15 skyrius

Mirusios Helgos Anderson namo prieangyje stovėjo jos dukterėčia Ana Karin. Ji jau buvo pasirengusi — apsiavusi aulinius, apsivilkusi striukę, pirštines sumurdžiusi į kišenes. Laukujės durys buvo praviros, pro jų tarpą ji pūtė jau šeštą cigaretę. Surūkė dviejų dienų normą, bet jaudulys nepraėjo. Helenos protrūkis ją labai įskaudino. Tai, ką ji pasakė — bjauru ir neteisinga. Už ką ji nusipelnė tokio įžeidimo? Ana Karin manė, kad jos — artimos draugės. Tiesa, jų pažiūros šiek tiek skirtingos, bet Helena nė karto nėra parodžiusi tos savo pusės, kurią iki šiol slėpė. Ji būdavo tokia nuolaidi. Ko ji čia taip staiga pratrūko? Šito Ana Karin niekaip nesuprato. Anksčiau Helena nebūdavo pikta, jos, rodos, niekas negalėjo išvesti iš kantrybės. O štai šiandien, kai jai labiausiai Helenos reikia, ši netikėtai ją užsipuola.

Verneris viešbučio registratūroj! Puikiai sugalvota Helenos provokacija. Tokia išdavystė! Baisus nusivylimas.

Ana Karin išgirdo, kaip trinktelėjo laukujės gretimo namo durys. Pasilenkusi į prieangio laiptelį užgesino cigaretę ir užrakino duris. Per kiemą jau iš lėto riedėjo Lasės automobilis. Ji nepaspartino žingsnio, tegul palaukia, be jos susitikimas su advokate ir laidotuvių biuro tarnautoju vis tiek neįvyks. Ji atsisėdo ant priekinės automobilio sėdynės ir užsisegė saugos diržą. Abudu tylėjo, nebuvo apie ką šnekėtis. Jų ginčą dėl kaštono ir keramikos dirbtuvės tegul padeda spręsti advokatė.

Išvažiavę iš kiemo, jie pasuko į kairę, Ana Karin žiūrėjo į viešbutį. Baltas pastatas su pikais drožinių ornamentais stovėjo ant kalvos, nuo kurios vėrėsi gražiausias kaimo vaizdas.

Anksčiau šios turtingos sodybos pastatai buvo tamsiai raudoni.

Helena su Martinu perdažė tik gyvenamąjį namą.

— Aš nebenoriu, kad šermenų kavą gertume viešbutyje. Užsisakysime bendruomenės namuose, kada mums bus patogiau.

— Bet kad jau sutarta — viešbutyje.

— Tai jau ne.

— Kodėl dabar jau ne?

— O todėl, kad taip reikia.

Lasė atsiduso. Jis pirštinėtais pirštais pastukseno į vairą. Sesuo nepanoro jam aiškinti. Helena atvirai parodė, kad ji nesugeba įsijausti į kito nelaimę. Ir dar tas Verneris — sėdi sau kaip niekur nieko. Įdomu, ar Helena seniai čia taip bendrauja, jai nieko nesakius. Dabar ji žinos — išvydo jos tikrąjį veidą. To ir reikėjo tikėtis. Ana Karin ir anksčiau pastebėjo — Helena mėgsta pagirti kaimo gyventojus. O iš pradžių, kai tik atsikraustė, skundėsi, aimanavo, kad čia jaučiasi kaip svetima. Žinoma! Jau pirmą savaitę jos vyras susikirto su santechniku ir su Olsonu, kurio laukas prieina prie ežero. Martinas pareikalavo, kad tas pašalintų šienainio ritinius, nes jie viešbučio svečiams gadina vaizdą. Kai Olsonas to nepadarė, jiems atrodė, kad jis tyčia taip. Ką jie išmano apie žemdirbio darbus ir vargą. Helena jai skundėsi, kad į jų restoraną mažai kas iš vietinių ateina pavalgyti. O kai Ana Karin jai patarė pagaminti kokių nors paprastesnių patiekalų, ji nepanoro jos paklausyti. Ne, Helenai nė kiek nerūpėjo prisitaikyti prie vietinių gyvenimo. Tegul kiti taikosi prie jos.

