9

SKYRIUS

Metju pervažiavo aukštai iškilusiu, arkomis paremtu tiltu ir kirto Eivono upę. Gerai pažįstamas Lanarkšyro peizažas su kuprotomis kalvomis, tamsiu dangumi ir griežtais kontrastais ramino. Šioje Škotijos dalyje nebuvo nieko švelnaus ar jaukaus, bet atgrasus jos grožis atitiko vampyro nuotaiką. Įjungęs žemesnę pavarą, važiavo liepų alėja. Kažkada šis kelias vedė į rūmus, o dabar – į niekur. Jis buvo tarsi didingo gyvenimo, kurio dabar niekas nebenori gyventi, liekana. Sustojęs, kur anksčiau buvo galinis įėjimas į medžiotojo namelį, o kreminis tinkas kontrastavo su rudais akmenimis, Kleirmontas išlipo iš jaguaro ir iš bagažinės pasiėmė savo krepšius.

Baltos namelio durys sveikindamos atsivėrė.

– Atrodai siaubingai, – padėjęs ranką ant spynos stovėjo demonas, raumeningas, juodaplaukis, blizgančiomis rudomis akimis, pakumpusia nosimi, ir nuo galvos iki kojų nužiūrinėjo geriausią draugą.

Hamišas Osbornas ir Metju Kleirmontas prieš dvidešimt metų susipažino Oksforde. Kaip ir dauguma būtybių buvo išmokyti vienas kito bijoti ir nežinojo, kaip vienam su kitu elgtis, tačiau supratę, kad abu turi panašų humoro jausmą ir žavisi tomis pačiomis idėjomis, tapo neišskiriami.

Metju veide pasirodė pyktis, vėliau – susitaikymas.

– Malonu tave matyti, – tarė grubiai ir numetė krepšius prie durų. Jis įkvėpė šalto namų oro, kuriame galėjai justi tinko, seno medžio kvapus ir įprastą levandų bei pipirmėčių Hamišo aromatą. Vampyras troško žūtbūt išvaryti raganos kvapą iš savo šnervių.

Tyliai įėjęs Džordanas, Hamišo žmogus liokajus, atsinešė citrininio baldų vaško ir krakmolo kvapus. Tai šiek tiek pagelbėjo, bet visiškai atsikratyti Dianos sausmedžių ir šantrų aromato nepavyko.

– Gera jus matyti, pone, – tarė ir paėmęs Metju krepšius pasuko prie laiptų. Džordanas buvo senamadiškas liokajus. Nors negaudavo pasakiškų pinigų už tai, kad laikytų šeimininko paslaptis, jis niekada nebūtų išdavęs, kad Osbornas – demonas, kuris kartais linksmina vampyrus. Taip pat niekada nebūtų išplepėjęs, kad kartais pusryčiams yra prašomas patiekti sumuštinių su riešutų sviestu ir bananais. Liokajui tai atrodė nesuvokiama.

– Ačiū, Džordanai, – kad nereikėtų žiūrėti Hamišui į akis, vampyras apžiūrinėjo laiptų aikštelę. – Matau, įsigijai naują Hamiltono darbą.

– Paprastai mano pirkinių nepastebi, – Hamišas, kaip ir Metju, kalbėjo su Oksbridžo akcentu, kuriame buvo justi dar kažkas. Šiuo atveju – Glazgo gatvės tartis.

– Kalbant apie pirkinius, kaip Gvazdikėlis Viljamas? – Viljamas buvo naujas Hamišo meilužis. Tai buvo tokia žavinga ir nerūpestinga žmogiška būtybė, kad Metju davė jam pavasarinės gėlės pravardę. Dabar Hamišas ją vartodavo norėdamas prisigerinti, o Viljamas kankino apylinkės floristus reikalaudamas gvazdikų vazonėlių, kuriuos galėtų padovanoti draugams.

– Irzlokas, – tarė kikendamas Hamišas. – Pažadėjau jam ramų savaitgalį namie.

– Neprivalėjai atvykti, aš to nesitikėjau, – Metju taip pat atrodė niurgzlus.

– Taip, žinau, bet jau seniai nesimatėm, o šiuo metų laiku Kedzo be galo gražus.

Metju rūsčiai nužiūrėjo Hamišą, negalėjo patikėti tuo, ką girdi.

– Dėl Dievo meilės, tau juk reikia pamedžioti, ar ne?

– Labai, – tarstelėjo Kleirmontas.

– Ar prieš tai galime išgerti, ar nori iš karto eiti prie reikalo?

– Manau, gėrimas man praverstų, – atsakė Metju deginamu balsu.

– Puiku. Tau turiu butelį vyno, o sau – viskio.

Apyaušriu sulaukęs Metju skambučio, Hamišas paprašė Džordano nusileisti į rūsį ir paimti gero vyno. Nekentė gerti vienas, o Metju į viskį net žiūrėti nenorėjo.

– Galėsi man papasakoti, kodėl taip staiga prisireikė pamedžioti šį spalio savaitgalį.

Per išblizgintas grindis Hamišas nusivedė draugą į antrame aukšte įrengtą biblioteką. Devynioliktame amžiuje sienos buvo apmuštos rudo medžio plokštėmis, o pirminė architekto idėja įrengti erdvų kambarį aštuonioliktojo amžiaus damoms, kur jos galėtų laukti į sportą pasinėrusių vyrų, – sugadinta. Kaip nuolatinis priekaištas modernumui išliko baltos, gipsinėmis girliandomis ir angelais puoštos lubos.

Abu vyrai įsitaisė odiniuose krėsluose prie židinio, kur smagi ugnelė sušvelnino rudenišką šaltuką. Hamišas parodė Metju vyno butelį ir šis dėkingas atsiduso:

– Tiks puikiai.

– Ir aš taip manau. Džentelmenai iš „Berry Brothers and Rudd“ užtikrino, kad jis puikus. Hamišas įpylė vyno ir įstūmė grafino kamštį. Paėmę taures į rankas, vyrai sėdėjo draugiškai tylėdami.

– Nenoriu tavęs į tai painioti, – pradėjo Metju. – Aš sudėtingoje situacijoje...

Hamišas sukrizeno.

– Tau visada taip.

Hamišas Osbornas traukė Metju iš dalies savo atvirumu, iš dalies skeptiškumu, buvo sunku išmušti jį iš vėžių, o tai daugumai demonų nebūdinga. Per ilgus metus vampyro draugais buvo tapę daugybė demonų, visi jie buvo ir apdovanoti, ir prakeikti. Būti su Hamišu buvo daug maloniau. Jokių ugningų ginčų, laukinės energijos proveržių ar pavojingų depresijų. Laikas, praleistas drauge, susidėdavo iš ilgų tylos valandų, kurias sekdavo nuostabiai sąmojingi pokalbiai, nuspalvinti paprasto požiūrio į gyvenimą.

