16 skyrius

Kažkoks kambarys nežinia kur. Namas lyg ir jos, bet viskas nepažįstama. Ji žino, kad kažkur čia turėtų būti aukšto slėgio plovimo įrenginys, bet nebeatsimena, kur yra rūsys. Iš tikrųjų ta aukšto slėgio mašina yra kiaulė, ji jau kelintas mėnuo uždaryta dėžėj ir iki šiol negavusi ėdalo. Tačiau jai pašert Helena dabar neturi laiko. Ji stovi kambario vidury, kažko lūkuriuoja, apsivilkusi balta senovine siuvinėta suknia. Helena pilna kažkokio nesuprantamo laukimo.

Vienas kambario langas atviras, lauke — akinanti, geltona kaip auksas šviesa. Plaikstosi permatoma užuolaida. Helena negalėtų pasakyti, kodėl ją pasiuvo tokią ilgą. Užuolaida vilnija tarytum banga. Grindyse staiga atsiveria plyšys, pro jį išsirango daili gyvatė. Nuo šviesos, kuri krenta pro langą, gyvatės žvynai mainosi raudona ir oranžine spalva. Ji tarsi vilioja Heleną prie kažkokių durų, kurios labiau primena angą. Helena nujaučia, kas jos laukia, ji pritupia, kad galėtų pralįsti vidun, ten pamato akmeninius laiptus, vedančius į rūsį. Ilga jos suknia kabinasi už laiptelių. Gyvatė vinguriuoja iš paskos, Helena jaučia jos artumą, rodos, prie pat sprando kaišiojamą liežuvį. Ji net žino, kad gyvatė — tai jis, ją apima geismas. Kūnas net virpa iš susijaudinimo. Ji pasitiki tuo gyvūnu, ir jie pradeda žaisti. Netrukus ji pajunta jo rankas, jis apglėbs ją, ims jos geisdamas glamonėti, ji trokšta atsiduoti užplūdusiai aistrai. Jaučia, kaip jis...

Mama.

Helena krūptelėjusi prabudo. Kambaryje buvo šviesu, šalia lovos stovėjo Emeli, dar nenusivilkusi striukės ir su kuprine rankoj.

— Tu miegi?

Helena atsisėdo.

— Kiek dabar valandų, mudvi pramiegojom?

— Mama, dabar jau penkios po trijų.

— O Dieve, aš maniau — tik pagulėsiu, bet, matyt, užmigau.

— Tavo paakiai ištepti.

Emeli išėjo, o Helena perbraukė pirštais sau per paakius. Pažvelgė į laikrodį — išmiegojo net keturias valandas.

Helena, nusivaliusi veidą, nusileido laiptais į apačią. Tuo metu kaip tik iš lauko įžengė Andersas. Ji šiek tiek sutriko, pamačiusi tą patį mėlyną kombinezoną, kurį anksčiau dėvėjo kitas žmogus.

— O! Kaip sekasi?

— Gerai, nudažiau pirmo kambario sienas, netrukus prikalsiu grindjuostes. Aš tik norėjau pasidaryt sumuštinį.

— Žinoma, atleiskit, tai aš turėjau jums paruošt pietus. Įklimpau į savo buhalteriją.

Ji nuskubėjo pirma jo į virtuvę. Nesmagu, kad pasirodė tokia nerūpestinga. Neprisimena, kad vidurdienį būtų kada miegojusi.

— Iškepčiau omletą, jei norėtumėt.

— Ne, ačiū, tik suvalgysiu kokį sumuštinį ir grįšiu prie savo darbo. Norėčiau viską nudažyti, kad per naktį pirmas sluoksnis išdžiūtų. Rytoj užtepčiau antrą, ir kambarys būtų baigtas.

Ji nusišypsojo.

— Oho, jūs, kaip matau, rimtas meistras.

— Kai reikia, susiimi. Žinoma, prieš tai perskaičiau dažų instrukciją. O šiaip man toks darbas patinka.

Ji atidžiau į jį pasižiūrėjo. Ne toks jis buvo, kai vakar čia atvažiavo, šiandien visai kitas žmogus. Net akys guvesnės.

— Štai, imkite.

Andersas iš jos rankų perėmė ir padėjo ant stalo sviestą, sūrį, kumpį. Paskui priėjo prie duoninės, jai buvo malonu matyti, kaip jis paima duoną. Su juo bendrauti buvo paprasta. Persimesdami po žodį kitą, jiedu pasidarė sumuštinių, Helena išėmė iš šaldytuvo silpno alaus. Paskui abu susėdo prie stalo.

— Tai kaip tos buhalterijos reikalai? — jis atsikando sumuštinio.

— Šį mėnesį dar šiaip taip išsiversiu. Dabar nelengvas metas, bet nuo birželio viskas pajudės.

— Tai jūs čia per vasarą viena pati?

— Liepą, rugpjūtį pasisamdau virėją. — Ji nenorom pažvelgė į Anos Karin namus. — Dar turėjau tokią pagalbininkę, prireikus pasišaukiu, bet su ja ryšiai, matyt, nutrūko.

Jis kilstelėjo antakius, tarsi klausdamas, kodėl.

— Kol kas dar neaišku, ar ji toliau čia dirbs. Gal norėtumėt kavos?

— Ačiū, ne. — Jis kramtė ir žiūrėjo pro langą. — Tarp kitko, aš buvau užlipęs į viršų, ką jūs ten manote įrengti?

— Ten, kur būdavo šienas? Pertvarkius stogą, ten galėtų būti konferencijų, susirinkimų patalpos, bet kol kas man būtų per brangu. Pasiliksiu ateičiai.

— Būtų gražu ten išsaugoti medines sijas, pastoges.

— Sutinku, aš žinau.

Pritardamas jis net palinko į priekį.

— Jei čia būtų konferencijų patalpos, atsirastų daugiau užsakovų, išplėtotumėt verslą, dabar, kaip suprantu, jūsų klientūra — turistai, sezoninis verslas. Bet jeigu ten būtų įrengtos didesnės erdvės, užbaigti visi viešbučio kambariai, potenciali jūsų apyvarta būtų... — jis staiga nutilo, jo dažais ištepliotos rankos, ką tik energingai mostagavusios, nusileido ant kelių. — Gal čia jau nebe mano...

Jo žvilgsnis prigeso, jis tarsi susigėdo, kad braunasi į svetimus reikalus.

— Ne, ne, jūs teisus. Aš, laikui bėgant, užsidirbsiu, tas patalpas tvarto pastogėj būtinai panaudosiu, bet dabar tai neįmanoma.

Kramtydamas paskutinį kąsnį, jis atsigėrė alaus:

— Ačiū už sumuštinius. Eisiu toliau darbuotis.

Pakilęs nuo stalo uždengė dangteliu sviestinę ir padėjo atgal į šaldytuvą, į tą vietą, iš kurios ji buvo paimta. Tai buvo taip natūralu ir paprasta, kad Helena liko sėdėti. Tik žiūrėjo, kaip jis visa kita nukrausto nuo stalo, sudeda į šaldytuvą, atidaro indaplovę. Ką ji dar apie jį žino?

