15

SKYRIUS

Pirmadienio rytas išaušo rudeniškai ramus. Viskas atrodė gaivu ir šviesu, lyg laikas būtų sustojęs. Nubudau su aušra ir išsiruošiau irkluoti nekantraudama, kada atsidursiu lauke.

Iš pradžių upė buvo tuštutėlė. Virš horizonto pasirodžius saulei, ant vandens pakibo rūkas ir aš slydau pro saulės nušviestus debesis.

Kai sustojau prie denio, ant vingiuojančių laiptelių, vedančių į valčių namelį, stovėjo Metju. Jam ant kaklo kabėjo senovinis, rudai ir baltai dryžuotas Niu koledžo šalikas. Išsiropščiau iš valties ir, negalėdama patikėti savo akimis, rankas įrėmiau į klubus.

– Iš kur jį gavai? – parodžiau į šaliką.

– Turėtum labiau gerbti senus narius, – tarė šypsodamasis kaip išdykęs berniūkštis. Vieną galą persimetė per petį. – Kiek pamenu, pirkau jį 1920-aisiais, bet tiksliai neprisimenu. Tikrai po karo.

Purtydama galvą nunešiau irklus į valčių namelį. Man keliant iš vandens savo baidarę, pro denį grakščiai praslinko dvi komandos. Truputį sulenkiau kelius, užsimojau ir pakėliau baidarę virš galvos.

– Leisk, padėsiu, – tarė Metju kildamas nuo laktos.

– Jokiu būdu, – ramiai nužingsniavau vidun. Jis kažką sumurmėjo sau po nosimi.

Kai saugiai palikau valtį namelyje, Metju nesunkiai įkalbėjo mane papusryčiauti Marijos ir Deno kavinėje. Beveik visą dieną turės sėdėti šalia manęs, o po mankštos buvau išbadėjusi. Prilaikydamas už alkūnės, nuvairavo mane pro kitus staliukus. Ranka ant nugaros, rodos, buvo tvirtesnė nei paprastai. Marija pasisveikino kaip su sena drauge, o Stef net nesivargino atnešti meniu – priėjusi prie staliuko tarstelėjo „kaip visada“. Jos balse nebuvo girdėti klausimo ir, kai Stef grįžo nešina lėkšte su kiaušiniais, kumpiu, pievagrybiais ir pomidorais, džiaugiausi, kad nepaprašiau ko nors elegantiškesnio.

Po pusryčių nužingsniavau į viršų persirengti ir išsimaudyti. Fredas vis žvilgčiojo pro langą norėdamas įsitikinti, ar prie vartų tikrai Metju jaguaras. Net neabejojau – budėtojai lažinosi mėgindami nuspėti mūsų keistai oficialių santykių baigtį. Šįryt pirmą kartą įtikinau savo palydovą tiesiog mane išleisti.

– Juk vidurys baltos dienos. Fredas nervinsis, jei užstatysi vartus pristatymų metu, – ėmiau priešgyniauti Kleirmontui lipant iš automobilio. Jis susiraukė, bet sutiko, kad užblokuoti eismą vien tam, kad pereičiau gatvę, nebūtina.

Šįryt kiekvienas man puikiai žinomas veiksmas buvo lėtas ir gerai apgalvotas. Ilgai, tingiai stovėjau po dušu, karštas vanduo lėtai sruveno mano pavargusiais raumenimis. Niekur neskubėdama apsivilkau patogias juodas kelnes, megztinį aukštu kaklu, kad nesušalčiau vis vėsesnėje skaitykloje, ir puikiai derantį vidurnakčio mėlynos spalvos švarkelį, kuris turėjo suteikti gyvumo mano juodam ansambliui. Plaukus surišau į neaukštą arklio uodegą. Trumpesnė sruoga kaip visada išlindo ir užkrito ant veido. Užkišau ją už ausies.

Nepaisant visų pastangų, atidarydama stiklines bibliotekos duris, nervinausi. Apsauginis nepatikliai nužiūrėjo mano neįprastą šypsenėlę ir labai ilgai lygino veidą su nuotrauka ant skaitytojo pažymėjimo. Galiausiai jam mane praleidus greitai nubėgau viršun.

Praėjo vos valanda nuo tada, kai mačiausi su Metju, bet išvydusi jį išsitiesusį prie Elžbietos laikų stalo viename iš viduramžių sparnų, nudžiugau. Kai padėjau kompiuterį ant medinio stalviršio, vampyras pakėlė akis.

– Ar jis čia? – sušnabždėjau turėdama galvoje Noksą.

Metju niūriai linktelėjo.

– Selden Ende.

– Dėl manęs gali laukti kad ir visą dieną, – sumurmėjau ir nuo negilaus padėkliuko ant stalo paėmiau užklausos lapelį. Ant jo užrašiau „Ešmoul MS 782“, savo vardą ir skaitytojo pažymėjimo numerį.

Prie grąžinamų knygų registratūros stovėjo Šonas.

– Esu rezervavusi du rankraščius, – tariau šypsodamasi. Jis dingo saugykloje, grįžo su dėžėmis ir ištiesė ranką laukdamas naujų užklausų. Įdėjo lapelį į seną, nudėvėtą pilką voką.