Hamišas ir darbe buvo kitoks. Priešingai nei jo gentainiai, nesivaikė muzikos ir meno. Jam sekėsi su pinigais, mokėjo juos uždirbti, puikiai rasdavo silpnąsias tarptautinių finansinių dokumentų ir akcijų biržų vietas. Demonišką kūrybiškumą jis skyrė skaičiuoklėms, o ne sonatoms, ir taip puikiai suprato valiutos keitimo subtilybes, kad konsultuodavo ministrus, prezidentus ir net monarchus.

Metju žavėjo demono aistra ekonomikai ir lengvas bendravimas su žmonėmis. Hamišui patiko būti tarp jų, žmogiškos silpnybės jam atrodė labiau įkvepiančios nei erzinančios. Tai buvo jo tėvų, draudimo brokerio ir namų šeimininkės, palikimas. Kadangi Metju pažinojo šaltakraujus Osbornus, puikiai suprato Hamišo švelnumą.

Spragsinti ugnis ir ore pasklidęs viskio kvapas padarė savo darbą ir vampyras pamažu atsipalaidavo. Metju pasilenkė į priekį tarp pirštų lengvai laikydamas taurę, raudonas skystis žėrėjo ugnies šviesoje.

– Nežinau, nuo ko pradėti, – tarė virpančiu balsu.

– Nuo pabaigos, žinoma. Kodėl paėmei telefoną ir paskambinai?

– Norėjau pabėgti nuo raganiaus.

Hamišas minutėlę stebėjo akivaizdų draugo susijaudinimą. Kažkodėl buvo tikras, kad raganius bus moteriškos lyties.

– Kuo ta ragana tokia ypatinga? – tyliai paklausė.

Metju pažvelgė iš po tankių antakių.

– Viskuo.

– Ach. Įklimpai, ar ne? – draugo balse buvo justi ir užuojauta, ir linksmumas.

Metju nesmagiai nusijuokė.

– Galima ir taip pasakyti.

– Ar toji ragana turi vardą?

– Diana. Ji istorikė. Ir amerikietė.

– Medžioklės deivė, – lėtai ištarė Hamišas. – Jei nekreipsime dėmesio į senovinį vardą, ji paprasta ragana?

– Ne, – burbtelėjo Metju. – Toli nuo paprastos.

– Ech, painu, – Hamišas tyrinėjo draugo veidą ieškodamas nusiraminimo ženklų, bet Metju lindo muštis.

– Ji Bišop, – Metju laukė. Jau žinojo, kad nereikia skubinti demono suvokti užuominų. Kad ir kokios akivaizdžios jos būtų.

Hamišas pasimuistė, ėmė knaisiotis savo mintyse ir galiausiai rado, ko ieškojo.

– Seileme? Masačiusetse?

Metju karčiai nusišypsojo.

– Ji paskutinė Bišopų ragana. Jos tėvas Proktoras.

Demonas švilptelėjo.

– Ragana kvadratu ir dar su įspūdinga giminės istorija. Visada atlieki darbą iki galo, ar ne? Tikriausiai ji galinga.

– Tokia buvo jos motina, apie tėvą žinau nedaug. Rebekos Bišop istorija ypatinga. Būdama vos trylikos, burtais ir magija lenkė daug vyresnes ir ilgai studijavusias raganas. Nuo vaikystės buvo puiki aiškiaregė.

– Tu ją pažinojai? – paklausė Hamišas. Metju buvo nugyvenęs daugybę gyvenimų ir sutikęs tiek daug žmonių, kad jo draugui buvo sunku visus atsiminti.

Metju papurtė galvą.

– Ne, bet apie ją daug kalbama, daugiausia pavydžiai. Žinai, kokios tos raganos, – jo balse pasigirdo nemaloni gaida. Taip nutikdavo visada kalbant apie kitas būtybes.

Pastabą apie raganas Hamišas praleido pro ausis ir per taurės kraštą pažvelgė į Metju.

– O Diana?

– Tvirtina, kad magijos nenaudoja.

Nuo trumpučio sakinio pakibo dvi gijos ir abi reikėjo patraukti. Iš pradžių Hamišas truktelėjo trumpesniąją.

– Niekam? Net tam, kad rastų auskarus? Ar nusidažytų plaukus? – dvejojo Hamišas.

– Ji ne iš tų, kur puošiasi auskarais ar dažosi plaukus. Ji iš tų, kur nubėga tris mylias, o vėliau plaukia upe mažyte pavojinga valtele.

– Turint galvoje jos giminę, sunku patikėti, kad nenaudoja savo galių, – draugas buvo kartu ir pragmatikas, ir svajotojas, todėl jam taip puikiai sekėsi su kitų pinigais. – Ir tu pats tuo netiki, nes keli klausimą, ar ji meluoja.

Hamišas patraukė antrąją giją.

– Ji sako, kad magija naudoja labai retai, tik smulkmenoms, – Metju dvejojo, persibraukė pirštais plaukus ir nurijo gurkšnį vyno. – Aš ją stebėjau, ji savo galias naudoja dažniau nei sako. Jaučiu tai.

Pagaliau jo balsas tapo atviras ir nuoširdus.

– Jausmas toks, kaip prieš prasidedant didžiulei audrai ar vasarą trenkiant žaibui. Kartais ir aš tai jaučiu. Supykusi ar paskendusi savo darbe Diana švyti. – Ir kai miega, – pamanė Kleirmontas ir susiraukė. – Jėzau, kartais beveik jaučiu tą skonį.

– Ji švyti?

– Tu to nematytum, bet greičiausiai pajustum energiją kaip nors kitaip. Chatoiement – jos raganiškasis švytėjimas – labai blankus. Kai buvau jaunas vampyras, net pačios galingiausios raganos vos tviskėdavo. Šiais laikais tai reta. Diana apie tai net nenutuokia ir nekreipia dėmesio į šį išskirtinumą, – Metju sudrebėjo ir suspaudė kumštį.

Demonas žvilgtelėjo į laikrodį. Diena dar tik prasidėjo, bet jis jau žinojo, kodėl jo draugas Škotijoje.

Metju Kleirmontas buvo įsimylėjęs. Džordanas įėjo pačiu laiku.

– Vedlys paliko džipą. Pasakiau, kad šiandien jo paslaugų nebereikės, – liokajus puikiai suprato, kad kai turi vampyrą, vedlio, kuris padėtų susekti elnią, nereikia.

– Puiku, – tarė Hamišas ir, šokęs ant kojų, ištuštino savo taurę. Norėjo dar viskio, bet nutarė patylėti.

Metju pakėlė akis.

– Aš mieliau eisiu pėsčiomis, noriu medžioti vienas, – vampyras nemėgo medžioti su šiltakraujais: žmonėmis, demonais ir raganiais. Hamišui dažniausiai padarydavo išimtį, tačiau kol susitvarkys su potraukiu Dianai Bišop, norėjo pabūti vienas.

– A, tai mes einame ne medžioti, – Hamišo akys šelmiškai blykstelėjo. – O persekioti.

