3 skyrius

Malonų Anderso snaudulį kažkas sutrikdė. Kai seselė išėjo, nubudęs jis klausėsi ventiliatoriaus šnaresio. Gretimoj lovoj vyriškis buvo giliai įmigęs, Andersas net pavydėjo jam tokio ramaus alsavimo.

Kai Andersas paliko darbą, kažkas atsitiko jo dvasinei būsenai. Į galvą ėmė brautis netikėtos mintys, kurios anksčiau ten niekada nesilankė. Tarsi kažkokios paslaptingos dujos staiga apnuodijo gyvenimą. Anksčiau diena vijosi dieną, o visos mintys buvo nukreiptos į ateitį. Dabar jį tiesiog užplūdo minčių maišatis. O jis manė, kad yra pasirengęs savo pjūties metui. Bet kur tas pasitenkinimas, kur jo sėkmė? Pasididžiavimas tuo, ką sukūrė? Džiaugsmas sukauptu turtu? Andersą apniko liūdesys, jis nesuprato, kodėl sulaukęs keturiasdešimt septynerių staiga ėmė abejoti, ar jo pasirinkimas buvo teisingas.

Po to, kai jis pardavė savo investicijų bendrovę ir atsisakė valdybos pirmininko pareigų, buvo praėję dveji metai. Kai kurie pažįstami verslininkai jį buvo perspėję, bet iš savo gyvenimo jis tikėjosi daugiau. Gerai nežinodamas ko, dar vylėsi ką nors atrasti, visa tai, kas buvo iki tol, jam atrodė vien kaip virtinė atsitiktinumų. Kartais jam dingojosi, kad jis visą gyvenimą slydailiojo kaip ant banano žievių, nors ir čia reikėjo tam tikrų sugebėjimų, kad nepargriūtum.

Dvidešimt penkerius metus tik darbas buvo jo gyvenimas, ir jo buitis prie to prisitaikė. Mobiliojo telefono skambutis jam buvo svarbesnis už lovoje su juo gulinčią moterį, o tos moterys — vienos ateidavo, kitos išeidavo arba kiek pabuvusios galiausiai išsikraustydavo. Kartais pagalvodavo, kad vis dėlto jam nederėtų taip elgtis, tačiau tai, ką jis jautė moterims, niekaip negalėjo prilygti tam impulsui, kokį gaudavo darbe. Taktiniai sprendimai, rizika, iš anksto numatyta strategija kebliose derybose ir pergalės svaigulys, kai laimėdavo jis. Milijoninės įplaukos su kaupu viršijo retsykiais patiriamą nesėkmę. Jis jautėsi neįveikiamas, taip aukštai įkopęs į hierarchijos viršūnę, kur jau, rodos, niekas nebegrėsė.

Kai nejučiom jį apniko tas persisotinimo pojūtis, iš pradžių jis net nesuprato, kas tai. Tik vis dažniau apie ką nors pasvajodavo, galiausiai viską nustelbė sustiprėjęs koktumas. Metas keisti gyvenimą. Jis viską pardavė ir nusprendė rinktis kitokį kelią, leistis į kitokią gyvenimo kelionę. Ankstesnės jo verslo kelionės buvo be galo panašios viena į kitą, nepaliko ryškesnių prisiminimų. Jis tik laukdavo sėkmingų rezultatų, ieškoti nuotykių būtų visai kas kita. Jis paprašė, kad kelionių agentūra suplanuotų maršrutą su kokiu numatomu nuotykiu. Su tokiom viltim Andersas išsirengė kelionėn. Stambiųjų laukinių žvėrių medžioklė Zimbabvėje, nardymas prie Borneo salos. Mėnesį gyveno Kanuose, viešbutyje „Martinez“, ir ten žaidė golfą. Paskui — pažintinė kelionė po Ekvadorą. Jis valgydavo geriausius patiekalus garsiuose restoranuose, matė gražiausius žemės kampelius. Pagaliau ir tie gražūs vaizdai suvienodėjo. Šita kelionė buvo numatyta vieniems metams, tačiau po septynių mėnesių Andersas grįžo namo. Nusprendė persikraustyti į savo butą senamiestyje. Tai buvo tik nedidelė jo nekilnojamojo turto dalis, prie viršutinio aukšto jis nutarė prijungti palėpę. Tušti kalendoriaus lapeliai vėl buvo užpildyti: susitikimai su architektais, dizaineriais.

Senamiestis jam visada patiko. Vaikščiodamas siaurom gatvelėm apsiramindavo, per šimtmečius nugludinti akmenys, namai, kurie yra glaudę daugelį kartų. Žmonių likimai susipynę su namų gyvenimu. Ta nenutrūkusi jungtis jam žadėjo ramybę. Vos juntamą nemirtingumo pojūtį. Tačiau kėlė ir tam tikrą nerimą. Šios mintys buvo naujos, neįprastos ir ėjo iš kažkokios neaiškios, visai nežinomos smegenų dalies.