Pirmasis įspūdis apie tą žmogų buvo visai kitoks. Kažkoks prislėgtas, paniuręs, o dabar — gyvybingas ir pasitikintis savimi. Ta vyrų savybė jai visada atrodė patraukli, žadino smalsumą.

Tarpdury jis dar stabtelėjo ir atsigręžęs pasakė:

— Pasimatysime vėliau. Iki.

— Vakarienė septintą, ar bus gerai?

Jis linktelėjo, nusišypsojo:

— Puiku. O ką mes gaminsime?

Kai Andersas išėjo, Helena išėmė iš šaldiklio kiaulienos nugarinės. Jie buvo sutarę iškepti ją orkaitėje su bulvėm. Per langą matė, kaip jis eina per kiemą ir dingsta buvusiame tvarte. Atgijęs mėlynas kombinezonas. Tai priminė jai Emeli melą šį rytą, viskas laikui bėgant praranda savo tvarumą. Kur toji netvarumo priežastis? To ji nežinojo.

Tolumoje pasirodė automobilis, netrukus įsuko į Andersonų kiemą — sugrįžo Lasė su Ana Karin. Vos tik automobilis sustojo, Ana Karin išlipo ir sparčiai nudrožė į savo namą. Lasė dar kiek pasėdėjo automobilyje, neskubėjo išlipti. Jo žingsniai nebuvo tokie tvirti kaip vyresnės sesers.

Helena atsiduso ir nuėjo į registracijos kambarį. Metas imtis kasmėnesinės mokesčių ataskaitos, atsisėdo prie kompiuterio. Ekrano užsklandoje raitėsi, lankstėsi įvairių spalvų parabolės, staiga prisiminė sapną. Pastaruoju metu ji dažnokai sapnuodavo erotinius sapnus. Jie šiek tiek ją stebino, manė, kad tas potraukis yra užgesęs. Jau ne vienus metus intymus jos ir Martino gyvenimas buvo virtęs tarsi kokiu dirvonu. Bet ji dar tikėjo, kad visa tai laikina, susitvarkys, kaip ir daugelis kitų dalykų. Jiedu tiesiog per daug dirba, išvargina įtampa, baimė, kad Emeli neprabustų. Visada randa kuo pasiteisinti, kam nors suversti kaltę. Iš pradžių jiedu į tai žiūrėjo ramiai, per daug nekreipė dėmesio. Bet ilgainiui pasidarė aišku, kad tie pokyčiai tapo reikšmingi.

Pirmaisiais santuokos metais jiems užtekdavo žvilgsnio, švelnesnės glamonės. Ir jie suprasdavo vienas kitą. Seksualumas buvo tarsi kelionė, kupina nuotykių, malonių pojūčių ir džiugių atradimų. Intymių valandėlių vieta, nepriklausoma nuo aplinkinio pasaulio. Vėliau, sunku tiksliai pasakyti, nuo kada tai prasidėjo, atsirado trikdantis jų paslaugumas vienas kitam. Dirginantis poreikis, noras iš anksto užsitikrinti, kad užuomina susilauks pritarimo, o laikas bus tinkamai parinktas. Spontaniškai, staiga užsiliepsnojus, jau nieko neišeidavo. Intymus gyvenimas tapo beaistriu susitarimu. Iš anksto suplanuota ir kalendoriuj pažymėta priederme. Erotika buvo nukelta tik į penktadienio ar šeštadienio vakarą, kai nešvarūs drabužiai sumesti į skalbinių pintinę, dantys išvalyti ir metas gulti. Palįsti po antklode ir tikėtis stebuklo. Jiedu tai darė jau iš įpratimo, viską suplanavę. Toks nuoseklumas vis labiau šaldė jos geismą. Ji ilgėjosi buvusio natūralumo. Tačiau jautėsi dėkinga už tą Martino teikiamą pastovumą, bet tas jausmas buvo kažkoks dvilypis, prieštaringas, jai kėlė kaltės ar gėdos pojūtį. Dėl to dvilypumo sumažėjo ir jos dėkingumas. Ji visada troško, kad būtų užklupta netikėtai, kad jos aistra būtų pažadinta staiga, nelauktai, čia ir dabar, kad jos partneris nesivaldytų. Helena vaizdavosi, kad ji tebėra nepriklausoma, niekam neįsipareigojusi, kartkartėm geisdavo, kad kokios nors vyriškos rankos ją taip įaudrintų, kad nors kartą galėtų atsiduoti be jokios atodairos. Tačiau Martinas buvo ne iš tų, kurie neįstengia susivaldyti. Jis buvo gerai išauklėtas, iš anksto pasakydavo, ko nori, o ji tetroško tik viena — gerai pasimylėti.

Kuo toliau, tuo blogiau. Stiprėjo platoniškas pasitikėjimas ir prisirišimas, o seksualinis potraukis menko. Ji drovėjosi ne savo kūno nuogumo, o slapčiausių savo fantazijų. Atsirado vidinis cenzorius, kuris gražią ir švarią jų meilę saugojo nuo gašlios, nepadorios aistros. Galiausiai jos geismas visai nurimo. Ji net nepasigedo jo. Tarytum užsklendė savyje tą nebenaudojamą intymiąją dalį, užrakino lyg kokį stalčių su nebereikalingais daiktais. Jų santuokai nutrūkus, geismas retkarčiais prabusdavo, vadinasi, dar buvo gyvas. Dabar ji buvo iš tikrųjų laisva ir tų savo aistrų galėjo nebevaržyti.

Bent jau sapnuose.

Ji žvilgtelėjo į savo pirštus virš kompiuterio klaviatūros. Ant kairės rankos bevardžio piršto jau nebebuvo to įdubimo nuo vestuvinio žiedo. Ta žymė jau buvo pranykusi. Liko tik apmaudas, pyktis, toks pat, koks ir buvo. Tarsi koks kuolas, įkaltas jai į širdį, ji buvo prie jo pririšta ir beviltiškai laukė geresnių laikų. Dabar Helenai toptelėjo, kad ją yra sukaustęs pats laukimas: jeigu geresnis, permainingas laikas netikėtai pasibelstų, ji neįstengtų atidaryti durų. Tai atstumtos moters pažeminimas, pavirtęs galbūt pelnyta jos bausme.

Kažin, ar jų bendro gyvenimo metai dar kada nors jai atrodys kaip neryškus ir nereikšmingas epizodas. Ar ji galės tai pamiršti kaip kažkur paliktas pirštines?

Buvo lygiai šešios, mokesčių ataskaita sutvarkyta. Užlipusi į viršų, Helena nusiprausė, persirengė, kiek ilgiau nei įprastai užtruko prie drabužių spintos. Šis vakaras buvo kitoks, ji laukė jo nerimaudama, buvo atpratusi vakarieniauti vyriškio draugijoj. Pagaliau ji nusileido į apačią, pasipuošusi juodai gėlėta „Marimekko“ firmos prijuoste. Virtuvėj pradėjo lupti bulves.

