36

SKYRIUS

Mano galva buvo tarp kelių, aplink visi šnabždėjosi. Metju ranka neleido atitraukti dėmesio nuo rytietiško kilimo rašto po kojomis. Kažkur toli Markusas aiškino Sarai, kad jei prie manęs prisiartins, jo tėvas nutrauks jai galvą.

– Vampyrai taip elgiasi, – ramino Markusas. – Mes labai saugome savo sutuoktinius.

– Kada jie susituokė? – kiek apsvaigusi paklausė teta.

Miriam mėginimai nuraminti Em buvo bevaisiai.

– Mes tai vadiname uždengimu, – suskambo jos sidabrinis sopranas. – Ar kada matėte vanagą su savo auka? Metju daro tą patį.

– Bet juk Diana nėra jo auka? Juk jis jai... neįkąs? – Em žvilgtelėjo į mano kaklą.

– Nemanau, – lėtai tarė vampyrė prieš tai gerai apgalvojusi klausimą. – Jis nealkanas, o ji nekraujuoja. Pavojus minimalus.

– Liaukis, Miriam, – įsiterpė Markusas. – Nėra ko bijoti, Emili.

– Galiu atsisėsti, – tariau tyliai.

– Nejudėk. Kraujo tekėjimas į galvą vis dar nėra normalus, – Metju stengėsi ant manęs neurgzti, bet valdėsi sunkiai.

Sara išleido duslų atodūsį. Jos įtarimai, kad vampyras stebėjo mano kraujotaką, pasitvirtino.

– Kaip manai, ar jis leis man praeiti pro Dianą ir atnešti jos tyrimų rezultatus? – vampyrė paklausė Markuso.

– Tai priklauso nuo to, kiek jis įpykęs. Jei taip pritrenktum mano žmoną, nudurčiau tave ir suvalgyčiau pusryčiams. Tavim dėtas sėdėčiau kaip pelė po šluota.

Miriam kėdė brūkštelėjo per grindis.

– Surizikuosiu, – ji pralėkė pro šalį.

– Velnias, – kvėptelėjo Sara.

– Ji labai greita, – patikino Markusas. – Net kaip vampyrė.

Metju padėjo man atsisėsti, nors judėjau labai lėtai, atrodė, kad galva tuoj sprogs, o kambarys vėl ėmė suktis ratu. Iškart užsimerkiau. Kai praplėšiau akis, į mane žvelgė susirūpinęs Metju.

– Viskas gerai, mon coeur?

– Tik truputį apsvaigau.

Metju pirštai suėmė mano riešą ieškodami pulso.

– Apgailestauju, Metju, – sumurmėjo Markusas. – Nemaniau, kad Miriam taip elgsis.

– Ir turėtum, – tarė tėvas net nepakėlęs akių. – Paaiškink, ko atvykote, – ir greitai.

Vena vampyro kaktoje pulsavo.

– Miriam... – pradėjo sūnus.

– Klausiau ne Miriam. Klausiu tavęs, – užsiplieskė tėvas.

– Kas čia vyksta, Diana? – paklausė teta. Atrodė paklaikusi. Markusas vis dar buvo ją apkabinęs.

– Miriam mano, kad alcheminėje iliustracijoje nupiešti mudu su Metju, – tariau atsargiai. – Ji vaizduoja išminties akmens sukūrimo stadiją, kuri vadinama conjunctio, arba santuoka. Kitas žingsnis yra conceptio.

– Conceptio? – paklausė Sara. – Ar tai reiškia tai, ką nujaučiu?

– Greičiausiai. Išvertus iš lotynų kalbos – apvaisinimas, – paaiškino Metju.

Sara išpūtė akis.

– Turi galvoje vaikus?

Mano mintys buvo visai kitur, sklaidžiau Ešmoul rankraščio puslapius.

– Conceptio taip pat trūko, – siektelėjau Metju. – Jį turi kažkas kitas taip pat, kaip mes turime conjunctio.

Miriam pasirodė pačiu laiku. Rankose ji laikė krūvą popierių.

– Kam juos paduoti?

Metju pažvelgė į ją žvilgsniu, kurio tikiuosi daugiau niekada nepamatyti. Vampyrė iš skaisčiai baltos virto pilka ir greitai padavė jam tyrimų rezultatus.

– Atnešei ne tuos, Miriam. Šie kažkokio vyriškio, – tarė Metju nekantriai peržvelgęs pirmuosius puslapius.

– Rezultatai Dianos. Ji chimera, Metju, – paaiškino sūnus.

– Kas tai? – paklausė Em. Chimera yra mitologinė pabaisa, kurios kūnas susideda iš liūtės, drakono ir ožkos. Žvilgtelėjau žemyn tikėdamasi tarp kojų pamatyti uodegą.

– Tai būtybė, kurios ląstelės turi du ar daugiau genomų, – Metju spoksojo į pirmą puslapį negalėdamas patikėti.

– Tai neįmanoma, – širdis garsiai stuktelėjo. Metju mane apkabino ir padėjo tyrimų rezultatus ant stalo priešais.

– Tai reta, bet įmanoma, – tarė niūriai. Vampyro akys sekė pilkus stulpelius.

– Spėju, kad tai IDS, – tarė Miriam nekreipdama dėmesio į įspėjantį, piktą Metju žvilgsnį. – Šiuos rezultatus gavome ištyrę jos plaukus, rastus ant antklodės, kurią vežėme į senąjį sargo namelį.

– Išnykusio dvynio sindromas, – paaiškino Metju Sarai. – Ar nėštumo pradžioje Rebeka neturėjo jokių problemų? Nepasireiškė kraujavimų, nebuvo baimintasi dėl persileidimo?

