9 skyrius

Andersas gulėjo aukštielninkas antru numeriu pažymėtame kambaryje ir spoksojo į lubas, po to, kai toji moteris iš registratūros pabeldė į duris ir prižadino jį iš slopaus miego, jis jau nebeįstengė užmigti. Vos tik įžengęs į jam paskirtą kambarį, jis tuoj pat išgėrė migdomųjų, nusivilko drabužius ir užmigo, tačiau ir prabudus tabletė tebeveikė. Pastarąjį pusmetį miegas jam buvo tapęs atgaiva, palaiminga būsena, kai jis nebesijausdavo prislėgtas. Norint pajusti tokią palaimą, jam tekdavo išgerti migdomųjų, kad jie nuslopintų sąmonę.

Naktinės užuolaidos buvo užtrauktos. Pro tarpelį kaip kokia įsilaužėlė brovėsi pavasario šviesa. Tarytum iš kito pasaulio, kuriame jo nebuvo. Jis girdėjo skardžias paukščių viliones tarsi gamtos fanfaras būties grožiui. Tie paukščiai čiulbėjo jam, kad metas džiaugtis, ateina pavasaris, jis pripildys pasaulį gyvybės.

O jis jau nieko nebesitikėjo, nieko nelaukė.

Beprasmybės pojūtis gesino bet kokią viltį. Jokios išeities, vien tik fizinis skausmas. Veltui sugaištas laikas tikintis to, ko niekada nebebus. Jis nebenorėjo ilgiau kapstytis, tai tik beprasmis mėginimas pratęsti laiką.

Galutinai kažkas nutrūko.

Tarsi koks tunelis buvo atsivėręs į patį sielvarto centrą. Jis nebeįstengė priešintis, buvo įsiurbtas į jo tamsą. Ta juoduma lydėjo jį daugelį metų, jis vis nerasdavo laiko atsekti, iš kur ji, neturėjo jėgų peržiūrėti ir išvalyti savo sielos užkaborio. Jo sąmonėj buvo įsikūręs tarsi koks piktdžiugiškas budelis. Andersas buvo priverstas sustoti ir susitaikyti su savo kančia, nuo kurios iki šiol stengėsi pabėgti.

Bet kur tu nubėgsi — pats esi ir medžiotojas, ir jo grobis.

Dar niekad nesijautė toks vienišas. Gulėjo šio viešbučio kambaryje ir nebesitikėjo iš čia ištrūkti. Tokios būsenos jis nebepajėgs vairuoti automobilio. Prisiminė savo namus, didžiulį butą, kuris jam buvo įgrisęs kaip nepakenčiamas narvas, dabar toks būstas tapo būtinybe. Jis norėjo grįžti į namus, kaip nors ištrūkti iš čia, važiuoti bet kur, kad tik liautųsi tas skausmas. Kas nors turi išgelbėti iš to uždaro rato, jeigu pats to neįstengia padaryti. Kas jam dar gali padėti? Ar jis turi nors vieną artimą žmogų, kuriam galėtų visa tai atverti, išsakyti tokią savo būseną? Andersas Strandbergas, anksčiau gerbiamas įmonės vadovas, garsus finansų žinovas, dabar tik apgailėtinas, savikontrolę praradęs vargeta. Mintimis peržvelgė savo kruopščiai supintą ryšių bei pažinčių tinklą — visi įtakingi ir naudingi asmenys. Kitiems tikslams, tik ne šitam atvejui.

Jo buvęs gyvenimas jau nebeteikė peno.

Dar būdamas devynerių, rodos, suprato, kad reikia kliautis savimi, o ne kitais.

Jau buvo prabėgęs mėnuo, kai jo motina atsigulė į ligoninę, per tas savaites namai jam pasidarė svetimi. Iš pirmo žvilgsnio lyg niekas nepasikeitė. Bet jau trūko muilo prie praustuvės ar popierinių rankšluosčių virtuvėj. Visur dulkės, nevalyta, pristigo švarių drabužių, iš paviršiaus viskas atrodė kaip anksčiau, bet iš esmės jau buvo pasikeitę.

Kažkas tvyrojo net ore. Atsirado kažkokia bauginanti tyla. Jis su tėvu dar persimesdavo vienu kitu žodžiu apie kasdienius dalykus, kad jų buvimas dviese per daug neiškryptų iš įprastų vėžių. Nebebūdavo apie ką kalbėtis nei per pietus ar vakarienę, pavalgę kiekvienas eidavo į savo kambarį, net neužsiminę apie Anderso motiną. Ji tarsi nustodavo egzistavus nuo tos akimirkos, kai jie išeidavo iš jos palatos, ir vėl atsirasdavo, kai ateidavo metas ją lankyti. Kitu metu apie mamą verčiau reikėdavo nekalbėti, tai būtų tik dar labiau apsunkinę ir taip sunkų jos nebuvimą namuose. Andersui daug ko norėjosi paklausti, tačiau jo tėvas buvo paniręs į tokią tamsą, kad sūnus nebedrįsdavo jo kalbinti. Dabar ir tėvas buvo pripažintas ligoniu, bet Andersas nežinojo, kuo jis serga. Tik buvo pastebėjęs, kaip virpa tėvo rankos, laikydamos šaukštą, šakutę, nuo jo sklinda kažkoks neįprastas kvapas. Nuėjęs į parduotuvę Andersas nupirko muilo, bet nebuvo tikras, ar tėvas juo pasinaudos. Naktį girdėdavo, kaip jis vaikščioja po kambarius, tarsi ieškodamas to, ko jau nebėra.