– Ar galim šnektelėti? – paklausė Šonas.

– Žinoma, – parodžiau Metju, kad liktų vietoje, ir nusekiau Šoną į Arts Endą, kuris buvo statmenai senajai bibliotekai. Sustojome po sunkiais švininiais langais, pro kuriuos plūdo silpna rytinė šviesa.

– Ar jis tau trukdo?

– Profesorius Kleirmontas? Ne.

– Žinau, kad ne mano reikalas, bet man jis nepatinka, – Šonas nužvelgė skaityklą lyg bijotų, jog iš už kampo išnirs Metju ir pervers jį žvilgsniu. – Praėjusią savaitę skaitykla buvo pilna keistų tipų.

Negalėdama nesutikti mėginau išleisti kokį užuojautos garselį.

– Jei kas būtų ne taip, juk pasakytum, ar ne?

– Žinoma, Šonai, bet profesorius Kleirmontas man netrukdo. Dėl jo gali nesijaudinti.

Mano senas draugas neatrodė įtikintas.

– Šonas gal ir supranta, kad aš kitokia, bet, matyt, neišsiskiriu taip kaip tu, – tariau Metju grįžusi į savo vietą.

– Tokių kaip aš vos keli, – tarė niūriai.

Įjungiau kompiuterį ir stengiausi sutelkti dėmesį į darbą. Rankraštis turėjo pasirodyti tik po kelių valandų, bet galvoti apie alchemiją buvo sunkiau nei kada nors anksčiau. Buvau įstrigusi tarp vampyro ir bibliotekos registratūros. Kiekvieną kartą pasirodžius naujai knygai, pakeldavau galvą.

Po dar kelių netikro pavojaus signalų iš Selden Endo pusės atsklido tylių žingsnių aidas. Metju įsitempė.

Priėjo Piteris Noksas.

– Daktare Bišop, – šaltai tarė.

– Pone Noksai, – mano balsas buvo toks pats nedraugiškas, vėl sutelkiau dėmesį į priešais mane gulintį rankraštį. Noksas žingtelėjo manęs link.

Metju prakalbo tyliai, net nepakeldamas akių nuo Nidhemo raštų.

– Jei daktarė Bišop nenori su jumis kalbėti, likit ten, kur stovit.

– Aš labai užsiėmusi, – kaktą ėmė veržti, galvoje suskambo balsas. Iš visų jėgų stengiausi neįsileisti raganiaus.

– Juk sakiau, kad esu labai užsiėmusi, – pakartojau lediniu balsu.

Metju padėjo pieštuką ir atstūmė kėdę nuo stalo.

– Ponas Noksas jau ruošiasi eiti, Metju, – pasisukusi į kompiuterį suspaudžiau visišką nesąmonę.

– Tikiuosi, suprantate, ką darote, – išspjovė Noksas.

Metju suurzgė, aš švelniai uždėjau delną jam ant rankos. Nokso žvilgsnis įsmigo toje vietoje, kur susilietė raganos ir vampyro kūnai.

Iki tol Noksas tik įtarė, jog aš ir Metju pernelyg artimi, kad raganos galėtų būti ramios. Dabar jis buvo tikras.

Papasakojai jam, ką žinai apie mūsų knygą, – mano galvoje nuskambėjo pagiežingas Nokso balsas. Kad ir kaip stengiausi pasipriešinti tokiems įsilaužimams, raganius buvo stipresnis. Jis ir toliau nepasidavė. Aiktelėjau. Metju ranka virpėjo, jo urzgimas darėsi vis gilesnis.

– Kas dabar patraukė žmonių dėmesį? – sušnypščiau raganiui spausdama Metju ranką – norėjau parodyti, kad galiu apsieiti be jo pagalbos.

Noksas nemaloniai šyptelėjo.

– Šį rytą patraukėte ne tik žmonių dėmesį, daktare Bišop. Dar nesutemus kiekviena Oksfordo ragana žinos, kad esate išdavikė.

Metju raumenys įsitempė ir jis pirštais surado po kaklu kabojusį ženklelį.

O Dieve, – pagalvojau, – jis nužudys raganių Bodleine. Atsistojau tarp jų.

– Gana, – tyliai tariau Noksui. – Jei neišeisite, pasakysiu Šonui, kad kabinėjatės, ir jis iškvies apsaugą.

– Šviesa Selden Ende pernelyg akinama, – tarė Noksas sprukdamas iš aklavietės. – Persikelsiu čionai.

Ir nužygiavo šalin.

Metju patraukė mano delną nuo savo rankos ir ėmė krautis daiktus.

– Mes išeiname.

– Ne. Niekur neisim, kol negausim tos knygos.

– Ar tu nesiklausei? – karštai tarė Metju. – Jis tau grasino! Man nereikia to rankraščio. Man tik reikia...

Jis staiga sustojo.

Stumtelėjau Metju atgal į vietą. Šonas vis dar į mus spoksojo, jo ranka kabojo virš telefono. Nusišypsojusi papurčiau galvą ir vėl grįžau prie vampyro.

– Tai mano kaltė. Neturėjau tavęs liesti, kol jis buvo šalia, – sumurmėjau žiūrėdama į vampyro petį, kur vis dar buvo mano ranka.

