10 skyrius

Ana Karin sėdėjo savo virtuvėje Andersonų sodyboje ir žvelgė į kaimą. Ji ką tik nutarė atsikvėpti nuo darbų ir išsivirė kavos. Paskui peržiūrės savo drabužius — seniai reikėjo tai padaryti. Kai visos mintys tebesisuka apie Helgos mirtį, bent rankos tebūna kuo nors užimtos.

Radijas buvo įjungtas, kaip visada. Jos patogiausia draugija. Bet šiandien jį išjungė. Jos nuotaikai, prisiminimams joks garsų srautas netiko. Kol Helga dar buvo stipri ir sveika, rodos, ir muzika buvo kitokia, klausydavosi jos sėdėdama kitapus stalo, žiūrėdama į kelią, o dar dažniau — į kaštoną, kurį taip buvo pamėgusi.

Šitoj sodyboj jos teta buvo praleidusi visą gyvenimą, netekėjusi, nesusilaukusi vaikų, ji perėmė ir tai, ką paliko Anos Karin seneliai iš tėvo pusės. Ana Karin dažnai ją aplankydavo. Pastovus, ramus tetos gyvenimo ritmas Anai Karin teikė sielos ramybę. Jos susėsdavo prie stalo, gurkšnodavo kavą, retkarčiais persimesdavo vienu kitu žodžiu ir vėl nutildavo. Helga nemėgo per daug klausinėti, ir Ana Karin buvo jai už tai dėkinga.

Ana Karin pamaišė kavą. Namo viduje beveik nieks nebuvo pasikeitę. Helgos dvasia vis dar gaubė jos buvusius daiktus, net ir šitą puodelį. Beveik visi Anos Karin daiktai tebebuvo palėpėj, sudėti į kartonines dėžes nuo tada, kai ji čia atsikraustė. Jai pačiai atrodė keista — daugelis daiktų, kuriuos buvo susirinkusi ir be kurių atrodė negalės išsiversti, dabar buvo visai nereikalingi, tebegulėjo net neišpakuoti.

Ji užsimerkė, įsiklausė. Monotoniškas virtuvės laikrodžio tiksėjimas. Alyvų šakos braižė laukuję namo sieną.

Kaip kadaise, taip ir dabar.

Tik nebebuvo Helgos, su ja išnyko ir visa karta. Pasibaigė ištisa epocha, staiga Ana Karin pasidarė vyriausia.

Ji nunešė puodelį į plautuvę. Išskalavo ir padėjo, kad išdžiūtų. Gyvenant vienai daug nešvarių indų nesusikaupdavo, bet ji planavo nusipirkti nedidelę indaplovę, kurią būtų galima padėti ant virtuvinio suolo ir nieko nebereiktų perstatyti. Virtuvė tegu lieka tokia, kokia buvo anksčiau, čia daug kas priminė Anos Karin vaikystę. Kituose kambariuose ji elgėsi paprasčiau. Vietoj senosios Helgos sofos pastatė savąją, nusipirko staliuką televizoriui, beveik visur ant langų pakabino naujas užuolaidas ir sustatė iš savo buto atsigabentas gėles. Bet vis tiek čia dar buvo likę daug Helgos daiktų. Neišmetė jų, kol Helga tebebuvo prieglaudoj, dabar, kai jos nebėra, daug ką išneš ar pakeis. Gal dar paprašys savo vaikų, kad bent poros kambarių sienas išklijuotų naujais apmušalais. Išmes tą seną, dėmėtą kiliminę dangą ir nušlifuos grindis. Vienai visa tai pertvarkyti būtų per sunku, teks palikti ateičiai.

Ji atsiduso. Šį tą vis dėlto jai reiks padaryti.

Per pilką lango stiklą švietė pavasario saulė, po žiemos langai visada lieka murzini. Reiktų juos nuvalyti, kasmet — vis tie patys rūpesčiai. Ji daug ką padarydavo pati, nors jai skaudėjo sprandą. Tik ne langus valyti. Kartais tą įkyrų sprando skausmą ji malšindavo tabletėmis. Gydytojas patarė daryti specialią mankštą, bet gera šnekėti tam, kuriam neskauda. Ji retkarčiais pasižaimodavo, bet jokio pagerėjimo nejuto. Helena norėjo nusiųsti ją pas chiropraktiką, bet Ana Karin nelabai tais dalykais tikėjo. Kaip jau yra, taip. Ji beveik įprato prie to skausmo.