— Emeli! Šiandien vakarieniaujam septintą.

Ji pasižiūrėjo į laiptus, bet iš viršaus niekas neatsiliepė.

— Emeli!

— Taip, girdžiu.

— Su mumis valgys ir Andersas, mūsų dažytojas.

— Okei.

Andersas savo vonios kambaryje prausėsi po dušu. Jam prieš pusvalandį grįžus po savo dienos darbų, jie persimetė keliais žodžiais. Ji nori nenori turėjo sau pripažinti, kad jam čia esant ji pažvalėjo. Praeitis, kurią ji kasdien naršydavo, jau nebeatrodė tokia reikšminga, jos mintys pakrypo kita linkme — pagaliau pajudėjo tvarto remontas.

Čia ji išgirdo į kiemą įvažiuojantį automobilį. Pro langą pamatė furgoną su užrašu „FedEx Express“, nustebusi nuėjo atidaryti laukujų durų. Automobilio su šitokiu užrašu ji nebuvo mačiusi nuo to laiko, kai dar dirbo Stokholme. Furgonas sustojo. Iš kabinos iššokęs vyriškis sparčiu žingsniu priėjo prie galinių automobilio durelių.

— Sveiki, turiu paketą Andersui Strandbergui, čia — Lindgreno viešbutis. Taip?

— Taip.

Jis atidarė galines dureles ir iškėlė didelį paketą.

— Ar galėčiau jį palikti verandoj?

— Žinoma. O kas jame yra?

— To aš nežinau.

Jis užlipo laipteliais ir iš kišenės išsiėmė elektroninio parašo prietaisą.

— Man reikia, kad jūs čia pasirašytumėte.

Ji pavingiavo savo pavardę, kurjeris grįžo prie automobilio, įlipo į kabiną ir išvažiavo, dingo taip pat greitai, kaip buvo atsiradęs. Ji nulydėjo automobilį akimis. Paskui apžiūrėjo paketą. Pamėgino pakelti. Ne toks sunkus, kad negalėtų panešti.

Andersas jai atidarė duris. Juosmenį apsisupęs rankšluosčiu, plaukai šlapi, varvantys. Helenos žvilgsnis savaime nuslydo jo kūnu. Anderso oda buvo pašiurpusi nuo vėsos, kiek žemiau kairio peties — ryški mėlynė. Krūtinė apžėlusi tamsiais, garbanotais plaukais, kai kur jau žilstelėjusiais, ant jų blizgėjo vandens lašeliai. Ji sutrikusi pažvelgė jam į veidą. Pusnuogis jis atrodė visiškai svetimas.

— Čia jums atvežė, — ji parodė į paketą ir jau buvo beeinanti prie laiptų.

— O, kaip gerai, buvau užsisakęs šiokių tokių drabužių. Tik jums nereikėjo nešti.

— Aš įpratus, nesu tokia išlepus.

— Žinau, bet šį sykį tikrai be reikalo. Tuoj apsirengsiu ir nusileisiu.

Helena lipdama laiptais išgirdo, kaip užsidarė jo kambario durys, ir sustojo. Tas netikėtas siuntos pristatymas ją šiek tiek suglumino. Susikurtą Anderso įvaizdį sujaukė tas „FedEx“ automobilis. Drabužius jam tikriausiai išsiuntė dar šįryt, ir ne bet kaip, o greitąja siunta. Kaip čia taip? Žmogus sutinka dirbti už jos pasiūlytą varganą atlygį ir čia pat švaisto pinigus tokiam prabangiam prekių pristatymui. Čia panašiai kaip su jos mama. Toks elgesys Helenai buvo gerai pažįstamas. Jos motina žaisdavo bingo loto, mažai galvodama, kuo tai gali baigtis, pinigų, kuriuos ji vos ne kasdien išleisdavo, joms būtų užtekę vakarienei.

Ji grįžo į virtuvę lupti bulvių. Kilusi abejonė šiek tiek prigesino jos nuotaiką. Martinas dažnai kritikuodavo tokį jai būdingą nepasitikėjimą žmonėmis, kol šie galutinai išblaško jos abejones. Ši savybė Helenai buvo reikalinga vaikystėj, tačiau kartais trukdydavo bendrauti, kai tapo suaugusi. Tą abejonę ji dabar stengėsi nuvyti šalin. Bent jau šįkart negalės sakyti, kad Martinas buvo teisus.

Jos mintis nutraukė beldimas į laukujės duris. Helena žvilgtelėjo į laikrodį, padėjo į šalį nebaigtą lupti bulvę ir pasilenkusi stvėrė virtuvinį rankšluostį. Tebelaikydama jį nuskubėjo atidaryti durų. Nustebo ant laiptų pamačiusi Lisbetę, už jos prietemoj stovėjo Lasė. Jų pasirodymas čia buvo netikėtas, Heleną net apėmė nerimas. Gal Ana Karin bus pasakiusi jiems apie tą nemalonų jų pokalbį, gal juos tai supykdė? Ji giliai įkvėpė oro, kad apsiramintų.

— O, labas.

— Labas, Helena, nesi labai užsiėmus, gal surastum valandėlę laiko?

— Žinoma, įeikite, aš tik pradėjau ruošti vakarienę.

Lisbetė atsigręžė į Lasę. Tas stovėjo susikūprinęs, rankas susikišęs į striukės kišenes. Matyt, šio vizito iniciatorė buvo Lisbetė, o Lasė atrodė abejingas. Galiausiai ir jis užlipo laiptais, Helena pasiūlė jiems nusivilkti striukes. Jiedu tikino užėję tik trumpam. Nenusivilks, tik prieangyje paliks savo guminius batus, Helena pakvietė juos į virtuvę.

— Gal galėčiau jums ko nors pasiūlyti?

— Ačiū, ne, mes tik norėjom šiek tiek pasišnekėti.

Helena vėl pajuto savyje buvusį Šešėlį. Jautrios jos antenos signalizavo apie kažkokią bėdą. Ji nusisuko nuo kaimynų, nurijo seiles ir padėjo į šalį rankšluostį.

— Tai gal atsisėskim.

— Taip, galime trumpai prisėsti.

Jie susėdo prie stalo. Helena vienoj pusėj, Lasė su Lisbete — kitoj. Lasė, vengdamas Helenos žvilgsnio, žiūrėjo į langą. Andersonų kieme buvo matyti apšviesti langai. Helena sunerimusi laukė klausydama savo širdies plakimo.

Lisbetė, droviai šyptelėjusi, prašneko:

— Mes, rodos, nesam artimiau pažįstamos, bet man... ir Lasei reiktų su tavim pasišnekėti.

— Gerai.

Lisbetė pažvelgė į savo vyrą, Lasė tebetylėjo. Jis vis dar spoksojo pro langą.

— Ana Karin nebuvo užėjus? Gal jau sakė, kad jie su Lase šiandien važiavo pas advokatę?

— Ne.

