22 skyrius

— O Andersas kur?

— Nežinau. Gal savo kambary.

— Ar šiandien jis mums nepadės ruošti vakarienės?

— Tikriausiai ne.

Emeli apsisuko ir išėjo.

Helena pjaustė svogūnus, jos akys ašarojo. Nuo svogūnų, o ne nuo sunkumo krūtinėj. Ne nuo stingulio, kaustančio kūną, ir ne dėl to, kad virtuvėj trūko oro.

Kalti čia buvo svogūnai, niekas kitas.

Nuo to laiko, kai Martinas ją paliko, ji nė karto neapsiverkė. Nenorėjo, kad matytų jos bejėgiškumą, ji — iš tų moterų, kurios nepasiduoda. Ji nuolat sau kartodavo: ištversiu, išgyvensiu. Jei bent kiek praskystų, nežinia, kaip viskas baigtųsi. Nusiristų į bedugnę, iš kurios jau niekad neišliptų. Tačiau dabar dar kažkas atsitiko. Išsieikvojo visa jos stiprybė, nebeliko jėgų priešintis. Mintys, kurias pirmiau gebėjo sutramdyti, dabar pasidarė nevaldomos. Sužadino visaip niauzgiančius, verkšlenančius balsus.

Helena užsimerkė, prispaudė kumštį prie krūtinės. Ar čia iš tiesų ji, Helena? Visai nebeliko savitvardos. Nebesuvaldo nei savo gyvenimo, nei pati savęs.

Pernelyg pasidavė jausmams. Nevykėlė, verta ne tik savo, bet ir kitų paniekos.

Pagaliau ji demaskuota.

Jos krumpliai, sugniaužę peilio kotą, net pabalo. Tik to peilio tegali įsitverti. Viskas jai slydo iš po kojų. Ko tik besiimtų, viską sugadina. Baimės vaizdiniai, kuriuos tebesinešiojo savyje, pavirto tikrove.

Dabar ji iš tikrųjų vienui viena.

Kai Andersas kieme atsuko jai nugarą, nerimas ją pasiglemžė. Įsitikino, kad ji jam trukdo, Andersas nebenori, kad ji būtų šalia. Ji dar nesuprato, kokią bus padariusi klaidą. Juk Andersas ir padrąsino ją pasipiktinti Vernerio postringavimais. Jis pakurstė, o ji išrėžė, ką iš tikrųjų galvoja. Šalia Anderso jautėsi tvirtesnė, jiedu ėjo išvien, jai užteko palaikančio jo žvilgsnio. Pajuto bendrumą, ir jo ranka buvo ją apglėbusi, lyg taip ir turėtų būti. O čia, viešbučio kieme, jis pasidarė visiškai svetimas. Lyg nebūtų prieš tai jos apkabinęs, nerodęs savo palankumo. Jis šalinosi jos. Iš nevilties Helena nupuolė pas Aną Karin. Baimė jai sakė — ji turi užsitikrinti, kad jai likęs bent vienas artimesnis žmogus. Bet ir ten jai nepavyko. Atsakymą suprato iš Anos Karin veido. O kai Jonas prasitarė apie tai, ko net Ana Karin tikriausiai nežinojo, Helena pajuto, kad ji Anos Karin akyse visam laikui bus susieta su ta nemalonia akimirka. Atėjo ir atnešė bėdą. Tokios tad Anos Karin gyvenimo taisyklės. O čia dar jos Niklas su Jonu ką tik apsinakvojo Helenos viešbutyje. Jie nieko neaiškino, tik pasakė, kad rytoj anksti išvažiuos, nelaukę jokių pusryčių.

Kažkas laiptais leidosi žemyn, ji paskubom nusišluostė ašaras. Dar pamanys, kad stovi čia ir verkia. Giliau įkvėpusi pasistengė susitvardyti.

— Andersas pasirodys po valandėlės.

Atėjusi Emeli iš indaujos paėmė lėkščių.

— Aš viską padengsiu.

— Šiandien valgysim virtuvėj.

— Kodėl?

— Verandoj jau padengta šermenų kavai.

— Bet vieną stalą galim panaudoti. Vakarieniauti verandoje maloniau.

Helena nebenorėjo prieštarauti.

Emeli tai suprato kaip mamos pritarimą.

