39
SKYRIUS
Kitą rytą lipant laiptais pusiaukelėje teko sustoti ir pailsėti, bet buvau nusprendusi, kad virtuvę pasieksiu pati. Mano nuostabai, Metju nemėgino perkalbėti. Tyliai prisėdome ant senų nusitrynusių medinių pakopų. Blyški bespalvė ryto šviesa veržėsi per nelygaus stiklo langelius apie duris. Tai buvo ženklas, kad laukia saulėta diena. Iš šeimos kambario sklindantys garsai reiškė, kad vyksta žodžių žaidimas.
– Kada jiems pasakysi?
Kol kas nelabai buvo ką pasakoti, Metju vis dar kūrė planus.
– Vėliau, – pasilenkė prie manęs. Taip pat palinkau prie jo, mūsų pečiai susiglaudė.
– Sarai nepadės jokia kava. Išgirdusi naujienas, ji pašėls, – uždėjau ranką ant turėklų ir atsidususi atsistojau ant kojų. – Pamėginkime dar kartą.
Šeimos kambaryje Em atnešė pirmąjį puodelį arbatos. Gurkšnojau ją sėdėdama ant sofos, o Metju ir Markusas su tyliu mano palaiminimu išėjo pasivaikščioti. Prieš mums išvykstant jie turėjo praleisti kuo daugiau laiko kartu.
Po arbatos teta iškepė savo garsiosios kiaušinienės su svogūnais, grybais, sūriu ir šaukštu aštraus padažo. Ji padėjo garuojančią lėkštę priešais mane.
– Ačiū, Sara, – be jokių ceremonijų kibau į maistą.
– Ne tik Metju reikia maisto ir poilsio, – ji žvilgtelėjo į vaismedžių sodą, kur vaikštinėjo abu vampyrai.
– Šiandien jaučiuosi daug geriau, – tariau kramsnodama skrebutį.
– Bent jau tavo apetitas tikrai sugrįžo, – kiaušinienės kalnas buvo kaip reikiant apvalgytas.
Kai Metju ir Markusas grįžo, valgiau jau antrą porciją. Abu atrodė paniurę, bet pastebėjęs smalsų mano žvilgsnį Metju papurtė galvą.
Akivaizdu, kad jie nesikalbėjo apie keliones laiku, prastą nuotaiką atnešė kita tema. Metju prisitraukė taburetę, išskleidė laikraštį ir sutelkė dėmesį į naujienas. Suvalgiau kiaušinius su skrebučiais, pasidariau arbatos ir laukiau geros progos, kol Sara plovė indus.
Galiausiai Metju sulankstė laikraštį ir padėjo į šalį.
– Noriu eiti į mišką, ten, kur mirė Džiuljeta, – pranešiau.
Jis atsistojo.
– Pastatysiu automobilį prie durų.
– Tai beprotybė, Metju, per greitai. – Markusas pasisukęs į Sarą laukė pritarimo.
– Tegu eina, – tarė Sara. – Tik Diana turėtų šilčiau apsirengti, lauke vėsu.
Pasirodė Em, ji atrodė sutrikusi.
– Ar laukiame svečių? Namas mano, kad taip.
– Turbūt juokauji! – tariau. – Namas nepridėjo naujo kambario nuo paskutinio šeimos susitikimo. Kur jis?
– Tarp vonios kambario ir sandėliuko, – parodė į lubas Em.
Juk sakiau, kad tai susiję ne tik su tavim ir Metju, – tarė tyliai, kai lipome laiptais apžiūrėti pokyčių. – Mano nuojauta retai būna klaidinga.
Naujajame kambaryje stovėjo milžiniška žalvarinė lova, o ant visų keturių jos kampų buvo dideli blizgantys metalo rutuliai, langus dengė apdriskusios raudonos languotos užuolaidos, kurias Em iškart panoro nukabinti, taip pat buvo nertas rausvų ir violetinių atspalvių kilimėlis, sena praustuvė su apdaužyta rausva kriaukle ir ąsočiu. Nė viena niekada nebuvome mačiusi šių daiktų.
– Iš kur visa tai? – nustebusi paklausė Miriam.
– Niekas nežino, kur namas laiko šiuos daiktus. – Sara atsisėdo ant lovos ir energingai pašokinėjo. Lova atsakė keletu girgžčiojimų.
– Įsimintiniausius žygdarbius namas iškrėtė, kai man buvo maždaug trylika, – prisiminiau šypsodamasi. – Jo rekordas buvo keturi miegamieji ir Viktorijos laikų svetainės komplektas.
– Kiniško porceliano servizas dvidešimt keturiems asmenims, – prisiminė Em. – Vis dar turime kai kuriuos arbatos puodelius, nors kitos dalys, šeimai išvažiavus, dingo.
Kai visi apžiūrėjo naująjį kambarį ir gerokai sumažėjusį sandėliuką šalia, persirengiau ir vis stabčiodama nusileidau apačion į automobilį. Kai priartėjome prie vietos, kur Džiuljeta pasitiko mirtį, Metju sustojo. Sunkios padangos susmigo į minkštą žemę.
– Likusį kelią nueisime? – pasiūlė. – Galime žingsniuoti lėtai.
Šįryt jis buvo kitoks. Nebelepino manęs ir nenurodinėjo, ką daryti.
– Kas pasikeitė? – paklausiau, kai priėjome seną ąžuolą.
– Pamačiau, kaip kovoji, – tarė tyliai. – Mūšio lauke net drąsiausi vyrai apalpsta iš baimės. Jie paprasčiausiai negali kautis, net tam, kad apsigintų.
– Bet aš sustingau, – plaukai užkrito man ant veido ir jį paslėpė.
Metju sustojo kaip įkastas, pirštais stipriai suėmė mano ranką ir mane taip pat privertė sustoti.
– Žinoma, kad sustingai, juk rengeisi atimti gyvybę, bet nebijojai mirties.
