20 skyrius

Jeigu artimiausioj stotelėj į autobusą įlips koks nors vyras, viskas išsispręs.

Emeli priglaudė galvą prie sėdynės atlošo ir užsimerkė. Jau treji metai ji važinėja šiuo keliu, žino kiekvieną kalnelį, kiekvieną posūkį. Autobusas šiandien važiavo, rodos, visą amžinybę, niekur nesulėtindamas greičio. Pralėkė pro vieną stotelę ir pro kitą, kol atėjo metas jai išlipti.

Jeigu iškęsiu sulaikiusi alsavimą, kol išlipsiu, viskas išsispręs.

Suvokusi, kad visa tai vaikiška, ji vis dėlto giliai įkvėpė ir nuėjo prie durų. Apsimetė esanti viskam abejinga, bet jai atrodė, kad kai kurie keleiviai spokso į ją. Iki stotelės liko gal šimtas metrų. Kai autobusas sustojo, jos visas kūnas tarsi maldavo oro. Šnypšdamos atsidarė durys, pora laiptelių žemyn, ir ji jau stovi ant žemės. Pagaliau giliai atsikvėpė. Vis šioks toks laimėjimas, iš tikrųjų nesvarbus. Tiesiog laiko leidimas. Kvailas žaidimas, tikintis ką nors pakeisti.

Autobusas nuvažiavo, Emeli liko stovėti. Ji niekur neskubėjo. Vos pamačius viešbutį, savo namus, apėmė pyktis. Kiekvieną dieną grįžta, o tie namai jos tebetyko, žino, kad ją pasiglemš, triumfuoja. Verčiau jie sudegtų!

Tas sušiktas viešbutis, tas išpendėjęs kaimas — pasaulio bamba.

Išgirdo atvažiuojantį automobilį. Žengtų žingsnį į šoną ir — bumt! Būtų šioks toks nuotykis.

Automobilis pravažiavo pro šalį. Emeli nulydėjo jį akimis. Atsidususi perėjo kelią. Žvyrkelis iki viešbučio buvo pavirtęs molio koše, ji stengėsi apeiti didesnes balas. Mokykloj iš jos ne vienas mėgdavo pasišaipyti: Stokholmo panelė molinais batais. Molis prilipdavo, priskresdavo prie batų, nors ji kiekvieną kartą stengdavosi jį nušluostyti suvilgytu popieriniu rankšluosčiu.

Jeigu ji galėtų iš čia išvažiuoti.

Čia viską palikusi laisviau atsikvėptų.

Jei ten tau nepatiks, mes vėl galėsime grįžti į Stokholmą...

Žadėti lengva.

Jai svarbiausia — viešbutis.

Mama visada mama, kad ir ką ji darytų. Tokios liūdnos, nusiminusios mamos negalima palikti likimo valiai. Dar nežinia, ką ji sau padarytų. Ji kaip našta, kurios nenusimesi, prilipusi kaip tas molis, kurio nęnusivalysi, esi įkalinta, ir baigta.

Tie mamos pliurpalai su Ana Karin apie jos tėtį. Vis apsidairydamos, pakuždom — mano, kad ji nieko negirdi. Bet ji viską girdėjo ir labai nustebo. Iš pradžių atrodė, kad mama meluoja, paskui suprato, kad ji taip galvoja iš tikrųjų, tikėdama tuo, ką kalba. Tėčio žodžiams ji suteikė visai kitą prasmę, ištraukė iš konteksto ir aiškina, kaip jai patinka. Tikroji tiesa iškraipyta, mama ją pritaiko savo tikslams. Ji nenori prisiimti jokios kaltės ar atsakomybės.

Emeli kasdien vis labiau niršo, kad mama susikūrė tokį melagingą įvaizdį, jos nuomone, Emeli yra išdavikė. Išdavystės įrodymas — jos kelionė savaitgaliui pas tėtį į Stokholmą. Ir dar jų pokalbiai telefonu, SMS žinutės, naršymas po feisbuką. Ji turi slėpti bet kokį savo ryšį su tėčiu. Tiesiai mama jai nieko nepasako, bet Emeli užtenka ir sielvartingo jos tylėjimo.

Ji jaučiasi lyg būtų kankinė, tai virto kasdieniu jos įpročiu.