Sara papurtė galvą.

– Ne, nemanau, nors jų čia nebuvo – tuo metu Stefanas ir Rebeka lankėsi Afrikoje. Į Jungtines Valstijas jie grįžo tik pirmojo trimestro pabaigoje.

Niekas niekada man nepasakojo, kad buvau pradėta Afrikoje.

– Rebeka negalėjo pastebėti, kad kažkas nutiko, – papurtė galvą Metju. Iš jo lūpų liko siauras brūkšnelis. – IDS įvyksta moteriai dar nesužinojus, jog laukiasi.

– Taigi, aš buvau dvynė, o mano brolis ar sesuo žuvo dėl persileidimo?

– Tavo brolis, – tarė Metju. Laisva ranka vampyras parodė į tyrimų rezultatus. – Kitas dvynys buvo vyriškos lyties. Tokiais atvejais gyvybingas vaisius susiurbia kito vaisiaus audinius ir kraują. Paprastai tai įvyksta labai anksti, nelieka jokių kito dvynio ženklų. Ar ištyrus Dianos plaukus paaiškėjo kokių nors naujų savybių, kurių nebuvo ankstesniuose rezultatuose?

– Kelios: keliavimas laiku, pranašystės ir transformacija, – atsakė sūnus. – Diana pasisavino beveik viską.

– Keliauti laiku turėjo mano brolis, o ne aš, – tariau lėtai.

Švytinti migla išdavė per kambarį plevenančią senelę. Ji švelniai palietė man petį ir atsisėdo kitame stalo gale.

– Taip pat jis būtų galėjęs valdyti ugnį, – linkčiodamas tarė Markusas. – Jos plaukų tyrimai parodė tik ugnies žymenį. Kitų stichijų magijos nebuvo.

– Ir manai, kad mama nieko nežinojo apie mano brolį? – pirštais perbraukiau baltus, juodus ir pilkus stulpelius.

– Turėjo žinoti, – Miriam atrodė visiškai tuo tikra. – Gimei deivės šventės dieną. Ji pavadino tave Diana.

– Ir ką? – Suvirpėjau prisiminusi, kaip jojau per mišką avėdama sandalais, vilkėdama apsiaustą, rankose laikydama lanką ir strėlę, kurie lydėjo raganiškąją ugnį.

– Mėnulio deivė turėjo dvynį – Apoloną. „Šis liūtas valdantis saulę greitai / Prisijungs prie savo sesers, mėnulio“, – Miriam žibančiomis akimis citavo alcheminį eilėraštį, bet tai buvo ne viskas.

– Žinai „Žaliojo liūto medžioklę“.

– Moku ir kitas eilutes: „Po nuostabių jungtuvių / Šis liūtas leis jiems susilaukti karaliaus.“

– Apie ką ji kalba? – susierzinusi paklausė Sara.

Kai Miriam ruošėsi atsakyti, Metju papurtė galvą. Vampyrė nutilo.

– Saulės karalius ir mėnulio karalienė – filosofinė siera ir filosofinis gyvsidabris – susituokia ir susilaukia vaiko, – paaiškinau Sarai.

– Alcheminėje simbolikoje vaikas yra hermafroditas ir simbolizuoja dviejų skirtingų elementų sąjungą.

– Kitaip tariant, Metju, – nekantriai įsiterpė Miriam. – Ešmoul 782 yra ne tik apie visų mūsų kilmę, evoliuciją ir išnykimą, bet ir apie reprodukciją.

– Nesąmonė, – piktai susiraukiau.

– Gal ir atrodo, kad nesąmonė, Diana, bet, man regis, visiškai tikėtina. Tai reikštų, kad raganos ir vampyrai gali susilaukti palikuonių. Kitos skirtingų rūšių būtybės – taip pat, – Miriam triumfuodama atsisėdo į savo vietą. Ji tyliai laukė, kol pratrūks Metju.

– Bet juk vampyrai negali daugintis biologiškai, – tarė Em. – Niekada negalėjo. Skirtingos rūšys taip paprastai nesimaišo.

– Rūšys keičiasi ir prisitaiko prie naujų sąlygų, – paaiškino Markusas. – Instinktas išlikti ir daugintis labai galingas. Toks galingas, kad net gali sukelti genetinių pokyčių.

Sara susiraukė.

– Kai taip kalbi, atrodo, kad esame ant išnykimo ribos.

– Gal ir esame, – Metju pastūmė tyrimų rezultatus, puslapį iš rankraščio ir laišką į stalo vidurį. – Raganos susilaukia vis mažiau vaikų, jų galios slopsta. Vampyrams vis sunkiau priversti šiltakraujus atgimti. Demonai dar niekada nebuvo tokie nestabilūs.

– Vis tiek nesuprantu, kaip vampyras ir ragana gali susilaukti bendro palikuonio, – tarė Em. – Be to, jei pokytis ir įvyko, kodėl jis turi prasidėti nuo Dianos ir Metju?

– Miriam ėmė apie tai galvoti tada, kai pamatė juos bibliotekoje, – paaiškino Markusas.

– Jau anksčiau pastebėjome, kaip vampyrai saugo savo grobį ar antrąją pusę, bet kartais kiti instinktai – medžioti, maitintis – užgožia norą saugoti. Metju instinktas saugoti Dianą vis stiprėjo, – dėstė Miriam. – Tuomet jis pradėjo elgtis kaip paukščiai, kai nori atitraukti nuo ko nors dėmesį, – demonstruoti plunksnas, vartytis ore.

– Šitaip saugomi būsimi vaikai, – tarė Markusas tėvui. – Antraip joks grobuonis taip nesielgtų.

