5
SKYRIUS
Po vakarienės atsisėdau ant sofos prie nekūrenamo židinio ir įsijungiau kompiuterį. Kam tokio lygio mokslininkui kaip Kleirmontas reikalingas senas, net jei ir užkerėtas, alchemijos rankraštis, kad visą dieną sėdėtų bibliotekoje šalia raganos ir sklaidytų senus morfogenezės užrašus? Jo vizitinė kortelė vis dar buvo kažkurioje mano rankinės kišenėje. Ištraukiau ją ir atrėmiau į ekraną.
Internete po nuoroda apie paslaptingą žmogžudystę ir socialinių tinklalapių ataką puikavosi daug žadančios eilutės: jo katedros tinklalapis, „Wikipedia“ straipsnis, nuorodos apie Karališkosios mokslo draugijos narius.
Spustelėjau katedros tinklalapio nuorodą ir prunkštelėjau. Metju Kleirmontas buvo iš tų dėstytojų, kurie internete nemėgsta apie save pasakoti – net apie savo akademinius pasiekimus. Jeilio svetainės lankytojai galėjo gauti beveik bet kurio nario kontaktus ir išsamų gyvenimo aprašymą. Oksfordo požiūris į privatumą buvo akivaizdžiai kitoks. Nekeista, kad vampyras pasirinko dėstyti čia.
Nepaisant informacijos ant vizitinės kortelės, ligoninės tinklalapyje jo pėdsakų taip pat nebuvo. Paieškos langelyje surinkau „Džono Redklifo neurologija“ ir gavau skyriaus paslaugų apžvalgą. Nebuvo jokių užuominų apie gydytojus, tik ilgas tyrimų objektų sąrašas. Spaudinėdama visas nuorodas iš eilės galiausiai aptikau jo pavardę prie „kaktinės skilties“, tačiau išsamesnės informacijos ir vėl nebuvo.
„Wikipedia“ straipsnis nedavė jokios naudos, o Karališkoji mokslo draugija padėjo ne ką daugiau. Viskas, kas galėjo atrodyti naudinga, buvo paslėpta po slaptažodžiais. Net nenutuokiau, koks galėtų būti Kleirmonto prisijungimo vardas ar slaptažodis ir po šešių klaidingų mėginimų likau it musę kandus.
Suglumusi ėmiau ieškoti vampyro pavardės moksliniuose žurnaluose.
– Taip! – loštelėjau kėdėje iš pasitenkinimo.
Metju Kleirmontas gal ir nemėgo rodytis internete, bet daug reiškėsi mokslinėje literatūroje. Surūšiavusi paieškos rezultatus pagal datą, radau trumpą jo mokslinės karjeros aprašymą.
Triumfo nuotaika išblėso. Jis turėjo ne vieną aprašymą, o keturis.
Pradėjau nuo smegenų. Daug kas man buvo nesuprantama, bet pasirodė, kad Kleirmontas garsėja tiek moksliniais, tiek medicininiais pasiekimais dėl tyrimų apie potraukių ir troškimų apdorojimą kaktinėje smegenų skiltyje. Jis padarė keletą svarbių atradimų tyrinėdamas nervų sistemos vaidmenį pavėluoto pasitenkinimo atsake, kuris glaudžiai susijęs su prefrontaline žieve. Atsidariau naują naršyklės langą ir norėdama sužinoti, apie kurią smegenų dalį kalbama, apžiūrėjau kelis paveikslėlius.
Ginčijamasi, kad visa erudicija tėra beveik nedangstoma autobiografija. Pulsas šoktelėjo. Turėdama galvoje, kad Kleirmontas vampyras, nuoširdžiai tikėjausi, kad jam gerai sekasi pavėluotas atsakas.
Dar keli paspaudimai nunešė mane nuo smegenų iki vilkų, tiksliau tariant, Norvegijos vilkų. Matyt, dėl tyrimo turėjo ilgai naktimis klaidžioti po Skandinavijos miškus. Turint galvoje vampyrų kūno temperatūrą ir gebėjimą matyti tamsoje, Kleirmontui tai neturėjo būti didelė problema. Mėginau jį įsivaizduoti apsivilkusį skrandą su gobtuvu, nešvariais drabužiais, sniege su kompiuteriu, bet nepasisekė.
Galiausiai pamačiau pirmas užuominas apie kraują.
Gyvendamas su vilkais Norvegijoje, pradėjo tyrinėti jų kraują ir nustatinėti šeimines grupes bei paveldimumo principus. Kleirmontas atskyrė keturias vilkų gentis, iš kurių trys buvo tenykštės. Atlikęs tyrimus susekė, kad ketvirtosios protėviai bus atkeliavę iš Švedijos arba Suomijos. Jis padarė išvadas, kad gentys dažnai maišydavosi vienos su kitomis, tai sukėlė genetinės informacijos pokyčius ir nulėmė rūšių evoliuciją.