Vėsūs Metju pirštai kilstelėjo mano smakrą.

– Gailiesi prisilietimo ar fakto, kad jį pastebėjo burtininkas?

– Nė vieno. – Pilkos jo akys iš liūdnų persimainė į nustebusias. – Bet tu nenori, kad būčiau nutrūktgalvė.

Vėl priėjo Noksas, Metju stipriau suėmė mano smakrą, visi jo jutimai buvo sutelkti į raganių. Noksas sustojo per kelis stalus nuo mūsų, tad vampyras vėl pasisuko į mane.

– Jei jis pratars dar bent žodį, mes išeiname – nesvarbu, su knyga ar be jos. Aš rimtai, Diana.

Galiausiai supratau, kad analizuoti alcheminių iliustracijų šiandien nepavyks. Galvoje skriejo Gilijan įspėjimas apie tai, kas nutinka raganoms, kurios slepia paslaptis nuo kitų burtininkų, ir tvirtas Nokso pareiškimas, kad esu išdavikė. Kai Metju pamėgino priversti mane papietauti, atsisakiau. Rankraštis vis dar nebuvo pasirodęs, negalėjau būti „Blackwell’s“ tuo metu, kai jį pristatys – tik ne Noksui esant taip arti.

– Ar nematei, kiek prisivalgiau per pusryčius? – paklausiau Metju, kai jis vėl pamėgino mane įkalbėti. – Aš nealkana.

Netrukus pro šalį praėjo kavą dievinantis demonas.

– Sveiki, – pamojavo man ir Metju.

Metju staigiai pakėlė akis.

– Malonu vėl jus matyti. Ar nieko tokio, jei čia pasitikrinsiu elektroninį paštą? Kaip matau, raganius su tavimi?

– Kuo tu vardu? – tariau vos slėpdama šypseną.

– Timotis, – atsakė supdamasis ant kulnų. Jis avėjo skirtingus kaubojiškus batus, vieną raudoną, kitą juodą. Jo akys taip pat buvo skirtingų spalvų – viena žalia, kita mėlyna.

– Žinoma, Timoti.

– Tu nuostabi, – jis parodė pirštu į mane, apsisuko ant kulno ir nuėjo šalin.

Po valandos nebegalėdama suvaldyti nekantrumo atsistojau.

– Rankraštis jau turėtų būti čia.

Eidama šešias pėdas bibliotekos registratūros link nuolat jaučiau vampyro žvilgsnį. Jis buvo žvarbus kaip ledas, visai nepriminė švelnių snaigių, smigo tiesiai man į mentis.

– Sveikas, Šonai, gal galėtum pažiūrėti, ar rankraštis, kurio prašiau šįryt, jau čia?

– Matyt, jis pas kažką kitą, – tarė Šonas. – Nieko tau neturiu.

– Esi tikras? – Niekas kitas jo neturėjo.

Vaikinas ėmė sklaidyti užklausų lapelius ir rado manąjį. Prie jo buvo prisegtas lapelis: „Dingęs“.

– Jis nedingęs. Mačiau jį prieš kelias savaites.

– Pažiūrėkim, – jis nuėjo į viršininko kabinetą. Metju pakėlė akis nuo savo popierių ir įsistebeilijo į prie durų staktos palinkusį Šoną.

– Daktarė Bišop nori šios knygos, bet čia rašoma, kad ji dingusi, – paaiškino vaikinas ir padavė lapelį.

Ponas Džonsonas atsivertė ant stalo gulinčią knygą ir ėmė sklaidyti daugybės prieš jį dirbusių vedėjų prirašytus lapus.

– O, taip. Ešmoul 782. Dingo 1859-aisiais. Mikrofilmo neturime, – Metju kėdė brūkštelėjo per grindis.

– Bet aš ją mačiau prieš kelias savaites.

– Tai neįmanoma, daktare Bišop. Niekas nematė šio rankraščio jau pusantro šimto metų. – Ponas Džonsonas sumirksėjo po akiniais storais rėmeliais.

– Daktare Bišop, ar galėčiau kai ką jums parodyti, kai turėsit sekundėlę? – išgirdusi vampyro balsą, šoktelėjau.

– Taip, žinoma, – pasisukau į jį. – Dėkui, – sušnabždėjau ponui Džonsonui.

– Mes išeiname. Dabar, – sušnypštė Metju. Skaitykla buvo pilna būtybių: Noksas, Timotis, baisiosios seserys, Gilijan, dar keli nepažįstami veidai. Visi į mus spoksojo. Virš aukštų knygų lentynų kabantys karalienių ir karalių portretai, kurie puošė skaityklą, taip pat mus stebėjo.

– Jis negali būti dingęs. Aš ką tik jį mačiau, – pakartojau priblokšta. – Reikia, kad jie patikrintų dar kartą.

– Nekalbėk apie tai – net negalvok apie tai, – Metju surinko mano daiktus šviesos greičiu. Vos galėjau įžiūrėti jo rankas, kai išsaugojo mano darbą ir išjungė kompiuterį.

Mėgindama nukreipti mintis nuo dingusios knygos, mintyse paklusniai ėmiau vardyti Anglijos monarchus, pradedant Viljamu Užkariautoju.

