26 skyrius

Tiesa tampa kelrodžiu tik tada, kai pasiklydęs žmogus įsiklauso. Nustoja kovoti su pasauliu, o trūkumų ima ieškoti savyje. Helena dėjo daug pastangų, kad tik to nereiktų daryti. Gal žmogaus charakteris ir yra visokių išsisukinėjimų, atsikalbinėjimų suma. Ji pati pasirinko tokį savo aklumą, o kai jos saviapgaulė išnaudojo visus įmanomus kelius, teliko vien tik praraja. O ten, gelmėje, skausmas buvo nebepakeliamas. Gal tik tokioj bedugnėj atsidūręs ir gali pakeisti savo mąstymą. Negi mintis ir tegali atsispirti nuo tokio prarajos dugno?

Helena, įrėmusi kaktą į lango stiklą, stovėjo tame pačiame palėpės kambarėlyje, kuriame gyvendavo savo vaikystės vasarom. Žiemą toji palėpė būdavo tuščia, nyki ir šalta, laukdavo, kol ji sugrįš. Išvykdama į miestą viduriniame komodos stalčiuje, kuris buvo išklotas popierium, ji palikdavo sulankstytą lapelį. Palikdavo tarsi paslaptį, tas lapelis saugodavo jos valdas iki ateinančios vasaros. Kai vėliau, jau suaugusi, Helena pajusdavo baimę, prisimindavo tą kambarėlį su pageltusiais gėlėtais tapetais. Tai buvo saugumo įvaizdis. Visada reikia turėti tokį popierėlį kokios nors komodos stalčiuje. Žalsvas, baltais taškeliais, taip sulankstytas, kad tiktų stalčiaus kampeliui. Velingbyje, kur ji gyveno su motina, tai būtų neįmanoma, ten kartais pritrūkdavo net paprasčiausių paklodžių. Komodos stalčiuje ten nieko nepaslėpsi.

Paskutinį kartą iš šito kaimo Helena išvažiavo būdama dvylikos, tada dar nesuvokė, kokią didelę sielos dalį čia palieka. Ji nuolat šio krašto ilgėjosi. Tą vaikystės sodybą prisimindavo kaip prarastą rojų. Atsiradusią tuštumą užpildydavo vaikystės dienų ilgesys. Toks stiprus, kad ji galiausiai čia sugrįžo. Tačiau tų žmonių, kurių ji ilgėjosi, jau nebebuvo. Kai su jais atsisveikino, nežinojo, kad tai jau paskutinis kartas.

Ji vėl stovi čia, toj pačioj vietoj, kuri buvo tapusi jos priebėga, savotišku inkaru. Joks popierėlis, įspraustas į stalčiaus kamputį, nepaslėps to, kad ji melavo pati sau ir jaučia, kad kažkur pusiaukelėj pasiklydo.

Kur ta jos šviesi svajonė apie Šeimą? Troškimas kada nors turėti tai, ko jai visada trūko. Tokia svajonė atsirado tada, kai ji dar buvo maža, bet neturėjo vaikystės. Kas tuomet buvo atsakingas? Ji manė — ateis laikas, ji pati galės pasirinkti, ir viskas bus kitaip. Darni šeima — štai kur gyvenimo tikslas. Šitaip ji galvojo būdama dešimties ir dvidešimt penkerių, šitaip galvoja ir dabar, kai jai per keturiasdešimt. Tas jos troškimas buvo toks natūralus, toks paprastas, jog, rodės, ji nesutiks jokių kliūčių. Jos troškimo neįveiks nei apėmusi frustracija, nei dingusi aistra Martinui, nei jos jausmų sumaištis. Bet sielos gelmėj vis dėlto jautė — jeigu tik prasidės alinantys konfliktai, jų santykiai iširs. Tik meilė tarp mamos ir tėvo niekada neužges, bent jau jos širdyje, kitaip sugriūtų jos tikėjimas.

Todėl ji ir vaizdavosi, kad jų tarpusavio meilė vis dar egzistuoja.

Tačiau taip nebuvo.

Gal tos meilės neliko tada, kai gimė Emeli ir viską užgožė kasdienybė, kurią reikėjo kaip nors įveikti, para pavirto bergždžiom papildomo laiko paieškom. Iš pradžių jiedu kits kitam stengėsi nenusileisti, bet abu ilgainiui taip išvargo, taip nusiplūkė, kad pradingo noras intymiai suartėti. Jų pokalbiai trumpėjo. Vakare kiekvienas užmigdavo jau atitolęs nuo kito. Galvoje buvo tik viena mintis — kai tik jiedu pasieks savo tikslą, viskas bus kaip buvę, visi jausmai turės sugrįžti. Galų gale ji įsitikino: jų jausmai vis labiau blėsta, o patys užsiėmę vis kuo nors kitu.

Kur pasidėjo trokštamas tikslas, apie tai ji giliau nesusimąstė.

Heleną nupurtė drebulys, tvirčiau susisiautę megztinį. Kambarys atvėso, ji tik dabar pajuto, kad jai šalta. Kiek atsimena, čia visada būdavo vasariškai tvanku, todėl ir panoro čia pabūti. Tarp to, kas buvo, ir to, kas jos laukia.

Ji negalėjo net pagalvoti, kad kada nors gali būti kieno nors atstumta. Palikta likimo valiai. Tačiau jis pametė ją, susirado kitą. Štai ji visą pusmetį kenčia tokį pažeminimą. Dėl jų skyrybų kaltas tik Martinas, tik jis, o ne kas nors kitas. Taip ji galvojo. Vakar, kai jis čia stovėjo priešais ją, teisybė išlindo kaip yla iš maišo. Persikėlimas čionai iš Stokholmo buvo tik mėginimas išsivaduoti. Jos sprendimas, kurio nereikėjo daryti. O juk ji iš pat pradžių nujautė, kad Martinui Norlandas nepatiks.

