13

SKYRIUS

Po pietų Metju atėjo manęs pasiimti. Tarp daugybės Selden Endo skaitytojų buvau vienintelė būtybė. Vesdamasis po įmantriai ištapytomis sijomis, Kleirmontas nesiliovė klausinėjęs apie darbą ir skaitytus rankraščius.

Oksfordas tapo šaltas ir pilkas, drebėdama drėgname ore pasistačiau apykaklę. Metju tai nerūpėjo, jis net nedėvėjo palto. Apniukusią dieną vampyras atrodė ne toks pribloškiamas, bet įsimaišyti į minią jam nesisekė. Žmonės kieme vis tiek į jį žvilgčiojo ir purtė galvas.

– Tave pastebi, – tariau jam.

– Pamiršau paltą. Bet jie žiūri ne į mane, o į tave, – atsakė ir akinamai man nusišypsojo. Viena moteris taip ir pamiršo užsičiaupti, ji kumštelėjo draugę ir galva parodė į Metju.

Nusijuokiau.

– Kaip tu klysti.

Nuėjome Keblio koledžo ir universiteto parko link, o už posūkio į dešinę patekome į modernių pastatų, skirtų laboratorijoms, labirintą. Gamtos mokslų muziejaus, milžiniškos Viktorijos laikų stiliaus mokslų katedros, šešėlyje stovėjo paprasti šiuolaikinės, funkcionalios architektūros paminklai.

Metju parodė mūsų kelionės tikslą – nenusakomą, žemai pakibusį pastatą – ir ėmė ieškoti plastikinės tapatybės kortelės. Perbraukė ją per skaitytuvą ant durų rankenos ir suspaudė kelis skirtingus kodus. Durims atsidarius, Kleirmontas įleido mane vidun, pas budėtoją įrašė kaip svečią ir davė prisisegti plastikinį ženkliuką.

– Kaip universiteto laboratorijai labai daug apsaugos, – tariau krapštydamasi su ženkliuku.

Kuo toliau ėjome, tuo daugiau buvo apsaugos. Stebėjausi, kaip po tokiu kukliu fasadu gali sutilpti tiek daug koridorių. Vieno jų gale Metju išsitraukė kitą kortelę, brūkštelėjo ją ir ant stiklinio skydelio prie durų uždėjo rodomąjį pirštą. Skydelis suskambo ir ant jo pasirodė jutiklinis ekranas. Metju pirštai perbėgo sunumeruotais langeliais. Spyna trakštelėjo ir durys lengvai atsidarė, į mus padvelkė ligonines ir profesionalias virtuves primenantis antiseptikų kvapas. Jis kilo nuo vientisų plytelėmis išklotų paviršių, nerūdijančio plieno ir elektroninės įrangos.

Priešais buvo daugybė stiklu atitvertų kambarėlių. Viename stovėjo apvalus posėdžių stalas, juodas ekranas ir keli kompiuteriai. Kitame buvo matyti medinis stalas, odinė kėdė, milžiniškas ir greičiausiai daugybę pinigų kainuojantis persiškas kilimas, telefonai, fakso aparatai ir dar keli kompiuteriai. Tolėliau matomose patalpose buvo dokumentų spintos, mikroskopai, šaldytuvai, autoklavai, mėgintuvėlių rietuvės, centrifugos ir daugybė man nežinomų įrenginių.

Patalpa atrodė tuštutėlė, tačiau iš tolumos sklido Bacho melodijos ir kažkas panašaus į paskutinės „Eurovizijos“ nugalėtojų dainas.

Praėjus pro kelis kabinetus, Metju mostelėjo į tą su kilimu.

– Mano kabinetas, – paaiškino ir nusivedė į pirmą laboratoriją kairėje. Visur stovėjo kompiuteriai, mikroskopai ir tvarkingai išdėlioti mėgintuvėliai. Iki lubų kilo dokumentų spintos. Ant vienos iš jų etiketės buvo užrašyta „<O“.

– Sveikinu atvykus į istorijos laboratoriją, – mėlynoje šviesoje jo veidas atrodė dar baltesnis, o plaukai dar juodesni. – Čia mes tyrinėjame evoliuciją. Imame mėginius iš senų kapaviečių, kasinėjimų vietų, fosilijų, gyvų būtybių ir iš jų išgauname DNR.

Metju atidarė kitą stalčių ir ištraukė kalną aplankų.

– Mes tik viena iš daugelio laboratorijų, kurios naudoja genetinius tyrimus gvildenti rūšies atsiradimo ar išnykimo problemas. Vienintelis skirtumas tas, jog mes tiriame ne tik žmones.

Jo žodžiai nukrito, tėškėsi ant grindų ir pasklido aplink mane.

– Tiriate vampyrų genomą?

– Taip pat raganų ir demonų, – Kleirmontas koja švelniai pastūmė kėdę su ratukais ir mane pasodino.

Iš už kampo atlėkė juodais „Converse“ sportbačiais avintis vampyras, cyptelėjęs sustojo ir užsimovė lateksines pirštines. Jis turėjo būti beveik trisdešimties, dėl šviesių plaukų ir žydrų akių priminė banglentininką iš Kalifornijos. Stovėdamas šalia Metju atrodė lieknas, bet kūnas buvo raumeningas ir stiprus.

– AB neigiamas, – tarė. Jis susižavėjęs mane apžiūrinėjo. – Oho! Nuostabus radinys.

Vampyras užsimerkė ir giliai įkvėpė.

– Ir dar ragana!

– Markusai Vitmorai, susipažink su Diana Bišop. Ji – istorijos profesorė iš Jeilio, – Metju susiraukęs nužiūrėjo jaunesnį vampyrą. – Ji svečias, ne pagalvėlė smeigtukams.