Andersui tekdavo nudirbti įprastus kasdienius darbus, savaime niekas nesitvarkė. Kartais atrodė, kad jo gyvenimas suskilęs į gabalėlius, kuriuos jis privalo sudėlioti. Tai, ką anksčiau padarydavo kiti, dabar tapo jo atsakomybe, jeigu jis kai ko neprimintų savo tėvui, šis daug ką pamirštų. Po pamokų Andersas ir karto skubėdavo namo, kai kiti vaikai kviesdavo pažaisti, jis atsisakydavo. Išėjęs iš namų jis pajusdavo baimę, atrodė, kad jam būtų ramiau, jeigu savom akim matytų, kad nieko ten neatsitiko.

Jo užduotis buvo palengvinti namiškiams buitį. Tą nerimą jis stengėsi paslėpti, tėvas tikriausiai neištvertų, jeigu dar Andersas parodytų savo nusiminimą. Tėtis žūtbūt privalo išlikti tvirtas, jeigu ir jis palūžtų, sugriūtų visas Anderso pasaulis. Ta mintis jį baisiai gąsdino.

Norėdamas iš namų išvaryti stojusią tylą, jis pradėjo klausytis muzikos. Svetainės knygų lentynoj buvo gal trisdešimt plokštelių, netrukus jos viena po kitos ėmė suktis ant patefono. Jo mama mėgo bitlus. Kai muzika užliedavo kambarį, Andersui atrodydavo, kad dabar viskas kaip seniau. Mama tik trumpam išėjo į virtuvę, netrukus ji vėl pasirodys su kavos puodeliu, laikraščiu Smalands Folkblad, atsisės ant sofos ir ims jį skaityti.

Ji visada taip darydavo.

Andersas dar guodėsi, kad jų bėda tik laikina, nežinojo, kiek laiko jis galės šitaip apsimetinėti. Kodėl mama taip ilgai nepasveiksta? O ji dažnai sakydavo, kad jis yra šaunuolis ir žadėdavo greitai pasveikti.

Kiekvieną vakarą jis drabužių spintoj įrėždavo brūkšnį. Norėjo paženklinti dienas, kurios praėjo nuo tada, kai sutriko jų įprastas gyvenimas, jis manė — kuo daugiau bus prabėgusių dienų, tuo mažiau laiko jam beliks laukti. Tebūna tie brūkšniai niekam nežinomas tų dienų žymėjimas. Gal kada nors, kai bus labai liūdna, pažvelgęs į tuos brūkšnelius jis įsitikins, kad anuomet buvo kur kas sunkiau. Andersas tikėjosi, kad vienos lentos tiems brūkšneliams jam užteks, bet jų atsirado tiek daug, kad jis jau pradėjo ketvirtą.

Atėjo metas vėl aplankyti motiną. Jiedu kas antrą dieną ją lankydavo, autobusu važiuodavo į Jonšiopingo ligoninę, kad suspėtų iki lankymo pradžios. Rudas jų opelis stovėjo nenaudojamas, nes jo tėvas neturėjo vairuotojo pažymėjimo.

Andersas tą popietę sėdėjo ant savo lovos ir žiūrėjo, kaip žadintuvo rodyklė artėja prie numatytos valandos, tada jis turės nusileisti žemyn, įeiti į tėvo darbo kambarį ir pasakyti jam, kad jau metas. Tėvas, kaip visada nustebęs, pažvelgs į savo rankinį laikrodį, pašoks nuo fotelio ir pagirs jį už tokį priminimą. Prieškambaryje jis dar pataršys Andersui plaukus ir pasakys, kad be jo čia viskas sugriūtų. Paskui savo drabužių spintoje jis kaip visada vėl įbrėš naują brūkšnį.

Tačiau tą dieną Andersas liko sėdėti. Apačioje buvo tylu, jis matė, kaip laikrodžio rodyklė juda pirmyn, vis labiau toldama nuo tos minutės, kai jie dar galėjo suspėti. Tvenkėsi ašaros, anksčiau jis dar tramdė save, norėdamas likti šaunuolis, tada jis dar nurydavo savo ašaras. Šįkart jis jau toks nebebuvo, dabar jį graužė sąžinė. Bet vis tiek nepajudėjo, jam visko jau buvo per daug.

