2 skyrius

Dėl Helgos Anderson mirties Helena nebeturėjo pagalbininkės, kuri jai padėdavo viešbučio svečiams paruošti pusryčius. Pati Helga prie viešbučio personalo nepriklausė, čia kartais darbuodavosi jos brolio duktė Ana Karin, bet ji paskambinusi pranešė, kad yra per daug paveikta tos netekties ir ateiti negalės. Helena dėl to nesijaudino. Ana Karin ir šiaip jau dažnokai būdavo sudirgusi. Ji nepraleisdavo progos bet kur įsikišti, svetimą bėdą stverti kaip kokią brangenybę. Tačiau mirtis yra mirtis. Helga jau aštuoneri metai gulėjo slaugos ligoninėj ir nebegalėjo su niekuo bendrauti.

Už lango jau buvo tamsu. Tolumoj mėnulis apšvietė juodas kalnų keteras. Staiga Helena prisiminė — kaip seniai buvo išėjusi pasivaikščioti. Ji mėgdavo paklaidžioti, rodos, patys laukai parodydavo kelią, miško tyloje net galva prašviesėdavo, atsirasdavo vietos naujoms mintims.

Dabar ji daug kam nebeturėjo laiko, daug ko jai tekdavo atsisakyti.

Ji sutvarkė registracijos stalą, užgesino šviesą ir nuėjo į valgomąjį. Du viešbutyje nakvojantys svečiai jau buvo grįžę į savo kambarius, Helena nurinko jų vakarienės indus. Virtuvėj lašėjo vandens čiaupas. „Pakeisti tarpinę“ — ji parašė atmintinėje, kad nepamirštų, akimis perbėgo buvusį sąrašą, išbraukė „užsakyti pieno produktų“ ir „sutaisyti lempą prie sandėlio“. Kiekvieną kartą ji pajusdavo pasitenkinimą pieštuku išbraukusi tai, kas jau padaryta. Tai buvo neišvengiamas savęs apgaudinėjimas — Helena vylėsi, kad kurią nors dieną viskas bus pagaliau sutvarkyta. Tačiau darbams nebuvo galo. O viešbutyje buvo vos dešimt kambarių ir tie patys retai kada užimti.

Darbų pakako ir tada, kai jie čia tebegyveno kartu.

Dabar ji liko viena, tas skirtumas, vos tik imdavosi kokio nors darbo, ją ypač skaudino. Žinojo, kad jos vyro rankos, kurios anksčiau darbavosi čia, dabar užsiima kitkuo.

Ji apžvelgė virtuvę, užgesino šviesą ir užrakino laukujės duris. Šio mėnesio mokesčių ataskaita palauks. Nebeliko jėgų, o pusryčius svečiai užsisakė septintą. Helena pasuko prie laiptų ir ėmė lipti į viršų — į tuos tris kambarius, kurie buvo jų privatus butas.

Praslinko dar viena diena.

Emeli kambaryje degė šviesa, Helenos duktė tebesėdi prie kompiuterio. Ji amžinai ten prilipusi, lyg tas kompiuteris būtų jos dalis. Vos tik ji prisiartino, monitoriaus ekranas, kaip visada, užgeso, patamsėjo.

— Dar neatsigulei?

— Aš tuoj.

— Mudvi jau esam kalbėjusios, vakarais tu per ilgai prie jo užsisėdi.

— Juk sakiau, aš tuoj. Man tik reikėjo užbaigti vieną dalyką.

Helena pasižiūrėjo į monitorių. Tamsus jo paviršius buvo kaip užsispyrusi kliūtis, neigianti visus jos norus, jis vis pabrėždavo didėjantį atstumą tarp motinos ir dukters. Toje dėžėje slypėjo dukters pasaulis, į kurį Helenai nebuvo leidžiama įžengti.

— Pasakyk man, Emeli, kiek valandų per dieną tu prie jo praleidi? Kodėl jūs nebendraujat be šito, kodėl nesusitinkate, kiekviena sėdite sau ir plepate internetu?

Emeli kaip visada tylėjo, išgirdusi panašų klausimą.

— Galėtum retkarčiais ką nors pasikviesti į namus. Pavėžėčiau juos, jeigu būtų per vėlu grįžti. Jeigu norėtum, jie galėtų pernakvoti ir čia. Tuščių lovų mes turime.

Ji mėgino išjudinti dukrą, bet ir vėl viskas veltui.

— Ačiū, bet ne.

— O kodėl gi ne?

— A, liaukis, nešnekėk niekų.

Helena suprato, kad jai vėl teks atsitraukti, bet dar nenorėjo pasiduoti. Šiaip jau apgailėtiną savo egzistavimą ji stengdavosi užimti kasdieniu savo darbu, pareigom, tačiau šalia dukters pasijusdavo pralaimėjusi, tarsi užgniaužusi kvapą.