Abi jos kankinės.

Emeli pyktis vis didėjo.

Tada Emeli girdėjo visą tėvų pokalbį virtuvėje.

— Atsisėsk, Helena, mudviem reikia pasikalbėti.

Emeli tada buvo ką tik įžengusi į prieangį, bet jie, matyt, negirdėjo. Ji pasivėlino į autobusą, ir jis nuvažiavo, jai dar nepriėjus kelio. Emeli grįžo namo ir norėjo paprašyti, kad tėvai ją pavėžėtų į mokyklą. Ji dabar negalėtų paaiškinti, kodėl ją tąsyk apėmė smalsumas. Gal kiek pasikeitęs tėvo balsas?

Virtuvėj surarėjo patraukta kėdė.

— Nežinau, nuo ko man pradėti.

— Kas nors atsitiko?

Abu tylėjo. Emeli suprato, kad jų pokalbis bus toks, kurio ji neturėtų girdėti, bet ta akimirka, kai ji galėjo jiems pasirodyti, jau buvo praėjusi.

— Tu esi tikra, kad mane pažįsti?

— Nesuprantu, apie ką tu čia?

— Tiesiog paklausiau, ar tu manai, kad pažįsti mane.

— Žinoma pažįstu, nesuprantu aš tavo klausimo.

— Gerai, kitaip paklausiu. Kaip tau atrodo, ką man reiškia šitas atsikėlimas į Norlandą, kaip aš žiūriu į šitą viešbutį, į mūsų gyvenimą kaime?

— Žinau, esi sakęs, kad tau čia nelabai patinka.

— Aha, vis dėlto tada buvau išgirstas. Bet kaip čia atsitiko, kad mes apskritai nė karto neišsikalbėjom, ar aš tau nepasakiau, kad norėčiau grįžti į Stokholmą?

— Esam kalbėję ir apie tai.

— Kalbėję? Kada?

— Tada, kai tu pasakei, kad tau čia nepatinka.

— Jau beveik metai prabėgo. O tu per tą laiką nė karto nepaklausei, ką aš manau, ar kas nors pasikeitė?

Emeli širdyje įsižiebė viltis. Galbūt tai reiškia, kad jie gali grįžti atgal. Namo, į Stokholmą. Ten likę visi jos draugai.

— Atvirai kalbant, Helena, ką mudu čia norėjom surasti? — Tėčio balse buvo jaučiamas nusivylimas.

— Viešbučio dar neužbaigėm. Negi dabar imsime ir viską mesime?

— Šneku ne vien tik apie viešbutį. Mes čia išbuvom pustrečių metų, aš manau, kad to jau pakanka. Man čia nepatinka. Jaučiuosi vienišas. Man trūksta mūsų draugų. — Jis atsiduso. — Daugiau nebenoriu čia pasilikti, Helena. Norėčiau grįžti į Stokholmą.

— O jeigu aš to nenoriu?

— Aš ir bandau tau pasakyti, kad mes turime problemą.

Vienas iš jų, matyt, atsistojo ir ėmė vaikščioti po virtuvę. Emeli atsargiai atidarė podėlio duris ir įsmuko vidun.

Kažkuris atsuko vandens čiaupą, vėl žingsniai, subrazdėjo traukiama kėdė, tyla. Emeli buvo palikusi praviras podėlio duris.

— Aš žinau — čia tavo vaikystės svajonė, labai norėjau, kad ji tau išsipildytų. Maniau, kad mums čia bus ramiau, daug kas pasikeis į gera... Bet taip neatsitiko.

— Tik dėl to, kad mes neužbaigėm visų darbų, kai susitvarkysime, viskas bus kitaip.

— Ką tu nori tuo viešbučiu įrodyti? Kodėl nesuvoki arba nenori pripažinti, kad visa tai buvo klaida? Mes iš to neprasigyvensime, neturėsime tiek lėšų, kad galėtume užsiimti kuo nors kitu. Vienam iš mūsų vis tiek tektų griebtis kokio nors papildomo darbo, vėl atsidurtume ten, kur jau buvom, patektume į tokį pat voverės ratą, kurį palikome Stokholme. Dar blogiau — ateity tik suktume galvą, ką čia dar būtų galima pakeisti.

