21 skyrius

Andersonų sodyboje ant stulpų prie vartų žvakidėse žibėjo žvakės. Jas ten uždegė Ana Karin, kad jos vaikai pajustų, jog yra laukiami. Pagaliau jie atvažiuos jos aplankyti, nudžiugins ją. Savaitgalį pabus su ja kartu, seniai tai buvo. Tiesa, visa tai dėl Helgos laidotuvių, bet ji vis tiek džiaugėsi. Seniai taip džiaugėsi. Nei Lasė, nei Lisbetė, nei Helena netemdys jai to brangaus susitikimo, vaikai čia pabus net tris dienas. Šaldytuvas prikrautas įvairiausių skanėstų, jiems tikriausiai patiks. Po pietų ji buvo nuvažiavusi į miestelio parduotuvę, apsipirko. Vyno jie patys pažadėjo nusipirkti pakeliui.

Virtuvėje kvepėjo rudosiomis voveraitėmis. Ant viryklės pukšėjo briedienos troškinys. Į puodą jau sudėtos nuluptos bulvės, stalas šventiškai padengtas. Pernykščio derliaus serbentų želė ir pačios auginti, konservuoti pomidorai. Po pietų ji buvo užlipusi į palėpę, ištraukė iš kartoninių dėžių porceliano indus, kuriuos jie turėtų prisiminti iš savo vaikystės. Helgos lėkštės tegul lieka stovėti spintoj. Gal pažadins jiems namų ilgesį.

Laukdama, kol jie pasirodys, ji atsisėdo prie lango ir įsižiūrėjo į vakarėjančią aplinką. Virš laukų draikėsi migla, tarsi koks sušilusios žemės alsavimas. Padangė dar buvo šviesi, bet vakarai jau nusidažę raudonai. Pažeme driekėsi saulėlydžio gaisas, gęstančios dienos atšvaitai, visas pasaulis, rodos, pasikeitęs. Jau kitoks spindesys. Gęstanti šviesa blėso, ir visi tie kerai pranyko, vos tik pasislėpė paskutinis saulės kraštelis, tirštėjo vakaro prietema.

Supypsėjo mobilusis telefonas. SMS nuo Susanos.

Atsirasim po 30 min. Gal dar ko nors nupirkti?

Ana Karin, pirštu baksnodamas mygtukus, parašė atsakymą.

Ne. Važiuokit atsargiai. Saugokitės briedžių! Laukiu!

Ana Karin savo vaikų nematė nuo Kalėdų. Su Nikiu apskritai retai susitinka, nebent kai pati nuvažiuoja į Stokholmą, bet jis kiekvieną mėnesį paskambina. Susana apsilanko keletą kartų per metus. Ji vakar paskambino ir pasakė, kad jos Davidui nepavyko gauti laisvos dienos. Jis ne visada lydi Susaną, kai ji parvažiuoja pas motiną, gal taip ir geriau. Toks išlepintas, pripratęs prie miesto įmantrybių, Aną Karin kartais net suerzindavo. Ypač valgį gaminant. Kaip tokiam įtikti? Ji iš anksto paskambindavo Susanai, klausdavo, kaip ir ką jai pagaminti, bet suirzusi duktė sakydavo, kad bet kas bus gerai. Aną Karin vis tiek trikdė tai, kad Davidas čia lankosi per daug retai. Nebus jo ir dabar, per Helgos laidotuves. Kas jam tie Norlando žmoneliai.

Tačiau atvažiuos Jonas, Nikio draugas. Niklas paskambino ir pasakė, kad Jonas išmano apie kompiuterius, pagaliau prijungs jai tą, kurį gavo dovanų per Kalėdas. Pats laikas būtų jį sutvarkyti, dabar ji nebegalės vaikščioti pas Heleną į viešbutį.

Laukti jai liko nebedaug. Ji uždegiojo žvakes ant palangių, ant stalo. Šakute pasmeigė gabalėlį briedienos, gal jau išvirusi, ir išgirdo į kiemą įvažiuojantį automobilį. Paskubom užkaitė bulves.

Širdis daužėsi iš džiaugsmo. Pagaliau ilgai jos lauktas šurmulys.

— Kaip čia viskas gražiai padengta, o kaip kvepia.

— Pagaminau mėgstamiausią Nikio patiekalą, jūs, tikiuosi, išalkę.

— Čia troškinta briediena?