— Kodėl negalėtum užsiimti kuo nors kitu. Kokia nors permaina tau būtų į gera. Pradėk sportuoti, grįžk prie gitaros. Anksčiau tu taip gražiai skambindavai.

Kaip viskas pasikeitė, viskas skiriasi nuo to, ką ji įsivaizdavo. Sodyba toli šiaurėje, Norlande — tai jos vaikystės antrieji namai, čia ji leisdavo vasaras, kai buvo maža. Čia pasijusdavo laisva, nutrūkusi ne tik nuo mokyklos, bet ir nuo savo motinos ir nuo sesers, išsivadavusi iš nedidelio dviejų kambarių būsto su virtuve Stokholmo pakraštyje, Velingbyje. O, kaip ji laukdavo tų vasaros atostogų! Ji parvesdavo melžti karves, lesindavo vištas. Miške su savo drauge pasistatydavo lapinę. Irstydavosi ežere. Maudydavosi, pliuškendavosi tol, kol pirštų galiukai susiraukšlėdavo, mėlynės ištepdavo drabužius. Naktį jos miegodavo ant šieno, sulindusios į miegmaišius, klausydavosi, kaip aplink kažkas paslaptingai krebžda.

Šeimininkų pora tapo jos vasarų įtėviais. Jie buvo jai labai artimi, nors visada užsiėmę savo darbais. Jie nesivartydavo lovoj iki pusiaudienio, atsikėlę visada būdavo žvalūs, gerai nusiteikę.

Tokią pat laimingą vaikystę ji norėjo sukurti ir savo dukrai, kai jai su Martinu atsirado galimybė šią sodybą nupirkti. Jie paliko nervingą, įtampos kupiną Stokholmo kasdienybę ir ėmėsi įgyvendinti savo svajonę — nusprendė čia įrengti nedidelį viešbutį. Emeli tada tebuvo dešimties, pagaliau ir ji gyvens kaime.

Nuo to laiko prabėgo treji metai.

— Čia galėtum rasti kitų užsiėmimų, tam tik tereiktų pasitelkti vaizduotę.

— Kokių kitų? Ką lindėdama miške galėčiau nuveikti? Čia niekas nesilanko, nenori kažkur trenktis.

Helena duobutėje prie širdies pajuto skausmą, lyg koks kietas didelis mazgas, ten viskas susikaupę. Visa tai, ką ji slepia tikėdama, kad vieną dieną tai praeis. Emeli pasakė tiesą, jos žodžiai pataikė tiksliai.

— Galėtum ir man šiek tiek padėti, jeigu tau čia nuobodu.

Jos pasiūlymas, žinoma, buvo nevykęs. Išeities, kurios ieškojo, čia nebuvo. Jau pusmetis, kai jiedvi vaikšto tarsi pirštų galais, kad nesusižeistų į šukes, kuriomis pavirto darnus jų gyvenimas. Abi čia buvo paliktos vienos, tai, rodos, turėjo suartinti jas, bet jos šalinosi viena kitos, nenorėdamos prisiminti to, kas sudužo.

— Galiu iš čia išvažiuoti, jeigu nuolat sukeliu tiek rūpesčių.

Emeli atsistojo ir puolė pro duris, pakeliui užkliudydama motiną. Helena net užsimerkė nuo to trinktelėjimo vonios kambario durimis. Ir vėl tas pats. O ji taip norėjo priartėti prie dukters, bet Emeli prasmuko kaip svetimas priekaištaujantis šešėlis. Būtų beprasmiška ją vaikytis po namus. Helena ir taip jau prisilaksto, kol viską sutvarko. Tų darbų čia begalė. Pastatai jau seni, jais reikia rūpintis, prižiūrėti, o jai pavyksta įveikti tik paprasčiausius, kasdienius darbus.

Kai Martinas jas paliko, niekas nebuvo iki galo užbaigta. Per sykiu praleistus metus jie naiviai tikėjosi, kad darbai judės greičiau, jeigu viskas bus daroma iš karto. Buvusiam mūriniam tvarte pavyko įrengti penkis viešbučio kambarius vietoj numatytų dešimties. Kitur tebuvo plikos gipso plokščių sienos, gulėjo krūvos laminato, įvilkto į permatomą plastiką. Sandėlyje sustatytos grindjuostės, peršalę, sukrekėję nepanaudoti sienų dažai skardinėse. Glaistas, medinės plokštės, radiatoriai, plytelių tarpų užpildai — išblėsusio entuziazmo palikimas. Kadaise bendros jų vizijos žaliava, nors Martinas palikdamas ją tvirtino priešingai. Jis tarsi bombą išsprogdino priekaištą, kad tai buvusi tik jos užgaida, jos svajonė. Jų persikėlimas į Norlandą jai buvęs grįžimas namo, o jam — atsisveikinimas su viskuo, kas buvo sava jo gyvenime. Viską pradėti iš naujo jiems čia trukdė jos prisiminimai, kuriuos ji jau buvo įspaudusi į kiekvieną grindų lentą. Ji visur ėjo pirma ir pirštu rodė, aiškino, jis tik skubėjo iš paskos, mėgindamas kur nors įsprausti ir šiokią tokią savo viziją. Per tuos metus ji nė karto neišgirdo, kai jis sakydavo, kad yra nepatenkintas ir norėtų grįžti atgal į Stokholmą.