– Ne. – Gyvenau su mirtimi nuo tada, kai buvau septynerių, kartais netgi jos ilgėdavausi.
Vampyras pasuko mane veidu į save.
– Po La Pjero ir Satu likai palaužta, netikra, be to, visą gyvenimą slėpeisi nuo savo baimių. Nežinojau, ar prireikus galėsi kautis, bet dabar turiu tik žiūrėti, kad nerizikuotum be reikalo. – Jo akys nuslydo prie mano kaklo.
Metju paėjo į priekį tempdamas mane iš paskos. Pajuodusi žolė išdavė, kad pasiekėme sutvarkytą mirties vietą. Sustingau, vampyras paleido mano ranką.
Ugnies paliktos žymės vedė į negyvos žemės lopinėlį, kur parkrito Džiuljeta. Be paukščių giesmių ir kitų garsų miškas buvo bauginamai tylus. Nuo žemės paėmiau gabalėlį suanglėjusio medžio. Jis iškart subyrėjo į dulkes.
– Nepažinojau Džiuljetos, bet tą minutėlę nekenčiau jos pakankamai, kad nužudyčiau.
Jos rudai žalios akys visuomet persekios mane iš po medžių šešėlių.
Žvilgsniu nusekiau kairiąją magiškos ugnies paliktos arkos pusę, kur mergelė ir senė sutiko padėti išgelbėti Metju gyvybę. Pastebėjusi ąžuolą, aiktelėjau.
– Tai prasidėjo vakar, – nusekė mano žvilgsnį Metju. – Sara sako, kad iščiulpei iš jo gyvybę.
Šakos virš mano galvos buvo suskilinėjusios, sudžiūvusios, plikos ir šakojosi kaip elnio ragai. Prie kojų gulėjo krūva rudų lapų. Metju išgyveno, nes išsiurbiau jo energiją ir ji mano gyslomis pasiekė vampyro kūną. Šiurkšti žievė visada atrodė tokia amžina, gyvybinga, o dabar medis priminė vaiduoklį.
– Jėga visada pareikalauja kainos, – tarė Metju.
– Ką aš padariau?
Kažin ar medžio mirtis padengs mano skolas deivei. Pirmą kartą išsigandau sudaryto sandorio.
Metju perėjo nužudymo vietą ir stipriai mane apkabino – abu žinojome, jog vos vienas kito nepraradome.
– Pažadėk, kad būsi atsargesnė, – jo balse suskambo pyktis.
Aš taip pat ant jo pykau.
– Juk tu turėtum būti neįveikiamas.
Jis įsirėmė į mane kakta.
– Turėjau tau papasakoti apie Džiuljetą.
– Taip, turėjai, ji tavęs vos iš manęs neatėmė, – po tvarsčiais ant kaklo ėmė pulsuoti kraujas. Metju nykščiu palietė vietą, kur buvo perkandęs odą ir raumenis. Jo prisilietimas buvo netikėtai šiltas.
– Išgelbėjai vos per plauką, – vampyro pirštai įsipainiojo tarp mano plaukų, o lūpos tvirtai palietė manąsias, stovėjome tyliai susiglaudę širdimis.
– Kai atėmiau Džiuljetai gyvybę, ji amžiams tapo neatskiriama mano dalimi.
Metju perbraukė mano plaukus.
– Mirtis turi savitos, galingos magijos.
Vėl nusiraminusi, tyliai padėkojau deivei ne tik už Metju gyvybę, bet ir už savąją.
Pajudėjome automobilio link, bet pusiaukelėje suklupau iš nuovargio. Metju užsimetė mane ant kupros ir nunešė likusį kelią.
Kai grįžome, Sara buvo palinkusi virš savo stalo darbo kambaryje. Pamačiusi mus, išlėkė laukan ir atidarė automobilio dureles tokiu greičiu, kad galėjo pavydėti net vampyras.
– Prakeikimas, Metju, – tarė žvelgdama į pavargusį mano veidą.
Kartu jie nuvedė mane vidun ir paguldė ant sofos šeimos kambaryje. Gulėjau padėjusi galvą Metju ant kelių. Įvairūs garsai aplinkui greitai mane užliūliavo. Paskutinis dalykas, kurį prisimenu, buvo vanilės kvapas ir seno Em maišytuvo gausmas.
Kai atėjo laikas pietauti, Metju mane pažadino. Em patiekė daržovių sriubos. Vampyro veido išraiška reiškė, kad man reikėtų pasistiprinti. Jis rengėsi papasakoti savo planą.
– Pasirengusi, mon coeur? – paklausė Metju. Linktelėjau ir nurijau paskutinius kąsnius. Markusas pasuko galvą mūsų pusėn. – Norime kai ką jums papasakoti, – pranešė.
Namie prigijo nauja tradicija: kiekvieną kartą prireikus aptarti ką nors svarbaus, visi persikraustydavo į valgomąjį. Kai susirinkome, akys nukrypo į Metju.
– Ką nusprendėte? – be jokių įžangų paklausė Markusas.
Metju giliai įkvėpė ir pradėjo.
– Turime vykti ten, kur kongregacija negalėtų taip lengvai mūsų sekti, o Diana turėtų pakankamai laiko ir mokytojų, kurie padėtų įvaldyti magiją.
Sara nusijuokė.
– Kur ta vieta? Kur tos galingos, kantrios raganos, kurioms netrukdo aplink besisukinėjantis vampyras?
– Galvoje turiu ne konkrečią vietą, – paslaptingai atsakė Metju. – Paslėpsime Dianą laike.
Visi pradėjo rėkti vienu metu. Vampyras paėmė mane už rankų.
– Courage, – sumurmėjau prancūziškai prisiminusi jo patarimą, kai pirmą kartą sutikau Izabou.
Jis prunkštelėjo ir šyptelėjo.
