nereikia?

— Ne, ačiū, viskas gerai.

— Tada labos nakties.

— Labos ir jums. Ačiū už tą židinį.

Ji jau žengė prie durų, o jis netikėtai panoro, kad ji dar čia pasiliktų. Kito žmogaus buvimas jį savotiškai ramino, padėjo susikaupti, nuvyti nerimą, atsiriboti.

Jis atsigręžęs pažvelgė į ją, Helena dar stabtelėjo duryse.

— Nors jūs nieko neprašote, aš jums vis dėlto šį tą paruošiu, nuo to jūs tikrai užmigsite. Aš žinau, kaip būna, kartais ir man sunku užmigti, bet tai tikrai padės.

Ji išėjo. Jis įsižiūrėjo į židinį. Malkos, kaip ji ir sakė, greitai įsidegė, liepsnos spragsėjimas jam priminė malonias praeities valandas. Jis atsilošė, užsimerkė. Po daug metų pajuto ramybę. Įsijautė į šios valandėlės būseną. Tas beržinių malkų kvapas, raminantis spragsėjimas. Šitoj svetimoj vietoj jis buvo atskirtas nuo įprasto savo gyvenimo. Atsitiktinai išplėštas iš visumos. Taip susiklostė aplinkybės, kad atsidūrė šiame viešbutyje. Ir atsirado šioks toks skirtumas — dabar jis laukė kito žmogaus. O tai jau buvo esminga.

Netrukus Helena vėl pasirodė tarpdury, ji atnešė du garuojančius puodelius arbatos.

— Ar jūs vartojate alkoholį?

— Na, taip.

— Aš visada paklausiu. Daugelis mano, kad visiems patinka išgerti, bet taip juk nėra arba neturėtų taip būti. Pagal receptą čia reikėtų dar lašelio viskio, bet aš neįpyliau. Galėčiau atnešti, jei norėtumėte.

Jis padvejojo ir padėkojęs atsisakė. Po smegenų sutrenkimo, dar tų skausmą malšinančių tablečių ir migdomųjų, kuriuos išgėrė dieną, alkoholio jam tikrai nereikia. Galvos skausmas buvo sumažėjęs, nors vis dar jautėsi aplamdytas. Taip jau būna — skausmas atlėgsta, ir vis tiek nori, kad kiti tavęs pagailėtų.

Ji padavė jam puodelį.

— Atsargiai, karštas.

— Ačiū.

Jis paėmė puodelį už ąselės, bet įkaitęs porcelianas nudegino pirštus.

— Dar kartą linkiu labos nakties. Tikiuos, dabar užmigsit.

— Gal ir jūs pasėdėkite, kol išgersite savo puodelį.

Truputį susigėdo dėl tokio negrabaus pasiūlymo. Jis tenorėjo draugijos. Likęs vienas vėl pasijustų kaip ten, kur buvo apnakvintas, nemaloni nuotaika atšliaužtų ir čia.

Ji atsisėdo į fotelį kitapus staliuko. Papūtė į puodelį, kad atvėstų arbata. Abu tylėjo, bet keisčiausia, kad nei vieno, nei kito tai neslėgė. Sėdėjo apšviesti židinio liepsnos, tarsi būtų atskirti nuo pasaulio, juk čia — tik atsitiktinis jų susitikimas, be jokių išankstinių planų, be įsipareigojimų. Tiesiog kartu valandėlę pasėdės, jam palengvėjo, seniai taip jautėsi. Toks anonimiškumas padėjo apsipalaiduoti. Jam nereikėjo nieko ginti, nieko įrodinėti, jis buvo laisvas daryti, ką nori.

Andersas neniekino turto, bet pats nebenorėjo būti Turtuoliu.

Iš patirties žinojo, kad žmonės, nugirdę apie jo pinigus, staiga pasikeisdavo.

Jis siurbtelėjo arbatos ir giliai įtraukė malonaus jos aromato.

— Matau, čia įpilta pieno. Pajutau medaus skonį. Gal dar įdėta bazilikų?

