42

SKYRIUS

– Likome tik mes ir vaiduokliai. – Mano skrandis sugurgė.

– Koks tavo mėgstamiausias maistas? – paklausė Metju.

– Pica, – atsakiau skubiai.

– Turėtum pasimėgauti ja, kol gali. Užsisakyk, nuvažiuosime pasiimti.

Nuo pat atvykimo visą laiką leidome Bišopų namuose, tad važinėti po Madisono apylinkes su vampyru atrodė keista. Pirma nuvažiavome į Hamiltoną, tuomet per kalnus pasukome į pietus ir nudardėjome į miestą paimti picos. Pakeliui parodžiau, kur vaikystėje ėjau plaukioti ir kur gyveno mano pirmas tikras vaikinas. Miestas buvo papuoštas Helovino dekoracijomis – juodomis katėmis, raganomis ant šluotų, net juodais medžiais su oranžiniais ir juodais kiaušiniais. Šiame pasaulio gale šventė buvo svarbi ne tik raganoms.

Kai atvykome į piceriją, Metju išlipo kartu su manimi nesirūpindamas, kad mus gali pastebėti raganos ar žmonės. Pasistiebiau pabučiuoti ir vampyras beveik nerūpestingai nusikvatojo.

Mus aptarnaudama koledžo studentė susižavėjusi padavė Metju dėžutę su maistu.

– Gerai, kad ji ne ragana, – tariau, kai grįžome į automobilį. – Ji būtų pavertusi mane tritonu ir išskridusi su tavimi ant šluotos.

Suvalgiusi picą su pepperoni dešra ir pievagrybiais sutvarkiau virtuvėje ir šeimos kambaryje likusią netvarką. Iš valgomojo Metju atnešė glėbį popierių ir sumetė į židinį.

– Ką su jais darysime? – paklausė rodydamas į motinos laišką, trieilę epigramą ir Ešmoul 782 iliustraciją.

– Palik juos šeimos kambaryje, – tariau. – Namas pasirūpins.

Vėliau sutvarkiau skalbinius ir Saros darbo kambarį. Tik padėjusi į vietą mūsų drabužius, pastebėjau, jog dingo abu kompiuteriai. Persigandusi nulėkiau laiptais žemyn.

– Metju! Dingo kompiuteriai!

– Juos paėmė Hamišas, – tarė sugavęs mane glėbyje ir glostydamas plaukus ant pakaušio. – Viskas gerai. Į namus niekas neįsilaužė.

Vien pagalvojus apie dar vieno dominyko ar džiuljetos vizitą, širdis ėmė daužytis.

Metju paruošė arbatos ir masažavo man pėdas, kol ją gėriau. Jis visą laiką pasakojo apie nereikšmingus dalykus – namus Hamiltone, kurie jam priminė kitą vietą ir kitus laikus, kaip pirmą kartą pauostė pomidoro, ką pamanė, pamatęs mane irkluojančią Oksforde. Galiausiai pasidaviau šilumai ir atsipalaidavau.

Kai likdavome dviese, Metju visada būdavo kitoks, tačiau dabar, kai išvyko mūsų abiejų šeimos, skirtumas buvo ypač ryškus. Atvykęs į Bišopų namus jis pamažu prisiėmė atsakomybę už aštuonių būtybių gyvybes. Nepaisydamas, kas jie tokie ir kaip su juo susiję, nuolat visais rūpinosi. Dabar jam reikėjo pasirūpinti tik viena ragana.

– Neturėjome kada paprasčiausiai pasikalbėti, – pastebėjau prisiminusi, kaip bėgo dienos nuo tada, kai susipažinome. – Tik dviese.

– Pagalvojus, kiek išbandymų patyrėme per pastarąsias dienas, jos buvo beveik biblinės. Vienintelis dalykas, kurio išvengėme, tai maras, – jis nutilo. – Bet jei visata nori mus išbandyti senamadiškai, tai turėtų būti pabaiga. Šiandien yra lygiai keturiasdešimt dienų.

Tiek daug visko įvyko per tokį trumpą laiką.

Pastačiau tuščią puodelį ant stalo ir paėmiau vampyro ranką.

– Kur mes vyksime, Metju?

– Ar gali palaukti dar truputį, mon coeur? – Pažvelgė pro langą. – Noriu šiek tiek pasidžiaugti šia diena, greitai sutems.

– Tau patinka žaisti su manimi namus, – plaukų sruoga užkrito jam ant kaktos, nubraukiau ją atgal.

– Dievinu šį žaidimą, – tarė ir spustelėjo mano ranką.

Tyliai kalbėjomės dar pusvalandį, tada vampyras vėl žvilgtelėjo pro langą.

– Lipk į viršų ir išsimaudyk vonioje. Išnaudok visą vandens baką, palįsk po dušu. Per ateinančias dienas kartais užsimanysi picos, bet tai bus niekis palyginus su karšto dušo ilgesiu. Po poros savaičių būsi pasirengusi žudyti dėl karštos vonios.