– Emili teisi. Vampyrai ir raganos pernelyg skirtingi. Diana ir aš negalime susilaukti vaikų, – griežtai tarė Metju žvelgdamas sūnui į akis.

– To mes dar nežinome. Prisimink rupūžes, – Markusas atrėmė alkūnes į stalą ir taip sugniaužė kumščius, kad trakštelėjo krumpliai.

– Rupūžes? – Sara pakėlė jungtuvių iliustraciją ir pirštais ėmė maigyti jos kraštelį. – Palaukite. Šiame paveikslėlyje Diana yra liūtas, rupūžė ar karalienė?

– Karalienė. Galbūt vienaragis, – Markusas švelniai ištraukė piešinį iš jos gniaužtų ir grįžo prie varliagyvių. – Tam tikromis aplinkybėmis jų patelės gali poruotis su kito porūšio, bet panašiais patinais. Tuomet palikuonys įgyja naujų savybių, greičiau vystosi ir turi daugiau šansų išgyventi.

– Vampyrai ir raganos ne rupūžės, Markusai, – šaltai atrėžė Metju. – Be to, ne visi pokyčiai būna teigiami.

– Kodėl tu toks užsispyręs? – neiškentė Miriam. – Skirtingos rūšys yra kitas evoliucijos žingsnis.

– Genetinės superkombinacijos, kokios atsirastų vampyrui ir raganai susilaukus palikuonių, pagreitintų evoliucijos procesą. Visos rūšys patiria tokius šuolius. Mes tau tik atpasakojame tavo paties gautus duomenis, – apgailestaudamas tarė sūnus.

– Abu pamirštate su genetinėmis superkombinacijomis susijusį didelį mirtingumą, ir jei manote, kad galėsite patikrinti tikimybę su Diana, labai klystate, – Metju balsas buvo pavojingai švelnus.

– Ji chimera, be to, jos kraujo grupė AB neigiama, tikimybė, kad kūnas atmes vaisių, kuris bus pusiau vampyras, mažesnė. Dianai tinka visų kitų grupių kraujas, be to, jos kūnas kartą jau pasisavino svetimą DNR. Kaip ir rupūžę, Dianą su tavim galėjo suvesti būtinybė išlikti.

– Tai daugybė spėlionių, Markusai.

– Diana kitokia, Metju. Ji ne tokia kaip kitos raganos, – Markuso žvilgsnis nuslydo nuo tėvo prie manęs. – Dar nematei jos mitochondrinės DNR tyrimų.

Metju pervertė puslapius ir sušnypštė.

Lapas buvo išmargintas įvairiaspalviais žiedais. Viršuje raudonu rašalu Miriam buvo užrašiusi „Nežinoma gentis“. Šalia buvo simbolis, kuris priminė apsuktą E su ilga uodega. Metju akys greitai perbėgo puslapį.

– Žinojau, kad netikėsi duomenimis, tad atnešiau kai ką palyginti, – tyliai tarė Miriam.

– Kas yra gentis? – Stebėjau Metju, ieškojau nors menkiausios raukšlelės, kuri išduotų jo mintis.

– Genetinė kilmė. Pagal raganos mitochondrinę DNR galime surasti, kurios iš keturių moterų, davusių pradžią visoms mūsų iki šiol tirtoms raganoms, palikuonė ji yra.

– Išskyrus tave, – tarė Markusas. – Tu ir Sara kilote iš kito protėvio.

– Ką tai reiškia? – Paliečiau apsuktą E.

– Tai senovinis simbolis, reiškiantis heh, hebrajų penketą, – pasakęs Metju kreipėsi į Miriam: – Kokio jis senumo?

Vampyrė gerai apsvarstė atsakymą ir tarė:

– Heh gentis labai sena – nesvarbu, kuria mitochondrinio laikrodžio teorija tikėsi.

– Senesnė nei Gimel gentis? – paklausė Metju turėdamas galvoje hebrajų trejetą.

– Taip, – sudvejojo Miriam. – Atsakyti į tavo klausimą galima dvejopai. Heh gentis gali būti kilusi iš mitochondrinės Lilit.

Sara žiojosi kažko klausti, bet papurčiau galvą ir ją nutildžiau.

– Arba gali būti atsiradusi iš Lilit sesers. Tuomet Dianos protėvis būtų genties motina, bet ne mitochondrinės Ievos ekvivalentas. Bet kuriuo atveju įmanoma, kad Dianai nesusilaukus palikuonių, Heh gentis išmirs su šia karta.

Pastūmiau rudą motinos voką Metju.

– Gal gali nupiešti? – Be vaizdinės medžiagos niekas nieko nesupras.

Metju ranka ėmė bėgioti popieriumi, jis nupiešė dvi diagramas. Viena išsivyniojo kaip gyvytė, kita išsišakojo. Metju parodė į gyvatę.

– Tai septynios žinomos mitochondrinės Ievos dukterys. Mokslininkai mano, kad tai moteriškosios linijos protėviai, bendri visiems Vakarų Europos gyventojams. Šios moterys gyveno skirtingais laikais ir skirtingose pasaulio vietose, bet visos turėjo bendrą protėvį.

– Mitochondrinę Ievą, – tariau.

– Taip, – jis parodė į šakotą grafiką. – Čia moteriškosios raganų protėvių linijos tyrimų duomenys. Yra keturios palikuonių, arba genčių, linijos. Sunumeravome jas pagal tai, kada atradome, tad moteris, kuri davė pradžią Alef genčiai – pirmai mūsų atrastai genčiai, – gyveno vėliau nei kitos.

– Patikslink „vėliau“, – paprašė Em.

– Alef gyveno prieš maždaug septynis tūkstančius metų.