Ji dar prisiminė, kaip Helena kartą leptelėjo — „neišprusėliai“. Jie tada buvo ką tik atsikraustę. Komuna seną mokyklos pastatą, esantį už poros mylių, ketino paversti pabėgėlių prieglauda. Ne tik Ana Karin, bet ir daugelis kaimo gyventojų tada pasipriešino. Helena su Martinu, žinoma, buvo prie tų, kurie atsisakė pasirašyti protestą. O tos jų kalbos apie toleranciją, pareigą visuomenei! Galvoj nesutelpa, kaip jie taip sugebėjo veidmainiauti, švaistytis žodžiais, ypač Martinas, kai iškildavo koks ginčas. Ana Karin nematė jokio ypatingo jų atsidavimo visuomenei. Jiems rūpėjo tik viešbutis. Dėl tų pabėgėlių jų nuomonė rimtai išsiskyrė. Martinas ir Helena tvirtino, kad čia, Norlande, yra daug niekam nenaudojamos vietos. Ana Karin tada išvadino Martiną lengvatikiu, o pati buvo apkaltinta neapykantos skleidimu svetimšaliams. Ją suerzino tai, kad jie taip atkakliai neigia pačią problemą. Juk visi žino, kiek atsiranda įvairiausių konfliktų, kai tie pabėgėliai su savo keistais įpročiais ir elgesiu susiduria su šito krašto tradicijom. Mes tikrai per daug jiems nuolaidžiaujam. Jeigu tokiai Helenai tektų nuvažiuoti į svetimą šalį, kažin, ar ten ji galėtų daryti ir kalbėti, ką nori. Ir, apskritai, ką jie veiktų šitame kaime? Darbo čia ir saviems neužtenka, kai kurie jaunesni priversti kur nors išvažiuoti. Tegul tie svetimšaliai pasiieško sau vietos kitur, kur sąlygos geresnės. Prie Riksdago, pas tuos, kurie priėmė tokius imigracijos įstatymus. Šito ji, žinoma, niekada Martinui nesakė. Suprato, kad šiek tiek reiktų padėti tiems, kurie yra atsidūrę bėdoj. Bet į Švediją tikrai per daug visokių privažiavo.

Liūdna ir pikta, kad Helena mažai apie tai teišmano, bet jai vis dėlto pavyko su savo pažiūrom čia įsitvirtinti. Dejavo, vaikščiojo, skundėsi, kaip jai sunku tą viešbutį tvarkyti, bet vis tiek čia pasiliko, nors galėjo lengvai įsikurti kur nors kitur. Išsilavinusi, nepėsčia, jai būtų buvę nesunku susirasti darbo kitur. Kažin, ar ji supranta, kad galima visą gyvenimą nugyventi toj pačioj vietoj ir tenkintis tuo, ką turi. Gyventi taip, kaip nuo senovės čia gyveno tėvų tėvai, ir gerbti jų tradicijas. Kokią ji turi teisę vadinti mane neišprusėle? Dėl to, kad kitas nori išsaugoti tai, kas jam nuo amžių buvo sava? Per akis ir tų priverstinių pasikeitimų: juk nebeliko smulkesnių ūkių, daugelis turėjo išsikelti, prie miestų pridygo didžiulių prekybos centrų, per juos nyksta kaimo krautuvėlės. Dabar Anai Karin tenka važiuoti keletą mylių, kad nusipirktų puslitrį pieno.

Per trumpą laiką daug kas pasikeitė. Nėr ko stebėtis, kad žmonės laikosi įsikibę į tai, kas jiems dar liko.

Ana Karin nedaug ką čia tegali pakeisti, bet tam sklype, kuris jai priklauso, ji gali tvarkytis kaip nori.

— Aš pagalvojau, ar mums nereiktų atnaujinti tos Kulmiuro trobos miške.

Lasė tik pašnairavo į ją.

— O kam? Ar Verneris to prašo?

— Tą namą galėtume perleisti mūsų vaikams. Turėtų savo atskirą kampą, kai atvažiuoja mūsų aplankyti.

— Tu čia turbūt juokauji?

Ana Karin, užuot ką nors atsakiusi, atidarė rankinę, išsiėmė popierinę nosinaitę ir nusišnypštė.