— Jei buvusio tvarto palėpėj įrengsime konferencijų kambarius, turėsime daugiau pajamų.

— Tau tikriausiai būtų nesmagu prieš mūsų draugus?

— Dėl ko nesmagu?

— Atvirai prisipažinti, kad visas tas persikėlimas, tas viešbutis buvo klaida.

— Bet kodėl aš turėčiau tai pripažinti?

— Niekas tavęs nelaikytų nevykėle, jeigu mes grįžtume atgal.

— O man nusispjaut į tai, ką jie apie mane pamanytų.

— Nusispjaut? Nuo kada? — Ir vėl tyla. Jos mama neatsako. — Kas tave verčia gyventi šitame kaime? Kas čia tau taip patinka? Gamta, kuria mes neturime laiko gėrėtis? Ana Karin, kuri čia atėjus liežuvauja? Ta žavi kaimo ramybė? Mes net neberandam laiko pasikalbėti, mes čia ariame, plušame daugiau negu Stokholme.

— Bet mūsų Emeli... Ji jau čia apsiprato.

— Puikiai žinai, kad Emeli, kaip ir aš, mielai grįžtų atgal. Ji tai pakartojo dar prieš kelias dienas.

— Gal tau, bet ne man.

— Taip, man, ji tikriausiai supranta, kad tau neverta to sakyti.

Šį sykį tyla užtruko taip ilgai, kad Emeli pasidarė smalsu, kas ten vyksta. Gal ji nepajuto, kaip iš virtuvės jie bus išėję. Bet išgirdo, kaip kalba jos tėtis:

— Helena, būkim iki galo sąžiningi, ne vien tik Stokholmas mūsų problema.

— Apie ką tu čia?

— Mudu norėjom, kad daug kas pasikeistų. Manėm, Norlande surasime išeitį. Pati matai, kuo tai pavirto. Ar kas nors iš tikrųjų pasikeitė, išskyrus aplinką? Juk tikroji bėda — ne Stokholmas, ne mudviejų darbas mieste arba dar kas nors, ką mes mėginome kaltinti. Bėda, Helena, esame mes patys, mudviejų santykiai.

— Aš taip nemanau. Ko gi jiems trūksta?

Emeli tėtis kažkaip keistai prunkštelėjo, bet ją labiau nugąsdino tai, ką jis kalbėjo toliau.

— Gal pradėkim nuo tokių smulkmenų kaip mūsų seksualinis gyvenimas.

Emeli užvėrė podėlio duris, šito ji nenorėjo girdėti. Tačiau virtuvės siena buvo per plona.

— Kada tai buvo paskutinį kartą? Prieš porą metų. Nuo to laiko aš stengiuos susilaikyti, nebedrįstu prie tavęs prisiartinti, nes jaučiu, kad tu to nenori. Argi ne taip?

Emeli delnais užsidengė ausis. Bet ją nutvilkęs nemalonus jausmas nesumažėjo. Už sienos dėjosi kažkas baisaus, jai reikia įsitikinti, ar tai labai pavojinga. Emeli vėl kiek pravėrė duris.

— Aš susitaikiau su tuo, kad tu nenori, tikėjausi, kad tai praeis. Bet man gyventi be jokio intymumo sunkiau negu tau. Ilgiuosi mūsų seksualinio gyvenimo, man trūksta tavo artumo.

Jie vėl nutilo. Emeli girdėjo, kaip dunksi jos širdis.

— Pasakyk man, Helena, atvirai, kam aš tau iš tikro reikalingas? Negi tam, kad čia meistraučiau, dažyčiau, tvarkyčiau, nudirbčiau kitokius darbus?

— Tai štai kaip tu jautiesi.

— Taip. Aš taip jaučiuosi.

— Tu esi mano vyras, mes esame šeima.

— Tu taip ir neatsakei į mano klausimą.

— Klausei, kam tu man reikalingas. Man... Man smagu būti su tavim. Tu protingas, linksmas, nuostabus tėvas.

— Bet mes jau nebegyvename kartu. Tik tiek, kad sykiu leidžiame dienas.

— Argi to maža?

— Žinai, ką aš manau? Man rodos, kad aš esu tapęs tavo įpročiu. Įpratai, kad esu šalia, bet iš tikrųjų aš tau ne toks jau įdomus.