Anksčiau prašydavo jaunesnį brolį, Lasę, padėti jai nuvalyti langus. Dabar bijojo, kad liks ne tik dėkinga, bet ir skolinga jam. Lisbetė už tokią paslaugą būtinai ko nors pareikalaus. Kaip jau yra buvę, Anai Karin tektų pritarti visokioms brolienės užgaidoms, ši tuoj pradėtų įtikinėti, kad reiktų naujoviškai sutvarkyti sodą, sumoderninti sodybos pastatus. Prasidėtų nesibaigiančios diskusijos — dėl gėlyno, kurį Lisbetė norėtų perkelti į kitą vietą, dėl naujos tvoros, dar dėl ko nors. Bet dėl pavėsinės, kurią Lisbetė buvo sumaniusi čia pastatyti, Ana Karin griežtai pasipriešino — ta pavėsinė čia nesiderintų ir sudarkytų įprastą kiemo vaizdą. Gyventi paveldėtoj giminės sodyboj nėra taip paprasta, bet Lisbetė niekada to nesupras. Juk čia pasikeitė net penkios šeimos kartos. Jos proseneliai gyveno namuose, kurie tebestovi iki šiol, o pačių jų kauleliai sudūlėję. Ana Karin ir Lasė nuo pat mažens žinojo savo šeimos kilmę, girdėjo kalbant, kiek jų senoliai vargo, norėdami anūkams bent šį tą palikti. Dabar jų eilė saugoti tradiciją.

Lisbetė kilusi iš Liuleo. Ji su Lase ten pragyveno daugiau kaip dvidešimt metų, bet kai Helga susirgo, jiedu atsikraustė čia. Anai Karin atrodė, kad Lisbetė nenorėjo čia apsigyventi, nors pati niekada šito nesakė, ji mieliau būtų likusi Liuleo.

O Lasė tikriausiai juto pareigą. O gal ir bijojo, kad nebeteks savo palikimo dalies.

Ana Karin priėjo prie lango ir pažvelgė į jų pusę. Jai atrodė, kad jie elgiasi labai neatsakingai, be jokios atodairos. Ką jie padarė su savo namu? Lasė nusileido Lisbetei, kurios šioji sodyba niekuo neįpareigoja. Išgriovė sienas. Panaikino virtuvę, vonios kambarį. Ana Karin nuėjusi pažiūrėti buvo pritrenkta — viskas kaip iš naujausio namų katalogo.

Jai buvo skaudu žiūrėti, kaip jos giminei brangūs daiktai metami į statybinių atliekų konteinerį ir vežami į sąvartyną.

Nuo tada ir jų bendravimas atvėso. Ypač su ta moterim, Lisbete. Abi stengėsi išsaugoti mandagų toną, tačiau be didesnio reikalo viena pas kitą nesilankė. Tam tikras ryšys buvo neišvengiamas. Pastaruoju metu dažniau užeidavo tik Lasė — ir vis dėl to paties. Ana Karin negalėjo priešintis, kai jiedu ką nors sumanydavo, ką nors pakeisdavo viduj, savo name, tačiau jie privalėdavo išgauti Anos Karin sutikimą, jei norėdavo ką nors pertvarkyti bendrame kieme. Jai vienai tekdavo atsilaikyti prieš du, nors palikimo dalis Lisbetei nepriklausė, tad ir jos balsas nesiskaitė. Dabar jie užsispyrė, kad sodyba būtų padalinta į dvi dalis, lyg jie nežinotų, kokia buvo giminės valia. Ana Karin gins tą protėvių valią, nors tie protėviai jau po žeme. Lasė dėl tų dalykų nesijaudino. Seserį erzino toks jo abejingumas jų giminės praeičiai. Ne tik erzino, bet ir galutinai nuvylė.