Dabar jis tyrinėjo kitų gyvūnų, taip pat ir žmonių, paveldimas savybes. Dauguma naujausių publikacijų pasakojo apie techninius metodus – kaip paruošti audinių mėginėlius ar kaip elgtis su ypač sena ir trapia DNR.
Sugriebiau plaukus ir įtempiau tikėdamasi, kad tai pagerins kraujo apytaką ir atgaivins pavargusias sinapses. Niekuo nepadėjo. Joks mokslininkas negalėtų padaryti tiek daug darbo įvairiose mokslo srityse. Vien įgudimas užtruktų ilgiau nei visą gyvenimą – žmogaus gyvenimą.
Vampyrui gal ir pavyktų, jei darbuotųsi ilgus dešimtmečius. Kiek amžių slėpė trisdešimtmečio veidas?
Atsikėliau ir pasidariau arbatos. Vienoje rankose laikydama garuojantį puodelį, kita tol kuičiausi rankinėje, kol radau mobilųjį, ir nykščiu sumaigiau numerį.
Vienas iš geriausių mokslininkų bruožų – jie visada nešiojasi telefonus. Ir greitai jais atsiliepia.
– Kristoferis Robertsas.
– Krisai, čia Diana Bišop.
– Diana! – Kriso balsas buvo malonus, fone grojo muzika. – Girdėjau laimėjai dar vieną apdovanojimą už savo knygą, sveikinu!
– Ačiū, – tariau besimuistydama kėdėje. – Buvo labai netikėta.
– Tik ne man. Kad jau apie tai prakalbom, kaip sekasi tyrimai? Ar jau turi pagrindinę mintį?
– Iki to dar toli, – tarstelėjau. Tą ir turėčiau daryti, o ne užsiimti vampyrų sekimu internete. – Atsiprašau, kad trukdau tave laboratorijoje, ar turi minutėlę?
– Žinoma. – Jis sušuko kažkam, kad nutildytų muziką. Triukšmas liko toks pats. – Palauk.
Pasigirdo neaiškus bruzdėjimas ir stojo tyla.
– Jau geriau, – tarė susigėdęs. – Semestro pradžioje naujokai labai energingi.
– Paskutinių metų studentai visada energingi, Krisai, – staiga supratau, kaip ilgiuosi naujų paskaitų ir studentiškos skubos.
– Tau geriau žinoti, bet kaip tu? Ko norėjai?
Krisas ir aš gavome vietas Jeilyje tais pačiais metais. Niekas nemanė, kad jis gaus etatą. Pralenkė mane, kai tais pačiais metais įgijo „MacArthur“ draugijos nario vardą už pasiekimus mikrobiologijoje.
Krisas nesielgė kaip pasikėlęs genijus, kai paskambinau paklausti, kodėl dvi į distiliatorių sudėtas medžiagas alchemikas apibūdino kaip augantį medį. Niekas iš chemijos fakulteto nenorėjo man padėti, bet Krisas nusiuntė du doktorantus paimti medžiagų, reikalingų eksperimento atkūrimui, o man pačiai liepė ateiti į laboratoriją. Už stiklinės sienos stebėjome, kaip pilkšvas purvas virsta raudonu šakotu medžiu. Nuo tada tapome draugais.
Giliai įkvėpiau.
– Su kai kuo susipažinau.
Mano draugas iš džiaugsmo šūktelėjo. Jis metų metus mėgino mane suvesti su vyrukais iš savo sporto klubo.
– Nieko romantiško, – nukirtau. – Jis mokslininkas.
– Gražuolis mokslininkas – kaip tik tai, ko tau reikia. Tau reikia ir iššūkio, ir gyvenimo.
– Pažiūrėkit, kas kalba. Kelintą valandą vakar išėjai iš laboratorijos? Be to, mano gyvenime jau yra gražus mokslininkas, – paerzinau.
– Nekeisk temos.
– Oksfordas toks mažas, privalau nuolat jį matyti, o jis čia svarbus žmogus. – Nevisiškai tiesa, pamaniau sukryžiuodama pirštus, bet arti to. – Pasidomėjau jo darbu, supratau ne viską, bet, matyt, kažką praleidau, nes kai kas nesutampa.
– Pasakyk, kad jis ne astrofizikas, – tarė Krisas. – Juk žinai, kad iš manęs nekoks fizikas.
– Tu laikomas genijumi.
– Toks ir esu, – burbtelėjo. – Tik mano genijus nesiekia žaidimų kortomis ir fizikos. Vardą, prašyčiau.