Šiek tiek juos užjaučiau, nes nė vienas tuo netikėjo. Praėjusį vakarą, kai gulėjau lovoje, pati reagavau beveik taip pat. Pirma tvirtinau, kad tai neįmanoma, o paskui ėmiau klausinėti daugybės smulkmenų apie laiką ir vietą, į kurią vyksime.
Jis paaiškino, ką galėjo – nedaug.
– Nori naudoti savo magiją, bet kol kas ji naudoja tave. Tau reikia mokytojo, geresnio nei Sara ar Emili. Jos nekaltos, kad negali tau padėti. Anksčiau raganos buvo kitokios, tiek daug jų žinių prarasta.
– Kur? Kada? – sušnabždėjau tamsoje.
– Nereikia keliauti labai toli – nors kuo artimesnė praeitis, tuo daugiau pavojų, – bet pakankamai, kad rastume tau tinkamą mokytoją. Pirma turime pasikalbėti su Sara ir išsiaiškinti, ar tai galima padaryti saugiai. Tada mums reikia susirasti tris daiktus, kurie neleistų pasiklysti laike.
– Mums? – paklausiau nustebusi. – Argi nesutiksiu tavęs ten?
– Ne, nebent nebus kito būdo. Tuomet buvau kitoks, nepasitikiu ta būtybe, kuria buvau anksčiau.
Kai pritariamai linktelėjau, Metju atsipalaidavo. Prieš kelias dienas jis atmetė keliavimo laiku idėją, bet dabar mums grėsė dar didesnis pavojus.
– Ką darys kiti?
Jo nykštys keliavo mano delno venomis.
– Miriam ir Markusas grįš į Oksfordą. Pirmiausia kongregacija ieškos tavęs čia. Būtų geriausia, jei Sara ir Emili bent trumpam išvyktų. Ar jos sutiktų keliauti pas Izabou?
Iš pradžių mintis atrodė kvaila ir juokinga. Sara ir Izabou po vienu stogu? Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo šis sumanymas atrodė geresnis.
– Nežinau, – susimąsčiau, bet staiga iškilo kita bėda. – Markusas.
Ne iki galo supratau visas ordino struktūros ypatybes, bet Metju išvykus, Markuso pečius užgriūtų dar didesnė atsakomybė.
– Kito kelio nėra, – tamsoje tarė vampyras ir nutildė mane bučiniu.
Tai buvo kaip tik tai, dėl ko Em norėjo pasiginčyti.
– Privalo būti kitas kelias, – paprieštaravo.
– Jau mėginau sugalvoti kitą, Emili, – apgailestaudamas atsakė Metju.
– Kur – ar turėčiau sakyti kada – planuojate keliauti? Diana neįsimaišys į minią. Ji per aukšta, – Miriam žvilgtelėjo į savo mažytes rankas.
– Nesvarbu, kur Diana pritaps, o kur ne. Tai pernelyg pavojinga, – tvirtai atsakė Markusas. – Galite pakliūti į karo įkarštį ar epidemiją.
– Arba raganų medžioklę, – nepiktai pastebėjo Miriam, bet į ją vis tiek atsisuko trys pasipiktinę veidai.
– Sara, ką jūs manote? – paklausė Metju.
Iš visų būtybių kambaryje ji buvo ramiausia.
– Nugabensi Dianą į laikus, kur ji bus su raganomis, galinčiomis padėti?
– Taip.
Sara minutėlę užsimerkė ir vėl atsimerkė.
– Judviem čia būti pavojinga. Tai įrodė Džiuljeta Duran, o jei nesate saugūs Madisone, nesate saugūs niekur.
– Ačiū, – Metju žiojosi sakyti kažką dar, bet teta kilstelėjo ranką.
– Nieko man nežadėk, – tarė griežtai. – Būk atsargus. Jei ne dėl savęs, tai bent dėl jos.
– Dabar turime pasirūpinti tik kelione laiku, – dalykiškai prakalbo Metju. – Kad vyktume saugiai, Dianai prireiks trijų daiktų iš tam tikro laikotarpio ir vietos.
Sara linktelėjo.
– O mane galima skaičiuoti kaip daiktą? – Kleirmontas paklausė tetos.
– Ar turi pulsą? Aišku, kad nesi daiktas! – Tai buvo vienas maloniausių Saros pasisakymų apie vampyrus.
– Jei jums reikia daiktų, kurie padėtų nepasiklysti, galite imti šiuos, – iš po marškinių apykaklės Markusas ištraukė odinį dirželį ir nusitraukė per galvą. Ant jo kabojo labai keisti daiktai: dantis, moneta, gabalas kažko juodo, švytinčio auksu, ir senas sidabrinis švilpukas.
– Šitą gavai iš žmogaus, kuris mirė nuo geltonosios karštligės, ar ne? – paklausė Metju rodydamas į dantį.
– Naujajame Orleane, – atsakė Markusas. – 1819 metų epidemija.
– Apie Naująjį Orleaną negali būti nė kalbos, – griežtai atrėžė.
– Taip ir maniau, – Markusas greitai užmetė akį į mane ir vėl sutelkė dėmesį į tėvą. – O kaip Paryžius? Turėtų būti vienas Fanės auskarų.
Metju pirštai suėmė raudoną akmenėlį aukso aptaisuose.
– Filipas ir aš liepėme tau dingti iš Paryžiaus. Fanei taip pat. Jie vadino tai Siaubu – pameni? Tai nekokia vieta Dianai.
– Judu šokinėjot apie mane kaip dvi senučiukės. Jau buvau dalyvavęs vienoje revoliucijoje. Be to, jei praeityje ieškosi saugios vietos, teks sunkiai paplušėti, – bambėjo Markusas. Staiga jo veidas nušvito. – Filadelfija?
– Nebuvau su tavimi nei Filadelfijoje, nei Kalifornijoje, – piktai atkirto Metju neleisdamas sūnui kalbėti. – Geriausia būtų, jei vyktume į man pažįstamą laiką ir vietą.