— Kodėl taip kalbi? Aš tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo be tavęs.

— Esi tuo tikra? Gal neįsivaizduoji gyvenimo be mažos mūsų šeimos?

— Argi tai ne tas pats?

— Ne, ne tas pats. Bent jau man.

Suskambėjo telefonas, bet jiems tai neberūpėjo. Tai dar sustiprino Emeli nerimą. Visa amžinybė praėjo, kol tie signalai nutilo.

— Jeigu aš tau toks reikalingas, o tu žinai, kad man čia nepatinka, tai kodėl mes vis dar trinamės tam kaime?

— Aš nemaniau, kad tau čia taip nepatinka.

— O dabar, kai jau viską žinai, ar galiu tikėtis, kad mes grįšime namo?

Virtuvėje ilga tyla. Emeli net krūpteli, kai staiga įsijungęs ima burgzti šaldytuvas.

— Man atrodo, mums nereiktų taip skubėti ir atsisakyti to viešbučio.

— Neatsisakyti, bet kieno sąskaita? — Tėčio balse jau girdimas piktumas. — Emeli nori grįžti, aš noriu grįžti, tik tu viena nori čia pasilikti. Aš stengiaus iš visų jėgų, bet nieko iš to neišėjo. Mūsų santuoka eina velniop! Žinau, ši vieta tau brangi kaip prisiminimas iš tavo vaikystės, tačiau to, kas buvo, nebesusigrąžinsi, tai jau praeitis. Sąžiningai man pasakyk, ar tu, Helena, mane iš tikrųjų myli?

— Ką?

— Aš paklausiau, ar tu mane myli?

— Taip.

— Tai kodėl niekada to nepasakai?

Dabar jau aiškiai supyko Emeli mama.

— O tu labai dažnai tai sakai?

— Nesakau. Ir žinai dėl ko? Aš tavęs nebejaučiu. Nebežinau, kas tau patinka, ką tu galvoji, ką sapnuoji, kas tave džiugina. Mudu jau seniai nieko drauge nebedarom, tik nervinamės, lakstom kiekvienas sau apsivalkstę kombinezonais. Aš jau ne kartą mėginau išsikalbėti, bet tai tas pats, kaip žirniai į sieną. Brrr, nubyrėjo, ir tiek. Aš vienas kalbu, kalbu... Velniškai pavargau nuo visko ir nuo savo paties balso, tu niekada nepasakai, ką manai.

— Aš ką tik pasakiau, ką manau.

Emeli pirmą kartą girdi tokį jų barnį.

Baimė vis labiau spaudžia jai krūtinę, ji dar gerai nesuvokia, ką visa tai reiškia. Tik pastebėjo, kad jos tėvai retai kada būna linksmi. Vis kalba apie apmušalus, apie sienų dažymą, spalvas. Apie vamzdžius, kuriuos reikia nutiesti. Emeli tų kalbų beveik nesiklauso, jai atrodo, kad visi tėvai panašiai šneka.

— Kodėl tu man visa tai sakai būtent dabar? — Motinos balse — nusivylimas.

— Dabar, kai mūsų laukia tokia begalė darbų. Tu tai norėjai pasakyti?

— Ne, man tiesiog atrodo, kad...

— Kas tau atrodo? Kad aš neteisus? Taip, šis tas atsitiko, ir tai verčia mane spręsti mūsų problemas. Tuoj pat, ilgiau nebelaukiant. Man tai — kaip koks pavojaus signalas.

— Ak šit kaip?

— Gal kiek nuliūdinsiu tave, Helena, bet aš, deja, privalau pasakyti. Prieš daugelį metų esu pažadėjęs — pasakysiu tau, jeigu taip atsitiks. Dabar taip ir atsitiko, nors į tai žiūriu kaip į...

— Susiradai kitą?

— Ne, taip nepasakyčiau. Bet aš įsimylėjau.

Girdėdama tuos netikėtus žodžius, Emeli buvo įsmeigusi akis į didelį ryžių „Basmati“ paką. Tie ryžiai visada jai primins tą pritrenkiančią akimirką. Paskui ji nukreipė žvilgsnį. Negali būti. Tai netiesa. Juk įsimyli tik tokie kaip ji ar jos draugai, o ne seni tėčiai ir mamos. O tėčiui jau keturiasdešimt penkeri! Jis jau rimtas, subrendęs, turi imunitetą. Tiesiog bjauru.