Pro šalį maigydamas mobilųjį praėjo Noksas. Paskui jį sekė baisiosios seserys, jos atrodė dar nuožmesnės nei paprastai.

– Kodėl jie visi išeina? – paklausiau vampyro.

– Tu negavai Ešmoul 782. Jie persigrupuoja.

Jis įbruko man rankinę, kompiuterį ir pagriebė knygas. Laisvąja ranka suėmė mane už alkūnės ir palydėjo iki registratūros. Timotis liūdnai pamojavo iš Selden Endo ir, parodęs taikos ženklą, nusisuko.

– Šonai, daktarė Bišop ir aš grįžtame į koledžą. Daktarė padės man išsiaiškinti Nidhemo raštuose aptiktus neaiškumus. Šių knygų jai šiandien nebereikės. Aš taip pat negrįšiu. – Metju padavė į dėžes sudėtus rankraščius. Šonas piktai nužiūrėjo vampyrą, padėjo dėžutes į tvarkingą krūvelę ir dingo.

Lipdami žemyn, nepersimetėme nė žodeliu, bet kai pasiekėme kiemelį, mano gerkle kilo šimtai klausimų.

Ant metalinės tvorelės, supančios Viljamo Herberto statulą, pasirėmęs stovėjo Piteris Noksas. Metju iškart sustojo, žingtelėjo į priekį, stumtelėjo mane už savo peties ir užstojo didžiuliu kūnu.

– Kaip matau, daktare Bišop, nepavyko jos atgauti, – pagiežingai iškošė burtininkas. – Sakiau, kad tai buvo atsitiktinumas. Nors ir esate Bišop, nemokėdama burtų, negalite išsklaidyti kerų. Jūsų motinai gal ir būtų pavykę, bet nepanašu, kad būtumėte paveldėjusi jos talentą.

Metju išlenkė lūpas, bet nieko nepasakė. Jis nenorėjo kištis tarp dviejų raganių, nors mintis pasmaugti Noksą nepaprastai viliojo.

– Ji dingusi. Mano motina buvo apdovanota, bet ne pėdsekė, – pasišiaušiau, Metju rankos mostu mane nutildė.

– Ji ir buvo dingusi, – tarė raganius. – Jums kažkaip pavyko ją gauti. Šiaip ar taip, gerai, kad nepavyko išsklaidyti kerų antrą kartą.

– Kodėl? – nekantriai paklausiau.

– Nes negalime leisti, kad mūsų istorija patektų į tokio gyvulio kaip jis rankas. Vampyrai ir raganos nesibičiuliauja, daktare Bišop. Tam yra daugybė priežasčių. Nepamirškite, kas esate, nes pasigailėsite.

Ragana neturėtų laikyti paslapčių nuo kitų raganų, antraip nutinka blogų dalykų, – galvoje skambėjo Gilijan balsas, atrodė, kad Bodleino sienos traukiasi. Iš visų jėgų stengiausi numaldyti kylančią paniką.

– Dar kartą jai pagrasink, ir nužudysiu čia pat, – Metju balsas buvo ramus, bet sustingę turistų žvilgsniai išdavė, kad jo veide atsispindi stipresnės emocijos.

– Metju, – tariau tyliai. – Tik ne čia.

– Tai dabar imsies žudyti burtininkus, Kleirmontai? – pasišaipė Noksas. – Ar nebeliko vampyrų ir žmonių, kuriems galėtum pakenkti?

– Palik ją ramybėje, – vampyro balsas išliko ramus, bet kūnas buvo pasiruošęs pulti, vos Noksas žengs mano pusėn.

Raganiaus veidas persikreipė.

– To nebus. Ji, kaip ir rankraštis, priklauso mums – ne tau.

– Metju, – pakartojau sunerimusi. Trylikametis berniukas su auskaru nosyje smalsiai jį nužiūrinėjo. – Žmonės žiūri.

Kleirmontas atsitraukė ir griebė mane už rankos. Vienu metu krūptelėjau pajutusi šaltą vampyro prisilietimą ir supratau, kad esu prie jo prirakinta. Jis truktelėjo mane pirmyn pridengdamas pečiu.

Noksas paniekinamai nusikvatojo.

– Nebus taip lengva ją apsaugoti, Kleirmontai. Ji grąžins mums rankraštį. Mes tuo pasirūpinsim.

Daugiau netaręs nė žodžio, Metju stumtelėjo mane į priekį, išvedė iš kiemelio į akmenimis grįstą takelį, supantį Redklifo kamerą. Nužiūrėjo uždarytus Visų Šventųjų vartus, nusikeikė ir nusivedė mane Didžiąja gatve.

– Nebetoli, – tarė ir kiek stipriau suspaudė mano ranką.

Metju manęs nepaleido visą kelią, o pasiekęs sargo namelį, trumpai linktelėjo budėtojui ir nusivedė mane į namus. Užlipę į jo palėpę, radome ją tokią pat šiltą kaip ir šeštadienio vakarą.

Vampyras numetė raktus ant bufeto ir be jokių ceremonijų pasodino mane ant sofos. Tuomet dingo virtuvėje ir grįžo su stikline vandens. Padavė ją man. Neprisiverčiau išgerti, kol jis piktai į mane nepažiūrėjo. Vos neužspringau.