Prieškambaryje šurmulys, kojų trepsėjimai, pakabų terškėjimas. Krepšiai, rankinės, maišeliai su pirkiniais, skimbčioja vyno buteliai. Namus užplūdusi pakili nuotaika, Ana Karin laiminga, džiaugiasi, kad tylą pagaliau nustelbė garsai.

— Eime, parodysiu, kur miegosit.

Susanai ji paklojo kamarėlėj, Nikiui — svetainėj. Jonas bus įkurdintas atskirai, viršuje. Tam kambary antrame aukšte ji ketino įsirengti darbo kambarį, ten ir bus prijungtas jos kompiuteris. Kol kas šiame kambaryje tebestovi Helgos audimo staklės ir lova, kurioj apnakvins Joną, ji čia dar atnešė toršerą. Ana Karin buvo įsitikinusi, kad Jonas prieš užmigdamas mėgsta paskaityti.

— Gal čia ir ne itin patogu, bet jūs kaip nors. Man reiktų išardyti tas audimo stakles, bet vis kažkaip neprisirengiu.

— Man bus gerai čia.

Jonas pasidėjo ant grindų krepšį, o Niklas, atėjęs iš paskos, sustojo tarpdury, jis dar pasakė, kad jie čia būdami padės jai apsitvarkyti.

— Oi, būčiau dėkinga, pirmiausia norėčiau, kad padėtumėt man išvalyti langus. O paskui — jau visa kita, jei spėsim.

Jie nulipo į virtuvę, Susana maišė troškinį. Niklas atkimšo butelį vyno, visiems įpylė, jie gurkšnojo laukdami, kol išvirs bulvės. Plepėjo, šokinėdami nuo vienos temos prie kitos. Anai Karin sunku buvo įsiterpti. Vos tik susiruošia ką nors pasakyti, svečių kalba jau pakrypusi kitur. Bet jos tai neerzino, ji džiaugėsi, kad jie visi čia. Jie kalbėjo apie tokius dalykus, kurie jos nejaudino. Butų kainos Stokholme, kažkokie nauji restoranai, meno parodos, filmai. Jų ten savas gyvenimas, ne toks kaip jos.

— O tu, mama, kaip tu čia laikaisi?

— Aš — kaip visada. Dabar, kai šitas namas priklausys man, galvoju, planuoju šį tą paremontuoti.

— Ir ką sugalvojai?

— Nieko ypatinga. Iš pradžių galbūt reikėtų nušlifuoti grindis.

— Būtų labai gražu. Beje, kaip ten Lasė su Lisbete, jeigu jau kalbam apie renovaciją?

— Man atrodo, gerai. Bet bulvės jau išvirė. Gal nusunktum jas, Nikiai, aš paimsiu padėklą.

Apie tą ginčą dėl kaštono nutarė nieko jiems nesakyti. Ir apskritai apie santykius su Lisbete. Kai toji nesantaika prasidėjo, Ana Karin Susanai paskambino ir viską susakė. Bet iš dukters neišgirdo, ką norėjo išgirsti.

— Žinai ką, mama, turi per daug laiko, todėl ir švaistai savo energiją dėl tokių niekų. Susirastum sau kokį užsiėmimą.

Nuo tada ji ir liovėsi dukrai dejuoti dėl savo bėdų. Su Nikiu ji net nemėgino apie tai kalbėti. Jis nemėgsta kivirčų, visada randa kokią nors išeitį. Tikriausiai surastų ir dabar, nors ji čia nemato jokios išeities.

— Prašom, imkite, dėkitės, o jeigu dar liks, prašysiu pakartoti. Jonai, pradėkite.

Lėkštės buvo prikrautos, visi kirto pasigardžiuodami ir gyrė Aną Karin, ypač Jonas. Niklas jam buvo pasakojęs apie šį motinos patiekalą, dabar jis įsitikino, kad Niklas neperdeda.

— Tai kas tą briedį sumedžiojo? Lasė? — Susana įsidėjo dar vieną bulvę. — Kaip puiku, kad jis pasidalino briedžio mėsą.

— Miškas priklauso tiek jam, tiek man.

— Bet briedžiai patys nenusišauna.

— Gal dar turite vyno?

Jonas atnešė dar vieną butelį. Įpylė Anai Karin, ji, matyt, norėjo tarti savo žodį.

— Klausykit. Jūs dar prisimenat tą Kulmiuro trobą miške?