Demonas turėjo planą: patraukti draugo dėmesį, leisti jam atsipalaiduoti ir priversti patį papasakoti, kas vyksta Oksforde, o ne traukte ištraukti informaciją.

– Nagi, juk graži diena. Puikiai praleisi laiką.

Lauke paniuręs Metju įlipo į daug mačiusį džipą. Nors dažniausiai Škotijos medžiotojai rinkdavosi „Land Rover“, juodviem labiau patiko klajoti senutėliu džipu. Metju nerūpėjo, kad viduje šalta, o Hamišui patiko jo vyriškumas.

Kalnuose demonas perjungė pavarą – nuo garso vampyras kaip visada susigūžė – ir automobilis ėmė ropoti ten, kur ganėsi elnias. Metju pastebėjo kelis elnius ant netoliese esančios uolos ir paprašė sustabdyti džipą. Jis tyliai išlipo laukan ir sustingo už priekinės automobilio padangos, atrodė kaip užkerėtas.

Hamišas nusišypsojo ir prisijungė.

Demonui jau buvo tekę persekioti elnią kartu su Metju, tad žinojo, ko jam reikia. Vampyras ne visada maitindavosi, bet šį kartą, Hamišas buvo tikras – paliktas vienas, Metju grįžtų sotus vėlai vakare, o apylinkėse sumažėtų elnių. Jo draugas buvo plėšrus mėsėdis. Vampyrus kaip būtybes apibūdino medžioklė, o ne tai, kuo jie maitinasi. Kartais, kai būdavo neramus, Metju išeidavo laukan ir persekiodavo laukinius gyvūnus, bet jų nežudydavo.

Kol vampyras stebėjo elnią, demonas stebėjo Metju. Oksforde buvo neramu. Jautė tai.

Metju kantriai sėdėjo kelias valandas ir svarstė, ar verta persekioti elnius. Neįtikėtinai stipri uoslė, rega ir klausa padėjo sekti kiekvieną jų judesį, perprasti įpročius ir justi jų reakciją į kiekvieną šakos trakštelėjimą. Vampyro dėmesys buvo godus, bet nekantrumas jam buvo svetimas. Metju lemiamas momentas būdavo tada, kai auka suprasdavo, kad pralaimėjo, ir pasiduodavo.

Kai jis pagaliau pakilo ir linktelėjo, saulė jau leidosi. Pirmajai dienai buvo gana ir, nors šviesa, kad matytų elnią, jam buvo nebūtina, žinojo, kad Hamišui jos reikės nusileisti nuo kalno.

Kai pasiekė medžiotojų namelį, buvo tamsu nors į akį durk, Džordanas buvo įjungęs visus šviestuvus, dėl kurių namelis atrodė tik dar juokingesnis – išdygęs ant kalvelės pasaulio krašte.

– Šis namukas tikra nesąmonė, – tarė aiškiai mėgindamas įgelti. – Robertas Adamas, matyt, buvo išprotėjęs, jei priėmė tokį užsakymą.

– Jau ne kartą dalijaisi mintimis apie mano išlaidumą, Metju, – ramiai atsakė Hamišas. – Ir man nesvarbu, jog tu architektūros principus supranti geriau nei aš, ar manai, kad Adamas buvo pamišėlis, jei statė – kaip tu visada jį vadini? – nesuprantamą kvailystę Lanarkšyro tyrlaukiuose. Aš dievinu jį ir, kad ir ką sakytum, savo nuomonės nekeisiu.

Įvairios šio pokalbio variacijos kartojosi nuo tada, kai Hamišas pasigyrė, kad įsigijo namelį – kartu su baldais, medžioklės vedliu ir Džordanu – iš seno aristokrato, kuris namelio nebenaudojo ir neturėjo pinigų remontui. Metju buvo pritrenktas, o Hamišui medžioklės namelis Kedzo buvo ženklas, kad jis pakilo virš savo Glazgo šaknų ir gali įsigyti kažką visiškai nepraktiška, ką tiesiog mėgtų.

– Hm, – susiraukė Metju.

Hamišui atrodė, kad niurzgėjimas geriau nei irzlumas. Jis perėjo prie antrosios veiksmų dalies.

– Vakarienė aštuntą valgomajame.

Metju nekentė valgomojo. Jis buvo didžiulis, aukštomis lubomis, erdvus. Bet vampyrui jis nepatiko dar labiau dėl to, kad buvo moteriškas ir neskoningas. Tai buvo Hamišo mėgstamas kambarys.

Metju sudejavo.

– Aš nealkanas.

– Tu išbadėjęs, – aštriai atkirto draugas apžiūrėjęs vampyro odą. – Kada paskutinį kartą valgei?

– Prieš kelias savaites, – Metju gūžtelėjo pečiais, laikas jam nerūpėjo. – Nepamenu.

– Šiandien valgysim sriubą ir gersim vyną. Rytoj – valgyk, ką nori. Prieš vakarienę nori pabūti vienas ar verčiau rizikuosi žaisdamas su manimi biliardą?

Hamišui biliardas puikiai sekėsi, bet jis buvo dar geresnis snukerio žaidėjas. Žaisti išmoko būdamas paauglys. Pirmuosius pinigus uždirbo Glazgo biliardo salėje ir galėjo įveikti beveik kiekvieną. Metju atsisakė su juo žaisti snukerį – nesmagu kiekvieną kartą pralaimėti. Net draugui. Kleirmontas mėgino jį išmokyti žaisti karambolą, senovinį prancūzų žaidimą su rutuliais ir lazdomis, bet visada laimėdavo pats. Biliardas buvo kompromisas.

Kadangi Metju negalėjo atsispirti jokiai kovai, sutiko.

– Persirengsiu ir ateisiu.

Fetru dengtas biliardo stalas stovėjo kambaryje priešais biblioteką. Hamišas jo laukė vilkėdamas kelnes ir megztinį, Metju pasirodė apsirengęs baltais marškiniais ir džinsais. Vampyras retai vilkėdavo baltus drabužius, su jais atrodydavo kaip vaiduoklis, tačiau tai buvo vieninteliai padorūs marškiniai, kuriuos jis pasiėmė į kelionę. Juk atvyko į medžioklę, ne į vakarėlį.

Jis paėmė lazdą ir atsistojo kitame kambario gale.

– Pasirengęs?

Hamišas linktelėjo.

– Pažaisim valandą, gerai? Tada eisim į apačią išgerti.

Abu vyrai palinko virš lazdų.

– Būk man švelnus, Metju, – sumurmėjo Hamišas ir išsklaidė rutulius. Vampyras prunkštelėjo – jie nuriedėjo iki kito galo, trenkėsi į kraštą ir atšoko.

– Imu baltą, – tarė Metju, kai rutuliai sustojo. Jo pasirinktasis stovėjo arčiausiai. Paėmęs kitą, padavė jį Hamišui. Demonas į jo vietą pastatė raudoną ir atsitraukė.