Kol maudžiausi, Metju atnešė Helovino kostiumą: juodą blauzdas siekiančią suknelę aukštu kaklu, smailianosius batus ir juodą skrybėlę smailiu viršumi.

– Ar galėčiau paklausti, kas čia? – Pamojavo baltai ir raudonai dryžuotomis kojinėmis.

– Tai Em minėtos kojinės, – sudejavau. – Ji supras, jei jų neapsimausiu.

– Jei vis dar turėčiau savo telefoną, nufotografuočiau tave su tomis kojinėmis ir šantažuočiau iki gyvenimo galo.

– Ar įmanoma užtikrinti, kad tylėsi? – Pasinėriau dar giliau į šiltą vandenį.

– Manau, kad taip, – tarė Metju ir numetė kojines į šalį.

Iš pradžių buvome žaismingi kaip ir per vakarykštę vakarienę bei šio ryto pusryčius. Abu stengėmės neužsiminti, kad tai gali būti paskutinis mūsų pasimatymas. Kadangi buvau naujokė, Em papasakojo, kad net labai patyrę keliautojai laiku pagarbiai žiūri į tarp dabarties ir praeities nusitęsusią nežinomybę ir supranta, jog labai nesunku amžinai pasiklysti laiko voratinklyje.

Metju pajuto pasikeitusią mano nuotaiką ir pirma atsakė begaliniu švelnumu, o paskui begaliniu egoistiškumu – reikalavo galvoti tik apie jį.

Nepaisydami saugumo ir patikimumo poreikio, neaptarėme savo santuokos.

– Kai būsime saugūs, – sumurmėjo bučiuodamas mano raktikaulius. – Turėsime daugybę laiko.

Kažkuriuo metu plyšo mano raupų pūslė. Metju ją apžiūrėjo ir pranešė, kad viskas atrodo puikiai – keistas apibūdinimas smulkios monetos dydžio žaizdai. Nuėmęs tvarstį nuo kaklo apžiūrėjo vos matomas Miriam siūles. Paskui nurišo tvarsčius nuo rankos.

– Greitai sveiksti, – tarė bučiuodamas alkūnės linkį, iš kurio pirma gėrė kraują. Prigludusios prie mano odos jo lūpos atrodė šiltos.

– Kaip keista. Toje vietoje mano oda šalta, – paliečiau kaklą. – Čia taip pat.

Metju pirštu perbraukė vietą, kur po oda pulsavo miego arterija. Pajutusi jo prisilietimą, suvirpėjau. Atrodė, kad nervų galūnėlių skaičius patrigubėjo.

– Padidėjęs jautrumas, – tarė Kleirmontas. – Lyg dalelė tavęs būtų virtusi vampyru.

Jis pasilenkė ir priglaudė lūpas prie pulsuojančios kraujagyslės.

– Oi, – atšokau priblokšta pojūčio aštrumo.

Prisiminusi, kiek valandų, apsivilkau juodąją suknelę. Kai ant kaklo nugulė į kasą supinti plaukai, atrodžiau lyg būčiau nužengusi iš devynioliktojo amžiaus fotografijos.

– Gaila, kad nekeliaujame į Pirmąjį pasaulinį karą, – tarė Metju ir timptelėjo suknelės rankoves. – Taip apsirengusi galėtum nesunkiai apsimesti 1912 metų mokytoja.

– Tik ne su jomis, – atsisėdusi ant lovos užsitempiau dryžuotas kaip saldainiai kojines.

Metju prapliupo juokais maldaudamas tuoj pat užsidėti skrybėlę.

– Dar užsiliepsnosiu, – paprieštaravau. – Pirma reikia uždegti moliūgus.

Pasiėmę degtukų išėjome laukan. Manėme, kad galėsime tai padaryti kaip žmonės, bet lauke vėjas neleido uždegti degtukų ir apsaugoti žvakių.

– Po velnių, – nusikeikiau. – Negalime leisti, kad Sofi darbas nueitų niekais.

– Galbūt galėtum panaudoti burtus ? – paklausė Metju pasiruošęs iš naujo įžiebti degtuką.

– Jei nesugebėsiu, tuomet net neverta apsimesti ragana Helovino naktį, – vien mintis, kaip turėsiu pasiaiškinti Sofi, privertė susikaupti ir žvakės dagtis užsiliepsnojo. Tada uždegiau ir kitus vienuolika moliūgų, kurie buvo išdėlioti prie įvažiavimo, – kiekvienas atrodė vis baisesnis už buvusį prieš tai.

Šeštą valandą pasigirdo beldimas į duris ir duslūs „Pokštas arba vaišės!“ šauksmai. Metju niekada nebuvo matęs amerikietiško Helovino, tad maloniai sutiko pirmuosius mūsų svečius.

Kad ir kas stovėjo lauke, Metju nusišypsojo savo kraują stingdančia šypsena ir pastūmė mane į priekį.

Verandoje stovėjo maža raganaitė ir kiek didesnis vampyras. Jie buvo susikibę už rankų.

– Pokštas arba vaišės! – išdainavo atkišę tuščius pagalvių užvalkalus.