— Bet tu tikriausiai žinai, dėl ko mes čia?

— Taip. Ji čia buvo ryte, kažką minėjo.

— O ką ji pasakė?

— Minėjo kažkokią keramikos dirbtuvę, nerimavo dėl kelio pro kaštoną.

— Taip, tai aš norėčiau keramikos dirbtuvės.

— Man tai atrodo įdomus sumanymas.

— Tai jau sena, kelerių metų mano svajonė, bet tu gal supratai, kaip į tai žiūri Ana Karin?

Helena linktelėjo. Pokalbio pradžia jos nerimą apramino.

— Taip. Ana Karin savo nuomonę išdrožė atvirai, tiesiai šviesiai.

Lasė susijuokė:

— Tai jau taip.

Lisbetės veidas apniuko.

— Aš su ja nelabai sutariu, tikriausiai ji minėjo. Čia aš jį prišnekinau, kad ateitume. Lasė nelabai norėjo trukdyti su savo bėdom, bet aš pagalvojau — tu geriau ją pažįsti, gal tu... Aš jau nežinau nė kaip.

Lisbetė nudelbė žvilgsnį į skreitą ir delnu prisidengė akis. Pasidarė slegiančiai tylu, taip būna, kai žmogus nenorom pravirksta prie svetimų. Pokalbis įstrigo, jiedu susižvelgė, nė vienas nenorėjo tęsti pradėtos kalbos. Lasė uždėjo savo delną Lisbetei ant rankos, nuo to prisilietimo ji pradėjo šniurkščioti. Helena atsistojo ir nuėjusi atplėšė popierinio rankšluosčio. Padėjo priešais Lisbetę ir vėl atsisėdo.

Lasė atsiduso, ir vėl jo žvilgsnis nukrypo į giminės sodybą.

— Aš iš pat pradžių jutau — mums nereikėjo čia keltis.

Helena pasižiūrėjo į paniurusį jo veidą. Prisiminė plonas jo kojas, kyšančias iš nuzulintų trumpų kelnių. Jiedu vienmečiai, bet Helenai jis atrodė labai vaikiškas, ji pati žaidė su vyresne jo seserim. Helena nedaug apie jį težinojo, praėjusią žiemą jis neprašomas nuvalė sniegą nuo jos keliuko, kiemo ir tik nenorom paėmė butelį viskio, kaip padėką. Bet rimčiau jie niekad nesikalbėjo. Apie Lasę ji žinojo tik iš savaip pagražintų Anos Karin šnekų.

— Ar taip jau viskas tarp jūsų blogai?

Lasė linktelėjo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės, tuo jis tarsi parodė, kad jam apie tai kalbėti nesmagu. Gal ne tik Helenai, bet ir apskritai. Jis atsilošė į kėdės atkaltę ir vis dėlto prašneko:

— Iš tikrųjų nei Lisbetė, nei aš nenorėjom išvažiuoti iš Liuleo. Atsikraustėm tik dėl Anos Karin, žinojom, kad ji čia pati viena nesusitvarkys. Sodas, daržas, sniego valymas — nesibaigiantys darbai, o ji — ką tik išsiskyrus. Mums būtų labiau apsimokėję visą tą ūkį parduoti, bet nenorėjom jos dar labiau nuliūdinti. Jai niekada apie tai neužsiminėm, žinom, kaip ji brangina tą sodybą.

Jis pagaliau pakėlė akis į Heleną, jo pečiai tarsi nusviro.

— Bet vos tik čia atsikraustėm, ir prasidėjo jos ginčai. Dėl kiekvieno menkniekio.

Helena linktelėjo:

— Aš suprantu, jums kartais trūksta tarpusavio santarvės.

Jis prunkštelėjo:

— Per švelniai pasakyta. Čia galioja tik viena nuomonė — Anos Karin. — Jis delnais persibraukė per skruostus ir atsiduso. — Kai šiandieną buvome pas advokatę, aš supratau, kad niekad niekas čia nepasikeis. Ji nepritaria Lisbetės keramikos dirbtuvei, tas kaštonas — man jau paskutinis lašas, aš daugiau nebegaliu.

— O ką jums advokatė?

— Ką ji pasakys, ji menkai susipažinus. Paskambins kitą savaitę, kai išsiaiškins, kas ką paveldi, ir atliks visus formalumus.

Visi trys nutilo.

— Tai ką jūs ketinat daryti?

Lasė gūžtelėjo pečiais:

— Jeigu ir toliau taip tęsis, mes čia negalėsim pasilikt.

Helena suprato, ką tai gali reikšti. Giminės sodyba buvo tarsi kokia virkštelė, palaikanti Anos Karin gyvybę. Viena ji čia tikrai neįstengtų tvarkytis.

— O Dieve. Ar jūs apie tai užsiminėt jai, ar sakėt?

Lasė papurtė galvą.

Lisbetė krenkštelėjusi popieriniu rankšluosčiu nusišluostė akis.

— Aš tikrai stengiausi, ko tik nedariau, bet tai, ką sakau, jai nė motais. Man ta keramikos dirbtuvė — paskutinis bandymas kaip nors čia išsilaikyti. Mes juk Liuleo turim anūkų, o čia, ką bedarom, viskas blogai. Juk čia gyvenam tik dėl Anos Karin, o ji mus tik purvais drabsto. Tu, Lase, nepyk, bet ta jūsų giminės sodyba — blogiau negu kalėjimas.

Lasė tylėjo, įsmeigęs akis į stalą, Lisbetė kalbėjo toliau:

— Mes neketinam reikalauti, kad ji išpirktų mūsų dalį, žinom, kad ji to nepajėgs. Jeigu iš čia išsikeltume, jai būtų visiškai blogai, ji net automobilio neturi.

Ant laiptų pasigirdo žingsniai, visų akys nukrypo į registracijos kambarį. Į virtuvę įžengė Andersas. Drėgni plaukai, apsivilkęs džinsais ir dryžuotais marškiniais, ant kurių tebebuvo matomos lankstymo žymės. Helena matė, kaip visi nustebo — prie stalo sėdintys kaimynai ir tarpdury sustojęs Andersas. Ji dar pastebėjo, kaip Lisbetė ir Lasė susižvelgė.

— Čia — Andersas, jis dažo tuos kambarius buvusiam tvarte, o čia — Lisbetė ir Lasė, jie gyvena kitapus kelio.

Andersas priėjo prie stalo, kaimynai atsistojo, pasisveikindami padavė jam ranką.

— Sveiki, Andersai, malonu susipažinti.

— O, gerai, kad Helena pagaliau susilaukė pagalbos. Džiaugiamės, kad jūs čia atvažiavot.

— Ačiū už gerus žodžius.

— Mes čia tik trumpam, užėjom pasikalbėti su Helena.

Andersas mostelėjo į laiptų pusę:

— Aš galiu palaukti viršuj, kol jūs pasikalbėsit.

— Ne, ne, sėskitės.