Ana Karin pažvelgė į laikrodį. Ji keletą kartų bergždžiai mėgino prisiskambinti savo dukrai ir sūnui, norėjo pranešti jiems apie Helgos mirtį, galiausiai viską susakė jiems į atsakiklį. Dabar surinko ne dukters buto, kur retai kas atsiliepdavo, o mobiliojo telefono numerį.

— Labas, mama, luktelėk. — Dukters balsas buvo sunkiai girdimas, tarsi nutolęs, paskui trinktelėjo automobilio durelės. — Na, štai, — atsikvėpusi pasakė ji, — dar kartą labas.

— Kur tu esi?

— Aš dabar taksi, važiuoju į susitikimą, šiek tiek vėluoju, todėl skubu. Ten pasukit į dešinę, o paskui — į Frėjos gatvę.

Duktė buvo uždususi, balse jautėsi įtampa. Dažnai tokia būdavo, kai Ana Karin jai paskambindavo.

Tokia jos Susana. Amžinai užsiėmusi, vis skubanti, vėluojanti. Jau beveik dešimt metų, kai abu Anos Karin vaikai įsikūrė Stokholme, kiekvienas gyvena savo gyvenimą, kiekvienas nugrimzdęs į savo rūpesčius. Jie išvažiavo iškart po gimnazijos, ten baigė studijas, abudu turi gerai mokamą darbą. Yra kuo didžiuotis, ji, žinoma, džiaugiasi, bet sykiu ir liūdna, kad jie taip toli nuo namų. Vaikai neturi laiko dažniau jos aplankyti, ypač sūnus. Anūkai, kurių ji tikisi sulaukti, jau bus Stokholmo pagimdyti. Nelengva su tuo susitaikyti. Jai atrodė, kad didmiestis vaikams ne itin gera vieta augti, žmonių marmalynė, užterštas oras, visokie nusikaltimai. Daug geriau kaime, čia tylu, ramu, saugu, žmonės vienas kitą pažįsta. Kada nors ji pamėgins įkalbėti vaikus grįžti namo.

Nieko ji taip netroško, kaip sulaukti anūkų. Norėjo, kad jie būtų šalia, kad galėtų juos prižiūrėti, jais džiaugtis, padėti jiems. Pagaliau vaikai kada nors paveldės gimtąją tėvų sodybą.

— Atleisk, mama, vakar nespėjau paskambinti, išklausiau tavo paliktą žinutę apie Helgą. Vakar taip ilgai dirbau, kai grįžau, jau buvo labai vėlu, nebedrįsau tau skambinti. Kaip tu jautiesi?

— Nieko, — tik tiek teatsakė, pati gerai nežinodama, kaip apibūdinti dabartinę savijautą. — Laidosim jau šią savaitę.

— Turbūt savaitgalį?

— Ne, nemanau, laidotuvės paprastai būna darbo dienom. Greičiausiai penktadienį.

Ragelyje pasidarė tylu. Girdėjosi tik tolimas ūžimas, tikriausiai taksi. Ji nujautė, ką dukra galvoja.

— Į laidotuves tave neabejotinai išleis. Juk mirė tikra tavo teta.

— Taip, žinoma, tik aš dabar be galo užsiėmus, per dieną keli susitikimai. Ne taip lengva ištrūkti, kai esi projekto vadovė.

— Bet laidotuvės yra laidotuvės.

— Na taip.

— Taip, o kas ne taip?

— Mama, atvirai kalbant, aš tos Helgos gerai nepažinojau.

— Bet juk ji tau artima giminė. Argi tai maža?

Ana Karin išgirdo, kaip duktė atsiduso.

— Aš, žinoma, norėčiau dalyvauti, bet, kaip sakiau, dabar esu žiauriai užsiėmusi. Sustokite prie vartų.

— Alio?

— Taip, aš girdžiu, mama.

— Iš Liuleo tikrai atvažiuos jūsų pusbrolis, pusseserė. Kaip čia atrodys, jei jie atvyktų, o tavęs su Nikiu nėra. Ar tu su juo kalbėjai?

— Ne, mudu su Davidu ketiname šį vakarą pas jį nueiti. Jonas švenčia gimtadienį, bus vakarienė.