– Aš esu vampyras, – tarė berniukas rodydamas Metju savo iltis. Tuomet parodė į seserį. – Ji ragana.

– Matau, – niūriai tarė Metju pastebėjęs juodą apsiaustą ir baltą pudrą. – Aš irgi vampyras.

Berniukas kritiškai jį nužiūrėjo.

– Tavo mamai reikėjo labiau pasistengti su kostiumu. Visai neprimeni vampyro. Kur tavo apsiaustas? – Mažytis vampyras pakėlė rankas, abiejuose kumščiuose gniaužė apsiausto skvernus – jie priminė šikšnosparnio sparnus. – Supranti, apsiaustas reikalingas, kad galėtum skristi, antraip nepasiversi šikšnosparniu.

– Aaa. Štai kur bėda. Mano apsiaustas liko namie ir dabar negaliu nuskristi atgal jo pasiimti. Galbūt galėčiau pasiskolinti taviškį? – Metju įmetė po saują saldainių į abu pagalvių užvalkalus. Pamatę tokį dosnumą, abu vaikai išpūtė akis. Žvilgtelėjusi pro duris pamojavau jų tėvams.

– Iškart matyti, kad ji ragana, – sucypsėjo mergytė rodydama į mano dryžuotas kojines ir juodus batus. Paskubinti tėvų abu skubiai padėkojo ir nubėgo į laukiantį automobilį.

Per kelias valandas susipažinome su daugybe pasakų princesių, piratų, vaiduoklių, skeletų, undinių, kosmoso ateivių ir dar daugiau raganų bei vampyrų. Švelniai pasakiau Metju, kad vienam neūžaugai gana ir vieno saldainio, nes, jei jis ir toliau dalys juos saujomis, mūsų atsargos išseks gerokai prieš devynias, kada turėtų baigtis saldainių kaulijimas.

Visgi, matant jo susižavėjimą, kritikuoti buvo sunku. Metju pašnekesiai su vaikais prie durų atskleidė visiškai naują jo pusę. Pasilenkęs, kad neatrodytų toks grėsmingas, klausinėjo apie jų kostiumus ir kiekvienam vampyru apsirengusiam berniukui sakė, kad jis baisiausias jo kada nors matytas padaras.

Labiausiai širdį sujaudino jo bendravimas su princese, kuri vilkėjo kiek per didelius sparnus ir pūstą sijonuką. Šventės išvarginta mergaitė apsiverkė, kai vampyras paklausė, kurio saldainio ji nori. Jos brolis, jaunas, augalotas šešerių metų amžiaus piratas, pasibaisėjęs paleido jos ranką.

– Eime, paklausime tavo mamos. – Metju paėmė princesę ant rankų ir čiupo piratą už pakarpos. Kol jis saugiai pristatė vaikus į laukiančių tėvų glėbį, princesė seniai pamiršo ašaras. Viena lipnia rankute ji apsivijo Metju kaklą, o kita plekšnojo jam per galvą ir vis kartojo:

– Bipipi bipipi BŪŪŪ!

– Kai ji užaugs ir ims svajoti apie žavų princą, jis atrodys kaip tu, – pasakiau Metju grįžus namo. Kai pasilenkė manęs pabučiuoti, nuo plaukų pasipylė sidabrinių blizgučių lietus. – Tu visas apibarstytas stebuklingomis dulkėmis.

Juokdamasi išpurčiau blizgučius jam iš plaukų.

Apie aštuonias, kai pasakų princeses ir piratus pakeitė paaugliai, pasipuošę juodais lūpdažiais ir odiniais drabužiais su grandinėmis, Metju atidavė saldainių krepšį man, o pats nuėjo į šeimos kambarį.

– Bailys, – paerzinau pasitaisiusi skrybėlę ir atidariau duris dar vienam būreliui paniurėlių.

Likus trims minutėms iki devynių, kai galėsime išjungti šviesas ir nesugadinti Bišopų Helovino reputacijos, pasigirdo garsus beldimas į duris ir baubimas:

– Pokštas arba vaišės!

– Kas tai galėtų būti? – sudejavau maukšlindamasi skrybėlę.

Ant laiptelių stovėjo du jauni burtininkai. Vienas buvo laikraščių išnešiotojas. Jį atlydėjo išstypęs, spuogų ir auskaro nosyje subjaurotas paauglys, kuris, kiek pamenu, priklausė Onylų klanui. Jų kostiumus atstojo suplėšyti džinsai, žiogelių išvarstyti marškinėliai, netikras kraujas, plastikiniai dantys ir šunų antkakliai.

– Ar tu tam ne per didelis, Semi?

– Dabar aš Semas, – jo balsas lūžinėjo, tai kilo, tai leidosi, o nepatogios iltys vertė švepluoti.

– Sveikas, Semai, – krepšelio dugne dar mėtėsi pustuzinis saldainių. – Gali pasiimti, kas liko. Jau rengėmės gesinti šviesas. Ar neturėtum būti pas Hanterius ir gaudyti iš vandens obuolius?

– Girdėjome, kad pas jus siemet saunūs moliūgai, – Semis neramiai pasimuistė. – Ir, na...