Buto renovavimas atėmė nemaža laiko, jis manė, kad viską užbaigęs pajus malonumą. Trūkumų tas butas lyg ir neturėjo, bet jis vaikščiojo iš kambario į kambarį nejausdamas nei ramybės, nei pasitenkinimo. Kiekvieną rytą jo atvaizdas vonios kambario veidrodyje jam atrodė vis svetimesnis. Jis matė tą patį vyriškį, tuos pačius veido bruožus kaip ir to, kuris nepavargdamas lakstė iš vieno susitikimo į kitą. Visų gerbiamas šefas ir nepakeičiamas valdybos narys, kiekvieną ketvirtį ataskaitoje įrodantis savo sumanumą. Dabar niekas jam nebeskambino, neprašė patarimo, niekas nevykdė jo sprendimų. Nenorom Andersas turėjo prisipažinti, kad be profesinio vaidmens jis tapo panašus į paklydėlį.

Netikėtai atsirado prošvaistė. Vienas jo pažįstamas pasiūlė nueiti į kolekcininkų aukcioną. Andersas iš ten sugrįžo išleidęs tris šimtus šešiasdešimt aštuonis tūkstančius kronų ir įsigijęs apibraižytą kišeninį laikrodį „Waltham“, taigi suradęs naują savo gyvenimo aistrą. 1912 metų balandžio 19 dieną, kai Karlas Asplundas įlipo į „Titaniką“, jam toks pirkinys būtų buvusi tik likimo ironija. Su juo dar buvo žmona, penki vaikai ir trečios klasės bilietas. Karlo palaikai buvo rasti prabėgus dvylikai dienų po to, kai laivas nuskendo. Gana paprastas kišeninis laikrodis buvo įamžinęs tą laiką ir tą sekundę, kai gelmė pasiglemžė laivą, Karlą ir tris jo vaikus.

Tas laikrodis — brangi retenybė pasaulio kolekcijoje.

Toks aukciono radinys tartum pažadino prisnūdusią Anderso dvasią, prasidėjo naujas jo veiklos etapas. Naujų lobių medžioklė buvo sėkminga, kaupti senienas trukdė tik viena smulkmena — per menkas Anderso įkarštis. Jo kolekcija smarkiai didėjo ir jau užėmė tris buto kambarius.

Andersą viliojo ne garsių meistrų paveikslai, o teptukai, kuriuos vedžiojo tapytojo ranka, paletės su įvairiaspalviais dažų likučiais. Ne garsių romanų pirmieji egzemplioriai, o plunksnos, kuriomis buvo rašomos jų mintys. Kėdės, atlaikiusios rašytojo svorį, laiškai mylimosioms. Paskalom apraizgyti durų raktai, laikrodis, nuimtas nuo genijaus riešo. Išminties sklidini garsenybių dienoraščiai, legendinių muzikantų instrumentai ir drabužiai. Prabėgusio laiko paženklinti daiktai, menantys kultūros proveržį.

Ta kolekcija jam teikė tam tikrą paguodą. Kitų žmonių gyvenimo skeveldros savotiškai šildė jo gyvenimą. Tarp tų daiktų, kuriuos paliko anksčiau išėjusieji, jis jautė nepaaiškinamą nusiraminimą ir saugumą. Tarsi kažkoks iš praeities atklydęs pažadas — kad ir kas atsitiktų, laikas nesustoja. Tarytum koks mirusiųjų raminimas gyviesiems — ir jūsų rūpesčiai kada nors baigsis, nieks vėliau neprisimins jus slėgusios naštos.

Anderso bute buvo įrengtos šarvuotosios durys, visa kolekcija įvertinta trimis šimtais devyniasdešimčia milijonų kronų.

Tačiau ir ši Anderso aistra, kaip ir daug kas jo gyvenime, buvo pažymėta „geriausia suvartoti iki...“ Kolekcininką vis mažiau jaudino nauji aukcionų pasiūlymai, jis buvo vis abejingesnis įsigytiems daiktams. Permainos, atvangos stoka buvo kaip tas niežulys ten, kur ranka negali pasiekti ir pasikasyti. Gyvenimas reikalavo vis kažko naujo, bet Andersas čia buvo bejėgis, jis tik stovėjo, mindžiukavo, o žemė, rodos, slydo jam iš po kojų. Po juo vėrėsi bedugnė.

Andersas buvo priverstas prisipažinti — jo svajonės švytėjo ryškiau, kai trūkdavo laiko joms įgyvendinti. Dabar nebeliko troškimų, jis nebematė savo ateities. Dienos bėgo, o jis pamažu grimzdo.

Likimas jo paguodai atsiuntė kaimyną. Jie atsitiktinai susitiko laiptinėj, Andersas, įpratęs laikytis atstumo su nepažįstamais žmonėmis, nė nemanė stabtelti ir ištarti keletą žodžių. Kaimynas buvo pensininkas, jis vienintelis pasidomėjo, iš kur tas triukšmas, kai meistrai įrenginėjo šarvuotąsias Anderso buto duris. Kaimynas žinojo apie Anderso pomėgį kaupti senienas, o dabar norėjo papasakoti, ką jis neseniai patyrė keliaudamas po Norlando kraštą. Andersas gana abejingai išklausė, kaip jo kaimynas miške sutiko keistoką žmogų. Tas jį pakvietęs kavos, to žmogaus trobelė buvusi užgriozdinta visokiausiais daiktais, joje nelikę vietos net apsisukti. Andersas buvo linkęs visa tai praleisti pro ausis, bet staiga išgirdo keletą žodžių, kurie sužadino jo dėmesį.