— Ne, kokia dar ten troba? — Susana purtė galvą. Ji su broliu užaugo miestelyje, į kurį dabar Ana Karin nuvažiuoja apsipirkti, jie lakstydami čia neatklysdavo.

— Kalbi apie tą seną trobą, kur mes pasislėpę rūkydavom?

— Jūs ten rūkydavot?

— Taip, atvažiuodavom mopedais.

— Niekada man to nepasakojai, — Jonas šyptelėjo Nikiui.

Ana Karin kalbėjo toliau.

— Šiaip ar taip, anas namas priklauso šitam ūkiui, dabar, kai mudu su Lase jį paveldėjom, ir ta troba jau priklauso mums.

Norėjau žinoti, ar jus tai bent kiek domina. Žinoma, ją reiktų atnaujinti, aplinkui gražus miškas.

Vaikai susižvelgė. Prie stalo pirmą kartą pasidarė tylu.

— O ką turi galvoj sakydama „mus domina“? — Susana gurkštelėjo vandens.

— Vasarvietė gimtajam jūsų krašte, kuria galėtumėt naudotis.

— Kad mes ne taip dažnai čia lankomės. Kai atvažiuojam, gyvenam pas tave. Su tavim ir norim pabendrauti.

— Pagalvojau — turėtumėt savo kampą, gal dažniau atvažiuotumėt.

Niklas įsipylė vyno. Susana žvelgė pro langą. Jonas šakute stumdė lėkštėj likusį svogūno griežinėlį.

— Aš galiu kalbėti tik už save ir už Davidą — mūsų tai nedomina, — Susanos žvilgsnis tebebuvo nukreiptas į juodą lango stiklą.

Ana Karin gurkštelėjo vyno.

— Kada nors ir šitas namas atiteks jums, būtų liūdna, jeigu nutrauktumėte ryšį su šiuo kaimu.

Netikėtai pasigirdo beldimas į laukujės duris. Ana Karin atsiduso. Ir vėl tas Lasė su savo kvailystėm. Kas gi čia daugiau trukdys. Ji nenorom atsistojo. Jeigu neatidarys durų, vaikai ims klausinėti, kas čia.

Prieškambaryje Ana Karin šiaip taip peržengė paliktus aulinius ir pusbačius, bet kojinės sudrėko. Atidarė duris, ir jos veidas paniuro. Pamatė Heleną, ir ją apėmė pyktis. Ne, šito vakaro ji neleis jai sugadinti.

— Dabar aš neturiu laiko, parvažiavo vaikai, mes sėdim ir valgom.

— Taip ir pamaniau, lauke pamačiusi degančias žvakes, aš jums netrukdysiu. Tik norėjau atsiprašyti už tai, ką pasakiau, kad neparėmiau tavęs dėl Vernerio.

Aną Karin suėmė dar didesnis pyktis. Mano, ateis, atsiprašys, ir vėl viskas bus kaip buvę. Na, aš jai kada išdrošiu. Tik ne prie vaikų, ne dabar.

— Apie tai pasišnekėsim kitą kartą.

Tai pasakiusi, ji būtų uždariusi duris, bet svečiai jau sugužėjo į prieškambarį, norėdami pasisveikinti su Helena. Susana jai ištiesė ranką.

— Seniai besimatėm.

— Labas, Susana, kaip judu laikotės?

— Gerai. O kaip jūs, kaip viešbutis?

— Ačiū, stengiuosi, sukuosi kaip tik įmanydama, kartais padeda tavo mama.

Ana Karin pamatė, kaip Helena veidmainingai nusišypsojo, ir nukreipė akis į kitą pusę. Tarp jų jau niekada nebebus tokio artumo, koks buvo anksčiau. Jos atsiprašymas čia nieko nepadės. Kažkas nutrūko, gal jau seniai, o ne dabar.

Prie durų prasibrovė Niklas.

— Labas, aš esu Niklas.

— Helena. Malonu pagaliau susipažinti.

— Užeikit, išgersime vyno.

— Ne, ne, aš jums netrukdysiu, namie turiu ruošti vakarienę.

Ir Jonas, iki šiol stovėjęs virtuvės tarpdury, — prieškambaryje nebebuvo vietos, — dabar prasispraudė pro kitus ir ištiesė jai ranką.

— Labas, Jonas mano vardas, aš — artimas Nikio draugas. Kaip čia pasakius... mudu su Nikiu gyvename kartu.