Berniukas nuraudo ir išsiėmė netikrus dantis.

– Robas prisiekė, kad vakar matė pas jus vampyrą. Susilažinau su juo iš dvidešimties dolerių, kad Bišopai niekada neįsileistų į namus tokio padaro.

– Kodėl esi toks tikras, kad pamatęs vampyrą jį atpažintum? – Vampyras, apie kurį kalbėjome, atėjo iš šeimos kambario ir atsistojo tiesiai už manęs.

– Džentelmenai, – tarė tyliai. Paaugliams atvipo žandikauliai.

– Turėtume būti arba žmonės, arba labai kvaili, kad jo nepažintume, – priblokštas atsakė Robas. – Jis didžiausias mano kada nors matytas vampyras...

– Jėga, – Semis išsišiepė nuo ausies iki ausies. Juodu su draugu suplojo rankomis ir griebė saldainius.

– Nepamiršk atsiskaityti, Semai, – tariau atšiauriai.

– Samueli, – Metju kaip niekada pabrėžė prancūzišką akcentą. – Ar galėčiau kaip paslaugos tavęs paprašyti, kad niekam apie tai nepasakotum?

– Niekada? – Semiui nepatiko mintis, kad tokias pikantiškas naujienas teks pasilaikyti sau.

Vampyro lūpos trūktelėjo.

– Ne, suprantu tave. Ar gali ištylėti iki rytojaus?

– Žinoma! – linktelėjo Semis ir įsistebeilijo į Robą laukdamas patvirtinimo. – Liko tik trys valandos. Kaip nors iškentėsim.

Jie sėdo ant dviračių ir išvažiavo.

– Keliuose tamsu, – susirūpino Metju. – Gal reikėtų juos nuvežti.

– Jiems viskas bus gerai. Nors jie ir ne vampyrai, kelią į miestą ras.

Staiga dviračiai žviegdami sustojo ir pažėrė į šalis žvyro akmenukus.

– Ar užgesinti moliūgus? – nuo kelio paklausė Semis.

– Jei nori, – tariau. – Ačiū!

Robas Onylas mostelėjo ranka į kairę, įvažiavimo link, Semis – į dešinę. Moliūgai užgeso pavydėtinai greitai. Berniukai išvažiavo šokinėdami per akmenis, o stumtis į priekį jiems padėjo mėnesiena ir skubiai aštrėjantis paauglių raganių šeštasis pojūtis.

Uždariau duris ir dejuodama į jas atsirėmiau.

– Vos pastoviu ant kojų, – išvarsčiusi raištelius, nusviedžiau batus į kampą, skrybėlė nuskriejo ant laiptų.

– Puslapio iš Ešmoul 782 nebėra, – tyliai pranešė vampyras ir pasilenkė virš laiptų turėklų.

– O mamos laiško?

– Taip pat.

– Vadinasi, laikas, – atsiplėšiau nuo senų namo durų, šis sudejavo.

– Pasidaryk arbatos ir ateik pas mane į šeimos kambarį. Aš atnešiu krepšį.

Kai atėjau, Metju sėdėjo ant sofos. Prie jo kojų gulėjo lagaminėlis, o ant kavos staliuko buvo šachmatų figūrėlė ir auksinis auskaras. Padaviau jam taurę vyno ir atsisėdau šalia.

– Paskutinis vyno butelis.

Metju žvilgtelėjo į mano arbatą.

– O tau tai paskutinis puodelis arbatos, – jis nervingai rankomis persibraukė plaukus ir giliai įkvėpė. – Norėčiau keliauti į artimesnį laikotarpį, kur mažiau ligų ir karų, – įsitempęs pradėjo vampyras. – Ir norėčiau keliauti kur nors arčiau, kur būtų galima mėgautis arbata ir santechnika, bet manau, kad pripratus tau patiks.

Vis dar nesupratau, kokia tai vieta ir laikas.

Metju pasilenkė ir atrakino spyną. Kai atidarė lagaminėlį ir pamatė, kas guli ant viršaus, su palengvėjimu atsiduso.

– Ačiū Dievui, bijojau, kad Izabou įdėjo ne tą.

– Nebuvai atidaręs lagamino? – Jo valios stiprybė mane nustebino.

– Ne, – Metju paėmė knygą. – Nenorėjau per daug apie tai galvoti. Dėl visa pikta.

Jis padavė man knygą. Ji buvo įrišta juoda oda, paprastais sidabriniais krašteliais.

– Ji labai graži, – tariau braukdama pirštais.

– Atversk, – Metju atrodė neramus.

– Ar tuomet sužinosiu, kur vyksime? – Paėmusi į rankas pirmą iš trijų daiktų staiga panorau pasilikti.

– Manau, kad taip.

Verčiamas viršelis sugirgždėjo, į orą pakilo su niekuo nesupainiojamas seno popieriaus ir rašalo kvapas. Nebuvo jokių išpuoštų priešlapių ar ekslibrių, jokių tuščių puslapių, kuriuos taip mėgo aštuonioliktojo ir devynioliktojo amžiaus kolekcionieriai. Viršeliai buvo sunkūs, o tai reiškė, kad lygi, minkšta oda slepia sunkias, medines plokštes.