– Metju, net jei tu žinosi, kur vykstame, nežinau, ar man pavyks. – Sprendimas laikytis nuo magijos atokiau ir vėl atsisuko prieš mane.
– Manau, pavyks, – atsakė Sara. – Darei tai visą gyvenimą: kai buvai vaikas ir kai paauglystėje su Stefanu žaidei slėpynes. Pameni, kaip rytais turėdavome partempti tave iš miško ir spėti nuprausti prieš mokyklą? Kaip manai, ką tuomet darei?
– Tikrai nekeliavau laiku, – tariau nuoširdžiai. – Mane gąsdina šis procesas. Kas nutiks mano kūnui, kol aš būsiu kitur?
– Kas žino. Bet nesijaudink, visiems taip nutinka. Nuvažiuoji į darbą ir nežinai, kaip ten atsidūrei. Nejučiomis prabėga visa popietė, o tu nepameni, ką veikei. Kiekvieną kartą, kai nutinka kas nors panašaus, gali būti tikra, kad kažkur netoliese yra keliautojas laiku, – paaiškino teta. Keista, bet jos šis planas visai negąsdino.
Metju pajuto mano dvejones ir paėmė už rankos.
– Einšteinas yra sakęs, kad fizikai žino, jog skirtumas tarp praeities, dabarties ir ateities tėra vadinamoji „užsispyrėliška iliuzija“. Jis tikėjo ne tik stebuklais, bet ir laiko tamprumu.
Pasigirdo nedrąsus beldimas į duris.
– Negirdėjau automobilio, – atsargiai tarė Miriam ir atsistojo.
– Tai tik Semis, atėjo pasiimti pinigų už laikraštį, – pakilo Em.
Tyliai laukėme, kol ji nueis koridoriumi, po kojomis nepritariamai girgždant grindims. Metju ir Markusas buvo prispaudę delnus prie stalo paviršiaus taip, kad buvo aišku, jog abu pasirengę bet kada šokti prie durų.
Į valgomąjį pūstelėjo šalto oro gūsis.
– Taip? – suglumusi paklausė Emili. Per sekundę Markusas ir Metju atsidūrė šalia. Juos nulydėjo Tabita. Ji norėjo paremti rujos lyderį, šiam tvarkant svarbius reikalus.
– Ne laikraščių išnešiotojas, – bereikalingai tarė Sara žiūrėdama į tuščią kėdę šalia manęs.
– Ar jūs esate Diana Bišop? – paklausė žemas vyriškas balsas su pažįstamu užsienietišku akcentu.
– Ne, aš jos teta, – atsakė Em.
– Ar galiu kuo nors padėti? – šaltai, bet mandagiai paklausė Metju.
– Esu Natanielis Vilsonas, o čia mano žmona Sofi. Mums sakė, kad čia galime rasti Dianą Bišop.
– Kas jums taip sakė? – švelniai paklausė vampyras.
– Jo motina Agata, – atsistojau ir pasukau prie durų.
Jo balsas priminė „Blackwell’s“ kavinėje sutiktą demonę, dizainerę iš Australijos gražiomis rudomis akimis.
Miriam norėjo užkirsti kelią į koridorių, bet pamačiusi mano veido išraišką pasitraukė. Su Markusu buvo sudėtingiau. Jis griebė mane už rankos ir sulaikė laiptų šešėlyje.
Natanielio akys švelniai pabučiavo mano veidą. Jis buvo maždaug dvidešimties, tokiais pat šviesiais plaukais, šokolado rudumo akimis ir plačia motinos burna. Nors Agata buvo smulkutė ir žema, jos sūnus buvo beveik toks pat aukštas kaip Metju, plačiapetis, siaurais plaukiko klubais. Per vieną petį buvo persimetęs milžinišką kuprinę.
– Ar jūs esate Diana Bišop? – paklausė.
Iš už jo peties išlindo merginos veidas. Mielas ir apvalus, protingomis rudomis akimis ir su duobute smakre. Ji taip pat buvo maždaug dvidešimties, o švelniai prisispaudęs žvilgsnis patvirtino, kad Sofi demonė.
Mergina smalsiai mane apžiūrinėjo. Jai ant peties gulėjo ruda kasa.
– Tai ji, – tarė jauna moteris. Vos juntamas akcentas išdavė, kad ji gimusi pietuose. – Atrodo taip pat, kaip mano sapnuose.
– Viskas gerai, Metju. –Šie demonai kėlė nedidesnį pavojų nei Marta ir Izabou.
– Tai jūs esate vampyras, – Natanielis vertinamai nužiūrėjo Metju. – Mama įspėjo dėl jūsų.
– Turėtum jos klausyti, – tarė Kleirmontas pavojingai švelniu balsu.
Demonui tai nepadarė jokio įspūdžio.
– Ji sakė, kad kongregacijos narės sūnus nebus laukiamas šiuose namuose, bet atėjau ne dėl savęs, o dėl Sofi, – jis globėjiškai apkabino žmoną, o ši sudrebėjo ir prislinko arčiau. Nė vieno apranga neatrodė tinkama rudeniui Niujorke. Natanielis vilkėjo seną švarką, o Sofi – megztinį aukštu kaklu ir rankomis megztą nertinį, kuris siekė kelius.
– Ar jie abu demonai? – paklausė manęs Metju.
– Taip, – atsakiau, nors kažkas privertė sudvejoti.
– Ar jūs taip pat vampyras? – paklausė Natanielis Markuso.
Markusas nusišypsojo kaip tikras vilkas.
– Kaltas.
Sofi vis dar bučiavo mane savo demonišku žvilgsniu, bet kažkodėl jutau ir lengvą dilgčiojimą. Jos ranka nuslinko ant pilvo.
– Tu nėščia! – sušukau.
Markusas taip nustebo, kad mane paleido, bet einant pro šalį sugavo Metju. Namas, suerzintas dviejų svečių ir Metju šuolio, išreiškė pasipiktinimą užtrenkdamas šeimos kambario duris.