– Septynis tūkstančius metų? – nepagarbiai įsikišo Sara. – Bet Bišopų moterys atsekamos tik iki 1617 metų.

– Gimel gyveno prieš maždaug keturiasdešimt tūkstantmečių, – niūriai tarė Metju. – Tad, jei Miriam yra teisi ir Heh gentis dar senesnė, priklausote labai senai giminei.

– Prakeikimas, – tarė Sara. – O kas yra Lilit?

– Pirmoji ragana, – prisiminusi keistą Metju reakciją, kai paklausiau, ar jis ieško pirmojo vampyro, prisitraukiau diagramas arčiau. – Ar bent jau pirmoji, iš kurios kilo visos šiuolaikinės raganos.

– Markusui labai patinka prerafaelitai, o Miriam puikiai išmano mitologiją. Jie ir išrinko vardą, – paaiškino vampyras.

– Prerafaelitai labai mėgo Lilit. Dantė Gabrielis Rosetis apibūdino Lilit kaip raganą, kurią Adomas pamilo anksčiau nei Ievą, – Markusas užsisvajojo. – „Jį pervėrė jos kerai, jis nulenkė galvą, jo širdį apsivijo auksinis plaukas.“

– Tai „Giesmių giesmė“, – pastebėjo Metju. – „Tu sužavėjai mano širdį, mano sese sužadėtine, sužavėjai mano širdį vienu savo akių žvilgsniu, vienu savo karolių brangakmeniu.“*

– Alchemikams patiko ta pati ištrauka, – sumurmėjau purtydama galvą. – Ji yra ir „Aurora Consurgens“ rankraštyje.

– Kitos užuominos apie Lilit anaiptol ne tokios džiaugsmingos, – atšiauriai pastebėjo Miriam ir vėl grąžino mus prie esmės. – Senovės pasakojimuose ji naktinė būtybė, mėnulio ir vėjo deivė, Samaelio, mirties angelo, žmona.

– Ar mėnulio deivė ir mirties angelas susilaukė vaikų? – paklausė Sara varstydama mus žvilgsniu. Senos istorijos, alcheminiai tekstai ir mano draugystė su vampyru buvo keistai panašūs.

– Taip, – Metju ištraukė tyrimų rezultatus man iš rankų ir sudėjo į tvarkingą krūvelę.

– Tai štai dėl ko jaudinasi kongregacija, – tariau. – Jie bijo, kad gims vaikas, kuris nebus nei raganius, nei demonas, nei vampyras. Ką jie tuomet darytų?

– Kiek dar būtybių per tiek metų buvo tokioj pat situacijoj kaip tu ir Metju? – susimąstė Markusas.

– Kiek tokių yra dabar? – pridėjo Miriam.

– Ačiū Dievui, kongregacija nežino tyrimų rezultatų, – Metju vėl pastūmė popierių krūvelę į stalo vidurį. – Bet vis tiek nėra jokių įrodymų, kad Diana gali išnešioti mano kūdikį.

– Tuomet kodėl tavo motinos namų tvarkytoja išmokė Dianą ruošti tą arbatą? – paklausė Sara. – Ji mano, jog tai įmanoma.

O dievulėliau, – užjaučiamai tarė senelė. – Dabar užvirs tikras pragaras.

Metju sustingo, jo kvapas tapo neįprastai aštrus.

– Nesuprantu.

– Ta arbata, kurią Diana ir, koks jos vardas, Marta pagamino Prancūzijoje. Joje pilna kontraceptinių medžiagų. Užuodžiau jas vos pravėrusi skardinę.

– Ar tu žinojai? – Metju pabalo iš įsiūčio.

– Ne, – sušnabždėjau. – Bet ji nepakenkė.

Metju atsistojo ir nežiūrėdamas man į akis išsitraukė telefoną.

– Atsiprašysiu, – tarė Sarai su Em ir išėjo iš kambario.

– Sara, kaip galėjai?! – sušukau vos užsitrenkė durys.

– Jis turi teisę žinoti. Tu taip pat. Niekas neturi vartoti vaistų to nežinodamas.

– Bet ne tau jam tai pasakoti.

– Tiesa, – su pasitenkinimu tarė Miriam. – Tai padaryti turėjai tu.

– Nesikišk, Miriam, – buvau siaubingai supykusi, pirštai dilgčiojo.

– Per vėlu, Diana. Tavo santykiai su Metju kelia pavojų visoms būtybėms šiame kambaryje. Net nesvarbu, ar judu susilauksit vaikų, ar ne. Tai vis tiek viską keičia. O dabar jis įpainiojo ir Lozoriaus riterius, – Miriam buvo tokia pat pikta kaip aš. – Kuo daugiau būtybių pritars jūsų santykiams, tuo didesnė karo tikimybė.

– Nenusišnekėk. Karas? – Satu paliktas žymes ėmė grėsmingai perštėti. – Karai kyla tarp tautų, ne dėl to, kad ragana įsimyli vampyrą.

– Tai, ką Satu tau padarė, buvo iššūkis. Metju atsakė būtent taip, kaip jie ir tikėjosi – iškvietė broliją, – Miriam atrodė pasibjaurėjusi. – Nuo tada, kai įžengei į Bodleiną, jis neteko sveiko proto, o paskutinį kartą, kai Metju pamišo dėl moters, mirė mano vyras.

Kambaryje buvo tylu kaip kape. Net senelė atrodė priblokšta.

Metju nebuvo žudikas ar bent jau taip nuolat sau kartojau, bet jis žudė, kad prasimaitintų, žudė įniršęs ar supykęs. Žinojau tai ir vis tiek jį mylėjau. Ką tai sako apie mane, jei galiu mylėti tokią būtybę?