– Kodėl nepavyko gauti rankraščio antrą kartą? – paklausiau pasipiktinusi, kad Noksas buvo teisus.

– Turėjau pasikliauti savo instinktais, – Metju stovėjo prie lango ir gniaužė dešinį kumštį nekreipdamas į mane jokio dėmesio. – Mes nesuprantame, kaip tu susijusi su tais kerais. Nuo tada, kai pamatei Ešmoul 782, tau gresia mirtinas pavojus.

– Metju, Noksas gal ir grasina, bet kai aplink tiek liudytojų, jis nieko nedarys.

– Kelias dienas pabūsi Vudstoke. Nenoriu, kad būtum šalia Nokso – daugiau jokių atsitiktinių susitikimų koledže, jokių prasilenkimų Bodleine.

– Noksas buvo teisus – negaliu atgauti rankraščio. Daugiau jis nekreips į mane dėmesio.

– Norėtum, Diana. Burtininkas nori sužinoti Ešmoul 782 paslaptis taip pat kaip aš ar tu. – Paprastai nepriekaištinga vampyro išvaizda buvo sudarkyta. Jis tol braukė pirštais plaukus, kol jie pasistojo piestu.

– Kodėl esate tokie tikri, kad tame paslėptame tekste yra kažkokių paslapčių? – stebėjausi eidama prie židinio. – Tai alchemijos knyga. Galbūt ten daugiau nieko ir nėra.

– Alchemija yra sukūrimo istorija, tik papasakota chemiškai. Būtybės taip pat yra chemija, tik pritaikyta biologijoje.

– Tačiau tais laikais, kai Ešmoul 782 buvo parašyta, niekas nežinojo apie biologiją ir neturėjo tiek žinių apie chemiją kaip tu.

Metju akys susiaurėjo iki mažų plyšelių.

– Diana Bišop, mane stebina jūsų siauraprotiškumas, – jis kalbėjo rimtai. – Būtybės, parašiusios tą knygą, gal ir nežinojo apie DNR, bet iš kur žinai, kad jos nekėlė tokių pačių klausimų apie savo atsiradimą kaip ir šiuolaikiniai mokslininkai?

– Alchemijos tekstai yra alegorijos, o ne instrukcijos, – nukreipiau į jį pastarųjų dienų baimę ir sumišimą. – Jos gali slėpti ir daugiau, bet iš to nepadarysi padoraus eksperimento.

– Niekuomet nesakiau, kad tai įmanoma. – Jo akys vis dar buvo juodos nuo viduje kunkuliuojančio pykčio. – Bet skaitytojai šiuo atveju yra raganos, vampyrai ir demonai. Šiek tiek antgamtinių galių, kūrybiškumo ir senų prisiminimų gali užpildyti trūkstamas dalis ir suteikti informacijos, kurios nenorime jiems atiduoti.

– Informacijos, kurios jiems duoti nenori tu! – prisiminusi Agatą Vilson, pakėliau balsą. – Tu toks pats kaip ir Noksas. Nori patenkinti savo vieno smalsumą.

Rankas niežėjo, griebiau savo daiktus.

– Nurimk, – jo balse suskambo kažkas, kas man nepatiko.

– Neaiškink man, ką daryti, – niežulys tapo dar stipresnis.

Mano pirštai švytėjo ryškiai melsva šviesa. Nuo jų galiukų kilo spalvotos kibirkštėlės – beveik tokios pat, kaip nuo gimtadienio torto žvakučių. Numečiau kompiuterį ir pakėliau jas į viršų.

Metju turėjo būti persigandęs, bet atrodė susidomėjęs.

– Ar taip nutinka dažnai? – atsargiai paklausė.

– O ne, – tariau bėgdama į virtuvę ir visur aplink mėtydama žiežirbas.

Metju sustabdė mane prie durų.

– Tik ne vanduo, – griežtai tarė. – Kvepia elektra.

Ech. Tai va kodėl praeitą kartą padegiau virtuvę.

Tylėdama laikiau rankas tarp mūsų. Jis kelias minutes stebėjo, kol mano pirštai vėl tapo normalios spalvos, o žiežirbos liovėsi ir liko tik prastai sumontuotų elektros laidų kvapas.

Fejerverkams pasibaigus, Metju atsirėmė į virtuvės durų staktą. Atrodė abejingas ir ramus lyg renesanso aristokratas, pozuojantis jo portretą tapančiam dailininkui.

– Na, – tarė stebėdamas mane kaip erelis, pasiruošęs čiupti auką. – Tai buvo įdomu. Ar taip nutinka visuomet, kai supyksti?

– Aš nesupykau, – tariau ir nusisukau. Vampyras ištiesė ranką ir grąžino mane atgal.

– Taip lengvai neišsisuksi, – Metju balsas buvo švelnus, bet griežtas. – Supykai. Ką tik mačiau. Kaip įrodymą palikai skylę mano kilime.

– Paleisk mane! – mano burna persikreipė, Sara tai vadindavo „surūgėle“. Mina priversdavo studentus drebėti. Dabar tikėjausi, kad ji privers Metju susirangyti į kamuoliuką ir nusiridenti šalin ar bent jau patraukti ranką ir leisti man išeiti.