— Aha, dabar suprantu, kodėl tu toks visas švytintis pastarosiom savaitėm. Kai čia trainiojosi ta Mikaela. — Mamos balsas nebeatpažįstamas. Ir liūdnas, ir piktas, ir dar kažkoks svetimas.

— Taip, meluočiau, jei sakyčiau kitaip. Tai dar nereiškia, kad tarp mūsų kas nors atsitiko.

— Ak taip, tu tvirtinsi, kad nieko dar neatsitiko? — Mamos balsas aštrus kaip gelianti siuvamosios adata.

— Mudu su Mikaela tik keletą kartų pasikalbėjom, ir viskas. Bet jeigu to pakako, kad ją įsimylėčiau, vadinasi, jau kažkas rimta.

— Okei, išeitų — aš esu kalta, kad tu buvai priverstas dairytis į kairę. Taip, tavo nuomone?

— Į kairę — šito aš nepadariau. Jeigu tu gerai manęs klauseisi, turėjai išgirsti ir suprasti, kad aš dar mėginu gelbėti mudviejų santuoką, nenoriu prarasti to, ko iki šiol tvirtai laikiausi.

— Aš nujaučiau, visą laiką tai žinojau.

— Klausyk, tu tik neperkelk savo bėdos ant mano galvos. Žinau tavo nuomonę: visi vyrai anksčiau ar vėliau išduoda savo žmonas, bet manęs prie jų galėtum nepriskirti. Aš nebuvau tau neištikimas, nieko nepadariau tau už nugaros. Štai dabar sėdžiu ir sakau, kaip yra. Arba mėginkim visa tai įveikti, arba...

Jis giliai atsiduso. Virtuvę vėl užgulė tyla, Emeli tėvai, tarsi oro pritrūkę, nutilo. Ir kam jie pradėjo tą kalbą. Sako tokius dalykus. Emeli stovėjo nuščiuvusi. Niekas neturi sužinoti, kad ji čia klausėsi.

— Parduokim tą nelemtą sodybą, grįžkim į Stokholmą ir pradėkim lankyti šeimos konsultavimo kursus. Dar pamėginkim susigrąžinti vienas kitą.

— O Mikaela? Ji taip pat lankys tas konsultacijas? — mama vėl smeigė lyg su adata.

— Mikaela — tiktai simptomas, negi tu nesupranti. Jei tarp mudviejų nebūtų atsiradę to skilimo, nieko nebūtų atsitikę.

— Simptomas yra tai, kad aš jau nebetinku, ar ne?

— Viešpatie, Helena, šneki kaip kokia penkiametė. Tai aš, velniai rautų, tau nebetinku! Tu seniai nebenori manęs prisileisti.

Kodėl Emeli neišėjo iš namų penkiom minutėm anksčiau. Sumautom penkiom minutėm! Būtų suspėjusi į autobusą ir viso to negirdėjusi. Dabar žino tai, ko verčiau būtų buvę nežinoti. Nuo šios dienos jai teks vaidinti, kad ji nieko negirdėjo.

Dabar vėl kalbėjo jos tėtis:

— Jeigu mes norim tą bėdą įveikti, turim tai daryti kartu, abu turime šito siekti.

— Tu, man rodos, prasitarei, kad mes jau esame trise.

— Okei, iš tavo atsakymo suprantu, kad tau visa tai jau neįdomu.

— Suprask, kaip nori, velniai griebtų. Paskambink Mikaelai ir pasiklausk jos nuomonės.

— Helena, liaukis. Aš su ja vos keletą kartų tekalbėjau. Ji net nežino, kad ją įsimylėjau.

— Tie pokalbiai tikriausiai buvo velniškai įdomūs.

— Taip, įdomūs! Pagaliau radau su kuo pasikalbėti! O ji, man rodos, įvertino mano draugiškumą. Man tai labai daug. Man itin patiko, kad ji taip moka apginti savo nuomonę.

Mama tikriausiai piktai pastūmė kėdę.