Pirmajame puslapyje griežta, kampuota rašysena, iš rašto, regis, šešioliktame amžiuje buvo išvedžiotos dvi eilutės.

– Mano brangiajam Metju, – skaičiau garsiai. – Kaip dar įmanoma įsimylėti, jei ne iš pirmo žvilgsnio?

Nors parašo po dedikacija nebuvo, ji atrodė keistai pažįstama.

– Šekspyras? – pakėliau akis į Metju.

– Ne visai, – vampyro veidą temdė įtampa. – Vilas rinko kitų žmonių žodžius kaip šarka blizgučius.

Lėtai perverčiau puslapį.

Tai buvo ne spausdinta knyga, o rankraštis, parašytas ta pačia ranka kaip ir dedikacija. Stengiausi įskaityti žodžius.

Palik savo mokslus, Faustai, ir

Įsiklausyk į gelmių garsus.

– Jėzau, – tariau kimiai ir užverčiau knygą. Mano rankos drebėjo.

– Kaip jis juoksis išgirdęs, kokia buvo tavo reakcija.

– Ar čia tai, kas man atrodo?

– Greičiausiai.

– Iš kur ją gavai?

– Man padovanojo Kit, – Metju švelniai palietė viršelį. – „Faustas“ visada buvo mano mėgstamiausias.

Kiekvienas alchemijos istorikas žinojo Kristoferio Marlou pjesę apie Faustą, kuris atidavė sielą velniui, mainais už išmintį ir jėgą. Vėl atverčiau knygą ir pirštais perbėgau dedikaciją, o vampyras tęsė toliau:

– Kit ir aš buvome draugai – geri draugai – pavojingais laikais, kai mažai kuo galėjai pasitikėti. Sukėlėme tikrą pragarą ir visus nustebinome. Kai Sofi iš kišenės išsitraukė figūrėlę, kurią pralošiau, atrodė aišku, kad turime vykti į Angliją.

Pirštai man sakė, kad dedikaciją paliko ne draugas, o mylimasis.

– Ar ir tu jį mylėjai? – paklausiau tyliai.

– Ne, – trumpai atsakė Metju. – Mylėjau Kit, bet ne taip, kaip tu manai, ir ne taip, kaip jis norėjo. Jei būtų buvusi jo valia, viskas būtų buvę visai kitaip, tačiau nuspręsti turėjo ne jis vienas, todėl visada buvome tik draugai.

– Ar jis žinojo, kas tu? – Prispaudžiau knygą prie krūtinės kaip neįkainojamą vertybę.

– Taip. Nenorėjau, kad būtų paslapčių, negalėjome sau jų leisti. Be to, jis pats buvo demonas ir dar labai įžvalgus. Greitai suprasi, kad beprasmiška ką nors nuo jo slėpti.

Remiantis mano skurdžiomis žiniomis apie Kristoferį Marlou, atrodė visiškai suprantama, kad jis buvo demonas.

– Taigi vyksime į Angliją, – tariau lėtai. – Į kurį laikmetį būtent?

– Į 1590 metus.

– Kur?

– Kiekvienais metais per Visų Šventųjų dieną susirinkdavome senajame sargo namelyje. Ne visi drįso ją švęsti, tad Kit pasijusdavo labai drąsus. Jis vis mums skaitydavo paskutinius „Fausto“ juodraščius. Niekaip negalėjo jo baigti, vis buvo kuo nors nepatenkintas. Mes prisigerdavome, žaisdavome šachmatais ir neidavome miegoti iki aušros, – vampyras ištraukė knygą man iš rankų, padėjo ant stalo ir suėmė mano rankas. – Viskas gerai, mon coeur? Neprivalome vykti, sugalvosim ką nors kito.

Buvo per vėlu. Manyje glūdinti istorikė jau svarstė, kaip gyvens Elžbietos laikų Anglijoje.

– 1590 metais Anglijoje buvo alchemikų.

– Taip, – tarė vampyras atsargiai. – Bet jie nebuvo ypač malonūs. Gal dėl to, kad nuodijosi gyvsidabriu. Ir dar tie keisti darbo įpročiai. Svarbiausia, Diana, kad ten bus raganų – galingų raganų, – kurios tau padės įvaldyti magiją.

– Vesies mane į teatrus?

– Ar galėčiau tave nuo jų sulaikyti? – paklausė kilstelėjęs antakius.

– Greičiausiai ne, – mano vaizduotę pagavo priešais mus atsiversiančios galimybės. – Ar galėsime praeiti pro Londono biržą, kai užsidegs šviesos?

– Taip, – jis stipriai mane apkabino. – Ir į Švento Pauliaus katedrą pasiklausyti pamokslų ir į Taiburną pasižiūrėti egzekucijos. Su beprotnamio klerku kalbėsimės apie ligonius. Nugabensiu tave į laikus, kai siautė maras, nebuvo jokių patogumų ir karaliavo prasti dantistai, o tu tik rūpiniesi, kaip vakare atrodys Grešamo birža.