– Nusiramink, Miriam, – įspėjo Markusas.

– Ne, – suurzgė. – Tai mano istorija, ne tavo, Markusai.

– Tuomet papasakok, – tarstelėjau ir sugriebiau stalo kraštą.

– Bertranas buvo geriausias Metju draugas. Kai buvo nužudyta Eleonora Ledžer, Jeruzalė stovėjo ant karo slenksčio. Anglai ir prancūzai buvo įsikibę vieni kitiems į gerkles. Bertranas sukvietė Lozoriaus riterius, kad šie išspręstų konfliktą. Dėl to žmonės vos nesužinojo apie vampyrus, – kimus Miriam balsas užlūžo. – Kas nors turėjo sumokėti už Eleonoros mirtį. Ledžeriai reikalavo teisingumo. Eleonora mirė ant Metju rankų, bet tuomet jis buvo didysis vadas kaip ir dabar. Mano vyras prisiėmė kaltę, kad apsaugotų Metju ir visą broliją. Saracėnai jį nukirsdino.

– Aš labai apgailestauju, Miriam, nuoširdžiai apgailestauju dėl tavo vyro mirties, bet aš ne Eleonora Ledžer ir čia ne Jeruzalė. Tai buvo prieš daugybę metų, Metju pasikeitė.

– Man atrodo, kad viskas įvyko tik vakar, – paprastai tarė Miriam. – Metju de Klermontas vėl nori to, ko negali turėti. Jis nė kiek nepasikeitė.

Kambaryje stojo tyla. Sara atrodė persigandusi. Miriam istorija patvirtino baisiausius jos įtarimus apie vampyrus apskritai, o ypač Metju.

– Gal ir liksi jam ištikima net tada, kai geriau jį pažinsi, – tęsė Miriam negyvėlio balsu. – Bet kiek dar būtybių Metju dėl tavęs nužudys? Ar manai, kad Satu Jėrvainen pavyks išvengti Gilijan Čemberlein likimo?

– Kas nutiko Gilijan Čemberlein? – pakėlė balsą Em.

Miriam jau žiojosi atsakyti, bet mano dešiniosios rankos pirštai susivijo į rutulį. Rodomasis ir vidurinis spragtelėjo jos pusėn. Vampyrė susiėmė už gerklės ir ėmė gargaliuoti.

Negražiai pasielgei, Diana, – tarė senelė ir pagrūmojo pirštu. – Valdykis, mergyt.

– Nesikišk, senele. Tu, Miriam, taip pat, – abi pervėriau žvilgsniu ir pasisukau į Em. – Gilijan negyva. Ji ir Piteris Noksas atsiuntė man tėvų nuotrauką, kurioje jie guli ant žemės Nigerijoje. Tai buvo grasinimas ir Metju norėjo mane apsaugoti. Vampyrui tai taip pat instinktyvu kaip kvėpuoti. Prašau, pasistenkit jam atleisti.

Emili išbalo.

– Metju nužudė ją už tai, kad atsiuntė nuotrauką?

– Ne tik dėl to, – įsiterpė Markusas. – Ji metų metus šnipinėjo Dianą. Gilijan ir Piteris Noksas įsilaužė į Dianos namus ir šniukštinėjo. Ieškojo DNR pavyzdžių, kad galėtų sužinoti daugiau apie jos galias. Jei jie sužinotų tai, ką žinome mes...

Mano likimas būtų daug blogesnis nei Gilijan, o Noksas žinojo mano tyrimų rezultatus. Buvau sukrėsta tik to, kad Metju nepapasakojo pats. Mėginau paslėpti savo mintis, uždengti jas užuolaidomis. Tetoms nereikia žinoti, kad mano vyras turi nuo manęs paslapčių.

Nuo senelės nieko negalėjau nuslėpti. Ak, Diana, – sušnabždėjo ji. – Tikrai žinai, ką darai?

– Noriu, kad visi tuojau pat dingtumėte iš mano namų, – Sara atstūmė savo kėdę. – Tu taip pat, Diana.

Senas gilus rūsys po šeimos kambariu ėmė drebėti, vibracija persidavė medinėms grindų lentoms. Ji kilo sienomis, purtė langų rėmus. Saros kėdė šovė į priekį ir prispaudė raganą prie stalo. Durys tarp šeimos kambario ir valgomojo užsitrenkė.

Namui niekada nepatiko Saros vadovavimas, – paaiškino senelė.

Mano kėdė atsitraukė ir be jokių ceremonijų nusviedė mane ant grindų. Kai remdamasi į stalą atsistojau, mane apkabino nematoma ranka ir nustūmė paradinio įėjimo link. Už nugaros trinktelėjo valgomojo durys. Viduje liko užrakintos dvi raganos, du vampyrai ir vaiduoklis. Iš kambario sklido duslūs šūksniai.

Iš šeimos kambario išniro dar vienas anksčiau nematytas vaiduoklis ir pamojo eiti pirmyn. Ji vilkėjo siuvinėtą liemenę ir platų, tamsų sijoną, kuris siekė grindis. Jos veidą vagojo amžius, bet užsispyrimu pažymėtas smakras ir ilga nosis išdavė, kad ji Bišop.

Būk atsargi, dukrele, – jos balsas buvo žemas ir kimus. – Tu kryžkelėje. Esi nei šen, nei ten. Tai pavojinga vieta.

– Kas tu?

Ji nieko neatsakė, tik pažvelgė į paradines duris. Jos be garso atsidarė, paprastai girgždantys vyriai judėjo lengvai ir tyliai. Visada žinojau, kad jis ateis. Ateis pas tave. Man taip sakė mano pačios motina.