– Jūs jaučiate mane, – tarė Sofi ir atsistojo dar arčiau savo vyro. – Gimiau raganų šeimoje.
Į koridorių išėjo Sara, pamatė svečius ir skėstelėjo rankomis.
– Ir vėl prasideda. Sakiau, kad greitai Madisone pasirodys demonai. Pasirodo, namas viską žino geriau už mus pačius. Kad jau atvykote, nestovėkite šaltyje, užeikite vidun.
Demonams įėjus, namas sudejavo lyg nuo mūsų jam jau būtų bloga.
– Nesijaudinkite, – stengiausi patikinti. – Namas įspėjo, kad atvyksite.
– Mano senelės namai buvo lygiai tokie patys, – nusišypsojo Sofi. – Ji gyveno sename Normanų name Seven Devilse. Iš ten ir esu kilusi. Oficialiai tai Šiaurės Karolinos dalis, bet tėtis sakė, kad nė vienas miestelio gyventojas nėra girdėjęs, kada tai nutiko. Esame kaip atskira tauta.
Šeimos kambario durys plačiai atsilapojo. Viduje sėdėjo senelė ir dar trys ar keturi negyvi Bišopai, kurie susidomėję stebėjo, kas vyksta. Berniukas su uogų krepšeliu pamojavo. Sofi droviai pamojo atgal.
– Senelės namuose taip pat buvo vaiduoklių, – droviai paaiškino demonė.
Vaiduokliai, du nedraugiški vampyrai ir saviveikla užsiimantis namas – to Natanieliui buvo per daug.
– Neapsistosime ilgiau nei būtina, Sofi. Atėjai kai ko atiduoti Dianai, taip ir padaryk, o tuomet keliausime toliau, – tarė demonas.
Kaip tik tą sekundėlę iš valgomojo šešėlių išlindo rankas ant krūtinės sukryžiavusi Miriam. Natanielis žingtelėjo atbulas.
– Pirma vampyrai, tada demonai. Kas toliau? – sumurmėjo Sara ir pasisuko į Sofi. – Laukiatės maždaug penkis mėnesius?
– Praėjusią savaitę kūdikis tapo judresnis, – atsakė Sofi abiem rankomis laikydamasi už pilvo. – Tuomet Agata pasakė, kur galime rasti Dianą. Ji nežino apie mano šeimą, bet jau mėnesių mėnesius jus regiu savo sapnuose ir nežinau, ką tokio baugaus pamatė Agata.
– Kokiuose sapnuose? – greitai paklausė Metju.
– Tegu Sofi prisėda, tada galėsite ją tardyti, – tyliai ėmė vadovauti Sara. – Em, ar gali atnešti tų sausainiukų? Ir pieno?
Em nuėjo į virtuvę, iš tolumos atsklido stiklinių dzingsėjimas.
– Tai gali būti mano arba jos sapnai.
Sofi nuleido žvilgsnį į savo pilvą, o Sara nusivedė demonus vidun. Ji per petį atsigręžė į Metju. – Matai, ji ragana. Tikriausiai dėl to taip sunerimo Natanielio mama.
Visų akys nukrypo į po mėlynu megztiniu kyšantį demonės pilvą.
– Į valgomąjį, – pareiškė Sara balsu, kuris reiškė, kad nepakęs jokių nesąmonių. – Visi į valgomąjį.
Metju mane sulaikė.
– Tai, kad jie pasirodė būtent dabar, pernelyg patogu. Šalia jų kelionių laiku neminėk.
– Jie nepavojingi, – tai patvirtino visi mano instinktai.
– Visi pavojingi, ypač Agatos Vilson sūnus.
Tabita, kuri sėdėjo šalia Metju, pritariamai sumiaukė.
– Prisijungsite prie mūsų, ar turėsiu pati jus atitempti?! – pašaukė teta.
– Ateinam, – ramiai atsiliepė Metju.
Sara sėdėjo galustalėje. Ji parodė į tuščias kėdes savo dešinėje.
– Sėskite.
Atsisėdome priešais Sofi ir Natanielį, kurie įsitaisė per vieną kėdę nuo Markuso. Metju sūnus žvalgėsi tai į tėvą, tai į demonus. Aš sėdėjau tarp Miriam ir Metju, abu neatitraukė akių nuo demono. Į kambarį įėjo Em, nešina padėklu su vynu, pienu, riešutų ir uogų dubenimis bei milžiniška lėkšte sausainių.
– Dieve, kiekvieną kartą, kai pamatau sausainius, užsimanau būti šiltakrauju, – Markusas pagarbiai paėmė vieną auksinį, šokoladu aplietą diskelį ir pakėlė prie nosies. – Kvepia nuostabiai, bet skonis siaubingas.
– Paimk šitų, – tarė Em ir padavė jam dubenį graikinių riešutų. – Jie padengti cukrumi ir vanile, nors ir ne sausainiai, bet arti to.
Ji taip pat padavė jam butelį vyno ir kamščiatraukį.
– Atidaryk ir įpilk savo tėvui.
– Ačiū, Em, – tarė Markusas pilna burna lipnių riešutų ir ištraukė kamštį. – Tu pati geriausia.
Sara įdėmiai stebėjo, kaip Sofi godžiai išgėrė stiklinę pieno ir suvalgė sausainį. Kai demonė siektelėjo antro, teta pasisuko į Natanielį.
– Kur jūsų automobilis? – Po viso to, kas nutiko, tai buvo keistas klausimas pokalbio pradžioje.
– Mes atėjome pėsčiomis. – Natanielis nepalietė nieko, ką atnešė Emili.
– Iš kur? – nepatikliai paklausė Markusas ir padavė tėvui taurę vyno. Jis jau spėjo apžiūrėti apylinkes ir žinojo, kad netoliese nieko nėra.
– Su draugu važiavome iš Daramo į Vašingtoną, – paaiškino Sofi. – Tuomet sėdome į traukinį, važiuojantį į Niujorką. Miestas man nelabai patiko.