Kaip ir medžiodamas, Metju neskubėjo pelnyti taškų. Įmušė penkiolika kartų iš eilės, raudonas rutulys kiekvieną kartą atsidurdavo vis kitoje kišenėje.

– Jei tu nieko prieš, – parodė jis į stalą. Demonas padėjo ant stalo savo geltoną rutulį.

Metju norėjo suderinti du paprastus smūgius ir sukurti sudėtingą, patranka vadinamą smūgį, kuris įvarytų raudoną kamuolį į kišenę. Tai nebuvo jo stiprioji pusė. Reikėjo vienu smūgiu trenkti ir į savo, ir į Hamišo rutulį, o tam reikėjo ne tik jėgos, bet ir subtilumo.

– Kur radai tą raganą? – paklausė Hamišas po to, kai Metju įmušė ir raudoną, ir geltoną rutulius.

Metju vėl pasiėmė baltą rutulį ir pasirengė dar vienam ėjimui.

– Bodleine.

Demono antakiai pakilo iš nuostabos.

– Bodleine? Nuo kada lankaisi bibliotekoje?

Metju prasižengė, baltasis rutulys nušoko ant grindų.

– Nuo tada, kai nuėjau į koncertą ir išgirdau dvi raganas šnekant apie amerikietę, paėmusią į rankas rankraštį, kuris ilgus amžius buvo dingęs. Negalėjau suprasti, kodėl joms tai rūpi. – Jis atsitraukė nuo stalo.

Hamišas greitai išnaudojo savo penkiolika ėjimų. Metju pastatė rutulį ant stalo ir, paėmęs kreidos, užrašė draugo surinktus taškus.

– Tad tu tiesiog nuėjai ten ir kaip iš niekur nieko pradėjai pokalbį norėdamas išsiaiškinti, ar tai tiesa? – Demonas vienu smūgiu suvarė visus tris rutulius į kišenę.

– Taip, nuėjau jos ieškoti. – Metju stebėjo, kaip Hamišas juda aplink stalą. – Man buvo smalsu.

– Ar ji džiaugėsi tave pamačius? – ramiai paklausė draugas ir atliko dar vieną sudėtingą ėjimą. Jis žinojo, kad demonai, raganos ir vampyrai retai susidraugauja. Jie mieliau leidžia laiką uždaruose rateliuose su tos pačios rūšies būtybėmis. Jo ir Metju draugystė buvo retenybė, Hamišo draugai demonai manė, kad prisileisti vampyrą taip arti – tikra beprotybė. Šį vakarą jis pradėjo manyti, kad galbūt jie buvo teisūs.

– Ne visai. Iš pradžių Diana labai išsigando, nors ir drąsiai žiūrėjo į akis. Jos akys nepaprastos – žydros, auksinės, žalios ir pilkos, – susimąstęs tarė Metju. – Paskui norėjo man trenkti. Kvepėjo taip piktai.

Demonas prikando liežuvį.

– Turint galvoje, kad buvo užpulta iš pasalų Bodleino bibliotekoje, jos reakcija atrodo normali, – jis nusprendė elgtis gražiai ir apsaugojo Metju nuo atsakymo. Demonas mušė geltonąjį rutulį į raudoną, vos palietė, bet rutulys pajudėjo ir susidaužė.

– Velnias! – sudejavo. – Pražanga.

Prie stalo grįžo Metju. Atliko kelis mušimus, kartą ar du pamėgino patranką.

– Ar buvot susitikę už bibliotekos sienų? – paklausė Hamišas, kai Kleirmontas atgavo savitvardą.

– Net bibliotekoje matau ją retai. Aš sėdžiu vienam gale, ji – kitam. Buvau ją nusivedęs papusryčiauti. Ir į senąjį sargo namelį, supažindinau su Amira.

Demonui buvo sunku laikyti liežuvį už dantų. Kai kurias moteris Metju pažinojo metų metus ir nė karto nebuvo jų nusivežęs į senąjį sargo namelį. Ir kodėl jie sėdi skirtingose skaityklos pusėse?

– Jei ji tave domina, gal būtų geriau bibliotekoje sėdėti šalia?

– Aš ja nesidomiu! – Metju lazda trenkėsi į baltą rutulį. – Aš tik noriu rankraščio. Jau šimtą metų jo ieškau. O jai pakako užpildyti užklausos lapelį ir štai jis atkeliavo iš saugyklos.

Jo balsas buvo pavydus.

– Koks rankraštis? – Hamišas iš paskutiniųjų stengėsi būti kantrus, tačiau darėsi nebepakenčiama. Metju dalijosi informacija taip pat, kaip šykštuolis savo pinigais. Greitai mąstantiems demonams buvo sunku bendrauti su sutvėrimais, kurie mažesnį nei dešimties metų laikotarpį laikė nereikšmingu.

– Alchemijos knyga, priklausiusi Elijui Ešmoului. Diana Bišop yra labai gerbiama alchemijos istorikė.

Metju vėl per stipriai mušė rutulius ir prasižengė. Hamišas sustatė rutulius atgal į vietas ir toliau rinko taškus, o jo draugas prisėdo pailsėti.

– Koks rezultatas? – Hamišas žvilgtelėjo į kreidos žymes. Žinojo, kad laimėjo, bet buvo džentelmenas ir turėjo paklausti.

– Aišku, kad tu laimėjai.

Metju išlėkė iš kambario ir atsidūrė apačioje daug greičiau nei paprastas mirtingasis. Džordanas susirūpinęs apžiūrėjo nublizgintas pakopas.

– Profesoriui Kleirmontui sunki diena, Džordanai.

– Taip ir maniau, – sumurmėjo liokajus.

– Geriau atnešk dar vieną raudonojo vyno butelį. Laukia ilga naktis.

Jie gurkšnojo gėrimus ten, kur kažkada buvo svečių priėmimo vieta. Kambario langai žvelgė į sodą, kuris vis dar buvo prižiūrimas. Jame žydėjo klasikiniai gėlynai. Nesvarbu, kad išdėstymas visai netiko medžiotojo nameliui ir jie labiau būtų tikę rūmams.

Pagaliau, su gėrimais rankose susėdus prie židinio, Hamišas vėl galėjo brautis į paslaptingąją širdį.

– Papasakok apie tą Dianos rankraštį, Metju. Koks jo turinys? Išminties akmuo? Receptas, kaip paversti geležį auksu? – Jo balsas buvo kiek pašaipus. – Instrukcija, kaip sumaišyti gyvybės eliksyrą, kuris mirtingąjį paverstų nemariu?

Vos Metju pažvelgė į akis, demonas liovėsi erzinęs.

– Turbūt juokauji, – sušnabždėjo Hamišas priblokštas. Išminties akmuo buvo tokia pati legenda kaip ir šventasis Gralis ar Atlantida. Jie negalėjo būti tikri. Geriau pagalvojęs suprato, kad raganų, demonų ir vampyrų dauguma taip pat nelaiko tikrais.

– Ar atrodo, kad juokauju? – paklausė Metju.