Atsitraukiau, kad galėčiau pažvelgti Metju į akis.

– Ar susipažinsiu su karaliene?

– Tikrai ne, – jis virpėdamas prie manęs prisispaudė. – Vien pagalvojus, ką tu pasakytum Elžbietai Tiudor ir ką ji atsakytų tau, širdis nusmunka į kulnus.

– Bailys, – tariau jau antrą kartą šį vakarą.

– Jei geriau ją pažintum, taip nesakytum. Ji ryja kurtjė pusryčiams, – vampyras nutilo. – Be to, 1590 metais galėsime veikti ir dar kai ką.

– Ką?

– Maždaug 1590-aisiais kažkur klaidžiojo rankraštis, kurį netrukus turėjo įsigyti Elijas Ešmoulas. Galbūt pavyks jį surasti.

– Galbūt tuomet iš jo dar bus neišplėšyti puslapiai, o kerai nesugadinti, – išsilaisvinau iš Metju glėbio ir atsilošusi į pagalvėles įsispoksojau į tris daiktus, padėtus ant stalo.

– Mes vyksime į kelionę laiku.

– Tikrai taip. Sara įspėjo, kad būtume atsargūs ir nenugabentume į praeitį nieko modernaus. Marta tau pasiuvo palaidinę, o man marškinius, – Metju įkišo ranką į lagaminėlį ir ištraukė du paprasto lino drabužius su ilgomis rankovėmis ir raišteliais prie kaklo. – Jai teko siūti juos rankomis, o laiko buvo nedaug. Nelabai prabangūs, bet bent jau nepriblokšime pirmų sutiktų žmonių.

Vampyras juos papurtė ir iš lino klosčių iškrito juodo aksomo maišelis.

Metju susiraukė.

– Kas čia? – paklausė ir pakėlė juodą ryšulėlį. Iš jo kyšojo raštelis. Vampyras jį išlankstė. – Nuo Izabou.

„Tai buvo dovana nuo tavo tėvo metinių proga. Pamaniau, kad norėsi atiduoti jį Dianai. Atrodys senamadiškai, bet jos rankai tiks.“

Maišelyje buvo žiedas, suvytas iš trijų aukso gijų. Šoninės gijos buvo rankovių formos, jas puošė emalis ir daugybė mažų brangakmenių, kurie priminė išsiuvinėjimą. Iš abiejų rankovių kyšojo po dailią rankutę, kurios turėjo kruopščiai suformuotus kaulelius, sausgysles ir mažyčius nagelius.

Ant vidurinės gijos, suspaustas tarp dviejų rankų, buvo didelis, į stiklą panašus akmuo. Jis buvo skaidrus ir nešlifuotas, įsodintas į auksinį, juodai dažytą griovelį. Joks juvelyras nebūtų dėjęs stiklo šukės į tokį puikų žiedą. Tai buvo deimantas.

– Jis turėtų būti muziejuje, o ne ant mano piršto, – buvau sužavėta puikiai padarytų rankelių ir stengiausi negalvoti apie jų laikomo akmens svorį.

– Mano motina nuolat jį mūvėdavo, – tarė Metju ir suspaudė žiedą tarp nykščio ir rodomojo piršto. – Vadino jį savo keverzonių žiedu, nes deimanto kraštu galėdavo rašyti ant stiklo.

Vampyro akys įžiūrėjo man nepastebimas žiedo detales. Kai pasuko rankeles, jam į delną nukrito trys žiedai. Visi buvo išgraviruoti, žodžiai vijosi apie auksinį paviršių.

Sužiurome į smulkias raideles.

– Tai eilės – eilutės, kuriomis žmonės reikšdavo meilę. Šioje rašoma a ma vie de coer entier, – tarė vampyras liesdamas žiedą tik pirštų galiukais. – Senąja prancūzų kalba tai reiškia „visa širdimi iki mano dienų galo“. O ši mon debut et ma fin su alfa ir omega.

Mano varganų prancūzų kalbos žinių užteko, kad suprasčiau, jog tai reiškia „mano pradžia ir mano pabaiga“.

– Kas ant vidurinio žiedo?

– Jis išgraviruotas iš abiejų pusių, – Metju pasukiojo žiedą tarp pirštų ir perskaitė eilutes. – Se souvenir du passe, et qu’il ya un avenir. „Nepamiršk praeities ir atsimink, kad laukia ateitis“.

– Šios eilutės puikiai tinka mums. – Buvo keista, kad Filipas prieš tiek daug metų parinko Izabou eilutes, kurios šiandien tiek daug reiškė man ir Metju.

– Tam tikra prasme vampyrai taip pat yra keliautojai laiku, – jis vėl sujungė žiedą, paėmė mano ranką ir bijodamas reakcijos, nusuko žvilgsnį. – Ar jį mūvėsi?

Suėmiau jo smakrą, pasukau veidą į save ir linktelėjau, nes nepajėgiau kalbėti. Metju susidrovėjo ir nuleido akis į mano ranką, kurią tebelaikė. Užmovė žiedą man ant nykščio, tiesiai virš krumplio.