– Tuomet traukiniu pasiekėme Olbanį, o paskui Sirakjusą. Autobusas nugabeno mus į Kazenoviją, – Natanielis įspėjamai suėmė žmonos ranką.
– Jis nenori sakyti, kad mus pavėžėjo nepažįstama moteris, – šypsodamasi prisipažino Sofi. – Ji žinojo, kur jūsų namas. Jos vaikams labai patinka aplankyti jus per Heloviną, nes esate tikros raganos.
Sofi gurkštelėjo pieno.
– Mums nereikėjo, kad pasakytų, kur eiti, namas spinduliuoja galingą energiją. Tikrai būtume jį pastebėję.
– Ar netiesioginį maršrutą pasirinkote sąmoningai? – paklausė Metju demono.
– Kažkas sekė mus iki pat Niujorko, bet kai įsėdome į Vašingtono traukinį, nustojo mumis domėtis, – atsakė.
– Tuomet Naujajame Džersyje išlipome iš traukinio ir grįžome į miestą. Vyriškis stotyje papasakojo, kad turistai nuolat susipainioja, į kurią pusę važiuoja traukinys. Net neliepė dar kartą susimokėti, ar ne, Natanieli? – Sofi atrodė pamaloninta paslaugaus stoties personalo.
Metju tęsė Natanielio apklausą.
– Kur apsistojote?
– Jie apsistos čia, – griežtai atsakė Em. – Neturi automobilio, o namas pats padarė jiems kambarį. Be to, Sofi turi pasikalbėti su Diana.
– Būtų labai malonu. Agata pasakojo, kad galėsite padėti. Ji minėjo kažką apie knygą kūdikiui, – švelniai tarė Sofi. Markusas iš karto pastebėjo Ešmoul 782 iliustracijos kampą, kuris kyšojo po schema, vaizduojančia Lozoriaus riterių ordino struktūrą. Vampyras greitai sudėjo popierius į tvarkingą krūvelę ir paliko nepavojingus DNR tyrimų rezultatus ant viršaus.
– Kokią knygą, Sofi? – paklausiau.
– Mes nesakėme Agatai, kad gimiau raganų šeimoje. Neišsidaviau net Natanieliui, kol jis neatėjo į mano namus susipažinti su tėčiu. Buvome kartu beveik ketverius metus, o tėtis sirgo, jo magija silpo. Nenorėjau gąsdinti Natanielio, bet kai susituokėme, nutarėme, kad geriau nekelti triukšmo. Tuo metu Agata jau priklausė kongregacijai ir nuolat kalbėjo apie rūšių atskirtį, kokia ji svarbi ir kas nutiko tiems, kurie jos nesilaikė, – Sofi papurtė galvą. – Niekada to nesupratau.
– O knyga? – pakartojau švelniai mėgindama grįžti prie esmės.
– Ak, – Sofi susikaupusi suraukė kaktą ir nutilo.
– Mano mama labai laukia kūdikio. Ji sako, kad tai bus puikiausiai aprengtas kūdikis pasaulyje, – Natanielis švelniai nusišypsojo žmonai. – Tuomet prasidėjo sapnai. Sofi nujautė, kad artėja nelaimė. Jos demoniška nuojauta labai stipri, kaip ir mano motinos. Rugsėjį žmona pradėjo regėti Dianos veidą ir girdėti jos vardą. Sofi sako, kad visi kažko iš jūsų nori.
Metju pirštai palietė mano kryžmenį, kur leidosi Satu paliktas randas.
– Parodyk jai galvos formos ąsotį, Natanieli. Tai tik nuotrauka. Norėjau jį atgabenti, bet vyras nutarė, kad negalime tempti galono talpos ąsočio iš Daramo į Niujorką.
Natanielis paklusniai išsitraukė telefoną ir ekrane pasirodė nuotrauka. Kai padavė mobilųjį Sarai, ši aiktelėjo.
– Aš – puodžius kaip ir mano mama bei jos mama. Senelė kūrendavo krosnį raganiškąja ugnimi, bet aš viską darau paprastai. Visi susapnuoti veidai keliauja ant ąsočių. Ne visi būna baisūs. Pavyzdžiui, jūsiškis.
Sara padavė telefoną Metju.
– Labai gražu, Sofi, – tarė nuoširdžiai.
Turėjau pritarti. Ąsotis buvo aukštas, šviesiai pilkas, nuo siauro kaklelio kilo plonos ąselės. Priekyje buvo veidas – mano veidas, – iškraipytas ąsočio formos. Ant paviršiaus kyšojo mano smakras, nosis, ausys ir antakiai. Stori molio išraitymai atstojo plaukus. Buvau užsimerkusi, ramiai šypsojausi, lyg saugočiau paslaptį.
– Čia taip pat jums, – iš megztinio kišenės Sofi išsitraukė mažą daiktelį. Jis buvo suvyniotas į klijuotę ir aprištas virvele. – Kai vaikelis ėmė judėti, įsitikinau, kad jis priklauso jums. Vaikelis irgi tai žino. Galbūt todėl Agata taip jaudinasi. Turime sugalvoti, ką daryti, nes kūdikis – raganius. Natanielio mama manė, kad turėsi kokią nors idėją.
Tyliai sužiurome į demonę, kuri knebinėjo mazgus.
– Atsiprašau, – sušnabždėjo. – Tėtis užrišo. Jis tarnavo laivyne.
– Ar galiu padėti? – paklausė Markusas siekdamas daikčiuko.
– Ne, man pavyks, – ji meiliai nusišypsojo ir grįžo prie darbo. – Jis turi būti suvyniotas, antraip pajuoduos, o juodas būti negali, turi būti baltas.
Sukilo mūsų visų smalsumas, vienintelį garsą namie skleidė letenėles laižanti Tabita. Virvelė nukrito, demonė nuvyniojo klijuotę.