Plėšiausi tarp Bišopų ir de Klermontų. Viena mano dalis norėjo grįžti į valgomąjį, kita turėjo būti su Metju. Vaiduoklis suprato dilemą ir nusišypsojo.

Visuomet buvai „tarp“, ne šio pasaulio ragana, bet kelio be jo tau nėra. Kad ir ką nuspręsi, turėsi pasirinkti jį.

Ji paliko fosforescencinius pėdsakus ir dingo. Pro praviras duris mačiau tik baltą vampyro veidą ir rankas, tamsoje įvažiavimo gale liejosi jo judesiai. Vos jį pamačiusi supratau, kad mano sprendimas labai paprastas.

Lauke, kad odos nekandžiotų šaltukas, truktelėjau užraitytas rankoves žemyn. Kilstelėjau koją... ir, kai ją nuleidau, Metju jau stovėjo priešais atsukęs nugarą. Man užteko vieno žingsnelio, kad atsidurčiau prie automobilio.

Jis įtūžęs kalbėjo oksitaniškai. Tikriausiai kitame gale buvo Izabou.

– Metju, – tariau švelniai nenorėdama jo išgąsdinti.

Jis atsisuko į mane.

– Diana, negirdėjau tavęs.

– Ir neturėjai girdėti. Ar galiu pasikalbėti su Izabou? – siektelėjau telefono.

– Diana, būtų geriau...

Mūsų šeimos buvo užrakintos valgomajame, o Sara grasino išmesti visus lauk. Turėjome per daug problemų, kad gadintume santykius su Izabou ir Marta.

– Ką Abraomas Linkolnas yra pasakęs apie namą?

– Susiskaldęs namas neatsilaikys, – tarė Metju suglumęs.

– Būtent. Duok telefoną. – Jis nenoromis pakluso.

– Diana? – pratarė Izabou nesavu balsu.

– Nesvarbu, ką sakė Metju, aš nepykstu ant jūsų. Tai niekam nepakenkė.

– Ačiū, – atsikvėpė. – Mėginau jam pasakyti. Mes pajutome vieną dalyką, prisiminėme kai ką iš senų laikų. Tuomet Diana buvo vaisingumo deivė. Tavo kvapas priminė man tuos laikus ir šventikes, kurios padėdavo moterims pastoti.

Tamsoje Metju palietė mane žvilgsniu.

– Pasakysit ir Martai?

– Būtinai, Diana, – ji nutilo. – Metju papasakojo apie tavo tyrimų rezultatus ir Markuso teorijas. Tai rodo, kad jis labai išsigandęs. Nežinau, ar verkti iš džiaugsmo, ar iš liūdesio.

– Dar anksti, Izabou – gal dėl abiejų?

Ji nusijuokė.

– Tai ne pirmas kartas, kai verkiu dėl vaikų, bet jei nėra dėl ko džiaugtis, liūdėsiu.

– Ar namie viskas gerai? – Žodžiai išsprūdo man nespėjus jų apgalvoti ir Metju žvilgsnis tapo švelnesnis.

– Namie? – Žodis nepraslydo ir pro Izabou ausis. – Taip, mums viskas gerai. Tik nuo tada, kai jūs išvykote, labai... tylu.

Akys paplūdo ašaromis. Nors Izabou ne visada būdavo maloni, ji buvo tokia motiniška.

– Tikriausiai raganos triukšmingesnės nei vampyrai.

– Taip, džiaugsmas visada triukšmingesnis nei liūdesys. Šiems namams trūksta džiaugsmo, – jos balsas prikimo. – Metju pasakė man viską, ką norėjo, tikėkimės, kad didžiąją pykčio dalį jau išliejo. Rūpinkitės vienas kitu. – Paskutinis sakinys buvo teiginys. Šeimos moterys, bent mano šeimoje, visada taip elgėsi tu tais, kuriuos myli.

– Visuomet, – pažvelgiau į savo vampyrą, kurio balta oda spindėjo tamsoje, ir nuspaudžiau raudoną mygtuką. Iš visų pusių laukus dengė šalna, ledo kristalai gaudė pro debesis prasiskverbusią mėnesieną.

– Ar tu taip pat įtarei? Ar dėl to nenorėjai su manim mylėtis? – paklausiau.

– Juk sakiau tau kodėl. Noriu, kad tai būtų intymu, nevirstų fizinio poreikio tenkinimu, – jis atrodė sutrikęs, jog turi kartotis.

– Jei nenori turėti su manim vaikų, suprasiu, – tariau tvirtai, nors dalis manęs ryžtingai tam priešinosi.

Jis stipriai suėmė mano rankas.

– Jėzau, Diana, kaip gali manyti, kad nenorėčiau turėti su tavim vaikų? Tiesiog tai gali būti pavojinga – ir tau, ir jiems.

– Nėštumas visada rizikingas. Net tu negali kontroliuoti gamtos.

– Mes nė nenutuokiame, kokie gali būti mūsų vaikai. Kas jei jie paveldės mano kraujo poreikį?

– Visi kūdikiai yra vampyrai, Metju. Visi maitinasi motinos krauju.

– Pati žinai, kad tai ne tas pats. Jau seniai susitaikiau su mintimi, jog neturėsiu vaikų. – Mūsų akys susitiko. Abu ieškojome ženklų, kad santykiai nepasikeitė. – Tiesiog nenoriu net pagalvoti, kad galiu tave prarasti.

O aš negalėčiau susitaikyti su mūsų vaiko netektim.

Neišsakyti Metju žodžiai man buvo aiškūs kaip virš galvų ratus sukančios pelėdos ūkavimas. Luko netekties skausmas niekada neatslūgs. Jis įsirėžė daug giliau nei Blankos ar Eleonoros mirtys. Netekęs Luko, Metju neteko dalelės savęs, kuri niekada negrįš.