— Jis tą daiktą laikė pakišęs po lova. Sakėsi kadais, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, išlošęs žaisdamas pokerį viename San Diego bare. Saugojęs kaip ypatingą prisiminimą, nes tai buvusi bitlų gitara. „Lucy“ — toks buvęs tos gitaros vardas, taip jis man tvirtino. Pamaniau, gal jums bus įdomu, jūs gi renkate visokias senienas.

— Gal jūs prisimenat, kokia buvo tos gitaros markė?

— “Raudonasis Gibsonas“. Jaunystėj ir aš esu brązginęs, tais laikais kiekvienas svajojo apie tokią gitarą.

I look at the world and I notice it’s turning

While my guitar gently weeps

Bitlų „Baltasis albumas“, pirmoji dalis, septinta daina. Kažkur, lyg iš pačios pasąmonės Andersui iškilo ištisas senų prisiminimų ir jausmų spektras.

Jis nedelsdamas įjungė kompiuterį. Kaimyno pasakojimą galėjo išmesti iš galvos kaip smagią istoriją, tačiau, įvedęs keletą paieškos žodžių, panaršęs po internetą, Andersas pajuto, kaip širdis ėmė smarkiau plakti. Jis nerado nieko, kas prieštarautų išgirstai istorijai. Jeigu visa tai yra tiesa, tai galėtų būti tikra sensacija. Tačiau savyje jis pajuto kažkokį abejingumą. O juk aistringas senienų rinkėjas turėtų džiūgauti. Kažkas jame priešinosi, skatino visa tai pamiršti.

Buvo toks metas, kai jis apie „Lucy“ žinojo viską. Ta vyšnių raudonumo gitara „Gibson Les Paul 1957“ priklausė Erikui Kleptonui. Džordžas Harisonas paprašė, kad jis studijoj įgrotų Džordžo sukurtą dainą „While my guitar gently weeps“. Po įrašo Harisonas gavo tą gitarą dovanų. 1973 metais toji gitara buvo pavogta Beverli Hilse ir, kaip spėjama, galutinai pradingo kažkur Meksikoje. Andersui nereikėjo žemėlapio, kad įsitikintų, jog San Diegas buvo to vagies pusiaukelė.

Galbūt ta pati gitara dabar atsirado vos už kelių valandų kelio automobiliu.

Ši mintis jį apstulbino.

Tuo metu meno ir antikvarinių daiktų kainos atitiko bendrą konjunktūrą, o senų, geros kokybės gitarų vertė smarkiai didėjo. Tai buvo viliojanti investicija, vyrai jau žilais smilkiniais, nebeišmanantys, kur dėti savo turtus, geidė bet kokia kaina susigrąžinti savo jaunystės svajonių simbolius.

Jie patys seniai jau nebegrojo.

Jeigu tai ta pati garsioji gitara, jos kainą buvo galima nuspėti. Kai aukcione buvo parduodama Eriko Kleptono gitara „Blackie“, galutinis pasiūlymas išaugo iki septynių ir septynių dešimtųjų milijono kronų. Jeigu pasklistų gandas, kur dar galima rasti „Lucy“, to keistuolio trobelė neatsigintų įsilaužėlių.

Anderso kolekcijoj gitarų nebuvo, jis vengė jų, tačiau dabar panoro įsigyti — Norlandas ėmė jį traukti kaip magnetas.

Kita Anderso esybės dalis tetroško, kad sukeltos dulkės greičiau nusėstų.

Prabėgo kelios tokių dvejonių dienos. Anderso viduje vis labiau kaupėsi neaiškus ilgesys. Kol kas ryškiau neapibrėžtas ir nesuprantamas, nesusietas nei su kokia nors vieta, nei su konkrečiu žmogum — jis ilgėjosi kažkokio neaiškaus sprendimo. Andersas jautėsi pasiklydęs dabartyje. Jis norėjo pabėgti nuo to, kas yra, ir patekti į tai, kas galėtų būti. Kad paskui, kai viskas pasidarys daugmaž aišku, galėtų laiku sustoti ir pažvelgti atgal.

Kiekvieną rytą, kai nenorom prabusdavo, jo mintys nuskrisdavo prie tos „Lucy“. Tai, kad gitara gali būti atokiam Norlando kaime, jam vis labiau nedavė ramybės. Bijodamas prarasti tokią viltį, jis galbūt ir atidėliojo savo kelionę. Kiekvieną dieną nerimaudamas „Google“ paieškos laukelyje įrašydavo žodį „Lucy“ ir žiūrėjo, ar jo nebus kas nors aplenkęs.

Nebenorėdamas toliau savęs kankinti tokiom dvejonėm, jis pagaliau ryžosi važiuoti ir jam pavyko nusigauti net iki Sundsvalio.