– Ne, – demonas sudrebėjo. Metju visada buvo įsitikinęs, kad mokslas padės jam išsiaiškinti, kodėl vampyrai nemirtingi. Išminties akmuo šioms svajonėms puikiai tiko.

– Tai dingusi knyga, – paniuręs atsakė Kleirmontas. – Žinau.

Kaip ir dauguma kitų sutvėrimų Hamišas buvo girdėjęs kelias istorijas. Vienoje iš jų buvo teigiama, kad raganos iš vampyrų pavogė knygą, kurioje buvo aprašyta nemirtingumo paslaptis. Kitoje buvo tvirtinama, kad vampyrai senovinę knygą pavogė iš raganų ir pametė. Kai kurie šnabždėjosi, kad tai ne burtų knyga, o visų Žemėje gyvenančių būtybių aprašas.

Metju turėjo savų teorijų apie knygos turinį. Anot jo, paaiškinimas, kodėl vampyrus taip sunku nužudyti, ir žmonių, sutvėrimų atsiradimo istorija buvo tik maža dalis.

– Esi tikras, kad tas alchemijos rankraštis yra tavo knyga? – Kai Metju linktelėjo, Hamišas atsiduso. – Nieko keisto, kad tos raganos liežuvavo. O iš kur jos sužinojo, kad Diana ją rado?

Metju nuožmiai pasisuko.

– Kas žino ir kam tai rūpi? Problema ta, kad jos nelaikė liežuvio už dantų.

Hamišas dar kartą prisiminė, kad Metju ir visa jo šeima nekentė raganų.

– Sekmadienį jas nugirdau ne aš vienas. Girdėjo ir kiti vampyrai. Tuomet demonai pajuto, kad vyksta kažkas keista, o tada...

– Oksfordas pilnas būtybių, – baigė demonas. – Kokia netvarka. Juk tuoj turėtų prasidėti semestras. Tuomet atkeliaus žmonės, jie sugrįš būriais.

– Dar blogiau, – Metju visai paniuro. – Rankraštis nebuvo tiesiog dingęs. Jis buvo užkerėtas ir Diana išsklaidė burtus. Tuomet nusiuntė knygą atgal į saugyklą ir visai nenori jos susigrąžinti. Aš ne vienintelis, kuris laukia, kol ji tai padarys.

– Metju, – tarė Hamišas neramiu balsu. – Ar tu saugai ją nuo kitų raganų?

– Ji nesupranta savo galios ir tai kelia jai pavojų. Negaliu leisti, kad jie užpultų, – kažkodėl Metju atrodė labai pažeidžiamas.

– Oooo, Metai, – tarė draugas purtydamas galvą. – Neturėtum kištis į Dianos ir tų sutvėrimų reikalus. Sukelsi tik dar daugiau keblumų. Be to, nė viena ragana nerodys priešiškumo Bišop viešai. Jos šeima pernelyg sena ir ypatinga.

Šiais laikais būtybės vienos kitų nežudydavo, nebent dėl savigynos. Į agresiją buvo šnairuojama. Metju buvo pasakojęs Hamišui, kaip viskas atrodė seniau: nuolat siautė ilgalaikės kruvinos nesantaikos ir vaidai, vendetos, būtybės nuolat patraukdavo žmonių dėmesį.

– Demonai neorganizuoti, o vampyrai nedrįs manęs liesti, bet raganomis pasitikėti negalima, – Metju pakilo ir nusinešė vyną prie židinio.

– Palik Dianą Bišop ramybėj, – patarė Hamišas. – Be to, jei rankraštis užkerėtas, vis tiek negalėsi jo perskaityti.

– Galėsiu, jei ji man padės, – atsakė Metju keistai ramiu balsu ir įsistebeilijo į ugnį.

– Metju, – tarė demonas tokiu balsu, kokiu paprastai kalbėdavo su jaunesniais kolegomis, kai norėdavo pasakyti, kad jie vaikšto plonu ledu. – Palik raganą ir knygą ramybėje.

Vampyras atsargiai pastatė taurę ant židinio atbrailos ir nusisuko.

– Nemanau, kad galiu, Hamišai. Aš... jos trokštu, – vien ištaręs žodžius, pajuto alkį. Kai alkis tapdavo kryptingas ir taip išaugdavo, bet koks kraujas nebepadėdavo. Kūnas reikalaudavo ko nors konkretaus. Jei tik galėtų jos paragauti, paragauti Dianos, būtų patenkintas ir skausmingas troškimas atslūgtų.

Hamišas apžiūrinėjo įsitempusius draugo pečius. Nebuvo nustebęs, kad Metju trokšta Dianos Bišop. Troškimas, geismas buvo būtina draugystės ar net partnerystės dalis, tai buvo seksualinio potraukio šaknys. Hamišas įtarė, kad Metju, nepaisant visų pareiškimų, kad negali rasti nieko, kas sukeltų jam panašius jausmus, rado sau porą.

– Vadinasi, problema ne raganos ir ne Diana. Ir net ne rankraštis, kuriame galbūt glūdi atsakymai į tavo klausimus. Juk supranti, kad ją medžioji?

Vampyras giliai iškvėpė. Išgirdus žodžius, palengvėjo.

– Žinau, įlipau pas ją pro langą, kol miegojo. Seku ją, kai bėgioja. Ta ragana neleidžia man padėti ir kuo toliau, tuo alkanesnis jaučiuosi, – jis atrodė toks suglumęs, demonui teko sukąsti lūpą, kad nesišypsotų. Paprastai moterys Metju neatsispirdavo. Apkerėtos jo išvaizdos ir žavesio jos elgdavosi kaip palieptos. Nieko keisto, kad dabar buvo sužavėtas.

– Bet man nereikia Dianos kraujo – tik ne fiziškai. Nepasiduosiu šiam troškimui. Buvimas šalia neturėtų būti problema, – staiga Metju veidas persimainė. – Ką aš čia kalbu? Mes negalime būti šalia. Patrauksim kitų dėmesį.

– Nebūtinai. Mes praleidome nemažai laiko kartu ir niekam nekilo įtarimų, – pastebėjo Hamišas. Pirmaisiais draugystės metais abu stengėsi slėpti savo išskirtinumą nuo smalsių akių. Kai draugai būdavo kartu, sukišę galvas per vakarienę pasakodavo pokštus arba paryčiais sėdėdavo ant laiptų vidiniame kiemelyje, o prie kojų mėtydavosi šampano butelių, būdavo neįmanoma jų nepastebėti.

– Aš nebe toks pats ir tu puikiai tai žinai, – nekantriai atsakė Metju.

– O taip, buvau pamiršęs, – užsiliepsnojo Hamišas. – Niekam neįdomu, ką veikia demonai, bet vampyras ir ragana? Čia jau svarbu. Juk pasaulyje svarbūs tik jūs.

– Hamišai, – nesutiko Metju. – Juk žinai, kad ne tai turėjau galvoje.