— Aha, puiku, pasveikink ir perduok nuo manęs linkėjimų.

Jonas buvo Nikio draugas, jiedu jau keleri metai kartu nuomojo butą. Praktiškas sumanymas, nes Stokholme nelengva su butais. Ana Karin jį matė, kai buvo nuvažiavusi aplankyti Nikio, malonus žmogus. Ir dar vyriausiasis gydytojas.

— Tai kiek jam sueina?

— Trisdešimt septyneri. Niklas su juo puikiai sutaria. Dabar Niklas tiesiog laimingas. Jūs man duokite kvitą.

— Taip, suprantu, Niklas dėl buto nuomos gali nebesijaudinti, pas jus ten taip viskas brangu.

— Mama, jau turiu baigti, manęs laukia, skubu, paskambinsiu tau vakare.

— Tik tu nepamiršk.

— Ačiū. Krepšį aš pati paimsiu. Iki, mama.

Ryšys nutrūko, už daugybės kilometrų jos duktė dingo kažkokiam susitikime. Ana Karin pagimdė ją prieš trisdešimt metų, būdama aštuoniolikos. Dėl tokio amžiaus niekas per daug nesistebėjo. Tada buvo įprasta ištekėti jaunai ir netrukus susilaukti vaikų, pasaulis buvo mažesnis, daugelis skubėjo prisitaikyti, kaip nors įsiterpti su savo ateities svajonėm. Dabar kiti laikai ir kiti papročiai. Niekas nenori pasiduoti likimui. Jaunesnė karta užaugo tikėdama, kad gyvenimas — kaip tas švediškas stalas, visiems prieinamas, tik mokėk sėkmingai pasirinkti. Griebk ilgai nedvejodamas, jeigu apsiriksi, kaltink pats save. Nėr ko stebėtis, kad jie patiria įtampą, stresą, jiems vis negana ir negana, niekas nenori pražiopsoti kažkur paslėptos tobulybės. Girdėdama, kaip šneka jos vaikai, ji kartais pagalvodavo, kad jų gyvenimo lūkesčiai iš tiesų gerokai pralenkia pačias galimybes.

Ana Karin išėjo į prieškambarį. Ten tebestovėjo neišpakuotas kompiuteris, kurį vaikai padovanojo per Kalėdas. Matydami, kaip ji nustebo, jie ėmė sakyti, kad ji privalo išmokti naudotis internetu. „Naršyti“, kaip jie sakė, kad nesijaustų tokia vieniša. Bet kompiuteris taip ir liko dėžėj. Jai nesinorėjo Lasės prašyti, kad jis čia viską prijungtų. Atsidėkodama, ko gero, turėtų pritarti Lisbetės sumanymui kieme pastatyti pavėsinę. Jeigu reiks, paprašys, kad Helena jai leistų pasinaudoti viešbučio kompiuteriu.

Ana Karin užlipo į viršų. Miegamajame stovėjo šiukšlių maišas, prikrautas drabužių. Ji toliau atrinkinėjo, ko jai nebereikia. Drabužių spinta buvo primurdyta iki pat viršaus. O pati spinta užėmė visą išilginę miegamojo sieną. Kraštiniame skyriuje tebekabojo Helgos drabužiai. Ana Karin nusprendė kol kas juos palikti. Tegul sau kabo, pačios Helgos kvapas seniai jau išnykęs.

Ji peržiūrėjo tik savo drabužius. Kiekvieną kartą į juos pažvelgus, ją apimdavo nykus savęs nuvertinimo jausmas. Iš pradžių kažkaip nepastebimai, bet po kurio laiko beveik visi drabužiai jai pasidarė per maži. Maždaug po to, kai pradėjo penktąją dešimtį. Pati, rodos, valgė viską kaip visada, bet staiga pats kūnas ėmė taupyti savo išteklius. Kai pamėgino suliesėti, kūnas nė nemanė pritarti tokiam slaptam jos kėslui. Ji dar labiau išplito, tarsi veikiama kokios nežinomos jėgos.