– Štai, – sušnabždėjo ji. – Nors ir negimiau ragana, esu paskutinė iš Normanų. Saugojome jį jums.
Tai buvo maža statulėlė, ne daugiau kaip keturių colių aukščio, pagaminta iš seno sidabro, kuris skleidė šviesą, matytą muziejų vitrinose. Sofi pasuko statulėlę veidu į mane.
– Diana, – tariau bereikalingai. Deivė buvo pavaizduota puikiai, nuo mėnulio pjautuvo ant jos lanko iki sandalais apautų kojų. Ji buvo sustingusi judesyje, viena koja buvo atkišta į priekį, ranka siekė ant peties pakibusios strėlinės. Kita gulėjo ant elnio ragų.
– Kur ją gavote? – Metju balsas buvo keistas, jo veidas papilkėjo.
Sofi gūžtelėjo.
– Niekas nežino. Normanai visada ją turėjo. Ji buvo perduodama šeimoje iš vienos raganos kitai. „Kai ateis laikas, atiduok ją tam, kuriam reikės.“ Taip senelė sakė tėčiui, o tėtis man. Tai buvo užrašyta ant popieriaus lapelio, bet jis jau seniai dingęs.
– Kas yra, Metju? – Markusas atrodė sunerimęs. Natanielis taip pat.
– Tai šachmatų figūrėlė, – vampyro balsas užlūžo. – Baltoji karalienė.
– Iš kur žinai? – Sara kritiškai nužvelgė statulėlę. – Ji neprimena nė vienos mano matytos šachmatų figūros.
Metju prireikė daug pastangų, kad ištartų žodžius pro kietai suspaustas lūpas.
– Kažkada ji priklausė man. Tai buvo tėvo dovana.
– Kaip ji nukeliavo į Šiaurės Karoliną? – Ištiesiau pirštus ir figūrėlė pati nuslydo per stalą tarsi būtų norėjusi priklausyti man. Elnio ragai įsirėžė į delną, metalas greitai šilo nuo mano kūno.
– Netekau per lažybas, – tyliai tarė Metju. – Neįsivaizduoju, kaip ji galėjo pasiekti Šiaurės Karoliną.
Jis paslėpė veidą rankose ir sumurmėjo vieną vienintelį žodį, kurio reikšmės negalėjau suprasti.
– Kit.
– Ar pameni, kada paskutinį kartą ją turėjai? – griežtai paklausė Sara.
– Prisimenu puikiai, – pakėlė galvą Metju. – Žaidžiau su ja prieš daugybę metų Visų Šventųjų naktį. Tuomet ir pralošiau lažybas.
– Visi Šventieji kitą savaitę, – Miriam pasimuistė kėdėje ir pažvelgė Sarai į akis. – Ar keliauti laiku būtų lengviau per Visus Šventuosius?
– Miriam, – suurzgė Metju, bet buvo per vėlu.
– Kas yra keliavimas laiku? – Natanielis sušnabždėjo Sofi.
– Mama buvo keliautoja laiku, – kuždėjo demonė. – Jai tai puikiai sekėsi, nuolat grįždavo iš 1700 metų su naujomis ąsočių idėjomis.
– Tavo motina lankydavosi praeityje? – vos girdimai tarstelėjo Natanielis. Jis apsižvalgė kambaryje, nužvelgė susirinkusias būtybes ir vėl sutelkė dėmesį į žmonos pilvą. – Ar raganų šeimose tai paveldima? Taip pat kaip aiškiaregystė?
Kol demonai šnabždėjosi, Sara atsakė Miriam:
– Tarp Visų Šventųjų ir Helovino mažai kas skiria gyvuosius nuo mirusiųjų. Tuomet daug lengviau įsmukti tarp praeities ir dabarties.
Natanielis sunerimo.
– Gyvuosius ir mirusiuosius? Mes su Sofi atvykome tik atiduoti statulėlės, kad naktimis ji galėtų ramiai miegoti.
– Ar Dianai pakaks jėgų? – Markusas, nekreipdamas dėmesio į Natanielį, paklausė Metju.
– Šiuo metų laiku Dianai turėtų būti daug lengviau keliauti, – garsiai mąstė Sara.
Sofi patenkinta apžvelgė stalą.
– Tai man primena senus laikus, kai pas senelę susirinkdavo jos seserys ir visos imdavo apkalbinėti. Atrodydavo, kad jos nekreipia viena į kitą dėmesio, bet visada girdėdavo, ką kuri pasakė.
Staiga kalbos kambaryje liovėsi, valgomojo durys atsidarė ir vėl užsitrenkė. Paskui – sunkesnės šeimos kambario durys. Natanielis, Miriam ir Markusas iš karto pašoko ant kojų.
– Kokia čia velniava? – paklausė Markusas.
– Namas, – atsakiau pavargusi. – Einu pažiūrėsiu, ko jis nori.
Metju pačiupo figūrėlę ir nusekė man iš paskos.
Prie šeimos kambario slenksčio laukė senyva moteris siuvinėta liemene.
– Sveiki, – už mūsų stovinti Sofi mandagiai linktelėjo senai moteriai. Ši įdėmiai mane apžiūrėjo. – Ji truputį primena tave, ar ne?
Matau, kad pasirinkai savo kelią, – tarė vaiduoklis. Jos balsas buvo tylesnis nei anksčiau.
– Pasirinkome, – atsakiau. Man už nugaros sudunksėjo žingsniai. Kiti namo gyventojai atėjo pažiūrėti, kodėl kilo bruzdesys.
Tavo kelionei reikės dar kai ko, – pasakė ji.
Karsto formos durys plačiai atsilapojo, prie židinio laukė daugybė vaiduoklių.
Sienomis kilo dundesys, lyg kas barškintų kaulais. Negalėdama ilgiau stovėti atsisėdau į senelės krėslą.