Helena buvo dėkinga Lisbetei, kad ši taip paprastai išsprendė tą keblumą. Visi susėdo, ir Andersas atrado sau kėdę.

— Mes čia kalbėjom apie Aną Karin, Lasės, mano vyro, seserį. Mums reikia pasidalinti paveldėtą ūkį, bet, pasirodo, kad tai sunkiau, negu mudu tikėjomės. Helena daug geriau pažįsta Aną Karin negu mes pastaruoju metu.

Helena pašnairavo į Andersą.

— Mudu su Lase ir sakom — gal tu, Helena, galėtum su ja pašnekėti. Mes tikėjomės, kad šiandien advokatė mums padės tą reikalą išspręsti. Kur tau! Greičiau atvirkščiai. Aš dar maniau — būtų čia mano keramikos dirbtuvė, rengiami kursai, atvažiavusieji galėtų apsistoti tavo viešbutyje. Visiems būtų gerai, juk ir ta pati Ana Karin, ir ji čia darbuojasi. Mes dar pamėginsim susitarti, bet gerą valią turėtų parodyti ir ji.

Helena tik atsiduso:

— Deja, nemanau, kad kas nors pasikeistų, jeigu aš su ja pakalbėčiau. Atvirai pasakysiu, aš net nežinau, ar ji dar norės čia darbuotis.

Lisbetė su Lase sumišo.

— Ką tu sakai? Kodėl ji nenorės?

— Šį rytą mes šiek tiek susikirtom, ji išėjo net labai supykus.

Lasė vėl lyg ir susijuokė:

— Šit kaip. Gal galėčiau paklausti dėl ko?

Nerimas, kuris jau buvo atslūgęs, vėl smilktelėjo Helenai į paširdžius. Ko gero, jai vėl teks ginti tą Vernerį. Dar neaišku, kaip į tai pažiūrės Lisbetė su Lase. Šį sykį ryžto jai pritrūko:

— E, dėl tokių niekų.

Lisbetė palingavo galva.

— A, dabar man aišku, kodėl ji staiga sugalvojo šermenų kavą rengti bendruomenės namuose. O mudu su Lase norėtume, kad tai būtų padaryta čia, viešbutyje, taigi — du prieš vieną. — Lisbetė pasisuko į Andersą. — Matote, pasimirė Lasės teta. Laidosim penktadienį, antrą valandą. Kaip tu, Helena, manai, trečia valanda tau bus gerai?

— Gerai, tinka. Kiek maždaug bus žmonių?

— Gal penkiolika, daugiausia dvidešimt. Mes dar nežinom, kiek tų vietinių ateis. Daugelis pažinojusių Helgą jau seniai mirę.

— Jeigu žmonių bus daugiau, man reikės pagalbos stalams padengti. Anksčiau Ana Karin padėdavo.

— Aš galėsiu padėti, jeigu reiks.

Visų akys nukrypo į Andersą. Nesulaukęs pritarimo, jis kilstelėjo antakius ir net pliaukštelėjo delnais.

— Ko jūs čia stebitės? Negi man sunku.

Helena pažvelgė į savo kaimynus, pastebėjo, kaip tiedu žaismingai susižvelgė, ir nuraudo.

Lasė sudavė sau per šlaunis ir atsistojo.

— Na, tai mes jau einam, netrukdysime jums ruoštis vakarienei. Dabar jau ir jūs žinosite, kaip čia yra.

Žodis „jūs“ tik patvirtino tai, ką Helena pajuto iš jų žvilgsnių. Tai ją šiek tiek sutrikdė, dar vaikystėj čia vasarodama ji buvo pastebėjusi, kaip lengvai kaime išpučiamas didelis burbulas.

Lasė ištiesė Andersui ranką:

— Malonu buvo susipažinti. Tikiuosi, kad jums čia patiks. Pasimatysim penktadienį.

— Taip, iki pasimatymo.

Helena liko sumišusi, matydama, kaip Andersas su jais atsisveikino, jis net nemėgino išsklaidyti atsiradusių spėlionių. Negi jis nesupranta, kad gali pasklisti gandas? Po mėnesio jis sau išvažiuos, o čia visi tik manys, kad ją paliko dar vienas vyriškis.

Ji palydėjo savo kaimynus iki durų, o Andersas liko virtuvėje.

— Jei tu, Helena, kalbėsi su Ana Karin, neprasitark, kad mes čia buvom. Mudu turėsim dar daug ką apsvarstyti, bet pirmiausia reikia palaidoti Helgą.

— Labai norėčiau jums kaip nors padėti.

— Išsikalbėjau, ir man jau pasidarė lengviau. Kažkaip nesmagu prisipažinti — man pasidarė ramiau, kai sužinojau, kad ne aš viena su ja nesutariu.

Jos abi sutardamos liūdnai nusišypsojo. Kai Lasė atidarė duris, padvelkusi vakaro vėsa paskubino jų atsisveikinimą:

— Tai iki pasimatymo penktadienį.

Virtuvėj Andersas jau lupo bulvę. Ji iškart pastebėjo, kad skustuką jis naudoja lygiai taip pat kaip ir Martinas. Helena su Martinu ginčydavosi, kaip geriau lupti bulvę: ar braukiant skustuku į save, ar nuo savęs. Martinas buvo įsitikinęs, kad ji, braukdama į save, per storai ir nelygiai nuskuta. Jai atrodė, kad jis, braukdamas nuo savęs, skuta per lėtai, nori, kad nusidriektų kuo ilgesnė lupena. Po kurio laiko iš dvigubų skustuko ašmenų aštresni pasidarydavo tik tie, kurie būdavo dažniau naudojami. Helena, pasiraususi indaujos stalčiuj, išėmė seniai nebenaudojamą skustuką.

— Šitas geriau ims.

— Ačiū, — jis paėmė tą, kurį Helena jam pasiūlė.

Į šiukšlių dėžę įkrito ilga, išsiraičiusi lupena. Čia jau net Martinas stebėtųsi.

— Gal norėtumėt prijuostės? Gaila būtų ištepti tokius naujus ir gražius marškinius.

Jos balse nuskambėjo tam tikra užuomina, bet Andersas jos nepajuto.

— Labai suglamžyti? Matosi? Delnais šiek tiek aplyginau, bet pakuodami jie, matyt, suvolavo.

Helena paėmė prijuostę, jis atkišo galvą, kad jam užkabintų, raištelius už nugaros susirišo pats. Ji priėjo prie šaldytuvo, suėmė durelių rankeną.

— Aš manau, jūs suprantat, kad gali pasklisti paskalos.

— Kokios paskalos? Dėl ko?

Ji iš šaldytuvo išėmė pievagrybių.

— Jums reikėjo paaiškinti, kad jūs — tik laikinai, kad čia dirbsite tik mėnesį.

— Argi tai svarbu?

Jis nuleido ranką, skustukas tarkštelėjo į plautuvės kraštą.

— A, štai ką jūs turėjote galvoj. Atleiskit, — jis atsisuko į ją. — Ar aš jau spėjau jums padaryti nemalonumų?