– Šiuo žiedu tave vedu, o savo kūnu tave pagerbiu, – Metju balsas buvo tylus ir truputį drebėjo. Jis lengvai numovė žiedą ir užmovė ant rodomojo piršto, žiedas laisvai nuslydo iki vidurinio sąnario. – Ir visus žemiškuosius savo turtus atiduodu tau.

Žiedas netiko viduriniam pirštui ir galiausiai nuslydo ant kairės rankos ketvirto piršto.

– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, – vampyras vėl kilstelėjo ranką sau prie lūpų ir vėsia burna prispaudė žiedą prie mano odos. – Amen.

– Amen, – pakartojau. – Dabar esame susituokę ir vampyrų akyse, ir pagal bažnyčios įstatymus.

Žiedas atrodė sunkus, bet Izabou buvo teisi. Jis man tiko.

– Tikiuosi, ir tavo akyse, – Metju atrodė neužtikrintas.

– Be abejo, kad mano akyse esam susituokę, – tikriausiai sugebėjau parodyti laimę, kurią jutau, nes jo veide nušvito plačiausia ir nuoširdžiausia kada matyta šypsena.

– Pažiūrėkime, ar Maman neatsiuntė daugiau staigmenų, – jis palinko prie lagamino ir atsitiesė rankose laikydamas dar kelias knygas. Tarp jų buvo dar vienas raštelis, taip pat nuo Izabou.

– „Jos buvo šalia rankraščio, kurio prašei, – perskaitė Metju. – Siunčiu ir šias – dėl visa pikta“.

– Ar jos taip pat 1590 metų?

– Ne, – susimąstęs atsakė vampyras. – Nė viena.

Jis vėl įkišo ranką į lagaminėlį. Kai ją ištraukė, gniaužė piligrimų iš Betanio pakabutį.

Nebuvo jokio raštelio, kuris paaiškintų, kodėl jis čia.

Laikrodis koridoriuje išmušė dešimtą valandą. Turėjome išvykti – skubiai.

– Norėčiau žinoti, kodėl motina man jį atsiuntė, – Metju atrodė susirūpinęs.

– Galbūt ji manė, kad turėtume pasiimti dar kelis tau brangius daiktus, – puikiai žinojau, kaip jis prisirišęs prie sidabrinio karstelio.

– Tik ne tuo atveju, jei dėl jų tau bus sunkiau susitelkti į 1590 metus, – jis žvilgtelėjo į žiedą ant mano kairės rankos. Sugniaužiau kumštį. Jokiu būdu neleisiu jo nuimti, net jei jis ne iš 1590-ųjų.

– Galime paskambinti Sarai ir paklausti jos nuomonės.

Metju papurtė galvą.

– Ne, netrukdykime. Žinome, ką turime daryti – pasiimti tris daiktus ir nieko daugiau, kas galėtų mums trukdyti. Žiedui padarysime išimtį, nes jis jau ant tavo piršto, – Metju atvertė ant viršaus gulinčią knygą ir sustingo.

– Kas yra?

– Šioje knygoje yra mano pastabos, o aš neprisimenu, kad būčiau jas čia palikęs.

– Joms daugiau nei keturi šimtai metų. Galbūt pamiršai, – nepaisydami mano žodžių, stuburu perbėgo šalti pirštai.

Vampyras pervertė kelis puslapius ir giliai įkvėpė.

– Jei paliksime šias knygas ir piligrimo ženkliuką šeimos kambaryje, namas jais pasirūpins?

– Jei tik jo paprašysime, – tariau. – Metju, kas negerai?

– Papasakosiu vėliau. Turime eiti, o šie, – tarė pakėlęs knygas ir Lozoriaus karstelį, – turi likti čia.

Persirengėme tylėdami. Nusirengiau visus drabužius ir drebėdama ant nuogos odos užsivilkau lininę palaidinę. Rankogaliai lengvai pakibo apie riešus, drabužio apačia siekė kulkšnis. Surišus virveles, apykaklė prigludo prie kaklo.

Metju greitai nusimetė drabužius ir įlindo į marškinius. Jie beveik siekė kelius, apačioje kyšojo baltos jo kojos. Kol rinkau mūsų rūbus, vampyras nuėjo į valgomąjį ir grįžo su rašymo reikmenimis bei savo mėgstamu parkeriu. Jo ranka greitai lakstė popieriumi. Baigęs sulankstė lapą ir įkišo į paruoštą voką.

– Raštelis Sarai, – paaiškino. – Paprašysime, kad namas pasirūpintų ir juo.

Likusias knygas, raštelį ir piligrimo ženkliuką nunešėme į šeimos kambarį. Metju atsargiai padėjo juos ant sofos.

– Ar palikti šviesas įjungtas? – paklausė.

– Ne. Tik šviesą verandoje, jei tetos sumanytų grįžti namo sutemus.

Kai Metju išjungė šviesas, pastebėjau žalią šešėlį. Tai senelė suposi krėsle.

– Sudie, senele, – su ja nebuvo nei Bridžitos, nei Elizabet.

