1 skyrius

— Andersai, jūs girdit mane?

Tas nepažįstamas balsas buvo malonus, šiltas, sklindantis nežinia iš kur. Andersui turbūt derėtų atsiliepti, tačiau vos tai suvokęs jis vėl nugrimzdo į nebūtį. Išsivadavęs iš visų negalavimų sklendė į nerūpestingą erdvę. Ten, kur nereikėjo jokių svarstymų, nuosprendžių, jokių įsitikinimų, ten, kur nebuvo jokios minties pėdsakų. Viskas atrodė kaip galimybių pilna pradžia.

— Andersai, jūs girdit mane? Andersai?

Netrukdykit. Aš noriu likti, kur esu.

Jis nesuvokė, kad jo atsakymas labai reikšmingas. Stengėsi nuvyti šią mintį, bet kažkas jam trukdė. Kažkoks kvapas. Akimirksniu perleido jį per savo patirties filtrą ir suvokė, ką tai turėtų reikšti — grėsmė! Tau gresia pavojus!

Andersas kilo aukštyn, apsuptas mirgančių vaizdų. Dar tas vis labiau girdimas ritmingas ūžavimas. Burnoj — metalo skonis, jam skauda galvą, šalia jo dar kažkas yra. Akių vokai suvirpėjo ieškodami paaiškinimo. Ryški šviesa apakino jį, ir žvilgsnis ėmė klaidžioti. Šalia jo stovėjo balta būtybė, pajuto, kaip vėsūs pirštai sugniaužė jam riešą.

Aiškiausiai juntamas buvo kvapas.

Aštrus kvapas, kurį buvo seniai įsidėmėjęs ir išmokęs nekęsti — tai ligoninės kvapas.

— Andersai, pamėginkit prabusti. Ar jūs žinot, kur esat? Jūs patyrėte autoavariją. Esate Sundsvalio ligoninėj.

Tie žodžiai kažkur sklandė, juos buvo sunku sugriebti. Kažkas jam sako, kad jis patyrė avariją. Kokia nesąmonė. Jam trūko to įvykio įrodymų. Ir tai glumino jį. Stiprėjo nerimas, tik tas tvyrantis, gniuždantis kvapas. Reiktų dingt iš čia, bet jį sulaiko švelnios rankos.

— Didesnio pavojaus nėra, Andersai. Mes jums padarėme kaukolės rentgeno nuotrauką, viskas atrodo gerai. Pasistenkite apsiraminti, jums nėra ko jaudintis. Gal norėtumėt, kad susisiektume su kuo nors iš jūsų artimųjų?

Anderso burna buvo išdžiūvusi, liežuvis sustiręs. Jis gulėjo tik su savo trumpikėm, dabar pajuto, kad jam reikėtų apsirengti. Kur jo drabužiai, kas jį čia nurengė, kas įvyko po to, kai jis neteko sąmonės?

Jis pamėgino apsiraminti, kaip jam liepė seselė. Jį dar gramzdino snaudulys, bet Andersas klusniai atsakinėjo į visus klausimus. Ar jaučiate šituos kojos pirštus, ar galite pasakyti savo vardą? Ji vis žadino jį, dar apžiūrinėjo, žnaibė kojas, švietė į akis, matavo kraujo spaudimą, skaičiavo pulsą, ir jis pagaliau išdudeno savo namų adresą.

Tas jo nuolaidumas turėjo tik vieną tikslą — kuo greičiau iš čia ištrūkti.

Jis pats pamėgino save ištyrinėti. Atsargiai apsičiupinėjo, bet jo pirštai neaptiko jokių sužeidimų. Sąnariai lankstėsi, nors skaudėjo galvą, gėlė kairįjį petį, bet šiaip jau kūnas atrodė sveikas. Bent jau iš paviršiaus.

Jis dar neprisiminė, kaip visa tai atsitiko. Dalis jo gyvenimo pradingo. Nerimaudamas, norėdamas žūtbūt susigrąžinti tai, kas prarasta, ar bent surasti kokį nuoseklumą, jis ėmė apgraibom ieškoti siūlo galo. Atmintis tiesiog nutrūko degalinėj, kur jis nusipirko duonos ir dešrelę. Prisiminė vyriškį pūkine striuke, kuris pagyrė jo „Aston Martin“. Paskui viskas nutrūksta, laikas sustoja. Vien tuštuma, o jis — bejėgis ir bereikšmis. Patikėtas kažkokiems žmonėms, kurie jį prisimins.