Po pusvalandžio jie jau vakarieniavo prie uždegtų žvakių. Emeli uždegė ne tik žvakes, bet ir senovinę žibalinę lempą. Jos gražiai padengtas stalas nelabai derinosi prie kasdieniško valgio — spagečių su maltos mėsos padažu, kuriuos Helena patiekė keptuvėje ir puode. O dar kečupo butelis. Tačiau Andersas gyrė, kad viskas labai skanu. Kalbėjosi taupiai, mandagiai, stengdamiesi nutylėti tai, ko nenorėjo sakyti.

Helena šakute maigė makaronus. Ji negalėjo nuryti nė kąsnio, jai trūko oro, darėsi bloga. Ji buvo pilna nenumaldomo nerimo. Pastebėjusi, kad virpa rankos, jas nusvarino ant kelių. Baisi savinieka — įvertino pati save. Kur jos ankstesnis gyvybingumas? Tokia būsena jai nebūdinga. Kūnas dar norėtų taikytis prie aplinkybių, bet vidus jau nieko nepajėgia. Jai trūksta atramos, branduolio. Ji neturi pagrindo, ji skęsta.

Emeli sunerimusi padėjo į šalį šakutę ir peilį.

— Kas čia tarp jūsų atsitiko?

Helenos ir Anderso žvilgsniai susidūrė.

— Kodėl jūs tokie, kas atsitiko?

Helena neįstengė atsakyti. Andersai, būk geras, padėk man, pasakyk ką nors! Aš pati nesuprantu, kas čia man darosi. Bet Andersas tylėjo — tai iškalbingas jos nuojautos patvirtinimas.

Helenai vargais negalais pavyko save įveikti, ji net prisivertė nusišypsoti.

— Ne, nieko neatsitiko. Kodėl tu taip manai?

— Atrodote tokie surūgę.

— Surūgę?

— Taip.

Tame trumpame dukters atsakyme buvo tiek priekaištų, kad Helena nudelbė akis. Nebeįstengė pakelti kasdien rodomo jos nepasitenkinimo, prastai slepiamo pasibjaurėjimo. Sekundės atrodė ilgos tarytum kokia bausmė. Nei vienas, nei kitas nedrįso ko nors paaiškinti. Trys tylintys žmonės, o tarp jų — melas.

— Man į tai nusispjaut, — Emeli atsistojo ir išėjo.

Helena užsimerkė. Girdėjo tik savo pulsą. Širdis, rodės, susprogdins krūtinę. Neatsilaikys prieš tokį taraną. Lengvi Emeli žingsniai, skubantys laiptais į viršų. Jie priminė jai čia praleistas palaimingas vaikystės akimirkas. Rodos, kad ji pati basa skuba tais girgždančiais laiptais, atsimena kiekvieną jų pakopą. Ir savo darbus — reikia parvesti karves, jau metas jas melžti, palesinti vištas. Dar laukia vingiuoti miško takeliai, tik jai su Ana Karin težinoma proskyna. Štai jos išskėtusios rankas balansuoja ant daržinės sijų. Kažkurį vakarą plokščiadugne valtim iriasi per nurimusį ežerą. Vaikystės laimė! Tokią vaikišką laimę ji norėjo sukurti savo dukrai.

Bet Emeli labiau patiko sėdėti prie kompiuterio.

Ji troško gyventi Stokholme.

Čia Helena išgirdo atidaromas laukujės duris, tas garsas atrodė kaip išsigelbėjimas. Jos mintys, regis, įgavo saugesnę atramą. Kažkas atvyko į viešbutį, ji privalo susiimti. Atsirado šioks toks tikslas.

— Kas čia dabar? — Andersas klausiamai pažvelgė į ją.

— Einu pasižiūrėti.

Ji rankom atsirėmė į stalą, kad galėtų atsistoti, bet kojos nebeklausė, buvo lyg medinės.

— Aš nueisiu, jei norit.

— Ne, aš pati, man kažkodėl pasidarė šalta.

Ji iš tiesų drebėjo, dabar turės jam kaip nors paaiškinti.

— Sėskit, Helena, aš nueisiu. Matau, jūs prastai jaučiatės.

Ji linktelėjo ir vėl pamėgino nusišypsoti. Andersas išėjo į prieškambarį.

Šį kartą išsisukau, pamanė atsidusdama Helena.