Dar gėlės laidotuvėms — ar ji pasakė, kad parduotuvė jas pristatytų tiesiai į bažnyčią? Taip, rodos, paprašė — gėles ir vainiką. Pagrindas iš ąžuolo lapų, baltos lelijos, baltos rožės, balti gvazdikai, baltos gubojos. Ko čia jie spokso į ją? Visi, išskyrus Joną, tas žvelgia į Niklą.

Ana Karin suplojo delnais.

— Tai gal grįžkim prie stalo ir baikim valgyti. Dar turiu ledų su tekšių uogiene. Tai iki, Helena.

Ana Karin prasibrovė pro juos į virtuvę. Nurinko nuo stalo indus ir sudėjo šalia plautuvės. Keista, lėkštės, vos tik jas imi naudoti, jau vadinamos indais. Argi kas dėlioja ant stalo „indus“? Čia kaip su drabužiais: nusivelki, ir virsta skalbiniais. Tik sudėti į stalčius, lentynas ar spintas vėl tampa drabužiais. Artimas Nikio draugas, gyvena kartu... Kas gi čia bloga? Visi esam skirtingi ir draugų būna visokių, juk ir Helena buvo jos artima draugė. Bent jau iki šiol. Ana Karin pripildė plautuvę vandens ir panardino lėkštes. Taigi. Tekšių uogienė. Reikėtų ją išimti ir pašildyti, kad būtų skanesnė, trumpam įdės į mikrobangę.

— Mama, verčiau ateik ir atsisėsk.

— Tik kai ką išplausiu.

— Vėliau sutvarkysim, ateik, susėskim.

— O kaip desertas? Nenorėsit ledų su tekšių uogiene? Ir ledai, ir uogienė — mano pačios, į grietinėlę įvarvinau žaliosios citrinos...

— Mama, mieloji, ateik.

Tačiau, rodos, ir kojos jos neklausė. Pajuto ant peties kažkieno ranką. Susana atėmė iš jos saujos indų šepetį.

— Aš pati paskui.

Kažkuris iš sėdinčiųjų vyrų atsiduso. Ji nenorėjo atsigręžti.

— Ana Karin, man labai gaila, kad Niklas nespėjo jums paaiškinti...

— Nutilk! Aš nieko nenoriu žinoti.

— Mama, ateik ir atsisėsk.

Susana beveik maldavo jos. Anos Karin kantrybė baigėsi. Mat, ji čia dėl visko kalta! Įtūžis tiesiog sprogdino ją, karštis mušė į veidą. Rankos staiga paniro į plautuvę, sugriebė lėkštes ir trenkė į grindis. Pažiro šukės, vandens purslai.

Ana Karin atsigręžusi į Joną sužaibavo akimis neketindama taip lengvai pasiduoti.

— Kaip tu, taip begėdiškai suvedžiojęs mano Niklą, dar drįsai čia atvažiuoti, sėdėti prie mano stalo! Įsidėk sau į galvą — tokiems kaip tu mano namuose ne vieta.

Niklas pašoko nuo kėdės.

— Mama, nutilk! Šitie tavo žodžiai labiau tinka man, o ne Jonui.

— Jis tave išvedė iš kelio, ar nesupranti?

— Viešpatie, mama, kokiais laikais tu gyveni?

Jonas atsistojo.

— Gal aš jus paliksiu vienus.

Jis išėjo ir laiptais užlipo į antrą aukštą.

— Ar seniai tu jau šitaip?

Niklas prunkštelėjo.

— Tu klausi, ar seniai aš toks subinlanda, tavo nuomone? Man buvo vienuolika ar dvylika metų, kai pajutau, kad esu homikas. Iš pradžių maniau, kad man pasimaišė, o tavo kalbos savotiškai drąsino. Prisimenu, kaip tada prie futbolo stadiono rado užmuštą vyrą, visi šnekėjo, kad jis buvo homikas. Jį užmušė rokeriai, visi tai žinojo, o policija iki galo neišsiaiškino.

Sakė, buvo girtas, važiavo dviračiu, nugriuvo ir užsimušė. Atmeni, ką tada pasakei? Taip tokiam ir reikia — tokie buvo tavo žodžiai.

— Kad aš niekada taip nesakiau.

— Sakei. Man tada buvo keturiolika, nuo to laiko pradėjau skaičiuoti dienas, kada galėsiu iš čia išvažiuoti.

Ana Karin žiūrėjo į grindis. Ten gulėjo ką tik sudaužytos lėkštės iš tų laikų, kai jos vaikai dar buvo maži.