Sudie, Diana.

– Tegu namas jais pasirūpina, – parodžiau į ant sofos sukrautą daiktų krūvelę.

Geriau jaudinkis dėl to, kur vyksti.

Lėtai apėjome namą paskui save gesindami šviesas. Šeimos kambaryje Metju paėmė „Daktarą Faustą“, auskarą ir šachmatų figūrėlę.

Paskutinį kartą apsižvalgiau taip gerai pažįstamoje rudoje virtuvėje.

– Sudie, name.

Mane išgirdo Tabita ir miaukdama atbėgo iš sandėliuko. Staiga sustojo ir nemirksėdama į mus įsispoksojo.

– Atia, ma petite, – tarė Metju ir pasilenkė pakasyti jai ausų.

Buvome nusprendę išvykti iš daržinės. Ten buvo tylu, jokių šiuolaikinio gyvenimo likučių, kurie galėtų išblaškyti dėmesį. Basomis nuėjome per vaismedžių sodą ir apšerkšnijusią žolę. Šaltis paspartino mūsų žingsnius. Kai Metju atidarė daržinės duris, vėsiame ore pajutau savo kvapą.

– Velniškai šalta, – kalendama dantimis susisupau į palaidinę.

– Kai atvyksime į senąjį sargo namelį, židinyje kūrensis ugnis. – Jis padavė man auskarą.

Įkišau ploną vielutę į skylutę ausyje ir ištiesiau ranką laukdama deivės. Metju įdėjo statulėlę man į delną.

– Kas dar?

– Vynas, žinoma, – raudonasis vynas. – Metju padavė knygą ir, pabučiavęs mane į kaktą, tvirtai apkabino.

– Kur tavo kambariai? – Užsimerkusi stengiausi prisiminti senąjį dvarą.

– Viršuje, vakariniame kiemo gale, su vaizdu į elnių parką.

– O koks bus kvapas?

– Kaip namų, – tarė jis. – Medienos dūmų ir mėsos, kurią tarnai kepė vakarienei, bičių vaško žvakių ir levandų, kurias dėdavome tarp baltinių.

– Ar ką nors girdi?

– Nieko. Tik Šventosios Marijos ir Švento Mišelio bažnyčių varpus, ugnies spragsėjimą ir ant laiptų snaudžiančių šunų knarkimą.

– Kaip jautiesi ten būdamas? – paklausiau sutelkusi dėmesį į jo žodžius ir tai, kaip jie verčia mane jaustis.

– Senajame sargo namelyje visada jaučiuosi... įprastai, – švelniai tarė Metju. – Ten galiu būti savimi.

Ore pakvipo levandomis, kurių jokiu būdu negalėjo būti Madisono daržinėje lapkričio mėnesį. Gėrėjausi kvapu ir galvojau apie tėvo raštelį. Dabar buvau plačiai atsimerkusi ir pasirengusi magijos siūlomoms galimybėms.

– Ką veiksime rytoj?

– Vaikščiosime parke, – sumurmėjo, šonkauliais jutau geležines Metju rankas. – Jei oras bus geras, eisime jodinėti. Šiuo metų laikų sode nebus ką veikti. Kažkur turėtų būti liutnia. Jei norėsi, išmokysiu groti.

Levandų aromatą papildė kitas, aštrus ir saldus kvapas, pamačiau medį su daugybe sunkių, auksinių vaisių. Ištiesiau ranką, šviesoje sužibo deimantas, bet vaisiai buvo per toli. Sutrikusi pajutau keistą troškimą ir prisiminiau Emili pamokymą, kad magija slypi ne tik galvoje, bet ir širdyje.

– Ar sode yra svarainių?

– Taip, – tarė vampyras prispaudęs lūpas prie mano plaukų. – Vaisiai bus visiškai sunokę.

Medis išnyko, bet medaus kvapas liko. Dabar mačiau negilų sidabrinį indą ant ilgo medinio stalo. Glotniame jo paviršiuje atsispindėjo žvakių šviesa ir židinio ugnis. Inde buvo sukrauti sunokę svarainiai, kurie ir skleidė šį puikų aromatą. Pirštai stipriau sugniaužė dabartyje laikomos knygos viršelį, bet mintyse jie suėmė vaisių iš praeities.

– Užuodžiu svarainius, – mane jau šaukė mūsų naujas gyvenimas senajame sargo namelyje. – Nepamiršk, jog negali paleisti manęs, kad ir kas nutiktų.

Nors mane iš visų pusių supo praeitis, bijojau netekti tik jo.

– Niekada, – tvirtai tarė.

– Pakelk koją ir nuleisk, kai pasakysiu.

Vampyras sukikeno.

– Myliu tave, ma lionne, – tai buvo neįprastas atsakas, bet to pakako.

Namo, – pagalvojau.

Širdį suspaudė ilgesys.

Nepažįstamas varpas mušė valandas.

Ore pakvipo levandomis, bičių vašku ir prisirpusiais svarainiais.

– Laikas, – kartu kilstelėjome kojas ir žengėme į nežinią.