Kai Helena nusileido žemyn, Andersas jau buvo užkūręs židinį. Vernerio paveikslą buvo pastatęs ant židinio atbrailos ir užplikęs arbatos, ji nudžiugo ant staliuko tarp dviejų fotelių pamačiusi ir jai skirtą puodelį.

— Štai ir jūs, norėtumėt arbatos?

— Mielai.

Ji atsisėdo į fotelį, jis pasilenkė ir įpylė arbatos.

— Dar liko trys sumuštinių tortai, jei esate praalkus. Jie nespėjo pavalgyti, kol Verneris čia pasirodė.

Andersas vaizdingai papasakojo, ką girdėjo ir matė per tą šermenų kavą. Helena net nusikvatojo, pati stebėdamasi, kad, nepaisant visų išgyvenimų, prastos savijautos, ji dar sugeba juoktis. Stebėjosi ir tuo, kad sykiu juto palengvėjimą.

Jiedu dabar ramiai, patogiai sėdėdami gurkšnojo arbatą ir tylėjo. Kai židinys priblėso, Andersas atsistojęs įdėjo porą malkų. Ugnis kibo į šakalius, šie netrukus užsiliepsnojo. Andersas stabtelėjo prie paveikslo, pirštu švelniai perbraukė per kaštoną.

— Tas medis iš tiesų nuostabus, tikro menininko darbas.

Helena linktelėjo.

— Nunešiu jį Anai Karin, kai šiek tiek apsiramins, tas paveikslas tikriausiai vertingas.

Andersas grįžo prie stalo ir vėl atsisėdo.

— Manau, kad tokį pardavus ji galėtų nusipirkti automobilį. Rodos, minėjot, kad jai reiks automobilio, jeigu Lasė su Lisbete iš čia išsikraustys?

— Negi tas kaštonas toks vertingas?

— Taip. Jis tikrai vertas automobilio. Jeigu jūs norėtumėt, galėčiau su ja pasikalbėti.

Jis pažvelgė į Heleną, bet ji neturėjo jėgų analizuoti jo žvilgsnio. Tegul jis kalbina tą Aną Karin, jei taip nori, ji tik apsidžiaugs, kad jai nebereiks to daryti.

Andersas padėjo puodelį. Įdėmiai pažvelgė į ją, tarsi norėdamas kažką pratarti, bet nesiryždamas. Kaip žmogus, kuris turi ką pasakyti, bet nežino, nuo ko pradėti.

— Kas yra?

Jis krenkštelėjo, delnu prisidengdamas burną.

— Dar norėjau pasakyti vieną dalyką, susijusį su Verneriu, tada, kai mes buvome pas jį.

Andersas ištiesė ranką prie puodelio, nes jam reikėjo ko nors įsitverti.

— Pamenat tą dieną, kai čia atsiradau?

— Taip. O ką?

— Prieš tai visą naktį praleidau Sundsvalio ligoninėj.

— Kodėl?

— Mano automobilis nuskriejo nuo kelio.

Ji pažvelgė į tą langą, prie kurio tąsyk stovėdama pirmą kartą pamatė Andersą. Jis tada užsimerkęs tūnojo savo automobilyje.

— Ne tas, iš to, kuriuo tada važiavau, liko tik metalo krūva.

— Viešpatie, negali būti. Jus gelbėjo angelas sargas.

Andersas sulaikė savo šypseną.

— Galbūt, bet tai nebuvo... nelaimingas atsitikimas.

— Kaip tai suprasti?

Jis nesiryžo atsakyti, žiūrėjo į puodelį, Helena pajuto, kad jau įgijo Anderso pasitikėjimą. Tokį trapų, tik jis dar nesiryžta jo parodyti.

— Tai kaip ten atsitiko? Kodėl?

Andersas gūžtelėjo pečiais.

— Aš ir pats nežinau, neprisimenu, ką tąsyk pagalvojau. Nebesuvaldžiau savo jausmų. — Jis kiek patylėjo ir kalbėjo toliau: — Mane buvo apsėdusi mintis, kad viskas beprasmiška, kad niekas nebesvarbu. Kai čia atvykau, pradėjau dažyti tuos kambarius, kažkas atsitiko. — Jis skėstelėjo rankomis nežinodamas, kaip tai paaiškinti. — Aš pats nesuprantu, negaliu paaiškinti. Gal priežastis labai paprasta — ėmiausi darbo, kurio nebuvau daręs, ir mano mintys pasikeitė. Pokalbiai su jumis, Verneris, Emeli, pats nežinau, bet kažkas mano viduj pasikeitė.

Jis parodė pirštu sau į kaktą.

Helena atsilošė fotelyje, žiūrėjo į jį. Andersas, priešais ją sėdintis vyriškis, — ne toks jau paprastas žmogus. Ir štai jis pateko, atsirado ne kur nors kitur, o čia, pas ją.

— Vadinasi, tai, ką Verneris kalbėjo apie jus, yra tiesa?

— Taip, nors pačiam dabar nesitiki.

Helena pažvelgė į ugnį. Pakeisti galvoseną yra menas, didžiulis menas.

— Ir apie mane jis pasakė teisybę, tik aš dar nebuvau pasirengusi to išgirsti.

Ji dabar žiūrėjo į žydintį Vernerio kaštoną. Pasaulis yra toks, kokį mes atrandam, arba pasidaro toks, kokiu jį paverčiant. Taip kalbėjo Verneris.

Gal tai nėra visai paprasta?

O gal priešingai — tai visų sunkiausia.