– Juk įspėjau. Draugystė su vampyrais sudėtinga. Net norėdamas negalėčiau dabar tavęs paleisti.

Įsistebeilijau į jo ranką ir nekantriai prunkštelėjęs vampyras ją patraukė. Pasisukau pasiimti rankinės.

Jei ką tik pykaisi su vampyru, nereikėtų atsukti jam nugaros.

Metju rankos apsivijo mane iš nugaros ir prisispaudė prie krūtinės. Nugara jutau kiekvieną jo įsitempusį raumenėlį.

– Dabar, – tarė tiesiai man į ausį, – apie tai, kas nutiko, pasikalbėsim kaip civilizuotos būtybės. Nepabėgsi nei nuo šito, nei nuo manęs.

– Metju, paleisk mane, – pasimuisčiau jo glėbyje.

– Ne.

Jei paprašydavau liautis ką nors darius, joks žmogus nedrįsdavo man prieštarauti. Nesvarbu, ar tai būdavo nosies šnypštimas bibliotekoje, ar mėginimas pakišti rankas po mano marškinėliais. Vėl pasimuisčiau. Metju suėmė mane dar tvirčiau.

– Baik priešintis, – iš balso atrodė patenkintas. – Galiu užtikrinti, kad pavargsi daug greičiau nei aš.

Moterų savigynos pamokose mane mokė, ką daryti, jei tave sugriebia iš nugaros. Pakėliau pėdą ruošdamasi užminti jam ant pirštų. Metju pasitraukė ir ji trenkėsi į grindis.

– Jei nori, galime tuo užsiimti visą popietę, – sumurmėjo. – Bet nepatariu. Mano refleksai daug greitesni nei tavo.

– Paleisk mane ir galėsim pasikalbėti, – iškošiau sukandusi dantis.

Vampyras nusijuokė, mano kaklą ir pakaušį pakuteno jo kvapas.

– Prastas mėginimas derėtis, Diana. Ne, kalbėsimės šitaip. Noriu žinoti, kaip dažnai tavo pirštai pamėlynuoja ir ima švytėti.

– Nedažnai. – Treneris sakė, kad jei tave laiko iš nugaros reikia atsipalaiduoti ir išslysti. Metju glėbys tapo tik dar ankštesnis. – Keletą kartų, kai buvau vaikas, padegiau kelis daiktus, virtuvės spinteles, bet, matyt, taip nutiko dėl to, kad mėginau užgesinti rankas kriauklėje ir ugnis dar labiau įsisiautėjo. Kelis kartus buvau padegusi savo miegamojo užuolaidas ir kartą – medį. Jis buvo nedidelis.

– O nuo tada?

– Taip buvo nutikę praėjusią savaitę, kai mane supykdė Miriam.

– Kaip jai pavyko? – tarė ir priglaudė skruostą prie mano galvos. Tai buvo malonu, net pamiršau, kad esu laikoma prieš savo valią.

– Ji pasakė, kad turiu pati savimi pasirūpinti ir nesitikėti, kad tu mane saugosi. Ji mane apkaltino, kad apsimetu gailestį keliančia panele, – vien nuo minties ėmė virti kraujas, pirštus vėl ėmė niežėti.

– Tu gali būti visokia, bet tik ne gailestį kelianti panelė. Tau taip nutiko du kartus per mažiau nei savaitę, – Metju atrodė susimąstęs. – Įdomu.

– Nemanau.

– To ir nesitikėjau, bet dėl to ne mažiau įdomu. Imkimės kitos temos, – jo burna nuslinko prie mano ausies ir aš nesėkmingai pamėginau nusisukti. – Iš kur tos nesąmonės, kad man nerūpi niekas daugiau, išskyrus seną rankraštį?

Nuraudau. Tai buvo gėdinga.

– Sara ir Em sakė, kad leidi su manim laiką tik todėl, kad kažko nori. Kaip suprantu, tai Ešmoul 782.

– Bet juk tai netiesa, – tarė ir lūpomis švelniai perbraukė per skruostą, plaukus. Kraujas uždainavo. Net pati girdėjau. Metju patenkintas nusijuokė. – Taip ir maniau, kad netikėjai. Tik norėjau, kad įsitikintum.

Mano kūnas pasidavė.

– Metju... – pradėjau.

– Paleisiu tave, – pertarė neleisdamas man baigti. – Bet nešok prie durų, supratai?

Mes ir vėl buvome auka ir grobuonis. Jei bėgčiau, jo instinktai lieptų mane vytis. Linktelėjau ir jis mane paleido. Stovėjau nejudėdama.

– Ką man su tavim daryti? – Jis stovėjo rankomis įsisprendęs į klubus, veide švietė kreiva šypsena. – Tu nepakenčiamiausia būtybė, kokią man yra tekę sutikti.

– Niekas niekada nežinojo, ką su manimi daryti.

– Tikiu, – sekundėlę vampyras mane stebėjo. – Vyksime į Vudstoką.

– Ne! Aš visiškai saugi koledže, – jis jau buvo įspėjęs mane apie vampyrų globėjiškumą ir buvo teisus – man tai nepatiko.