Pasaulyje beveik septyni milijardai žmonių. Kiekvienas veidas vis kitoks. Kiek veidų, tiek ir balsų, ji iškart suprato, kieno tas balsas, nors visą pusmetį nebuvo jo girdėjusi.

Martinas.

— Aš esu Emeli tėtis, o jūs — tikriausiai Andersas. Labas, Emeli man minėjo jūsų vardą.

— Helena — verandoj.

— Pirmiausia norėčiau pasisveikinti su savo dukra. Emeli viršuj?

Jau kitokie žingsniai jos vaikystės laiptais, tik dabar jų girgždėjimas bauginantis. Martinas lipa pas Emeli.

— Atvažiavo jūsų buvusysis.

Ji krūptelėjo nuo Anderso balso, nepajuto, kaip jis sugrįžo.

— O ko jis čia?

— Nežinau, jis nuėjo pas Emeli.

Helena pažvelgė į lubas. Gal Emeli žinojo, kad jis atvažiuos. Viskas susipynė. Ji atsirėmė alkūnėmis į stalą ir delnais užsidengė veidą. Ji tuoj uždus, taip beviltiškai maudžia krūtinę.

— Nebepakelsiu to. Kodėl jis čia atvažiavo? Neturiu jėgų su juo kalbėtis.

Ji ne taip įsivaizdavo jų susitikimą. Manė, bus dailiai susišukavusi, saikingai pasidažiusi, atrodys patraukli. Aiškiai, ramiai pasakys jam tai, ką yra gerai apgalvojusi, susidėliojusi per bemieges naktis. O ką — dabar ji nieko neprisiminė. Net įtūžis, ir tas išblėso. Dingo jos galia. Ji buvo visiška bejėgė.

Andersas uždėjo ranką jai ant peties.

— Minėjot apie terminą apsigalvoti. Gal jis čia atvažiavo pasakyti, kad skirtis nebenori, kad gailisi.

Tie žodžiai tiesiog nuvėrė ją. Šito jis tikrai nepasakys. Ji išgirdo Martino žingsnius, jis ryžtingai nulipo laiptais, paskui perėjo valgomąjį ir priėjo prie jos.

Ji jau sunaikinta.

Štai jis. Palieknėjęs, kitas drabužių stilius, nauja šukuosena. Tarsi kažkur matytas, kadaise bendravo, bet jau seniai jį bematė. Dabar jau taip gerai jo nepažįsta, kaip ir jis Helenos. Ko čia stebėtis. Jis — tarsi vienas iš daugelio, tik toks skirtumas, kad su juo buvo susaisčiusi savo gyvenimą.

Savo negyvenimą.

— Šiam savaitgaliui Emeli su manim važiuoja į Stokholmą.

Helena gūžtelėjo pečiais.

— Tegul, jeigu ji taip nori.

— Paskambinau į mokyklą ir paprašiau, kad rytoj ją išleistų.

Andersas krenkštelėjo.

— Paliksiu jus. Einu į savo kambarį.

Helena linktelėjo, ir Andersas išėjo. Martinas nulydėjo jį tiriamu, kritišku žvilgsniu. Abu patylėjo. Žvakių šviesoj stiklinė veranda buvo apgaulingai graži.

— Ar pastaruoju metu skaitei mano elektroninius laiškus?

Argi jis nemato, kokia jos būsena? Kiekvienas širdies dūžis skausmingas kaip botago kirtis, tarsi kažkas ten būtų subyrėję. Nepastebi, kaip ji visa dreba, kaip kažkas lanku veržia krūtinę, kaip jai trūksta oro?

— Man tiesiog galvoj nesutelpa, kodėl tu taip elgiesi. Visą tą pusmetį stengeisi mane ignoruoti, neatsakei į mano skambučius, tau nusispjaut į mano elektroninius laiškus. Kaip manai, ar tai padeda Emeli? Galvoji — tegul ir ji neturi tėčio, kaip tu jo neturėjai.

— Ne.

— Tai kaip tu tai paaiškintum?

Kaip ji paaiškintų? Ji nebegali sugaudyti savo minčių. Jos tarsi sutryptos į purvą, jai tarytum nebeliko vietos jos pačios kūne, galva, rodos, ims ir suskils. Gal tai išprotėjimo pradžia, kai protą nustelbia beprotybė?