– Kaip ir visi vampyrai negerbi demonų, Metju. Ir, leisk pridurti, raganų taip pat. Prieš nusitempdamas tą raganą į lovą, ilgai ir gerai pagalvok apie savo santykius su kitomis būtybėmis.

– Visai nesiruošiu tempti Dianos į lovą, – tarė rimtu balsu.

– Vakarienė paruošta, pone, – Džordanas jau kurį laiką nepastebėtas stovėjo tarp durų.

– Ačiū Dievui, – tarė Hamišas su palengvėjimu ir atsistojo. Su vampyru bus lengviau, jei jis savo dėmesį skirs ne tik pokalbiui.

Atsisėdęs valgomajame ilgo stalo, skirto susodinti daugybei vakarėlio svečių, gale, Hamišas įniko į pirmąjį patiekalą, o Metju žaidė su šaukštu tol, kol sriuba atšalo. Vampyras pasilenkė prie dubens ir pauostė.

– Grybai ir cheresas?

– Taip. Džordanas norėjo išmėginti ką nors naujo ir aš jam leidau.

Mitybos atžvilgiu Kleirmontas turėjo mažai pageidavimų, tačiau Džordanas buvo tikras sriubų burtininkas, o Hamišui valgyti vienam patiko ne ką labiau nei gerti vienam.

– Aš atsiprašau, Hamišai, – tarė Metju stebėdamas, kaip draugas valgo.

– Atsiprašymas priimtas, Metai, – atsakė keldamas prie burnos šaukštą. – Bet tu net neįsivaizduoji, kaip sunku susitaikyti su tuo, kad esi demonas ar ragana. Su vampyrais viskas aišku ir nenuginčijama. Arba esi vampyras, arba ne. Jokių klausimų, jokių abejonių. O mes turime laukti, stebėti ir stebėtis. Dėl to priimti vampyrų pranašumą tik dvigubai sunkiau.

Metju tarp pirštų sukinėjo šaukšto kotą.

– Raganos žino, kad yra raganos. Jos visai kitokios negu demonai, – tarė susiraukęs.

Hamišas padėjo šaukštą ir pakėlė taurę.

– Puikiai žinai, kad raganiai tėvai – dar ne garantija. Gali gimti visiškai normalus. Arba padegti savo lovelę. Niekada nežinai, kada, kur ir kaip pasireikš galios, – Hamišas turėjo draugą raganių. Džaninis tvarkėsi visada baisiai atrodančius plaukus ir gaminosi losjonus odai, kuriuose magijos tikrai netrūko. Jis įtarė, kad čia bus naudojama magija.

– Visgi nedidelė staigmena, – spyrėsi Metju pasėmęs sriubos ir švelniai mosuodamas šaukštu, kad ji dar labiau atšaltų. – Dianos šeimos linija galima visiškai pasitikėti. Tai visai nepanašu į tai, ką būdamas paauglys išgyvenai tu.

– Buvo laikas, – tarė Hamišas prisiminęs kelias brendimo istorijas.

Kai Hamišui buvo dvylika, jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis per vieną popietę. Po ilgo škotiško rudens jis suprato, kad yra daug protingesnis už daugumą savo mokytojų. Taip mano dauguma dvylikos sulaukusių vaikų, tačiau Hamišas buvo tuo užtikrintas. Kad neitų į mokyklą, apsimetė sergąs ir, kai tai nebepadėjo, ruošė namų darbus kaip tik galėdamas greičiau. Nežinodamas, ką daryti, mokyklos direktorius pasikvietė matematikos fakulteto profesorių, kad šis įvertintų Hamišo gebėjimą per minutę išspręsti uždavinius, kurie savaičių savaites neduodavo ramybės jo bendraklasiams.

Džekas Vatsonas, jaunas demonas iš Glazgo universiteto raudonais plaukais ir protingomis mėlynomis akimis, metė žvilgsnį į Hamišą Osborną ir suprato, kad jis taip pat yra demonas. Po ilgos virtinės formalumų, kurie patvirtino, kad Hamišas nepaprastai gabus matematikai, Vatsonas pakvietė jį klausyti paskaitų universitete. Direktoriui paaiškino, kad, likęs klasėje, vaikas gali tapti piromanu ar kuo nors dar pavojingesniu.

Vėliau Vatsonas apsilankė kukliuose Osbornų namuose ir pribloškė šeimyną papasakojęs, kiek dar visokių sutvėrimų vaikšto šia žeme. Persis Osbornas, puikiai išauklėtas presbiterionas, neigė antgamtinių būtybių egzistavimą tol, kol žmona priminė, kad jo tikėjimas moko apie raganas. Kodėl gi neprijungus demonų ir vampyrų? Hamišas net apsiverkė iš džiaugsmo – pagaliau nebebuvo visiškai vienas. Motina stipriai jį apkabino ir pasakė visada žinojusi, kad jis ypatingas.

Kol Vatsonas sėdėjo prie elektrinio židinio ir gėrė arbatą, Džesika Osborn pamanė, kad reikėtų aptarti ir kitus išskirtinius Hamišo bruožus. Ji pasakė sūnui esanti įsitikinusi, kad jis neves kaimynų mergaitės, kuri beprotiškai jį įsimylėjusi. Hamišą labiau traukė vyresnis mergaitės brolis, augalotas penkiolikmetis vaikinas, kuris nuspirdavo futbolo kamuolį toliausiai visoje kaimynystėje. Nei Persio, nei Džeko tai pernelyg nenustebino.

– Visgi, – tarė Metju ir pagaliau siurbtelėjo atšalusios sriubos. – Visa Dianos šeima tikėjosi, kad ji bus ragana. Taip ir atsitiko, nesvarbu, ar ji naudoja magiją, ar ne.

– Vis tiek manau, kad tai taip pat blogai kaip sėdėti tarp nieko nenutuokiančių žmonių. Įsivaizduok, koks spaudimas. Ir dar tas jausmas, kad tavo gyvenimas nepriklauso tau, – Hamišas sudrebėjo. – Man labiau patiktų aklas nežinojimas.

– Kaip jauteisi, kai pirmą kartą nubudai žinodamas, kad esi demonas? – Vampyras retai klausdavo tokių asmeniškų dalykų.

– Kaip naujai gimęs. Tai buvo taip pat galinga ir sudėtinga kaip tą rytą, kai tu pirmą kartą pakirdai iš miego trokšdamas kraujo ir girdėdamas, kaip auga žolė. Viskas atrodė kitaip. Jaučiausi kitaip. Beveik visą laiką vaikščiojau išsišiepęs kaip kvailys, laimėjęs loterijoje. Likusį laiką verkiau savo kambaryje. Net nežinau, ar tuo tikėjau, supranti, tikrai tikėjau, kol nugabenai mane į ligoninę.