Krisas stengėsi būti kantrus, bet jam tiesiog atrodė, kad visų kitų smegenys veikia per lėtai.
– Metju Kleirmontas, – jo vardas buvo užstrigęs gerklėje, taip pat kaip gvazdikėlių aromatas vakar.
Krisas švilptelėjo.
– Katinas, vaikštantis vienas, profesorius Kleirmontas. – Plaukeliai ant rankų odos pasišiaušė. – Ką jam padarei? Apkerėjai savo akimis?
Kadangi Krisas nežinojo, kad aš ragana, žodis „apkerėjai“ buvo visiškai atsitiktinis.
– Jis žavisi mano darbu apie Boilį.
– Žinoma, – pašaipiai nusijuokė. – Užbūrei tais mėlynais ir auksiniais taškeliais ir jis susimąstė apie Boilio dėsnius? Kleirmontas mokslininkas, Diana, ne vienuolis. Ir, beje, labai svarbus.
– Tikrai? – vos girdimai paklausiau.
– Tikrai. Buvo tikras fenomenas, kaip ir tu, publikuojamas jau paskutiniais metais koledže. Ir rašė protingus dalykus, ne nesąmones – po tokiais darbais daug kas mielai pasirašytų net karjeros pabaigoje.
Žvilgtelėjau į padrikus užrašus ant gelsvo popieriaus.
– Studijos apie nervų sistemos mechanizmus ir prefrontalinę žievę?
– Atlikai namų darbus, – sutiko Krisas. – Nesekiau ankstyvųjų jo darbų – mane labiau domina chemija, – bet tyrimai su vilkais sukėlė daug šurmulio.
– Kodėl?
– Jo puiki nuojauta: kodėl vilkai gyvena tam tikrose vietovėse, kaip susiformuoja jų socialinės grupės, kaip jie poruojasi. Lyg pats būtų vienas iš jų.
– Gal ir yra, – stengiausi, kad nuskambėtų kaip pokštas, bet mano balse pasklido kartėlis ir pavydas, tad nuskambėjo kandžiai.
Kraujo troškimą ir nežemiškus gabumus Metju Kleirmontas su malonumu naudojo savo karjeroje. Jei sprendimus dėl Ešmoul 782 tą vakarą būtų priėmęs vampyras, tikrai būtų palietęs rankraščio iliustracijas.
– Jei jis būtų vilkas, būtų lengviau suprasti, kaip jam pavyko parašyti tokį puikų darbą, – kantriai tarė Krisas, mano toną jis ignoravo. – Kadangi nėra, turi pripažinti, kad labai talentingas. Dėl to darbo buvo išrinktas Karališkosios mokslo draugijos nariu. Žmonės jį vadino antruoju Atenboru. Po to kurį laiką apie jį nieko nebuvo girdėti.
Tai jau taip.
– Kai vėl pasirodė, domėjosi evoliucija ir chemija.
– Taip, bet jo dėmesys evoliucijai buvo tyrimų su vilkais tąsa.
– Kas iš jo chemijos atradimų taip tave domina?
Kriso balsas tapo nedrąsus.
– Na, jis elgiasi kaip kažką labai svarbaus atradęs mokslininkas.
– Nesuprantu, – susiraukiau.
– Tampame nervingi ir keisti. Užsidarome laboratorijose, nedalyvaujame konferencijose bijodami, kad ką nors leptelsime ir kam nors kitam padėsime padaryti didįjį atradimą.
– Elgiatės kaip vilkai. – Apie vilkus žinojau daug. Egoistiškas, atsargus Kriso nupasakotas elgesys labai būdingas Norvegijos vilkams.
– Būtent, – nusijuokė draugas. – Jis dar nieko neapkandžiojo? Nekaukia prieš mėnulį?
– Neteko girdėti, – sumurmėjau. – Ar Kleirmontas visada buvo toks atsiskyrėlis?
– Reikėtų paklausti kieno nors kito. Jis turi medicininį išsilavinimą, lanko pacientus, bet nėra žinomas kaip klinicistas. Vilkams jis patiko. Ir jau trejus metus nesilanko konferencijose, – Krisas nutilo. – Palauk minutėlę... Kažkas buvo prieš porą metų.
– Kas?
– Jis išleido straipsnį – smulkmenų neprisimenu, – moteris uždavė klausimą. Jis buvo protingas, bet Kleirmontas nekreipė dėmesio. Ji buvo atkakli. Jis susinervino ir galiausiai visai įširdo. Ten buvęs draugas pasakojo, kad dar niekada nematė, jog toks mandagus ir paslaugus žmogus taip greitai įsiustų.
Jau tarškinau klaviatūra, mėginau rasti daugiau informacijos apie šį nesutarimą.