Andersui įgriso tos kelionės autobusu. Nekentė ligoninės kvapo, kuris skverbdavosi į šnerves, vos tik jiedu įžengdavo pro duris, tuo kvapu buvo persisunkusi ir jo mama, nebejautė jos buvusio kvapo. Andersui buvo atgrasus ištinęs jos kūnas, mėlynos sukepusios lūpos. Sunku buvo žiūrėti į pravirą jos burną, o dar tas gargiantis oro gaudymas, tarsi ji skęstų. Motina sėdėdavo apramstyta pagalviais, jos šypsena — kaip gnomo kaukė, netikra, bauginanti ir kažką slepianti.

Nenorėjo daugiau ten lankytis. Kodėl ji nepasveiksta, juk vis žada ir žada. Tikrai jis buvo šaunus. Darė taip, kaip ji prašydavo. Laiku nueidavo į mokyklą, ruošdavo pamokas, nė karto nepamiršo savo sportinio krepšio. Kiekvieną sykį ji pagirdavo jį, atsidėkodama duodavo šiek tiek pinigų, kad jis ką nors sau nusipirktų. Kodėl tu nieko nekolekcionuoji, galėtum pradėti nuo pašto ženklų, ledo ritulio žaidėjų nuotraukų.

Tu pamatysi — ką nors nusipirksi, ir iš karto pasidarys lengviau.

Prieš porą dienų jis nebeištvėrė. Stovėjo gniauždamas pinigus. Kai atėjo metas atsisveikinti, staiga jį suėmė pyktis, kodėl ji vis meluoja, kodėl negrįžta namo, tik žada ir žada. Atsisveikindamas visada ją apkabindavo, bet tąsyk to nebepadarė. Ji šyptelėjo — vėl tas gnomo veidas — ir pamėlusiom, suskirdusiom lūpom ištarė: nesijaudink, vaikeli. Tačiau jos akyse jis pamatė liūdesį — jis įskaudino motiną.

Tą popietę jam neįsižiebė jokie įspėjamieji žibintai. Jis neišgirdo jokio pavojaus signalo. Toji valanda turėjo tiek pat sekundžių kaip ir kitos. Tačiau dėl tos valandos jis graušis visą likusį gyvenimą.

Gailėsis, kad šitaip pasielgė.

Metams bėgant tas jo nusigrįžimas pavirto aštriais ašmenimis, atsiradusiais prie pat širdies. Dar koks neatsargus judesys, ir jie gali mirtinai sužeisti.

Tą dieną jo noras išsipildė, jam jau nebereikės daugiau ten važiuoti.

Jis darė taip, kad jie su tėvu pavėluotų į autobusą. Naktį jo motina mirė nuo ūmios plaučių edemos.

Tu tikras šaunuolis, Andersai. Išsilaikei neverkęs.

Jo mama gulėjo baltame karste, ant kurio buvo padėta raudonų rožių. Kitų mamos, puošniai apsitaisiusios, sėdėjo bažnyčios suoluose, jų vaikai laidotuvėse nedalyvavo. Jie sau žaidė namuose. Vaikams nėra ko eiti į pakasynas, girdėjo sakant savo tetas, jos buvo atvažiavusios traukiniu, siūlėsi padėti, kai čia įvyko tokia nelaimė. Andersas sėdėjo vienui vienas, nes čia buvo jo mamos laidotuvės, bažnyčioje verkė visi, išskyrus jį.

— Pagaliau pasibaidė jos kančios. Dabar ji — danguje. Sėdi sau ant debesėlio ir žiūri į mus.

Jis jau buvo išmokytas, žinojo, kad meluoti netinka, bet nedrįso jų klausti, ar mama iš tiesų pateko į dangų. Juk jam melavo net jo mama, žadėdama pasveikti. Andersas nežinojo, ar galima pykti ant mirusiosios, kuri štai guli karste, bet ir šito jis nedrįso kurios nors paklausti.

Tetos jų namuose išbuvo dvi savaites, visą tą laiką jo tėvas gulėjo lovoj. Andersas kartais nugirsdavo, apie ką jos kalba, bet kai tik jis pasirodydavo, jos nutildavo. Tetos šypsojosi jam ir drąsindavo jį, kad viskas bus gerai. Susirask kuo užsiimti, ir mintys nukryps kitur.

Kai jos išvažiavo, šaldiklis buvo prikimštas jų pagamintų valgių, namas išvalytas, skalbinių pintinė tuščia. Dabar viską turėjo perimti jo tėvas, jis pagaliau atsikėlė ir netrukus vėl pasinėrė į savo knygas.

Tu šaunuolis, Andersai. Tu išsilaikei, nė karto neapsiverkei.

Už tokią savo ištvermę jis gavo dovaną — elektrinę gitarą.