— Ne, tikrai ne. Pusė vandens, pusė pieno, medaus įdėta, visa kita — raganų mišinys, vaistažolės iš mano darželio. Apyniai, valerijono šaknys, ramunėlės ir katžolė. Tą receptą aptikau senoje vaistažolių knygoje.

— Tikrai malonu.

— Jūs čia iš mandagumo, ar ne?

Jis pasiduodamas nusišypsojo.

— Šiaip ar taip, ta arbata galbūt padės užmigti.

— Patikėkit, užmigsit. Dar pamiršau įdėti citrinos. Ji padeda visa tai lengviau nuryti.

Vėl abu nutilo. Paprasčiausiai nebeturėjo vienas kitam ko pasakyti. Dabar buvo lyg ir jo eilė įdėti šakalį, jis atsistojo ir priėjo prie židinio.

— Jūs jau geriau jaučiatės.

Jis tupėjo atsukęs jai nugarą. Iš kur ji žino apie jo nerimą? Negi iš veido matyti.

— Kodėl klausiat?

— Kai dieną čia atvažiavot, pamaniau, kad šiek tiek negaluojat. Atleiskit, neturėčiau kištis. Nesu įpratus kitų kamantinėti.

Jis vėl grįžo prie fotelio.

— Nieko baisaus, man tiesiog skaudėjo galvą. Dabar jau geriau.

Tuo tarpu užteks. Nenorėjo leistis į kalbas apie savo būseną, praėjusios paros įvykius. Jis tenorėjo čia ramiai valandėlę pasėdėti. Laisvas net pats nuo savęs.

— Jūsų automobilis stovėjo prie Stenlegdos?

Apsilankymas pas Vernerį jam nebuvo malonus. Mieliau čia sėdėdamas būtų tylėjęs arba kalbėjęs apie ką nors kita.

— Aš nežinau, kur yra toji Stenlegda, gal ir ten buvau sustojęs, kai išsukau iš žvyrkelio ir dar kiek pavažiavau. — Jis nutilo, bet netrukus pagavo smalsumas: — Iš kur jūs žinot, kad ten buvo mano automobilis?

Ji nusijuokė.

— Tokiam kaime kaip mūsų gandas labai greitai pasklinda. Čia nepasislėpsi. Jei ką ir norėtum paslėpti, visada atsiras, kas tau su džiaugsmu primins.

— Menkas malonumas.

— Ir taip, ir ne. Šiek tiek ramiau, kai žmonės rūpinasi vieni kitais.

— Jūs seniai čia gyvenat?

— Jau treji metai. Gimiau ir užaugau Stokholme. O jūs iš kur?

— Užaugau Smolande, o toliau gyvenimas prabėgo Stokholme. Kodėl jūs čia atsikėlėt?

Ji atsiduso, o gal pašniokštavo, sunku buvo suprasti.

— Tai nelengvas klausimas. Gal čia kalta krizė, kai tau sukanka keturiasdešimt. — Ji gūžtelėjo pečiais. — Atrodė, kad pats laikas pradėti ką nors nauja. Kai augau, šitas kaimas ir šita sodyba man buvo rojus. Vėliau pamačiau skelbimą, kad sodyba parduodama, atsirado viltis viską patirti iš naujo. Tą rojų parodyti dukrai. Aš — ekonomistė, apie žemės ūkį nieko neišmanau, taip ir kilo sumanymas įkurti čia viešbutį.

Andersui būtų buvę sunku įvertinti, ar ta moteris paprasčiausiai narsi, ar beprotiškai drąsi. Jeigu ji būtų prašiusi jo investicinės bendrovės paskolos, jis nedvejodamas būtų atsisakęs. Vieta toli nuo pagrindinių magistralių privalo būti kuo nors ypatinga.

— Ir kaip jums čia sekasi?

— Na, sezono metu visai neblogai. Atvyksta turistų iš užsienio, būna žvejų, medžiotojų, žmonių, kuriuos vilioja laukinė gamta. Ežere įveista lydekų, kitokių žuvų, pasitaiko tokių didelių, kad net maudytis baugu. Žvejai mėgėjai džiaugiasi, kad kimba. Kiti atvažiuoja tiesiog pabūti gamtoj, pro čia eina žygeivių takas, jie čia sustoja pernakvoti. Viskas vasarą. Bėda ta, kad aš nesuspėjau įrengti visų viešbučio kambarių, vasarą man jų labai prireiks. Mano dukrai nelabai patinka gyvenimas kaime ir dar taip toli nuo miesto. Jūs turite vaikų?