Ką jie matė stebėdami jo bejėgiškumą?

Seselė noriai papasakojo, kas jai buvo žinoma. Nelaimė įvyko už kelių mylių į šiaurę nuo Sundsvalio, kai automobilis tiesiame kelyje netikėtai pasidavė į šalį. Gelbėtojai mano, kad jis užmigo prie vairo. Tik tuo jie galėjo paaiškinti tai, kas įvyko. Mačiusieji suknežintą automobilį kalbėjo apie stebuklą. Andersas vos per porą metrų išvengė kalnų skardžio ir sėkmingai pralėkė pro du medžius.

— Jus iš tikrųjų gelbėjo angelas sargas.

Andersas klausėsi, stebėjosi. Užmigo prie vairo — šitoks aiškinimas jam buvo nepriimtinas. Po kurio laiko jis pagaliau sutiko paimti migdomųjų tabletę. Tas dalykas jam tebebuvo nesuvokiamas.

— Atnešiu jums ko nors atsigerti.

Kai seselė išėjo, jis ėmė dairytis. Palatoje dar miegojo pagyvenęs vyras, baltom plokštelėm aplipdyta krūtine. Laidai prijungti prie monitoriaus, ekrane širdies plakimas — kaip dantytos kalnų keteros. Andersas matė pražiotą vyriškio burną, jo krūtinė kilnojosi giliai įkvėpdama ir išpūsdama ligoninės orą.

Andersas nukreipė akis į šalį.

Seselė grįžo nešina ąsočiu, ir jis pasikėlė, kad galėtų atsigerti.

— Kaip dabar jūs jaučiatės?

Atsigėręs vėl susmuko ant pagalvio.

— Kelinta dabar valanda?

— Be dvidešimt aštuonios vakaro. Atnešiu jums ko nors pavalgyti.

Penkios valandos buvo pradingusios. Ištrintos iš jo gyvenimo.

— Kada tai atsitiko? Kiek aš išbuvau be sąmonės?

— Jus čia atvežė šiek tiek po keturių. Be sąmonės jūs buvote tik po avarijos, gal tiktai porą minučių, paskui jus vis apimdavo miegas.

— Ne, aš tikriausiai buvau netekęs sąmonės. Nieko neprisimenu iki tol, kol jūs mane pažadinot.

Ji nusišypsojo ir palygino jo paklodę.

— Jums tik taip atrodo, atminties spragos — normalus reiškinys, jūs kažką kalbėjot. Nelabai rišliai.

Seselės šypsena buvo geranoriška, bet tai, kad jis buvo toks ištižęs, jam tik sustiprino nemalonų pojūtį. Jis norėjo pabėgti nuo visų besiklausančių ausų.

— Kartais atmintis po kurio laiko grįžta, bet ne visada. Jums nėra dėl ko nerimauti. Svarbiausia — kaukolės rentgeno nuotraukoj viskas atrodo gerai. Iš pat ryto mes dėl viso pikto dar kartą jus peršviesim, bet, kaip sakiau, nėra jokių rimtesnių pažeidimų. Jūs patyrėt tik lengvesnį smegenų sukrėtimą, todėl naktį turėsim jus vis žadinti, kad įsitikintume, ar viskas okei.

— Kiek čia turėsiu pabūti?

— Tai jau nuspręs gydytojas, šiaip pacientą mes ištiriame per dvidešimt keturias valandas.

Jis vėl sunerimo. Niekas neprivers jo čia pasilikti, bet iki Stokholmo toli, be to, jis nebeturi automobilio.

— Jeigu čia man dar teks išbūti visą parą, norėčiau atskiros palatos.

Ji patapšnojo jam per ranką.

— Pasistenkit dar šiek tiek pailsėti.

— Jeigu reiks, aš sumokėsiu.

— Atnešiu jums porą sumuštinių. Norit su sūriu ar su kumpiu?

Negavęs atsakymo, dėl tokio jos abejingumo jis prarado savitvardą:

— Jūs nesupratot? Jeigu man čia teks pasilikti, aš reikalauju atskiros palatos.