— Atsimeni, kai man buvo lūžusi koja, tada pasakiau, kad griuvau nuo motorolerio. Bet aš tyčia nulėkiau nuo skardžio. Buvau pasirengęs bet ką padaryti, kad tavęs taip nenuvilčiau.

Jis vėl atsisėdo prie stalo, gurkštelėjo vyno ir papurtė galvą.

— Ne, ačiū, mama, jokio vasarnamio man čia nereikia. Džiaugiuos iš čia sveiką kailį išnešęs.

Ana Karin priėjo prie stalo ir susmuko ant kėdės. Ne ant tos, kur sėdėjo Jonas.

— O tu, Susana, apie tai žinojai?

— Taip.

— Jau seniai?

— Susana buvo vienintelė, kuriai pasisakiau. Sunkiausia man buvo, kai lankiau vidurinę, paskui gimnaziją. Aš tik su seserim galėdavau pasišnekėti. — Niklas patylėjo, jo žvilgsnis tarsi užsisklendė. — Tada aš turėjau tiek draugių, bet nė viena nieko tikro apie mane nežinojo. Joms tikriausiai nebuvo su manim smagu, nesulaukė iš manęs, ko tikėjosi.

— Bet aš niekaip negaliu suprasti, kodėl tu gadini sau gyvenimą? Ir dar šitaip kvailai.

Niklas nelinksmai nusišypsojo.

— Žinai, mama, jeigu jau ryžausi apie tai prasitarti, aš tau dar esu parvežęs tokią brošiūrą. Tau vertėtų ją perskaityti. Kad bent žinotum, apie ką šneki. Žmogus pats to nepasirenka, toks aš, matyt, gimiau. Gal tu pasakysi, iš kur tie mano genai? Greičiausiai tą „subinlandos“ polinkį esu paveldėjęs iš tėvo pusės.

— Mūsų giminėj tokio... nebuvo nė vieno.

— O iš kur tu žinai?

Visi trys ilgokai tylėjo. Buvo girdėti, kaip tiksi sieninis Helgos laikrodis. Anos Karin širdyje grūmėsi prieštaringi jausmai. Jos sūnus prisipažino toks esantis jau daugelį metų, o ji ničnieko apie tai nežinojo. Nebuvo jų šeimoj nuoširdaus bendrumo.

Ir tiedu jos vaikai — visai svetimi žmonės.

Jeigu jie būtų prasitarę, kai sūnus dar buvo paauglys, gal ji būtų galėjusi ką nors padaryti. Būtų iš kailio išsinėrusi, ieškojusi kokios nors pagalbos, kol tas bjaurus įprotis neužvaldė. Dabar ji — homoseksualo motina, sūnus, užuot parvedęs į namus marčią, kuri būtų pagimdžiusi anūkų, pasirinko tokį gamtai prieštaraujantį gyvenimą. Keisčiausia, kad žiūrėdamas į Niklą arba į tą patį Joną to nepastebėsi. Per televiziją ji buvo mačiusi gėjų paradą, pusplikiai vyrai, apsitempę šlykščiom odinėm kelnėm, praviru priekiu ir užpakaliu, be jokios gėdos stovėjo ir maivėsi sunkvežimio kėbule. Vien tik pagalvojus, kad vienas iš jų gali būti jos sūnus, jai pasidarė šleikštu. Ir ką čia pasakytų žmonės, jeigu tai sužinotų. Liežuviais užplaktų.

Susana nuėjo prie plautuvės, atsitūpusi ėmė rinkti lėkščių šukes ir mesti į šiukšlių dėžę.

Niklas atsistojo.

— Mudu su Jonu pernakvosim viešbuty, rytoj iš pat ryto išvažiuosime.

Seseriai dar pasakė:

— O tau, Susana, sekmadienį teks grįžti traukiniu. Gerai?

Susana linktelėjo.

— Galėtumėt miegoti ir čia.

To dar betrūko — į viešbutį! Helena tikriausiai suprato, kaip čia kas ir dėl ko. Dar apsidžiaugs.

Niklas atnešė ir prie plautuvės padėjo savo taurę. Paskui atsigręžęs į motiną pažvelgė tokiu skaudžiu ir priekaištingu žvilgsniu, kurio verčiau nematyti.

— Nei Jonas, nei aš — mes negalime čia pasilikti. Pernakvosim ten. O tą brošiūrą tau paliksiu svetainėj.