Pirmoji Metju dovana Hamišui gimtadienio proga buvo butelis šampano ir kelionė į Džono Redklifo ligoninę. Ten Metju nusiuntė jį magnetinio rezonanso tyrimams ir nuodugniai apžiūrai. Vėliau jie lygino Hamišo nuotraukas su žymaus smegenų chirurgo, kuris taip pat gėrė šampano. Demonas vis dar vilkėjo ligoninės marškinius ir susižavėjęs žiūrėjo, kaip jo smegenys nušvinta tarsi žaidimų automatas net tada, kai atsakinėja į paprasčiausius klausimus. Tai buvo geriausia gimtadienio dovana, kokią kada buvo gavęs.

– Iš to, ką papasakojai, suprantu, kad Diana jaučiasi taip pat, kaip aš prieš magnetinį rezonansą, – tarė demonas. – Ji žino, kad yra ragana, bet vis tiek mano, kad jos gyvenimas – melas.

– Jos gyvenimas ir yra melas, – suurzgė Metju ir siurbtelėjo sriubos. – Diana apsimeta žmogumi.

– Argi nebūtų įdomu sužinoti, kodėl ji taip elgiasi? O dar svarbiau, kaip tu gali su ja būti? Juk nekenti melo.

Vampyras atrodė susimąstęs, bet neatsakė.

– Ir dar, – tęsė Hamišas. – Jei jau taip nekenti melo, per daug laikai paslapty. Jei tau reikia tos raganos, nesvarbu kam, turėsi įgyti jos pasitikėjimą. Vienintelis būdas tai padaryti, atskleisti tai, ko nenori pasakoti. Diana sužadino tavo savisaugos instinktus, tačiau turėsi juos nugalėti.

Kol Metju vis dar mąstė apie susiklosčiusią situaciją, Hamišas prabilo apie nelaimes mieste ir vyriausybę.

– Manau, kad girdėjai apie žmogžudystes Vestminsteryje, – tarė, kai Metju pagaliau atsipalaidavo.

– Taip. Kas nors turi tai sustabdyti.

– Tu? – paklausė Hamišas.

– Kol kas tai ne mano darbas.

Demonas žinojo apie draugo sukurtą žmogžudžių teoriją, kuri buvo susijusi su jo tyrimais.

– Vis dar manai, kad žmogžudystės – tai ženklas, kad vampyrai baigia išmirti?

– Taip, – atsakė Metju.

Metju buvo įsitikinęs, kad būtybių vis mažėja. Iš pradžių Hamišas šią hipotezę neigė, tačiau pamažu ėmė manyti, kad galbūt Metju teisus.

Juodu grįžo prie paprastesnių temų ir po vakarienės užlipo į viršų. Vieną iš priėmimams skirtų kambarių demonas buvo padalijęs į svetainę ir miegamąjį. Svetainėje akį traukė didžiulė senovinė šachmatų lenta su drožinėtomis juodmedžio ir dramblio kaulo figūrėlėmis – jos vieta buvo po stiklu muziejuje, o ne aptriušusiame medžioklės namelyje. Tai taip pat buvo dovana nuo Metju.

Tokiais vakarais žaidžiant šachmatais ir kalbant apie darbus, jų draugystė sustiprėdavo dar labiau. Per vieną tokį pasisėdėjimą Metju pradėjo pasakoti apie savo praeities žygdarbius. Dabar Hamišas apie vampyrą žinojo beveik viską, o Metju Kleirmontas buvo vienintelis jo sutiktas sutvėrimas, kurio nebaugino genialus demono protas.

Hamišas, kaip visada, sėdo prie juodųjų figūrų.

– Ar praeitą kartą baigėme? – pamatęs gražiai sutvarkytą lentą, Metju apsimetė nustebęs.

– Taip, tu laimėjai, – trumpai atsakė Hamišas ir privertė draugą plačiai nusišypsoti, o tai pasitaikydavo retai.

Abu pajudino savo figūras, Metju, kaip visada, pamažu, iš lėto, o Hamišas greitai ir ryžtingai. Vieninteliai garsai kambaryje buvo ugnies spragsėjimas ir laikrodžio tiksėjimas.

Po valandos žaidimo Hamišas pagaliau įvykdė savo planą.

– Turiu klausimą, – demono balsas buvo atsargus, jis laukė, kol draugas paeis. – Ar nori raganos dėl jos pačios, ar dėl jos galių ir rankraščio?

– Man nereikia jos galių! – prapliupo Metju ir atliko prastą ėjimą bokštu, kurį demonas iškart pastebėjo. Nulenkęs galvą tik dar labiau priminė apie dangiškąsias paslaptis mąstantį renesanso angelą. – Dieve mano, net nežinau, ko noriu.

Hamišas sėdėjo visiškai ramus.

– Manau, kad žinai, Metai.

Vampyras pavarė į priekį pėstininką ir nieko neatsakė.

– Kitos būtybės Oksforde, – tęsė draugas. – Jei jie dar nežino, tai greitai sužinos, kad tau rūpi ne tik sena knyga. Koks tavo endšpilis?

– Nežinau, – sušnabždėjo vampyras.

– Meilė? Paragauti jos? Paversti ją tokia kaip tu?

Metju suurzgė.

– Labai įspūdinga, – tarė Hamišas nuobodžiaujančiu tonu.

– Aš čia daug ko nesuprantu, Hamišai, bet tris dalykus tikrai žinau, – pabrėžtinai tarė Metju ir pakėlė prie kojų stovinčią taurę. – Nepasiduosiu jos kraujo troškimui. Nenoriu kontroliuoti jos galių. Ir tikrai nenoriu paversti jos vampyre, – vien nuo minties sudrebėjo.

– Tuomet lieka tik meilė, ir tu turi atsakymą. Žinai, ko nori.

Vampyras nurijo gurkšnį vyno.

– Noriu to, ko neturėčiau norėti, ir geidžiu to, ko niekada negausiu.

– Nebijai, kad ją sužeisi? – švelniai paklausė demonas. – Anksčiau esi turėjęs romanų su šiltakraujėmis ir nė vienos iš jų nesužalojai.

Sunki krištolinė vyno taurė skilo perpus. Indas nukrito ant grindų, vynas išsiliejo ant kilimo. Tarp vampyro nykščio ir rodomojo piršto demonas pastebėjo žėrinčias stiklo dulkes.

– Ak, Metai. Kodėl man nesakei? – Hamišas iš visų jėgų stengėsi neišsiduoti, kad yra priblokštas.

– O kaip galėjau? – Metju spoksojo į savo ranką ir grindis, į tarp pirštų likusias šukes, kol nuo kraujo jos ėmė rausvai blizgėti. – Visada pernelyg manim pasitikėjai.

– Kas ji tokia?

– Eleonora, – ištaręs šį vardą, vampyras suvirpėjo. Atgalia ranka prisidengė akis lyg mėgintų iš atminties ištrinti jos atvaizdą. – Mudu su broliu pykomės. Dabar net neprisimenu dėl ko, tačiau tuo metu norėjau jį užmušti plikomis rankomis. Ji mėgino atvesti mane į protą. Įsikišo tarp mūsų ir...