Tos palaidinės tegul sau lieka, ji nustūmė į šalį kelias pakabas. Paskui dvejodama stabtelėjo prie juodo švarkelio, kuriuo dažnokai apsivilkdavo. Pasimatavo, jis tinka prie palaidinių, jį dar būtų galima vilkėti, tik nereiktų sagstytis sagų.

Dabar net veidrodis buvo jos priešas. Kiekvieną kartą nusivylimas vis didėjo. Jausmai, jos protas, rodos, tokie patys, bet dabar visa tai slypėjo jos sutetulėjusiam kūne. Pati bjaurėjosi, kad jos esybę žemina tos raukšlės ir tas celiulitas. Jau buvo išbandžiusi visokius nepigius kremus. Tačiau „platus jų poveikis“ nepanaikino nė vienos raukšlelės, priešingai — pamaitintos maistingosiom kremo dalim, raukšlės dar labiau išsiplėtojo.

Dveji metai beliko iki penkiasdešimties. Argi tai amžius! Kai kas liko jos neįgyvendinta, bet dabar per vėlu ko nors griebtis. Pagalvodavo, kad daug kas jos gyvenime įvyko tarsi savaime, buvo taip, kaip ir turėjo būti. Bėgo metai, bet ji nepastebėjo, kaip jie kaupiasi. Vėliau jie tarsi susiliejo, nebeatskirsi, laikas praėjo nesuregėtas, kada kas pradingo, ji net nepastebėjo.

Prisiminė, kaip jaunystėj svajodavo, kuo ji bus, ką gyvenime veiks. Tas aklas jaunatviškas pasitikėjimas. Gyvenimas atrodė ištiestas prieš ją kaip begalinis kilimas, nėr ko skubėti. Juk nieko nepasirinkti — taip pat pasirinkimas, bet praėjus tam tikram laikui nepadaryti darbai susikaupė į didelę krūvą. Dabar turėjai ją stumti prieš save kaip kokį kalną, už kurio tavęs nebematyti. Senstant atsiranda kažkoks prieštaringumas. Padidėjo nerimas. Kol dar buvo jauna, jos nebaugino tai, kas baugina dabar. Kad ir paprasčiausia kelionė į Stokholmą. Dabar kelionės jai buvo kaip savotiška prievolė. Vaikai ją kviesdavo, bet ji retai pas juos tenuvažiuodavo. Jie ten gyveno ankštai, jų butuose nebuvo kambario svečiams, nuoma brangi, čia, Norlande, už tiek nusisamdytum visą namą. O ten ji — kaip šaka skersai kelio. Dukters vaikinas — žurnalistas, jis įpratęs susitikinėti su įdomiais žmonėmis, mandagus, bet ką Ana Karin tokiam gali pasakyti.

Juoda suknelė atsidūrė šiukšlių krepšyje. Kadaise buvo jos mėgstamiausia, papuošta tviskančiais blizgučiais. Glotni kaip antroji oda, gerokai brangesnė, tokių įsigydavo retai. Prisiminė, kaip ja kadaise vilkėjo, pasitikėdama savimi ir žavėdama kitus.

Dabar jai trūko dėmesio. Juk ji anksti priprato prie žmonių dėmesio. Vyrų žvilgsniai tiesiog lipo prie jos, dažnai tekdavo gintis nuo įkyrių meilikautojų. Jai užtekdavo pažvelgti į kurį nors ypatingu, viliojančiu žvilgsniu, būdavo tikra, kad visada susilauks atsako. Gyventi smagiau, kai pati gali rinktis. Tačiau tas jos gebėjimas staiga dingo, niekaip jos neperspėjęs. Žvilgsniai, kuriuos anksčiau lengvai sugaudavo, staiga ėmė praslysti pro šalį arba persmelkdavo ją taip, tarsi jos net nebūtų. Tokia permaina labai sutrikdė, ji dar stengėsi, ieškojo būdų, bet galiausiai pasidavė. Ta jos valdoma galia jau buvo išsekusi. Anos Karin nebepastebėdavo.