– Vadinasi, apsisprendei. Jokių vaikų. Esi tikras, – uždėjau rankas jam ant krūtinės ir laukiau kito širdies dūžio.

– Dėl nieko nesu tikras, – tarė vampyras. – Neturėjome kada tai aptarti.

– Tuomet imsimės visų atsargumo priemonių. Gersiu Martos arbatą.

– Darysi daug daugiau, – tarė niūriai. – Ta arbata geriau nei nieko, bet jai labai toli iki šiuolaikinės medicinos. Visgi jokie žmonėms skirti kontraceptikai nepadės raganai ir vampyrui.

– Vis tiek gersiu tabletes, – patikinau.

– O kaip tu? – paklausė suėmęs smakrą, kad negalėčiau nusukti akių. – Nori susilaukti vaikų nuo manęs?

– Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau būti motina, – jo veidu nuslinko šešėlis. – Bet kai pagalvoju apie tavo vaikus, nekyla jokių abejonių.

Metju paleido mano smakrą. Tyliai stovėjome tamsoje. Jo rankos juosė liemenį, padėjau galvą jam ant krūtinės. Atrodė, kad sutankėjo oras. Supratau, jog tai atsakomybės našta. Metju buvo atsakingas už savo šeimą, praeitį, Lozoriaus riterius, o dabar – ir mane.

– Bijai, kad negalėsi jų apsaugoti, – staiga supratau.

– Net tavęs nepajėgiu apginti, – tarė nuožmiai, jo pirštai braukė man ant nugaros išdegintą mėnulio pjautuvą.

– Nebūtina apsispręsti dabar pat. Net ir be vaikų turime šeimą, kuria reikia rūpintis.

Visą gyvenimą gyvenau sau, vengiau bet kokių įsipareigojimų šeimai ar tradicijoms. Net dabar dalelė manęs norėjo vėl būti saugiai nepriklausoma ir palikti šiuos sunkumus tolumoje.

Vampyro akys įsmigo į namą.

– Kas nutiko, kai išėjau?

– Tai, ko ir tikėjaisi. Miriam papasakojo apie Bertraną ir Jeruzalę. Užsiminė ir apie Gilijan. Markusas papasakojo apie įsilaužimą į mano butą, taip pat buvo paminėta, kad mes galime pradėti karą.

– Dieu, kodėl jie negali laikyti liežuvių už dantų? – Jis pirštais persibraukė plaukus. Akyse atsispindėjo apgailestavimas, kad visa tai nuo manęs slėpė. – Iš pradžių maniau, kad viskas dėl rankraščio. Vėliau nutariau, jog dėl tavęs, ir tegul būsiu prakeiktas, jei neišsiaiškinsiu dėl ko. Išlenda kažkokios senos paslaptys, į kurias mes įsipainioję.

– Ar Miriam ne be reikalo svarsto, kiek dar būtybių į tai įsipainiojusios? – Įsistebeilijau į mėnulį, lyg jis galėtų atsakyti į mano klausimą, bet tai padarė Metju.

– Abejotina, kad mes pirmieji pamilę tuos, kurių neturėjome, ir tikrai nesam paskutiniai, – vampyras paėmė mano ranką. – Eime vidun. Turėsim pasiaiškinti.

Kol ėjome namo link, Metju pastebėjo, kad pasiaiškinimai kaip ir vaistai nuslysta lengviau su skysčiais. Įėjome vidun pro galines duris ir pasiėmėme būtinas priemones. Kol viską dėliojau ant padėklo, Metju neatitraukė nuo manęs žvilgsnio.

– Ką? – pakėliau akis. – Ar aš ką nors pamiršau?

Jo lūpų kampučiuose žaidė šypsena.

– Ne, ma lionne. Tiesiog mėginu suprasti, kaip gavau tokią nuožmią žmoną. Net dėliodama ant padėklo puodelius atrodai grėsmingai.

– Nesu grėsminga, – droviai pasitaisiau arklio uodegą.

– Esi, – nusišypsojo Metju. – Antraip Miriam taip nesielgtų.

Kai pasiekėme duris iš šeimos kambario į valgomąjį, suklusome tikėdamiesi išgirsti viduje įsiplieskusio karo šūksnius, bet išgirdom tik tylaus pokalbio šurmulį. Namas atrakino ir atidarė duris.

– Pamanėme, kad ištroškote, – pasakiau dėdama padėklą ant stalo.

Į mus susmigo raganų, vampyrų ir vaiduoklių akys. Už senelės nugaros pleveno visas būrys Bišopų, jie muistėsi ir murmėjo, stengėsi apsiprasti su mintimi, kad valgomajame sėdi vampyrai.

– Viskio, Sara? – paklausė Metju paėmęs nuo padėklo stiklinę.

Teta pervėrė jį žvilgsniu.

– Miriam sako, kad priimdami tavo draugiją keliame karą. Mano tėvas kovėsi Antrajame pasauliniame kare.

– Mano taip pat, – atsakė Metju ir įpylė viskio. Dalyvavo jame ir pats, bet nutarė patylėti.

– Jis sakydavo, kad viskis padeda ramiai užmigti ir pakęsti save po visko, ką tau liepė daryti per dieną.

– Garantijų nėra, bet tikrai padeda, – Metju ištiesė stiklinę.

Sara paėmė.

– Ar nužudytum savo sūnų, jei manytum, kad jis kelia grėsmę Dianai?

Vampyras linktelėjo.

– Nedvejodamas.

– Tą patį sakė ir jis, – Sara linktelėjo į Markusą. – Duok sūnui išgerti. Sunku žinoti, kad tėvas gali tave nužudyti.