Helena atsiduso ir gūžtelėjo pečiais:

— Aš tik žinau, kad čia žmonės linkę liežuvauti.

Ji pasidėjo ant stalo pjaustymo lentą ir pasiėmė peilį. Jis nusišluostė į prijuostę rankas.

— Galėčiau nuėjęs jiems paaiškinti.

— Ne, tikrai nereikia. Tai tik dar labiau sukeltų įtarimą.

Andersas atsiduso ir toliau lupo bulvę. Ji priėjo prie plautuvės nuplauti grybų, ir jis pasitraukė į šalį. Helena pradūrė plastiko maišelį su pievagrybiais ir pripildė jį vandens.

— Tai ką aš galėčiau padaryti? — Jis brūkštelėjo skustuku per bulvę, bet sustojo. — Gal man toj skelbimų lentoj prie bažnyčios prisegti kokį nors pasiaiškinimą?

Ji tik nusijuokė ir išspaudė iš maišelio vandenį.

— A, aš čia, matyt, visai sukvailėjau. Kai taip atsiskyręs gyveni, į viską pradedi žiūrėti per daug įtariai. — Ji pakišo delną po maišeliu ir grįžo prie pjaustymo lentos. — Taip jau yra — čia žmonės dažniau mėgsta kalbėti apie kitus, o ne vienas su kitu. Puikiausiai žino, ką kiti daro, bet vienas kito nepažįsta. Sunku priprasti, kai nesi čia gimęs ir užaugęs.

— Kitą kartą aš būsiu apdairesnis, pažadu. Man čia viskas — nepažįstama žemė, jūs mane pamažu išmokysit.

Tie jo žodžiai ją vėl sutrikdė. Pasakymas lyg ir nekaltas, bet prasmė gana mįslinga, nelygu kaip išsiaiškinsi. Jai vis nepavyksta jo perprasti. Jau, rodos, turi skiautelę, visaip ją vartalioja, derina, bando kaip nors pritaikyti, bet ji niekaip netinka prie kitų.

Ji sudėjo apkepintus nugarinės gabalus į karščiui atsparų indą, apibarstė pjaustytais pievagrybiais. Paskui susigriebusi, kad ir šiuos reikėjo apkepti, vėl nurinko. Kas čia darosi, kad ji nebegali susikaupti? Ji dar turėjo supjaustyti likusius grybus, bet čia į virtuvę įėjo Emeli.

— Labas, kas šiandien bus vakarienės?

— Orkaitėj kepta kiaulienos nugarinė su pievagrybiais ir keptos bulvės.

— Puiku. Galiu kuo nors padėti?

Peilis, nebaigęs pjauti grybo, taip ir sustingo Helenos rankoj. Emeli seniai buvo šitaip siūliusis. Bet Helena jai neparodė savo nustebimo.

— Žinoma, užbaik juos pjaustyti, jei nori.

Emeli perėmė iš motinos peilį ir pradėjo darbuotis. Helena stovėjo nebežinodama, ko griebtis, paskui susiprato iš stalčiaus ištraukti keptuvę.

Andersas šyptelėjo Emeli.

— Tu neprieštarausi, kad ir aš su jumis pavakarieniaučiau?

— Žinoma, ne. Tuos grybus sudėt į keptuvę?

Šnekučiuojantis viskas jau buvo paruošta: apkepti grybai užbarstyti ant mėsos, ir indas įstatytas į orkaitę. Helena virtuviniu kombainu supjaustė bulves, o Andersas su Emeli ėmėsi ruošti salotas.

Jie plovė, pjaustė, kai Andersas paklausdavo, kur kas padėta, Emeli paslaugiai jam parodydavo. Helena iš šiek tiek atokiau nustebusi žiūrėjo į juos. Pagaliau ji matė savo dukterį tokią, kokią seniai troško matyti, Emeli mielai jiems talkino, bendravo. Jiedu taip smagiai čiauškėjo, Helena apsidžiaugė — į virtuvę grįžta pasiilgta normali nuotaika. Vėl sykiu ruošiamas maistas, kalbamasi, niekam nereikia vaikščiot ant pirštų galų. Pastaruoju metu retai šitaip būdavo. Dabar čia miela malonu. Helena prisiminė rytinį pokalbį su Emeli, gal jos dukra ryžosi išpirkti savo melą.

Emeli prie indaujos apžiūrinėjo taures.

— Gal man imti vyno taures? Juk mes turim svečią, tu paprastai pasiūlydavai vyno.

Helena apvertė bulves. Ji suprato — Emeli kalba geranoriškai, bet vis tiek susigėdo nuo aiškios užuominos, kad svečiai — jau užverstas skyrius. Vargšė nelaiminga vieniša mama.

— Gal ir taip, reiktų. — Ji pasisuko į Andersą: — Jūs išgertumėt vyno?

— Mielai.

Emeli nusišypsojo, išėmė dvi taures ir nuėjo prie kitos indaujos, kur buvo laikomos lėkštės.

— Padengsiu verandoj.

Helena išėjo atnešti vyno.

Jos dar nė karto nuo praėjusios vasaros nevalgė stiklinėj verandoj, jie su Martinu tada dar šventė savo vestuvių penkiolikos metų sukaktį.

Vakarienė buvo jauki. Emeli buvo uždegusi visas žvakes, kurias ten rado, Helena džiaugėsi, kad viskas taip gražu. Stiklinė veranda tarsi sustiprino jos pasitikėjimą.

Emeli tą vakarą jautėsi kaip žuvis vandeny. Pasakojo vieną istoriją po kitos — apie mokyklą, mokytojų keistybes, epizodus, kurių Helena niekada nebuvo girdėjusi. Pagaliau ji matė dukterį, kurią buvo tarsi praradusi. Kol Emeli ir Andersas kalbėjo, ji tylėjo ir džiaugėsi. Vėl matė besijuokiančią dukrą. Jeigu Emeli ir jautėsi kalta, vis tiek buvo smagu bent valandėlę manyti, kad viskas yra gerai.

— Gal kuris nors norėtų ledų?

Emeli laukė atsakymo. Andersas atsilošė kėdėje ir ranka parodė, kad jis jau pilnas.

— Ačiū, jau ne, buvo labai skanu, aš jau ir taip per daug prisikirtau.

— Jūs tikrai nesate storas. Gal tu, mama?

— Aš irgi ne, ačiū. O tu, jei nori, įsidėk.

Helena jau ketino nukraustyti stalą, bet Emeli pašokusi sulaikė ją:

— Tu sėdėk. Aš viską nurinksiu. Gal norėtumėt kavos?

Helena su dėkingumu pasižiūrėjo į dukterį. Emeli jau persistengė, rodo, kaip ji gailisi.

— Nesirūpink, Emeli, aš sutvarkysiu.

— Ne, aš noriu pati. Jums išvirti kavos?

Andersas padėkojęs atsisakė, Helena taip pat vakarais kavos negerdavo. Jie tylėdami žiūrėjo, kaip Emeli surenka indus ir neša į virtuvę.