— Negi tu manai, kad kuris nors iš mūsų vaikų panorės ten apsinakvoti? Tikriausiai seniai ten buvai ir nežinai, kaip toji trobelė atrodo.

— Taigi mes ją suremontuotume.

Ji apsidairė, akimis ieškodama šiukšlių maišelio, bet jo neradusi nosinę sugniaužė saujoj.

— Būtų pigiau tą laužą sulyginti su žeme ir pastatyti kokį nors namą. Tik iš kur tų pinigų? O kur Verneris eitų, ar tu pagalvojai?

Ana Karin akimis nulydėjo priekiniu stiklu bėgančią vandens srovelę. Šitą klausimą ji jau buvo girdėjusi iš Helenos ir iš tų, kuriems vakar suspėjo paskambinti. Ji tikėjosi kaimynų pritarimo, bet nesusilaukė. Manė, kad jie parems ją, kai užuolankom užsiminė apie Vernerį. Tačiau vieni atlaidžiai pasišaipė iš tų Vernerio signalų, kitas net pagyrė, kad per laidotuves Verneris padėjo panėšėti karstą, dar kita moteris pasakė, kad su įdomumu perskaitė jo iškabintą skelbimą lentoje prie bažnyčios.

Ana Karin nesitikėjo, kad niekas tam Verneriui per daug nepriekaištaus. Nusprendė tą klausimą kol kas atidėti, bet jau po tokio Helenos akibrokšto Vernerio iškeldinimas pasidarė jos principo reikalas.

— Mes su vaikais dar pasišnekėsim apie tą namą. Juk ir jie galėtų prisidėti.

— Abejoju, mano vaikai prie to tikrai neprisidės. Kam jiems ta laužyne, juk jie apsistoja pas mus, kai atvažiuoja.

Ana Karin vėl panoro užsirūkyti, gaila, kad nebeturi savo automobilio. Mašiną prarado per turto dalybas prieš aštuonerius metus. Ana Karin džiaugėsi atsikračiusi to savo žmogaus, kuris ja važinėdavo. Šiaip ar taip, automobilio buvo gaila. Pati stebėjosi, kad taip ilgai su tuo nevykėliu galėjo iškentėti, pripratimas — kaip antras prigimimas. Kiekvieną savaitgalį tas jo girtuokliavimas paversdavo pragaru.

Jos vaikai — nuo pirmojo vyro, tada ištekėjo būdama aštuoniolikos. Tos vedybos nuo pat pradžių buvo gryniausia nesąmonė. Jaunos, neužgrūdintos širdys neįstengė atsispirti pagundom, kurios po vestuvių turi būti užgniaužiamos. Dėl pačios nuodėmių ji kaltino savo jaunystę. Bet kad jos vyras susiplaktų su artimiausia kaimyne — šito jau buvo per daug, ji pati užklupo juos, o tada jų santuoka iširo. Vaikai augo jausdami skaudulį, kuris lieka, kai tėvai išsiskiria. Jų tėvas jau seniai antrąkart vedęs, prisidirbo krūvą naujų vaikų ir gyvena kažkur Geteborge.

Vienatvė kartais ją taip prislegia, tiesiog dusina. Ypač vakarais, kai sutemsta, ir niekas negrįžta namo. Vienui viena, palikta likimo valiai. Visi seniai ką nors susiradę, o ji — viena kaip pirštas. Vis rečiau susilaukia kieno nors trumpalaikės malonės.

Prie advokatės kontoros Lasė sulėtino greitį ir įvažiavo į stovėjimo aikštelę, sustojęs išlipo iš automobilio ir nuėjo prie durų, net nepalaukęs, nepažvelgęs, ar ji eina iš paskos. Ana Karin tebesėdėjo automobilyje. Staiga pajuto, kad tuoj pravirks.

Kai jie čia sutvarkys visus reikalus, Lasė sugrįžęs viską papasakos savo Lisbetei. Abu susės toj savo miesčioniškoj virtuvėj, gurkšnos arbatą ir aptarinės, kas, kur, kaip, apsitars, ką darys toliau arba šiaip pasikalbės apie gyvenimą.

Ana Karin viso to neturės.

Niekas jos neišklausys, niekam ji nepasiguos.

Nebenueis čia pat per kelią ir pas Heleną.