Deja, tai buvo jau per vėlu.

Jis buvo gerai apgalvojęs tą savo ginamą šlykščią tiesą — norėjo paslėpti tikrąją priežastį. O tą gyvatę pati Helena įsileido plėtodama savo verslo idėją, ji skyrė stipendiją „natūra“ gamtos tyrinėtojams ir doktorantams. Pirmoji jų stipendininkė ketvertą savaičių mėgavosi tokia privilegija. Helena stengėsi kaip įmanydama, kad viešniai šita viešnagė būtų maloni ir įsimintina. Apsivilkusi dažais ištepliotu mėlynu kombinezonu Helena sukosi kaip voverė, doktorantės kambaryje ji vis pamerkdavo šviežių gėlių, padėdavo dubenį vaisių, pagal šios pageidavimą gamindavo vegetarišką maistą. Viską dykai gaunanti viešnia sėdėdavo sau atsilošusi sodo kėdėj, įnikusi į knygą, ir vis mąsliai vyniodavo ant piršto neklusnią plaukų sruogą. Kai ji pagaliau išvyko, paaiškėjo, kad ir Helenos vyras pasidavė tos gamtininkės kerams ir vilionėms. Helenos gyvenimas subyrėjo, šviesi ateitis, kurios ji tikėjosi, nebeegzistavo.

Vonios kambario durys tebebuvo užtrenktos, iš vidaus jokio garso. Įprasta jų pasikalbėjimo pabaiga. Helenai paliko paširdžius veriantis neteisybės pojūtis. Nors iš namų išėjo ne ji, būtent ji tapo Emeli nusivylimo taikiniu. Martinas buvo saugiai apsikasęs Stokholme. Jis su savo naująja drauge gyveno toje pačioje miesto dalyje, kurią jie paliko persikėlę į Norlandą.

Helena pasuko į miegamąjį. Vos tik atidarė duris, į ją plūstelėjo šaltis — buvo pamiršusi iš anksto įjungti šilto oro pūstuvą. Elektrinis radiatorius buvo sugedęs, taip ir nesurado laiko nusipirkti naują. Žiemą naktimis jai būdavo šalta, negelbėjo nei pižama, nei dvigubas pūkinis apklotas — šaltis, rodės, ėjo iš jos pačios vidaus. Nebeliko to jaukaus pastovumo, kurio ji tikėjosi, tik geliančiai šalta tuštuma. Martiną ji laikė artimiausiu savo žmogum, didžiavosi bendru jų darbu. Kai kartkartėm apimdavo nusivylimas, ji svajodavo apie tą dieną, kai viešbutis bus užbaigtas, pilnas svečių, ir jiedu pagaliau galės atsikvėpti.

Dieve, kokia ji buvo kvaila.

Helena atsisėdo ant lovos. Miegamasis tebebuvo toks kaip ir anksčiau. Jis pasiėmė tik savo drabužius ir knygas, bendrus jų daiktus paliko jai. Iš pagarbos, kaip pasakė.

Juk jis nelinki jai nieko bloga.

Tie žodžiai skambėjo kaip pasityčiojimas, juk jis pasiėmė tai, kas jai buvo brangiausia. Šitaip nuolaidžiaudamas jis krovėsi savo drabužius, knygas, o pasiglemžė tai, kas buvo svarbiausia. Patį šeimos branduolį. Nuoskauda, apmaudas, pyktis dar vertė ją nenustygti, žadindavo rytais ir vaikė per visą dieną. Helena nusprendė išsaugoti viešbutį, kad Martinas nepajustų piktdžiugos, jog ji neištvėrusi pasidavė. Tegul nemano, kad jis buvo teisus sakydamas, esą tas sumanymas nuo pat pradžių buvęs klaida. Helena kovos dėl savo Emeli, kad viskas bent atrodytų taip, kaip buvo. Jai reikalingas pastovumas, ypač dabar, kai šeimos, nebėr.

Martinas išsisuko nuo bet kokios atsakomybės. Ji tvirtai nusprendė viską pakelti viena.

Emeli dabar buvo tik jos vienos dukra, Helena stengėsi ištrinti tai, kad ir jis čia buvo kažkuo dėtas.

Bet vis dėlto jis dar šmėstelėdavo dukters paveldėtam judesy arba akyse.

Vos tai pastebėjusi, Helena nusisukdavo, slėpė savo pasidygėjimą.