Plokštės tarp lango ir židinio prasiskyrė. Plyšys įstrižai plėtėsi ir ilgėjo. Senas medis drebėjo ir girgždėjo. Staiga iš atsivėrusio tarpo išskrido kažkas su kojomis ir rankomis. Kai jis nukrito man ant kelių, krūptelėjau.
– Po velnių, – tarė Sara.
Tos medžio plokštės niekada neatrodys taip kaip anksčiau, – pastebėjo senelė apgailestaujamai purtydama galvą.
Į mane atskriejęs daiktas buvo iš šiurkščios medžiagos, neišskirtinės rusvos spalvos. Išsikišimą, kuris turėjo būti galva, puošė išblukusių plaukų sruogos. Kažkas ten, kur turėjo būti širdis, buvo išsiuvinėjęs X.
– Kas tai? – Ištiesiau rodomąjį pirštą taikydamasi paliesti nelygias, senas siūles.
– Neliesk jos! – sušuko Em.
– Aš jau paliečiau, – sutrikusi kilstelėjau galvą. – Ji guli man ant kelių.
– Niekuomet nemačiau tokios senos lėlės, – tarė Sofi.
– Lėlės? – susiraukė Miriam. – Ar tik ne dėl lėlyčių viena iš jūsų prosenelių pateko į bėdą?
– Bridžita Bišop, – Sara, Em ir aš ištarėme vardą kartu.
Dabar moteris siuvinėta liemene stovėjo prie mano senelės.
– Ar ji jūsų? – sušnabždėjau.
Bridžitos lūpų kampučius išlenkė šypsena. Nepamiršk, kad atsidūrusi kryžkelėje, turi būti apdairi, dukrele. Niekada negali žinoti, kokias paslaptis jos saugo.
Pažvelgiau į lėlę ir švelniai paliečiau X ant jos krūtinės. Audinys praplyšo ir atidengė lapų, vytelių bei sausų gėlių kamšalą. Ore pasklido džiovintų žolelių aromatas.
– Rūtos, – atpažinau jas iš Martos arbatos.
– Iš kvapo atrodo, kad taip pat yra gvazdikėlių, sausakrūmio, rūgčio ir raudonosios guobos žievės, – pauosčiusi tarė Sara. – Lėlė turėjo patraukti ką nors, greičiausiai Dianą, bet ji turi apsauginius kerus.
Puikiai ją išmokei, – tarė Bridžita senelei ir pritariamai linktelėjo Sarai.
Viduje kažkas spindėjo, o kai švelniai patraukiau, lėlė subyrėjo.
Jai atėjo galas, – atsiduso Bridžita. Senelė ją apkabino.
– Tai auskaras, – blizgus auksinis paviršius sugavo šviesą, jo gale švytėjo milžiniškas ašaros formos perlas.
– Kaip mano motinos auskaras atsidūrė vienoje iš Bridžitos Bišop lėlių? – Metju veidas vėl papilkėjo.
– Ar tą naktį motinos auskaras buvo ten pat, kur ir šachmatų figūrėlė? – paklausė Miriam. Ir auskaras, ir statulėlė buvo labai seni – senesni už lėlę, net už Bišopų namus.
Metju sekundėlę pagalvojo ir linktelėjo.
– Ar savaitės pakaks? Suspėsi pasirengti? – tuoj pat paklausė manęs.
– Nežinau.
– Žinoma, kad spėsi, – apkabino savo pilvą Sofi. – Ji tau padės, mažoji raganaite. Diana, būsi jos krikštamotė, – demonės veide nušvito šypsena. – Jai tai patiks.
– Įtraukiant kūdikį ir neskaičiuojant vaiduoklių, – tarė Markusas apgaulingai ramiu tonu, kokiu kalbėdavo Metju, kai jaudindavosi, – kambaryje esame devyniese.
– Keturios raganos, du demonai ir trys vampyrai, – užsisvajojusi tarė Sofi vis dar laikydamasi už pilvo. – Mums trūksta vieno demono. Be jo nebūsime sekta. O kai Diana ir Metju išvyks, trūks vampyro. Ar Metju motina vis dar gyva?
– Ji pavargo, – apgailestaudamas tarė Natanielis ir stipriai suėmė žmonos pečius. – Jai sunku susikaupti.
– Ką tu sakei? – Em paklausė Sofi. Ji vos galėjo ramiai kalbėti.
Sofi akys nušvito.
– Sekta. Juk taip senovėje vadindavo susibūrusius atskalūnus. Paklauskite jų, – ji galva parodė į Miriam ir Markusą.
– Sakiau jums, kad tai susiję ne tik su Bišopais ir de Klermontais, – Em priminė Sarai. – Tai susiję ne tik su Metju ir Diana ar jų buvimu kartu. Tai taip pat susiję su Sofi ir Natanieliu, su ateitimi, kaip sakė Diana. Štai kaip kovosime su kongregacija – ne kaip paskiros šeimos, o kaip... koks tas žodis?
– Sekta, – atsakė Miriam. – Man visada patiko šis žodis. Skamba taip grėsmingai.
Vampyrė patenkinta nusišypsojo.
Metju pasisuko į Natanielį.
– Pasirodo, tavo motina buvo teisi. Turi būti čia, su mumis.
– Žinoma, kad jie turi būti čia, – guviai čiauškėjo Sara. – Jūsų miegamasis paruoštas, Natanieli. Jis viršuje, antros durys dešinėje.
– Ačiū, – tarė demonas. Balse suskambo atsargus palengvėjimas, bet jis ir toliau neramiai stebėjo Metju.
– Aš Markusas, – ištiesė ranką demonui Metju sūnus. Natanielis tvirtai ją spustelėjo beveik nekreipdamas dėmesio į vėsius vampyro pirštus.
– Matai? Mums nereikėjo rezervuoti kambario tame viešbutyje, branguti, – šypsodamasi tarė Sofi. Ji apsižvalgė minioje ieškodama Em. – Ar yra daugiau sausainiukų?