— Ne.

Andersas pasižiūrėjo į kairę jos ranką, bet vestuvinio žiedo nepamatė. Jeigu ji čia ryžosi atvažiuoti viena, tai jau būtų daugiau negu stebėtina.

Helena atsilošė fotelyje ir akimis apėjo kambarį — sienas, lubas, grindis.

— Kai buvau maža, jie tą kambarį vadino sale. Jis paprastai būdavo uždarytas, naudodavo tik ypatingom progom, sukaktuvėm. Visi susirinkdavo per Kalėdas.

Abu patylėjo, kai ji vėl prašneko, jis pajuto, kad jam jau įgriso jos klausytis.

— Aš sėdėdavau Velingbyje ir svajodavau, kaip jie ten švenčia Kalėdas. Visi gražiai apsitaisę, papuošta eglutė, uždegtos žvakutės. Ant grindų — kalėdinės dovanos. Tokios bus ir mano dukters Kalėdos — pamaniau, kai čia atsikėlėme.

Andersas tylėjo, neketino tuo pačiu atsilyginti už jos pasitikėjimą. Žinodamas savo bėdas, nebenorėjo klausytis kitų.

Helena susigriebusi nusijuokė dėl tokio savo atvirumo.

— Vaje, atleiskit už tą mano plepėjimą. Man jau tikrai metas ilsėtis. — Atsiduso. — Rytoj, deja, vėl bus darbo diena. — Jis pamanė, kad dabar ji atsistos ir išeis. Helena tebesėdėjo, ji kažko dvejojo. — Aš dar norėčiau paklausti — čia kažkas spėliojo, kad jūs — advokatas.

— Aš?! — tas klausimas jį tikrai nustebino.

— Atsirado tokių, kurie taip mano.

— Keista. Bet aš su niekuo daugiau nesikalbėjau, tik su jumis, kai čia atvažiavau. Ir kas čia toks galėjo?

Prisiminė, kad dar bendravo su Verneriu. Bet jam jis tikrai negalėjo pasirodyti esąs advokatas.

Jos veide pasirodė šypsena, ji numojo ranka.

— Nesvarbu, galit man ir nesakyti, aš tik džiaugiuosi, kad tas žmogus susilaukė pagalbos.

Situacija pasirodė keista.

— Gaila, bet aš čia nieko nesuprantu. O kas gi sako, kad aš advokatas?

Helenos šypsena dingo, ji pajuto, kad jis rimtai nustebo.

— Tai jūs tikrai ne advokatas?

— Ne.

— Kaip gaila.

Ką čia besakyti. Jis neketino aiškintis, kas jis iš tikrųjų toks. Norėjo grįžti į tą anonimo būseną, kurioj iki šiol buvo. Į tą patogų atsiribojimą nuo savęs.

— Aš tiesiog važiavau pro šalį. Atostogos ant ratų, rodos, taip yra sakoma.

— Aha, o aš pamaniau... įvyko kažkoks nesusipratimas. Ji čia ne pirmą kartą apsirinka. O ką jūs iš tikrųjų veikiat?

— Šiuo metu — nieko. Todėl ir turiu pakankamai laiko atostogoms ant ratų.

Vėl tarsi sugrįžo tai, nuo ko jis mėgino pabėgti. Ko jis čia teisinasi, kam išsisukinėja. Koks akivaizdus skirtumas — kad dar nors valandėlę galėtų pabūti tuo kitu, tuo pabėgusiu.

— Išeitų, kad jūs esate bedarbis. Ieškot darbo? Laikinai nedirbat?

Jis pritardamas linktelėjo.

— Darbo rinkoj dabar nelengva ką nors surasti. Aišku, priklauso nuo to, kokią turi profesiją. O ką jūs iki šiol dirbote?

Įsipainiojęs į tai, ko norėjo išvengti, jis ėmė ieškoti išeities.