— Kokia nuostabi jūsų dukra.

Helena nusišypsojo:

— Taip, ji gera.

Gurkštelėjo vyno ir pamatė, kad butelis tuščias. Jai norėjosi, kad vyno šį vakarą netrūktų. Kai apsvaigsti, aštrūs kampai tarsi suminkštėja, ir gyvenimas atrodo mielesnis. Tai apgaulingas eliksyras. Ji žinojo svaigalų poveikį ir labai saikingai juos vartodavo. Jie teikia apgaulingą paguodą, tą ji perprato. Dar maža patyrė, kas tai yra, ir brangiai už tą patirtį sumokėjo. Bet šį vakarą, po tų netikėtų įvykių, kai viskas pakrypo į geresnę pusę, ji dar išgertų taurę vyno. Bet kažin ką pagalvotų Andersas, jeigu dar pasiūlytų jam vyno.

Jiedu šiek tiek droviai nusišypsojo vienas kitam, suprato, kodėl pasidarė tylu, kai išėjo mažoji pleputė. Reikia griebtis naujo vaidmens, kai nebeliko režisieriaus. Andersas delnu paglostė staltiesę, sužerdamas į krūvelę trupinius.

— Ta jūsų kaimynė, Ana Karin, matyt, nėra iš maloniųjų.

Helena atsidususi prunkštelėjo.

— Taip, ne iš maloniųjų. Švelniai pasakius.

Sugrįžo Emeli išnešti likusių indų.

— Verčiau sakyk tiesiai. Ji — tikra apkartus boba.

— Emeli, iš kur tie žodžiai?

— Argi ji ne tokia? Niekas apie kitus nekrauna tiek mėšlo, kaip ji, dar bjauresnė ir už Emą iš mano klasės. — Emeli surinko indus ir pakėlė tuščią vyno butelį. — Gal jums dar vieną atnešti?

Heleną nustebino toks jos pasiūlymas. Ji klausiamai pažvelgė į kitapus stalo sėdintį Andersą.

Šis gūžtelėjo pečiais:

— Aš nieko prieš. Jeigu jūs neatsisakysite?

— Žinoma. Kodėl gi ne?

Emeli šypsodama išėjo į virtuvę.

— Klausyk! Paimk nuo vidurinės lentynos, dešinėj, — ji nusišypsojo ir tylesniu balsu pridūrė Andersui: — vyną iš apatinės lentynos aš skiriu ne tokiems maloniems svečiams.

— Man tai — komplimentas.

— Bet pirmiau vis tiek jums teks ten viską nudažyti.

Ji pakėlė taurę prie nosies ir pauostė likusį vyną.

— Jūs nusimanote apie vynus, gal esate vyno žinovas?

— Na, keletą rūšių esu ragavęs.

Emeli grįžo nešina buteliu vyno ir kamščiatraukiu, atidaryti padavė Andersui. Helena nuo gretimo staliuko paėmė dvi švarias taures, Emeli išėjo į virtuvę. Buvo girdėti, kaip ji tarškina indus — skalauja prieš sudėdama juos į indaplovę.

Andersas pripildė taures.

— Į sveikatą, ačiū už labai malonią dieną ir už tokią šaunią vakarienę.

— Ačiū ir jums.

Jiedu gurkštelėjo vyno.

— Vakar šituo metu nebūčiau patikėjusi, kad šiandien mes šitaip sėdėsim.

— Taip, ir man panašiai, labai netikėta.

Ji pastebėjo jo laikrodį. Jis atrodė senamadiškas, auksinis, pailgas, odinė apyrankė jau apsitrynusi.

— Koks įdomus laikrodis. Turbūt senovinis. Iš ko nors jį paveldėjot?

— Taip, paveldėtas, galima sakyti ir taip.

Jis perbraukė laikrodžio stikliuką.

— Tai mano tėvo.

— Ar jis dar gyvas?

— Ne, jau gal šešeri metai kai miręs. O jūsų tėvai tebegyvi?

Helena papurtė galvą.

— Ne, mama mirtinai prasigėrė jau prieš dešimtį metų, o savo tėvo net nepažinau, — ji nusijuokė. — Tokia tatai mūsų šeimos idilė.

Ir staiga pasijuto šiek tiek apsvaigusi nuo vyno. Šito jai nederėjo sakyti. Andersas atrodė susirūpinęs, ji šyptelėjo norėdama viską užglaistyti.

— A, prasitariau apie varganą savo vaikystę. Kai kuriems nusikaltimams galioja dvidešimt penkerių metų senatis, todėl nebeverta iš naujo prie viso to sugrįžti. Nuo to linksmiau nepasidaro.

Tegul tai lieka skliaustuose. Ji paliko tai tarsi pamirštas pirštines.

Helena nutilo, bet vyno sužadintos mintys vis dar jos neapleido. Dabar ji savo vaikystę galėjo palyginti su blunkančiais, neryškiais skliaustais. Nuo tų vaikystės vaizdinių jai kadaise padėjo išsivaduoti Martinas. Ji turėjo tiksliai viską jam išpasakoti, kad suvoktų savo praeitį ir savo jausmus. Tai buvo skausmingas procesas. Jai prireikė poros metų, be Martino pagalbos ji nebūtų apsiėjusi. Po to skausmingi vaikystės prisiminimai prarado savo galią.

Ji dar pažvelgė į kairės rankos bevardį pirštą. Vestuvinio žiedo pėdsakas jau dingęs. Akivaizdu.

— Tai gal dar pakalbėkim apie tą jūsų kaimynę?

— Apie ką? A, apie Aną Karin, — ji pasikasė už ausies. — O ką jūs norėtumėt sužinoti?

Jis atrodė linksmai nusiteikęs.

— Na, nieko ypatinga. Aš tik pagalvojau, kad galbūt galėtumėt šiek tiek apie ją papasakoti. Iš pokalbio virtuvėj, kai čia lankėsi jūsų kaimynai, kai ką nugirdau, bet ne viską supratau.

Čia tarytum atsivėrė užtvara, ir žodžiai pasipylė. Vynui butelyje senkant, Helena ėmė pasakoti apie Aną Karin, kad ji nesutaria su Lisbete ir Lase, ir tie čia nebenori gyventi, užsiminė ir apie Vernerį, su kuriuo neseniai susipažino. Bekalbėdama ji įsileido į smulkmenas, ėmė painiotis, vėl suradusi nutrukusį siūlo galą, tarškėjo toliau, susigriebusi ėmė atsiprašinėti, kad tokiais niekais kvaršina jam galvą. O jis vis ragino sakydamas, kad norėtų kuo daugiau sužinoti apie kaimą. Jos noras kalbėti atrodė neišsenkamas. Ji taip ilgai neturėjo žmogaus, kuris ją išklausytų. Žodžiai veržte veržėsi. Pagaliau ir jos žodžiai išseko, daugelis dalykų buvo pasakyta ir paaiškinta.

— Jetau, na ir prišnekėjau.

— Viskas gerai.