– Nesi, – akys piktai žybtelėjo. – Kažkas mėgino įsilaužti į tavo butą.

– Ką? – aiktelėjau.

– Klibanti spyna, pameni?

Tiesą sakant, ten buvo ir visai šviežių įbrėžimų, bet Metju nebūtina apie tai žinoti.

– Kol po Oksfordą slankios Piteris Noksas, liksi Vudstoke.

Matyt, mano veidas išdavė nerimą.

– Nebus taip blogai, – tarė švelniai. – Galėsi užsiimti joga kiek tik panorėsi.

Metju buvo nusiteikęs būti mano asmens sargybiniu – neturėjau kito pasirinkimo. Ypač jei jis buvo teisus – o aš įtariau, kad taip ir yra, – jog nepaisant atidaus Fredo žvilgsnio, kažkas jau buvo įsigavęs į mano kambarius.

– Eime, – tarė paėmęs mano krepšį. – Nuvešiu tave į Niu koledžą ir palauksiu, kol pasiimsi reikalingus daiktus, bet pokalbis apie Ešmoul 782 ir tavo mėlynus pirštus dar nebaigtas. Tai tik pradžia.

Nusileidome į automobilių stovėjimo aikštelę ir Metju pasiėmė jaguarą. Turint galvoje miesto planą, eiti pėsčiomis būtų užtrukę dvigubai trumpiau.

Metju sustojo prie vartų.

– Tuoj grįšiu, – tariau jam atidariusi dureles ir persimečiau per petį krepšį su kompiuteriu.

– Daktare Bišop, jums atėjo paštas, – pašaukė Fredas.

Pasiėmiau savo dėžutės turinį. Galva tvinksėjo nuo įtampos ir nerimo. Pamojavau Metju ir pasukau į savo butą.

Viduje nusispyriau batus, pasitryniau smilkinius ir žvilgtelėjau į atsakiklį. Dėkui Dievui, jis nemirksėjo. Visas paštas tebuvo sąskaitos ir vienas rudas vokas su mano vardu. Nebuvo jokio antspaudo, kuris rodytų, jog laiškas iš universiteto. Ištraukiau jo turinį.

Paprasto popieriaus lapelis buvo prisegtas prie kažko glotnaus ir blizgaus. Ant popieriaus buvo atspausdintas vienas žodis.

„Pameni?“

Drebančiomis rankomis patraukiau lapelį ir jis nukritęs ant grindų atidengė gerai pažįstamą nuotrauką. Buvau ją nespalvotą mačiusi tik laikraščiuose. Ši buvo tokia pat spalvinga ir gyva kaip tą dieną, kai 1983 metais buvo padaryta.

Mano motinos kūnas gulėjo veidu į žemę kreida apibrėžtame rate, kairė jos koja pasukta nenatūraliu kampu. Dešinė ranka ištiesta tėvo link, kuris gulėjo aukštielninkas, jo galva buvo vienoje pusėje suknežinta, kūnas perskirtas gilios žaizdos, nusitęsusios nuo gerklės iki kirkšnies. Dalis jo žarnų gulėjo šalia ant žemės.

Iš lūpų išsiveržė dejonę ir riksmą primenantis garsas. Drebėdama parkritau ant grindų, negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo tos nuotraukos.

– Diana! – Metju balsas atrodė paklaikęs, bet jis sklido iš labai toli. Tolumoje kažkas paklebeno durų rankeną. Laiptuose girdėjau žingsnius, spynoje pasisuko raktas.

Durys atsilapojo ir pamačiau mirtinai išbalusį Metju veidą. Šalia stovėjo susirūpinęs Fredas.

– Daktare Bišop? – paklausė Fredas.

Metju judėjo taip greitai, kad Fredas turėjo suprasti, jog jis vampyras. Kleirmontas suklupo prie manęs. Ištikta šoko griežiau dantimis.

– Jei duosiu raktelius, ar nuvairuosite automobilį į Visus Šventuosius? – paklausė Metju per petį. – Daktarė Bišop nekaip jaučiasi, ji neturėtų likti viena.

– Nesijaudinkite, profesoriau Kleirmontai, pastatysiu ją čia pat, rektoriaus aikštelėje, – atsakė sargas. Metju mestelėjo raktelius ir budėtojas vikriai juos sugavo. Fredas sunerimęs pažvelgė į mane ir uždarė duris.

– Mane pykina, – sušnabždėjau.

Vampyras pastatė mane ant kojų ir nuvedė į vonios kambarį. Pasilenkusi virš klozeto apsivėmiau ir norėdama pasilaikyti paleidau nuotrauką. Skrandžiui ištuštėjus, drebėjimas aprimo, bet kas kelias sekundes vis nukrėsdavo virpulys.

Uždengiau dangtį ir nuleidau vandenį. Galva sukosi. Metju sugavo mane ir neleido atsitrenkti į sieną.

Staiga mano kojos pakibo virš žemės. Metju krūtinė spaudėsi prie dešiniojo peties, o rankos – po mano keliais. Po kelių sekundžių jis atsargiai paguldė mane ant lovos ir įjungė šviesą. Šalti vampyro pirštai vis dar laikė riešą, pamažu pulsas ėmė lėtėti ir pagaliau galėjau įsižiūrėti į jo veidą. Atrodė ramus kaip visada, tik ant kaktos kas minutę supulsuodavo juoda iššokusi vena.