— Esu dirbęs daug kur, šiek tiek kompiuterių versle, man būtų nelengva išvardinti, visko po truputį.

Ji pasižiūrėjo į laikrodį ir delnais pliaukštelėjo per fotelio ranktūrius.

— Man seniai jau laikas gulti, netrukus turėsiu keltis. Emeli autobusas sustoja aštuntą.

— Taip, ir man jau metas.

— Ne, ne, jūs, jeigu norit, pasilikit. Tik nepamirškite užpūsti žvakių.

— Aš jau irgi eisiu. Ta jūsų arbata jau pradeda veikti.

Jis padėjo puodelį ant stalo ir atsistojo. Abu ėmė pūsti žvakes. Jis žarstekliu dar pažarstė žarijas, pakilo žiežirbos, nuodėgulius sustūmę į kampą.

— Gal mokat meistrauti, dažyti?

Jis pasisuko į ją, Helena kalbėjo pasilenkusi prie žvakidės:

— Daug jums mokėti neišgalėčiau, bet kokiam mėnesiui darbo galėčiau pasiūlyti.

Toliau viskas dėjosi kaip siurrealistiniam filme. Jis tebežiūrėjo į žarijas. Toks pasiūlymas ankstesniajam Andersui būtų sukėlęs juoką, jis kaip nors turėjo nuslėpti tą pašaipią savo šypseną. Šiaip ar taip, prie židinio tupinčiam Andersui mintis pasirodė įdomi.

Mėnuo laisvės, atitrūkus nuo buvusio savęs. Pabūtų tarp žmonių, kurie nepirštų nuomonės, koks jis turėtų būti.

— O kiek jūs man sumokėsit?

Tas klausimas besivaipantį jo antrininką pašiurpino.

Po galais, Andersai, ko tu čia kvailioji?

— Labai jau kukliai, net bijau sakyt, kad neišgąsdinčiau.

— Aš sutinku, kiek pasiūlysit, tiek ir užteks. Man dabar truputį striuka, — jo atsakymas nuskambėjo įtikinamai, toks pat buvo ir naujas jo įvaizdis. Tas kitas Andersas su panieka prunkštelėjo ir kažkur dingo.

— Jūs rimtai? — paklaususi ji nudžiugo.

— Jei tik per daug iš manęs nereikalausit. Aš nesu joks meistras, bet namuose tekdavo šį tą prikalti. — Čia jis nemelavo — buvo pakabinęs keletą paveikslų.

— Sunkiausi darbai jau padaryti. Sienos, langai, durys jau sudėtos. Belieka užglaistyti, nudažyti, kai kur dar sudėti grindis.

Jiedu stovėjo, žiūrėjo vienas į kitą, abu nustebę, kad viskas taip netikėtai pasisuko.

— Na, matot, kaip gerai padariau, kad nusileidau pasižiūrėti, ko jums čia trūksta. — Ji ištiesė jam ranką. — Būsim pažįstami. Helena.

— Andersas.

— Malonu, Andersai.

Jie nusišypsojo vienas kitam, pasuko į prieškambarį, prie laiptų. Laiptai dar labiau girgždėjo nuo jų svorio, tik dabar tie garsai aidėjo kitaip.

— Tai kada man rytoj pradėti?

Ji nusijuokė.

— Pirmiau išsimiegokit, o tada žiūrėsim. Tas, kurį čia trečią nakties priimu į darbą, pirmą dieną gali miegot, kiek jam patinka.

Jis išsitraukė raktą ir atrakino savo kambario spyną. Ji nuėjo prie durų su užrašu PRIVATU.

— Tad iki rytojaus.

— Iki. Labos nakties.

Įėjęs į savo kambarį jis sustojo. Tebebuvo apsvaigęs nuo to, kas čia atsitiko, pamanė — ko gero, į tą arbatą ji dar kažko įdėjo, tik nepasakė.

Knygelė apie nykstančius augalus tebegulėjo ant lovos. Jis įdėjo ją į aplanką, o pats palindo po antklode.

Prieš užmigdamas prisiminė — vienalapis gedutis, nariuotoji ilgalūpė, pelkinė laksva.