Vyrai dar šmėsteldavo jos gyvenime ir dingdavo, ir jų buvo vis mažiau. Ji nueidavo į šokius, bet ir ten viskas buvo kitaip negu anksčiau. Šokių aikštelėje sukiojosi nauja karta. Tiesą sakant, jai užtektų ir to, kas dar liko. Bet ji dar troško tų žvilgsnių, tų akių, kurios taip neseniai ją vertino kaip kažkuo ypatingą. Norėjo, kad ją kas nors dar apkabintų, nors valandėlę prisiglaustų prie jos kūno, bet jo dabar niekas nebegeidė. Šiaip ar taip, jos kūnas, kad ir koks jis būtų, šokių maišalynei dar galėjo tikti.

Ana Karin panoro užsidegti cigaretę. Vaikai vis ragino ją mesti rūkyti, žinoma, reikėtų, nors jau ir taip surūko vos trejetą cigarečių per dieną. Kai tik vaikai pasakys, kad jau laukiasi anūkų, ji tą pačią dieną neberūkys.

Jau buvo beatidaranti miegamojo langą ir netikėtai pamatė prie viešbučio stovintį sidabrinės spalvos automobilį. Anksčiau jis čia pravažiavo keliu ir pasuko į Kulmiurą.

Visi čia žinojo, kad šituo metų laiku žvyrkelis nepravažiuojamas, taip ir atsitiko — išėjusi apsidairyti pamatė, kad automobilis jau stovi prie Stenlegdos. Paskambinusi ir pasakiusi registracijos numerį, ji sužinojo, kad automobilis išsinuomotas Sundsvalyje. Ana Karin visada taip darydavo pamačiusi įtartiną automobilį, mat laikraštyje buvo skaičiusi apie užsieniečių gaujas, kurios važinėja po Švediją ir plėšikauja.

Ana Karin nujautė, kad automobilis čia atvažiavo kitu tikslu. Ji padėjo į šalį cigaretę ir atsinešė telefoną.

— Lindgreno viešbutis ir pensionas.

— Čia aš. Sakyk, kas čia toks atvažiavo tuo automobiliu, kuris dabar tavo kieme?

— Tu kalbi apie šabą? Tiesiog viešbučio svečias, atvyko prieš porą valandų.

— Gal žinai, kokia jo pavardė?

— Dar nežinau, jis čia pasirodė iš anksto nepranešęs. Kodėl klausi?

— Tas automobilis prieš kurį laiką stovėjo prie Stenlegdos. Jis tikriausiai buvo nuėjęs pas Vernerį.

— Mhm, gal ir taip. Tau rūpi, ko jis ten lankėsi, pas jį tikrai mažai kas teužsuka.

— Taip, mano nuojauta manęs niekada neapgauna. — Ana Karin neskubėjo visko pasakyti, norėjo sužadinti Helenos smalsumą. — Toji Kulmiuro troba priklauso mūsų ūkiui, ta valstybinė žemė nuo seniausiai yra mūsų. Helga buvo leidusi jam ten apsigyventi.

— Taip, aš žinau.

— Leido, kol dar ūkis priklausė jai, dabar jau galėsim jį išvaryti.

Helena jai nieko nebesakė, jos tylėjimas suerzino moterį. Kartais Ana Karin suirzdavo, kai išsiskirdavo jų nuomonės. Taip jau yra, kai tik jai norisi sulaukti pritarimo, iš šitos nesulauksi. Helena jai šiaip jau patiko, bet kai kada jų nuomonės nesutiko. Vaikystėj buvo paprasčiau, bet ir tada ji pastebėdavo nemažai skirtumų. Helena — egzotiškas vasaros vaikas, ji čia atsirasdavo, kai tik pasibaigdavo mokslo metai, visi žinojo, kad vasaros pabaigoje ji sugrįš į tą savo Stokholmą. Helena kalbėdavo taip, kaip iš televizijos, Ana Karin mėgindavo įsivaizduoti tikrai įdomų jos gyvenimą didmiestyje — gatvėj Helena gali pamatyti visas tas garsenybes, užsukti į drabužių parduotuves, pilnas naujausių prekių. Tai, kas Anai Karin buvo neprieinama, Helenai buvo ranka pasiekiama. Jau būdama paauglė ji suprato, kad Helenos kasdienybė ne tokia jau patraukli, jų komuna padėdavo jai čia atvažiuoti, kai tik prasidėdavo vaikų atostogos. O Helena, nei tada, nei dabar, jau suaugusi, nė žodžiu neužsiminė, kodėl gaudavo tą paramą.