— Jeigu per Emeli tu nori atkurti savo vaikystę, tau beveik pasisekė. Emeli norėtų persikelti pas mane į Stokholmą. Čia ji buvo pasilikusi tik dėl tavęs, jai neramu dėl tavęs. Tau tas jausmas turėtų būti gerai pažįstamas, tu bijojai dėl savo mamos.

Kaip jai surasti nors vieną tvirtą mintį, į kurią galėtų susitelkti. Bent tol, kol Martinas išeis. Jeigu ji dabar susmuks, nebepakils.

Staiga tarpdury pasirodė Emeli. Juodas odinis jos krepšys jau sukrautas, pasirengusi išvykti.

— Tai mes jau važiuojam, ar ne?

— Aš tuoj ateisiu.

Emeli greitomis dėbtelėjo į Heleną.

— Tada iki.

— Emeli, luktelėk.

Martinas ją sustabdė, Emeli nekantraudama atsiduso.

— Tėti, važiuojam.

— Ne. Kol dar esame visi trys, reikia pagaliau viską išsakyti iki galo.

Emeli akys susiaurėjo.

— Tėti, juk tu pažadėjai.

— Mielas vaikeli, visa tai — tik dėl tavęs, tau nebereiks ilgiau kentėti. Geriau sakyk atvirai, kaip tu čia jautiesi? Niekas ant tavęs nepyks. Mes abu norim, kad tau būtų gerai. Sąžiningai pasakyk, ar norėtum pasilikti čia, ar persikelti pas mane, į Stokholmą? Tau leidžiama rinktis, apsispręsk.

Emeli akys apsiniaukė. Tarp jos motinos ir tėčio pulsavo įtūžis, kaip kokie elgetos, ir dar čia vaizduoja jos tėvus.

Helena žiūrėjo sau į kelius. Kažkaip viskas susijaukė. Kaip čia išeina, kad ir ji — viso to dalis?

— Martinai, liaukis.

— Ne. Ir tau metas išgirsti visą tiesą. Emeli, pasakyk, kur norėtum gyventi?

Ji pasiryžusi padaryti viską, kad tik jos dukrai būtų gerai. Helena jai bus tokia mama, kokia jos motina būti nesugebėjo. Ji pasirengusi padaryti viską, bet ko atsisakyti.

Jausdama graužatį Helena užsidengė rankomis veidą. Kaip ji galėjo leisti, kad šitaip atsitiktų?

— Aš liksiu gyventi su mama.

Emeli, net nepažvelgusi į motiną, apsisuko ir išėjo.

Helena užsimerkė. Martinas pralaimėjo, bet ji nejautė džiaugsmo. Vien tas ją prislėgęs begalinis liūdesys. Jai reikia dar šiek tiek pakentėti, ištverti.

Trinktelėjo piktai uždaromos laukujės durys.

Martinas sunkiai atsiduso.

— Negi iki šiol nematai, ką darai?

Alsuok, alsuok giliau, kaip nors ištverk.

— Okei, tada mes padarysime šitaip. Aš parduosiu savo viešbučio dalį. Tu nepasirašei turto dalybų dokumentų, man vis dar tebepriklauso pusė. Aš ne dėl tavęs, aš dėl Emeli. Grįžęs susisieksiu su turto vertintoju. Kai jis tau paskambins, būtų gerai, kad bent jau tada atsilieptum.

Tai pasakęs, jis išėjo iš verandos, per valgomąjį — į prieškambarį, išsinešdino iš Lindgreno viešbučio.

Helena vis dar sėdėjo tokioj jaukioj žvakių šviesoj. Ir čia staiga pratrūko visos užtvaros. Visa, ką ji stengėsi kuo giliau nugramzdinti, staiga prasiveržė, paskandino ją. Dabar jau tikrai nebeišsigelbės. Helena palinko, rankom apglėbė save ir ėmė linguoti pirmyn atgal.

Alsuok, alsuok. Tau trūksta oro! Tuoj išprotėsi.

— Helena, pasistenkit kuo ramiau kvėpuoti.

Ji privalo slėpti, kad yra silpna, Andersas jos tokios neturi matyti. Niekas neturėtų matyti, niekas negali jai padėti, įkalino pati save, vienui viena, lyg nuo visų atkirsta. Tas gniuždantis chaosas.

— Blogiausia jau praėjo. Helena, aš esu čia, eime, padėsiu jums užlipti į viršų.