– Daktarė Džekil ir daktaras Haidas, ar ne? Internete apie tai jokių žinių.
– Manęs tai nestebina. Chemikai tokių dalykų neviešina virtualioje erdvėje. Kai ateina metas apdovanojimams, visi nuo to nukenčiame. Nenorime, kad biurokratai manytų, jog sergame didybės manija. Paliekame tai fizikams.
– Ar Kleirmontas gauna apdovanojimų?
– O taip. Jis finansuojamas nuo galvos iki pirštų galiukų. Dėl profesoriaus karjeros gali nesijaudinti. Garsėja nepagarba moterims, bet aukso upės dėl to nedžiūsta. Jis pernelyg gerai dirba.
– Ar jį pažįsti? – paklausiau tikėdamasi asmeninio Kriso įvertinimo.
– Ne. Manau, kad tokia laimė teko ne daugiau kaip keliems tuzinams žmonių. Jis nedėsto, bet sklando įvairių gandų: kad jis nemėgsta moterų, kad yra intelektualus snobas, kad neatsako į laiškus, kad nepriima tyrimus atliekančių studentų.
– Atrodo, manai, kad tai nesąmonės.
– Ne nesąmonės, – mąsliai atsakė. – Tiesiog, turint galvoje, kad jis gali atskleisti evoliucijos paslaptis ir išgydyti Parkinsono ligą, nemanau, kad tai svarbu.
– Kalbi apie jį kaip apie Salko ir Darvino hibridą.
– Tiesą sakant, nebloga analogija.
– Ar jis toks protingas? – Prisiminusi, koks susikaupęs Kleirmontas studijavo Nidhemą, pamaniau, kad jis daugiau nei protingas.
– Taip, – Krisas ėmė kalbėti pašnabždom. – Jei mėgčiau lažintis, statyčiau šimtą dolerių, kad prieš mirdamas gaus Nobelio premiją.
Nors ir genijus, mano draugas nežinojo, kad Metju Kleirmontas – vampyras. Nebus jokio Nobelio – vampyras tuo pasirūpins, kad išlaikytų anonimiškumą. Šios premijos laureatai fotografuojami.
– Lažinamės, – nusijuokiau.
– Pradėk taupyti, Diana, nes šįkart praloši, – sukrizeno.
Praėjusias mūsų lažybas pralošė Krisas. Lažinausi iš penkiasdešimties dolerių, kad jis gaus etatą anksčiau nei aš. Pinigus laikiau rėme su jo nuotrauka, kuri buvo padaryta tą rytą, kai paskambino iš „MacArthur“ fondo. Joje Krisas tempia savo juodas garbanas, tamsiame veide švyti drovi šypsena. Po devynių mėnesių jis gavo darbo vietą.
– Dėkui, Krisai, labai padėjai, – nuoširdžiai padėkojau. – Grįžk pas studentus, greičiausiai jau bus spėję ką nors susprogdinti.
– Taip, reikėtų užmesti akį. Gaisrinė signalizacija dar neįsijungė, o tai jau geras ženklas, – jis dvejojo. – Prisipažink, Diana, nebijai pasakyti ko nors negražaus sutikusi Metju Kleirmontą kokteilių vakarėlyje. Taip elgiesi, kai susiduri su problemomis darbe. Kuo jis tave taip sudomino?
Kartais atrodydavo, kad Krisas nujaučia, jog aš kitokia, bet niekaip negalėjau pasakyti jam tiesos.
– Turiu silpnybę protingiems vyrams.
Draugas atsiduso.
– Tik jau nepasakok. Pati žinai, kad nemoki meluoti, bet būk atsargi. Jei jis sudaužys tau širdį, turėsiu atspardyti jam subinę, o šį semestrą esu labai užsiėmęs.
– Metju Kleirmontas mano širdies nesudaužys, – tvirtai tariau. – Jis tik plačiai apsiskaitęs bendradarbis.
– Kaip būdama tokia protinga, gali būti tokia nemokša. Statau dešimt dolerių, kad jis pakvies tave į pasimatymą savaitei nepasibaigus.
Nusijuokiau.
– Niekada nepasimokysi? Dešimt dolerių – arba britų svarų sterlingų ekvivalentas, – jei aš laimėsiu.
Atsisveikinome. Apie Metju Kleirmontą vis dar žinojau nedaug, bet nujaučiau atsakymus į likusius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl tas, kuris mėgina atrasti kažką nauja apie evoliuciją, domisi septynioliktojo amžiaus alchemija.
Naršiau internete, kol pavargo akys. Laikrodžiui išmušus vidurnaktį, likau apsupta vilkų ir genetikos, bet niekaip negalėjau atsakyti, kam Metju Kleirmontui prireikė Ešmoul 782.