— O kam tau parūpo ta trobelė? Juk ji beveik sukiužus.

— Taip, ji sukiužus, bet ją dar galima suremontuoti, aš ją perleisiu Susanai ir Nikiui. Bus vasarnamis. Ji tokioj gražioj vietoj, aplinkui miškas.

— O Verneris apie tai žino?

— Ne, bet aš turiu teisę daryti, ką noriu. Dabar ji bus mano.

— O kaip Lasė? Ką jis pasakys?

— Aš esu tikra, kad jis mano panašiai kaip aš. Koks čia malonumas, kai šalia toks gyvena? — Išgirdusi, kaip Helena tik atsiduso, ji vėl suirzo. — O jeigu šnekėsim atvirai, tu pati, Helena, man ne sykį sakei, kad tavo svečiai nepatenkinti, kai jis čia kelia tą triukšmą. Šiandien vėl kad užkauks. Ką, negirdėjai?

— Taip, bet...

— Daugelis kaimo žmonių norėtų, kad jis iš čia išsinešdintų. Ne mano vienos tokia nuomonė.

— Bet ar tu čia ne per daug užsimojai — staiga išvaryti žmogų. Kur jis toks eis?

— Čia nebe mano reikalas. Nei jis pirmas, nei paskutinis, kuriam tenka iš kur nors išsikraustyti. Man tikrai nesmagu, kai šalia įsitaisęs toks tipas. Kiek jis čia trinasi, gal jau dešimt metų kaip nežinia iš kur atsibastęs. Bet žmonės šneka, sako, kad jis yra sėdėjęs, girdėjau ir baisesnių dalykų.

Ji įspraudė tarp lūpų cigaretę, bet jos taip ir neužsidegė.

— Ne, aiškiai matyti, kad jis trenktas. Negi tau atrodo normalu, kad jis čia visus trikdo?

— Trikdo, bet galbūt...

— Kas čia būtų, jeigu kiekvienas darytų, kas jam užeina. Įsitaisykim visi po ragą ir pradėkim pūsti, kada kam šauna į galvą. Kiek taip ištvertų? Juk reikia šiek tiek skaitytis ir su kitais.

Ji vėl išgirdo, kaip Helena atsiduso, tarsi pamatė savo akimis.

— Bet kuo čia dėtas tas naujas mano svečias?

— Tikriausiai jis bus advokatas. Tas kvaišgalvis galbūt gudresnis, negu mums atrodo. Kas dabar pasakys, kodėl Helga leido jam ten apsigyventi. Svetimų ji nemėgo, kaip tu galbūt atsimeni, jis tikriausiai kaip nors ją apmulkino. Aš mėginau išklausti, kol jos galva dar buvo šviesi, bet man atrodė, kad jai tas klausimas buvo per skaudus. Gal nenorėjo prisipažinti, kad buvo apgauta. Ji nenorėjo apie tai kalbėti.

— Gal jai netrukdė, tegul sau gyvena.

— Dabar mudu su Lase nuspręsime, ką su ta troba daryti. Kiek čia tas advokatas žadėjo pabūti?

— Jis apsistojo tik vienai nakčiai, rytoj tikriausiai išvažiuos.

— Skambtelėk man, kai jis pasirodys pusryčių. Norėčiau su juo pasišnekėti.

— Okei. Iki.

Helena padėjo ragelį, Ana Karin pagaliau užsidegė cigaretę. Ta Helena kaip ir Lisbetė — neprisirišusi prie kaimo. Nesupranta, kad visiems čia reikia laikytis išvien. Ana Karin buvo įsitikinusi, kad dėl Vernerio ją palaikys daugelis, vis dėlto po šito pokalbio su Helena ji nusprendė išsiaiškinti.

Paskutinįkart užsitraukusi dūmą, užgesino cigaretę ir uždarė langą.

Paskui iš virtuvės atsinešė telefonų knygą.