— Helena, atleisk, aš čia nusišnekėjau, neišeik, užbaikime tą kalbą.

Bet prieangyje nuaidėjo žingsniai, trinktelėjo uždaromos durys. Tėčio žingsniai atbildėjo iš paskos, jis triukšmingai atidarė duris.

— Okei, gali sau eiti, velniai tave rautų, man užteks ir tokio atsakymo!

Kieme trinktelėjo automobilio durelės, suburzgė įjungtas variklis. Emeli tebestovėjo sulaikiusi kvapą. Laukujės durys užsidarė, visi garsai nutilo. Emeli susmuko čia pat ant grindų. Dar ilgai sėdėjo. Paskui, įsitikinusi, kad jos niekas nemato, išėjo į prieangį ir nubėgo į savo kambarį viršuje. Ten pasislėpusi išbuvo iki popietės. Kai keliu pravažiavo autobusas, Emeli luktelėjusi nulipo žemyn apsimesdama, kad sugrįžo iš mokyklos.

Praslinko keletas dienų. Emeli tėvai dirbo kaip dirbę savo įprastus darbus. Viskas atrodė kaip buvę, bet jie jau negalėjo Emeli apgauti.

Apmaudas, nerimas, pyktis. Panieka jiems. Tie jausmai klostėmis dengė vienas kitą.

Vakarais įtempdavo klausą, bet nieko negirdėdavo, tyla. Tėvai stengėsi kuo rečiau būti viename kambaryje. Vakarieniaudavo kažkaip paskubom, daugiausia kalbėdavo Emeli, tėvai vienas su kitu beveik nesišnekėjo. Net nebežiūrėjo vienas į kitą. Prie stalo — atgrasi, nyki tuštuma. Mama imdavo rinkti indus, dar jiems nebaigus valgyti.

Ketvirtą dieną tėtis atėjo į jos kambarį pasikalbėti. Atsisėdo, kaip visada, ant lovos, bet šį kartą jam, matyt, buvo nelengva prabilti.

— Aš esu nusiminęs, Emeli, mudu su tavo mama nebegalime sutarti. Ji nori pasilikti čia, o aš grįžtu atgal. Iš pradžių apsistosiu pas savo tėvus, tavo senelius, vėliau, kai susirasiu butą, tu pati nuspręsi, ar liksi čia, ar norėsi gyventi su manim Stokholme.

Jis nepaminėjo Mikaelos.

Praėjus mėnesiui Emeli ten nuvažiavo savaitgaliui. Tėtis gyveno pas senelius, ji iš karto pajuto, kad jis gerokai pasikeitęs. Pralinksmėjęs. Tą savaitgalį jie darė tai, ko seniai nebedarydavo. Jiems niekas netrukdė, niekas nesakė „privalai“, visas laikas priklausė tik jiems. Šeštadienį Emeli su tėčiu vakarienės pasikvietė Mikaela, buvusi jų viešbučio viešnia.

— Ar ten galėsim eiti abu? — Emeli paklausė apsimesdama, kad nieko nežino.

Atsirado proga įsižiūrėti į tą raganą, kuri apkerėjo jos tėtį. Bet vakaras buvo visai ne toks, kaip ji tikėjosi. Emeli neapykanta Mikaelai netikėtai pavirto simpatija jai.

Sekmadienį, traukiniu grįžtant namo, Emeli ėmė graužti sąžinė. Su tėčiu jai ten buvo linksma, o mama, pasilikusi viena, liūdėjo. Bet, jeigu atvirai, jai pas Mikaelą buvo smagu.

Jeigu dabar nekvėpuodama nueisiu iki prieangio laiptų, viskas išsispręs.

Sulaikydama alsavimą Emeli žingsniavo prie viešbučio, bet po kelių žingsnių ta kvailystė atsibodo. Ji turi daug rimtesnį planą. Tas planas galėtų vadintis „Andersas Strandbergas“. Jis padės jai išsigelbėti. Reikia padaryti viską, kad jam čia būtų gerai. Jis tada pasiliktų ir perimtų bet kokią jos atsakomybę.

Jeigu aš pasistengsiu, kad jie įsimylėtų vienas kitų, viskas išsispręs. Tada grįšiu į Stokholmu ir gyvensiu su tėčiu ir Mikaela.