Vampyro balsas užlūžo. Rankomis susiėmė už galvos net nenusivalęs kraujo likučių nuo jau sugijusių pirštų.

– Aš labai ją mylėjau ir nužudžiau.

– Kada tai buvo? – sušnabždėjo Hamišas.

Metju nuleido rankas ir apvertė delnus norėdamas apžiūrėti ilgus, stiprius pirštus.

– Prieš kelis amžius. Vakar. Koks skirtumas? – paklausė vampyriškai nepagarbiai.

– Labai svarbu, ar padarei šią klaidą būdamas šviežiai iškeptas vampyras, kai dar nesugebėjai kontroliuoti savo alkio instinkto.

– Ech. Tuomet svarbu ir tai, kad nužudžiau ir dar vieną moterį, Sesiliją Martin. Vos daugiau nei prieš šimtmetį. Tuomet jau nebuvau šviežiai iškeptas vampyras, – Metju pakilo nuo kėdės ir nuėjo prie lango. Norėjo bėgti į nakties tamsą ir dingti, kad nereikėtų žiūrėti į išgąstį Hamišo akyse.

– Ar buvo dar kas nors? – griežtai paklausė draugas.

Metju papurtė galvą.

– Gana ir dviejų. Negali būti trečios. Niekada.

– Papasakok apie Sesiliją, – liepė Hamišas ir palinko į priekį.

– Ji buvo bankininko žmona, – nenoriai pradėjo Kleirmontas. – Sutikau ją operoje ir beprotiškai įsimylėjau. Tuo metu visas Paryžius buvo beprotiškai įsimylėjęs kieno nors kito žmoną.

Jo pirštai perbėgo moters veido kontūrais ant stiklo priešais.

– Man tai nebuvo iššūkis. Aš tik norėjau jos paragauti ir tą naktį atėjau pas ją į namus. Deja, pradėjęs, negalėjau sustoti. Leisti mirti taip pat. Ji buvo mano, nenorėjau pasiduoti. Vos pavyko laiku sustoti. Dieu, kaip ji nekentė būti vampyre. Vieną dieną man nespėjus jos sustabdyti, Sesilija įėjo į degantį namą.

Hamišas susiraukė.

– Vadinasi, tu jos nenužudei, Metai. Ji nusižudė.

– Gėriau jos kraują tol, kol moteris pakibo per plauką nuo mirties. Tada priverčiau gerti mano kraują ir paverčiau Sesiliją būtybe prieš jos pačios valią vien todėl, kad buvau savanaudis ir išsigandęs, – tarė piktai. – Argi nenužudžiau? Atėmiau iš jos gyvenimą, tapatybę ir norą gyventi – tai mirtis, Hamišai.

– Kodėl nuo manęs slėpei? – Demonas stengėsi neimti į galvą, kad jo geriausias draugas taip pasielgė, bet buvo sunku.

– Ir vampyrai jaučia gėdą, – karčiai atsakė Metju. – Nekenčiu savęs už tai, ką padariau toms moterims.

– Todėl turi liautis slapukauti, Metju. Tos paslaptys pribaigs tave iš vidaus, – prieš tęsdamas, Hamišas gerai pagalvojo, ką sakyti. – Tu nesirengei nužudyti nei Eleonoros, nei Sesilijos. Nesi žudikas.

Metju pirštų galiukais pasirėmė į baltai dažytus lango rėmus ir prispaudė kaktą prie šalto stiklo. Prabilo negyvu balsu:

– Ne, aš monstras. Eleonora man už tai atleido, o Sesilija – ne.

– Tu ne monstras, – tarė Hamišas susijaudinęs dėl draugo tono.

– Gal ir ne, bet vis tiek esu pavojingas, – jis pasisuko į draugą. – Ypač, kai esu su Diana. Net su Eleonora taip nesijaučiau.

Vien mintis apie Dianą prikėlė troškimus, pilvas įsitempė. Veidas apsiniaukė, vampyras mėgino susitvardyti.

– Grįžk ir baik šią partiją, – šiurkščiai tarė Hamišas.

– Aš galiu išeiti, Hamišai, – abejodamas tarė. – Tau nebūtina su manim dalytis stogu.

– Nebūk idiotas, – greitai atsakė draugas. – Tu niekur neisi.

Metju atsisėdo.

– Nesuprantu, kaip, žinodamas apie Eleonorą ir Sesiliją, gali mane pakęsti, – tarė po kelių minučių.

– Negaliu sugalvoti, ką tokio tu turėtum padaryti, kad imčiau tavęs nekęsti, Metju. Myliu tave kaip brolį ir mylėsiu iki paskutinio kvapo.

– Ačiū tau, – paniuręs tarė vampyras. – Stengsiuos būti to vertas.

– Ne stenkis, o toks ir būk, – šiurkščiai atrėžė demonas. – Beje, tuoj prarasi savo rikį.

Pamažu abu vėl sutelkė dėmesį į žaidimą ir žaidė iki ankstyvo ryto, kai Džordanas atnešė kavos Hamišui ir butelį portveino Kleirmontui. Liokajus be komentarų surinko sudaužytos taurės šukes ir grįžo į lovą.

Džordanui dingus, Hamišas apžiūrėjo lentą ir atliko paskutinį ėjimą.

– Šachas ir matas.

Kleirmontas atsiduso ir, atsilošęs kėdėje, įsistebeilijo į lentą. Vampyro karalienė stovėjo apsupta jo paties figūrų: pėstininkų, žirgo ir bokšto. Kitoje lentos pusėje varganas pėstininkas skelbė šachą jo karaliui. Žaidimas baigėsi, jis pralaimėjo.

– Žaidime reikia ne tik saugoti karalienę. Kodėl tau taip sunku prisiminti, kad nepakeičiamas yra karalius?

– Karalius tiesiog sėdi vietoje ir žengia vos po langelį. Karalienė juda taip laisvai. Turbūt man mieliau pralošti nei paaukoti jos laisvę.

Hamišas galvojo, ar jis kalba apie šachmatus, ar apie Dianą.

– Ar ji verta tokios kainos, Metai? – švelniai paklausė.

– Taip, – atsakė Metju nedvejodamas. Pakėlęs baltąją karalienę nuo lentos, laikė ją tarp pirštų.

– Taip ir maniau. Gal dabar ir nepritarsi, bet tau pasisekė, kad pagaliau ją radai.

Vampyro akys sublizgo, o veide išsilenkė šypsena.

– Bet ar pasisekė jai, Hamišai? Ar Dianai pasisekė, kad ją persekioja tokia būtybė kaip aš?

– Tai priklauso tik nuo tavęs. Bet atsimink – jei ją myli, jokių paslapčių.

Metju pažvelgė į ramų karalienės veidą, pirštai apsivijo mažą drožinėtą figūrėlę lyg norėdami ją apsaugoti.

Jis vis dar ją laikė, kai patekėjo saulė ir Hamišas jau seniai miegojo.