— Deja, negalime jums to pasiūlyti. Vienvietės palatos skirtos tik sunkiems ligoniams, — jos balsas pasidarė griežtesnis.

— Tada norėčiau pasikalbėti su skyriaus vedėju ir, kaip sakiau, už viską galiu sumokėti.

Ir staiga jam kniostelėjo.

— O kurgi mano piniginė, kur mano „iPhone“, kur krepšys iš mano bagažinės? Kur mano daiktai?

Seselė ištraukė iš kišenės raktų ryšulį ir atrakino spintelę prie lovos.

— Jūsų piniginė ir telefonas — štai čia, o drabužiai ir kiti daiktai iš automobilio — anoje spintoje. Jums nėra ko jaudintis, Andersai. Aš suprantu — po visko, ką patyrėt, jaučiatės sutrikęs. O dabar pamėginkit dar šiek tiek pailsėti.

Ji vėl ištiesė savo raminančią ranką. Bet jis atitraukė savąją ir pasisukęs paėmė piniginę. Pervertęs išsitraukė banko kortelę ir padėjo ant stumdomojo staliuko prie lovos. Būtų keista, jeigu milijardierius negalėtų nusipirkti atskiros palatos.

— Štai — imkite, kad ir kiek tai kainuotų. Ir dar su kaupu, jeigu reikia.

Ji suglumusi pažvelgė į kortelę, paskui — į ligonį. Paskui išeidama stabtelėjo prie durų.

— Mes čia teikiame ne viešbučio paslaugas, čia intensyviosios slaugos skyrius. Jums atnešti sumuštinį su kumpiu ar su sūriu?

Atėjo naktis, šviesa palatoje užgeso. Buvo likusi tik naktinė lemputė. Andersas pasijuto įveiktas — atskiros palatos jam teks atsisakyti, dėl to menkniekio skyriaus personalas pasidarė nebe toks draugiškas. Bet jis čia buvo visai neblogai slaugomas. Kelis kartus per valandą vis kas nors ateidavo pasižiūrėti, kaip jis jaučiasi, tačiau be reikalo nekalbino. Kiekvieną kartą pažadintas jis vėl užmigdavo. Seselė vėl klausė, ar jis norėtų, kad jie susisiektų su kuo nors iš jo artimųjų, bet Andersas melavo, vengė pasakyti tiesą. Jis, žinoma, turėjo pažįstamų, tačiau nebuvo tokio, kuriam norėtų paskambinti iš Sundsvalio ligoninės reanimacijos skyriaus. Dėl jo paties kaltės bičiulių ratas buvo sumažėjęs. Draugystei reikia abipusio ryšio, jis pats su daugeliu nebenorėjo bendrauti. Daug kas pablogėjo nuo tada, kai Andersas nusprendė mesti savo darbą. Per vėlai suprato savo klaidą. Viskas buvo kitaip, negu jis tikėjosi.

Ištiesęs ranką paėmė stiklinę ir išgėrė sulčių, kad burnoje išnyktų bjaurus metalo skonis. Pažvelgė į seselės atneštą sumuštinį. Sūris buvo apdžiūvęs, išlinkęs kaip laivelis ant duonos, tad paėmė sumuštinį su kumpiu. Suleidęs į jį dantis, staiga prisiminė karštos dešrelės skonį. Jis pagaliau rado siūlo galą, praėjusios dienos išgyvenimai atgijo. Prisiminė kelią nuo degalinės — kokios muzikos klausėsi, kaip garstyčios užtiško ant kelnių.

Toliau — blogiau: jis prisiminė ir tai, kas atsitiko tame tiesiame kelio ruože.

Apimtas niūrios nuotaikos mąstė apie tą faktą. Štai kodėl jis atsidūrė čia, kur dabar guli. Jis nematė išeities. Atsidavė likimui, prašė lemties — tegul ji čia sprendžia.

Aš dabar užsimerksiu ir skaičiuosiu iki trisdešimt. Kas bus, tebūnie.

Jis pats tenorėjo tik vieno — užbaigti tokį beprasmišką savo gyvenimą.

Mirti, išsivaduoti — arba, susidūrus su mirtimi, susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą ir skonį.

Užmerkęs akis, bet vis dar kupinas vilties ir lūkesčių jis laukė atsakymo.