— Čia vis per tą vyną, retai kada šitaip.

— Kas šitaip? Retai išgeriat vyno ar retai kam šitaip pasakojat?

Ji sumišo. E, tiek jau to, sakys, kaip yra:

— Jeigu atvirai — ir viena, ir kita labai jau retai.

Jai buvo smagu, kad Andersas klausosi, šypsosi.

— Bet tasai Verneris, man iš tiesų įdomu, kas jis?

— Taip. Jis tikra mįslė.

Emeli nebetarškino indų, virtuvėj buvo tylu. Ji buvo nuėjusi į savo kambarį. Girdėjosi, kaip ji vaikšto viršuje. Helena užsimerkė, jai šmėstelėjo čia praleistos vaikystės vasaros. Galva ūžė.

— Šauni jūsų Emeli. Puiki mergaitė.

Jis žiūrėjo į lubas. Ji tarsi išgirdo jo balse liūdesio gaidą, gal tik taip jai pasirodė. Andersas sakė, kad neturi vaikų, tiek ir tepavyko apie jį sužinoti. Kokia jo praeitis, kur jis gyvena, kuo anksčiau užsiėmė, taip ir liko neaišku.

— Jūs vedęs?

— Ką? Ne.

— Išsiskyręs?

— Ne, ir čia — ne.

Jis dar gurkštelėjo vyno.

— Porą kartų buvau priartėjęs prie galimų vedybų, atvirai kalbant, to labiau siekdavo moterys, man visada atrodė, kad užtenka gyventi kartu. Kai esi vedęs, juridiniai dalykai pasidaro painūs.

— O kodėl? Aš sakyčiau, priešingai.

— Žinoma, jeigu neketini skirtis.

— Taip, suprantama, bet juk žmonės tuokiasi ne dėl to, kad vėliau išsiskirtų.

Jis gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo.

— Tiesiog meilės dalykuose nebuvau labai pavyzdingas. O jūs? Ar buvote ištekėjusi už Emeli tėčio?

Ji linktelėjo.

— Jis iš šito krašto?

— Ne, jis iš Stokholmo. Mudu buvom čia kartu atsikraustę, bet prieš pusmetį jis grįžo atgal.

Ji pakėlė butelį ir susipylė likusį vyną į savo taurę. Butelio kaklu nutekėjo lašelis, bet ji sugavo jį smilium. Paskui lyžtelėjo pirštą, kad ir tas lašas neprapultų.

— Mūsų skyrybų byla bus nagrinėjama po keturių dienų. Kai yra bendrų vaikų, paliekamas šešių mėnesių tarpas apsigalvoti.

Ji pakėlė taurę prie lūpų, bet vyno likutis buvo per didelis, vienu gurkšniu jo neišgėrė.

— Sakot, po keturių dienų. Jūs nė kiek nesigailit?

— Dėl ko? Nesupratau.

— Kad pasibaigs apsigalvojimo terminas?

Helena nusijuokė.

— Kodėl manot, kad būtent dėl to gailėtis turėčiau aš?

Jo veide atsirado nuostaba.

— A, štai kaip, atleiskit. Net nežinau, kodėl aš pamaniau, kad jūs... Keista, kad... a, tiek to, o jis nesigaili?

Ji žvilgtelėjo į Andersą. Gal taip jis nori pasakyti jai komplimentą? Nebuvo tikra. Ji seniai jų nebegirdėjo. Dabar ausyse maloniai ūžavo išgertas vynas.

— Apie tai aš nieko negirdėjau.

Jis pasilenkė, kumščiu pasirėmė smakrą.

— Bet norėtumėt, kad jis gailėtųsi?

Ne, švystelėjo Helenai mintis. Visai netikėta. Helena, žinoma, norėtų, kad Martinas gailėtųsi, jo apsisprendimas buvo sukėlęs jai įtūžį. Juk tai jis sulaužė priesaiką, jų santuokos sutartį, pareigą Emeli. Sugriovė jos ateitį. Tačiau dabar tokios mintys kažkaip atitolo.

— Aš pati gerai nebežinau.

Jis parodė ranka į duris.

— Įsivaizduokite, jos atsidaro, ir čia pasirodo jis. Pasako, kad gailisi ir tik vieno tenori — sugrįžti atgal. Ką jam atsakytumėt?

— Tikriausiai išdrožčiau — eik tu po velnių.

Jis nusijuokė.

— O kaip iš tikrųjų?

— A, tikrai nežinau. To nesitikiu, todėl ir nesvarsčiau. Argi mums būtina apie tai kalbėti?

Kalba apie Martiną ją šiek tiek sutrikdė. Dabar jo čia nebuvo, ji nenorėjo, kad jis čia atsirastų. Apskritai nenorėjo, kad jis būtų kaip nors su ja susijęs.

Ji pajuto, kad Andersas (dėmiai stebi ją, vieną ranką padėjęs ant stalo, kita parėmęs smakrą. Atrodė susimąstęs, šypsojosi. Jis privertė ją atvirauti, ir ji pati panoro kai ką apie jį sužinoti.

— O kodėl jūs nebuvot pavyzdingas meilės dalykuose, kaip sakėt?

Ji pajuto pataikiusi. Jo žvilgsnis, ką tik, rodos, skrodęs ją kiaurai, netikėtai prigeso.

— Staiga op! Ir peršokom prie kitos temos.

— Ne, mes tik pakreipėm kursą į vakarus.

Jis nykščiu parodė sau per petį.

— Vakarai yra ten?

— A, matau, norit išsisukti nuo klausimo.

Jų žvilgsniai susitiko gal kiek per ilgai. Jis pirmas neišlaikė. Nukreipė akis kažkur į šalį, paskui apžvelgė verandą. Ranka, gulinčia ant stalo, sukiojo vyno taurę. Pirmyn atgal, per pusę apsisukimo. Jo pirštai buvo ilgi, ties sąnariais sustorėję, nagai stropiai prižiūrimi, tik kai kur matėsi dažų likučiai — nuo darbo, kurį jis padeda jai atlikti. Andersas buvo tarsi koks giminaitis, laiku atsiradęs jai padėti. Helenai nebuvo itin svarbu, iš kur jis atsirado, kad ji nieko apie jį nežino. Pakako, kad jis sėdi kitoj stalo pusėj ir kalbasi su ja. Jo dėka šis vakaras jai tapo malonus.

Ji staiga panoro, kad jo rankos paliestų ją. Kad ir jis pajustų tokį pat norą, kad ji jam taptų patraukli. Jų pirštai susiliestų ir neskubėtų išsiskirti. Paskui leistųsi ieškoti to, kas dar neatrasta. Rodos, praėjo tiek daug laiko, kai jiedu susitiko.

Žvakė užgeso, jos žvilgsnis vėl grįžo prie jo rankos. Anderso rankoje slypėjo taip trokštama paguoda. Ji padėtų įveikti slegiantį nevisavertiškumo jausmą, įtikintų ją, kad ji dar šio to verta.

Verta ne tik Martino, bet ir kito žmogaus.