– Einu atnešiu tau ko nors atsigerti, – Metju paleido mano riešą ir atsistojo.

Užliejo antra panikos banga. Pašokau ant kojų, kiekviena kūno ląstelė šaukė bėgti kuo greičiau ir kaip įmanoma toliau.

Kleirmontas sugriebė mane už pečių, mėgino priversti pažiūrėti jam į akis.

– Liaukis, Diana.

Mano skrandis kilo į viršų, spaudė plaučius, atrodė, kad juose visai nebėra oro, mėginau ištrūkti iš Metju gniaužtų. Nesupratau nieko, ką sakė vampyras.

– Paleisk mane, – maldavau mėgindama abiem rankomis atsistumti nuo jo krūtinės.

– Diana, pažiūrėk į mane, – iš tolumos išniro Metju balsas, negalėjau atplėšti žvilgsnio nuo jo akių. – Kas nutiko?

– Mano tėvai. Gilijan pasakė, kad raganos juos nužudė, – tariau spigiu balsu.

Metju pasakė kažką man nesuprantama kalba.

– Kada tai nutiko? Kur jie buvo? Ar ragana paliko balso žinutę? Ar grasino? – Jis suėmė mane dar tvirčiau.

– Nigerijoje. Ji sakė, kad Bišopai visada kėlė daug problemų.

– Keliausiu su tavimi, tik prieš tai turiu kai kam paskambinti, – vampyras giliai įkvėpė. – Aš labai apgailestauju, Diana.

– Kur keliausi? – Kažkokia nesąmonė.

– Į Afriką, – Kleirmontas atrodė sumišęs. – Juk reikia atpažinti kūnus.

– Jie buvo nužudyti, kai buvau septynerių.

Iš nuostabos vampyro akys išsiplėtė.

– Nors viskas nutiko labai seniai, pastaruoju metu raganos nuolat tai primena – Gilijan, Piteris Noksas, – panika vis kilo, ėmiau drebėti, jutau, kaip gerkle kyla riksmas. Man nespėjus pratrūkti, Metju stipriai prie manęs prisispaudė, oda jutau jo raumenų ir kaulų kontūrus. Riksmas virto rauda.

– Raganoms, kurios laiko paslaptis, nutinka blogų dalykų. Taip sakė Gilijan.

– Nesvarbu, ką ji sakė. Neleisiu nei Noksui, nei jokiai raganai tavęs nuskriausti. Dabar tu su manimi, – jo balsas buvo kupinas įtūžio. Kol verkiau, vampyras skruostu glaudėsi prie mano plaukų. – Ak, Diana, kodėl nepapasakojai?

Kažkur mano sielos gilumoje išsivyniojo aprūdijusi grandinė. Ji ilgai gulėjo nematoma, laukė jo ir dabar narelis po narelio atsilaisvino. Mano rankos, kurias buvau prispaudusi prie jo krūtinės, išsilaisvino. Grandinė vis krito žemyn į nematomą gilumą, kur buvo tik tamsa ir Metju. Galiausiai ji išsitiesė visu ilgiu, laikė mane pririštą prie vampyro. Nesvarbu rankraštis, nesvarbu, kad mano rankose esančios įtampos pakaktų mikrobangų krosnelei, nesvarbu nuotrauka – kol esu su juo, aš saugi.

Kai rauda nutilo, Metju atsitraukė.

– Atnešiu tau vandens ir eisi ilsėtis, – tarė tonu, neskatinančiu diskusijos. Po sekundėlės grįžo su stikline vandens ir dviem tabletėmis.

– Išgerk jas, – tarė paduodamas kartu su vandeniu.

– Kas tai?

– Raminamieji, – griežtas jo žvilgsnis įtikino įsidėti abi į burną ir greitai nuryti su gurkšniu vandens. – Nešiojausi jas nuo tada, kai pasakei, kad kartais tave ištinka panikos priepuoliai.

– Nemėgstu raminamųjų.

– Patyrei šoką, tavo kraujotakoje per daug adrenalino. Turi pailsėti.

Vampyras užtraukė ant manęs pūkinę antklodę ir susuko į minkštą kokoną. Atsisėdo ant lovos ir jam nespėjus išsitiesti į grindis trinktelėjo nuspirti batai. Metju atsirėmė į pagalves ir, kai prisitraukė mano kokoną, atsidusau. Ištiesęs kairiąją ranką saugiai mane apkabino. Taip suvyniotas mano kūnas tobulai prie jo prigludo.

Vaistai pasiekė mano kraujotaką. Grimzdau į miegą, tik staiga mane išbudino Metju kišenėje suspurdėjęs telefonas.

– Nieko tokio, greičiausiai tai Markusas, – pasakė ir perbraukė lūpomis man per kaktą. – Pasistenk pailsėti. Tu nebe viena.

Vis dar jutau grandinę, laikančią mane prie Metju. Raganą prie vampyro.

Užmigau apsupta blizgančių jos narelių.