Metju padavė Markusui viskio, o Miriam įpylė vyno. Padariau kavos su pienu Emili. Ji verkė ir atrodė dar trapesnė nei paprastai.

– Nežinau, ar galiu su tuo susitvarkyti, Diana, – sušnabždėjo ji ir paėmė puodelį. – Markusas paaiškino, ką planavo padaryti Gilijan ir Piteris Noksas, bet kai pagalvoju apie Barbarą Čemberlein ir ką ji dabar turėtų jausti... – suvirpėjo Emili.

– Gilijan Čemberlein buvo labai ambicinga moteris, Emili, – tarė Metju. – Viskas, ko ji troško, tai vieta kongregacijoje.

– Bet neprivalėjai jos žudyti, – nepasidavė Em.

– Gilijan buvo tvirtai įsitikinusi, kad raganos ir vampyrai neturi bendrauti. Kongregacija niekada nebuvo visiškai patenkinta, nes nesuprato Stefano Proktoro galių, tad paprašė Gilijan stebėti Dianą. Ji nebūtų sustojusi tol, kol ir Diana, ir Ešmoul 782 nebūtų patekę kongregacijai į nagus.

– Bet juk tai buvo tik nuotrauka, – nusišluostė akis ragana.

– Tai buvo grasinimas. Kongregacija turėjo suprasti, kad nepasitrauksiu ir neleisiu pasiimti Dianos.

– Satu vis tiek ją pagrobė, – pastebėjo Em neįprastai karčiai.

– Gana, Em, – paėmiau jos ranką.

– O kaip su vaikais? – paklausė teta ir mostelėjo stiklu. – Juk judu nedarysit nieko rizikingo?

– Gana, – pakartojau ir atsistojusi trenkiau ranka per stalą. Visi, išskyrus Metju ir senelę, pašoko iš nuostabos. – Jei ir kausimės, tai ne dėl užkerėto alchemijos rankraščio, mano saugumo ar mūsų teisės susituokti ir susilaukti vaikų. Tai susiję su mūsų visų ateitimi.

Sekundėlę pamačiau ateitį ir į visas puses sklindančią jos šviesą.

– Jei kitą evoliucijos žingsnį žengs ne mūsų vaikai, tai kieno nors kito. Viskis nepadės man užsimerkti ir visko užmiršti. Niekas daugiau nepatirs tokio pragaro tik todėl, kad pamilo kitą būtybę. Neleisiu, jog taip nutiktų.

Senelė meiliai nusišypsojo. Mano mergytė. Kalbi kaip tikra Bišop.

– Nesitikime, kad kas nors norės kovoti kartu, bet turite suprasti, jog mūsų armijoje bus tik vienas generolas. Metju. Jei nepatinka, nestokite.

Koridoriuje senas sieninis laikrodis išmušė vidurnaktį.

Kerėjimų metas, – linktelėjo senelė.

Sara žvilgtelėjo į Em.

– Na, brangioji? Stosime Dianos pusėn ir prisijungsime prie Metju armijos ar leisime velniui pasiimti paskutinę iš mūsų?

– Nesuprantu, ką turite galvoje sakydami „karas“. Ar bus mūšių? Ar čia atvyks raganų ir vampyrų? – drebančiu balsu paklausė Emili.

– Kongregacija mano, kad Diana žino atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Jie nesiliaus jos ieškoję.

– Bet Metju ir aš neprivalome pasilikti, – tariau. – Galime išvykti kad ir iš ryto.

– Motina visada sakydavo, kad, įsipainiojus su Bišopais, lengva nebus, – šypsodamasi tarė Em.

– Ačiū, Emili, – paprastai tarė Sara, nors jos veidas sakė daug daugiau.

Laikrodis suskambo paskutinį kartą. Jo detalės stojo į vietas ir pasiruošė mušti kitą valandą.

– Miriam? – paklausė Metju. – Lieki čia ar grįžti į Oksfordą?

– Mano vieta su de Klermontais.

– Dabar Diana yra de Klermont, – jo balsas buvo ledinis.

– Suprantu, Metju, – Miriam žvilgsnis įsmigo į mane. – Daugiau tai nepasikartos.

– Kaip keista, – sumurmėjo Markusas. Vampyro akys lakstė po kambarį. – Pirma tai buvo visiems žinoma paslaptis. Dabar trys vampyrai ir trys raganos žada vieni kitiems ištikimybę. Jei turėtume ir tris demonus, būtume pogrindinė kongregacija.

– Kažin ar Madisono centre sutiksim tris demonus, – sausai tarė Metju. – Kad ir kas nutiktų, tai, apie ką kalbėjom šį vakarą, liks tik tarp mūsų šešių – supratot? Dianos DNR tik mūsų reikalas.

Visi aplink linkčiojo, už Metju išsirikiavo jo įvairiaspalvė armija, pasirengusi kautis su priešu, kurio nepažįsta.

Palinkėję vieni kitiems labos nakties, užlipome viršun. Metju visą laiką buvo mane apkabinęs ir nusivedė į miegamąjį, nes pati nepajėgiau žengti pro duris. Kalendama dantimis įlindau tarp ledinių paklodžių. Kai prie manęs prigludo vėsus vampyro kūnas, kalenimas liovėsi.

Miegojau kietai, buvau nubudusi tik kartą. Tamsoje sublizgo Metju akys ir jis prisitraukė mane artyn. Gulėjome kaip šaukšteliai.

– Miegok, – tarė jis ir pabučiavo lopinėlį už ausies. – Aš čia.

Šalta ranka apsivijo mano pilvą, jis saugojo dar tik gimsiančius vaikus.

_______________