– Ech, – Markusas atrodė nusiminęs, bet greitai vėl nušvito. – Ar neprieštarausite, jei vis tiek paimsiu lašelį jūsų kraujo?

– Tiesą sakant, prieštarausiu, – neturėjau jokio noro, kad mane badytų flebotomijos ekspertas vampyras.

Markusas švilptelėjo.

– Kiek daug streso, daktare Bišop. Galiu užuosti adrenaliną.

– Kas čia vyksta? – pašaukė pažįstamas sopranas. Po sekundėlės pasirodė mažytė Miriam figūrėlė.

– Daktarė Bišop priblokšta laboratorijos, Miriam.

– Atsiprašau, nemaniau, kad čia ji. Kitaip kvepia. Čia adrenalinas?

Markusas linktelėjo.

– Taip. Tau visada šitaip?

– Markusai, – kaulus stingdantis įspėjimas tilpo keliuose skiemenyse.

– Nuo tada, kai suėjo septyneri, – pažvelgiau į jo žydras akis.

Markusas vėl švilptelėjo.

– Tai daug ką paaiškina. Joks vampyras nenusigręžtų, – nors ir rodė į mano pusę, galvoje turėjo ne mano išvaizdą.

– Apie ką kalbi? – smalsumas įveikė nerimą.

Metju persibraukė plaukus ir nužiūrėjo jaunesnį vampyrą tokiu žvilgsniu, kuris būtų pavertęs pieną krekenomis. Markusas atrodė abejingas ir treškino krumplius. Nuo to garso pašokau.

– Vampyrai yra grobuonys, Diana, – paaiškino Metju. – Mus traukia adrenalinas. Kai žmonės ar gyvūnai jaudinasi, mes užuodžiame.

– Ir net galime paragauti. Kraujas su adrenalinu dar skanesnis, – pridūrė Markusas. – Aštrus, šilkinis, galiausiai tampa saldus. Tikrai puikus dalykas.

Metju gerkle ėmė kilti tylus urzgimas. Jo lūpos pasitraukė apnuogindamos dantis ir Markusas žengė atatupstas. Miriam tvirtai suėmė jaunąjį vampyrą už dilbio.

– Kas yra? Aš nealkanas! – paprieštaravo Markusas nusipurtydamas Miriam ranką.

– Daktarė Bišop gal ir nežino, bet vampyrai nebūtinai turi būti alkani, kad reaguotų į adrenaliną, Markusai, – Metju vos valdėsi. – Nors ne kiekvieną kartą reikia maitintis, bet mus visada vilioja medžioklė ir aukos adrenalinas.

Turint galvoje mano nuolatinį nerimą, nieko keisto, kad Metju nuolat kviesdavo užkąsti. Jo apetitą žadino ne sausmedžio aromatas, o adrenalino perteklius.

– Ačiū, kad paaiškinai, Metju. – Net ir po praėjusio vakaro mažai ką teišmaniau apie vampyrus. – Pasistengsiu nusiraminti.

– Nėra jokio reikalo, – tarstelėjo Kleirmontas. – Tai ne tavo rūpestis. Mes turėtume būti mandagūs ir save kontroliuoti.

Metju nužiūrėjo Markusą ir ištraukė vieną aplanką.

Miriam susirūpinusi žvilgtelėjo mano pusėn.

– Gal reikėtų pradėti nuo pradžių?

– Ne, manau geriau pradėti nuo pabaigos, – tarė atversdamas segtuvą.

– Ar jie žino apie Ešmoul 782? – paklausiau supratusi, kad Miriam ir Markusas neketina niekur eiti. Jis linktelėjo. – Ir sakei jiems, ką mačiau?

Kleirmontas vėl linktelėjo.

– Ar pasakojai dar kam nors? – Miriam klausime skambėjo amžiai įtarinėjimų.

– Jei turi galvoje Piterį Noksą, ne. Apie tai žino tik mano teta ir jos partnerė Emili.

– Trys vampyrai ir trys raganos turi paslaptį, – Markusas susimąstęs nužvelgė Metju. – Įdomu.

– Tikėkimės, kad ją saugoti seksis geriau nei slėpti šitai, – Metju padavė man segtuvą.

Į mane susmigo trys poros vampyrų akių. Atverčiau aplanką. LONDONE SIAUČIA VAMPYRAS – rėkė antraštė. Sutraukė skrandį, patraukiau iškarpą į šalį. Po ja gulėjo dar vienas straipsnis apie žmogžudystę ir bekraujį lavoną. Po juo pamačiau žurnalo straipsnį su iliustracija. Nemokėjau rusų kalbos, bet paveikslėlis buvo pakankamai iškalbingas: aukos gerklė perpjauta nuo žandikaulio iki miego arterijos.

Toliau buvo dar daugiau straipsnių apie žmogžudystes visomis įmanomomis kalbomis. Kai kurios aukos buvo rastos nukirstomis galvomis arba visiškai bekraujės, nusikaltimo vietoje nerasta nė lašelio kraujo. Dėl sunkių kaklo ir liemens sužalojimų kai kurie nusikaltimai buvo priskiriami gyvūnų užpuolimams.

– Mes mirštame, – tarė Metju, kai perverčiau visas iškarpas.

– Bent jau žmonės tai tikrai, – mano balsas buvo šiurkštus.

– Ne tik žmonės. Remiantis šiais tyrimais, vampyrų populiacijoje matomi rūšies nykstamumo požymiai.

– Ar tai norėjai man parodyti? – paklausiau drebančiu balsu. – Kaip tai susiję su būtybių atsiradimu ar Ešmoul 782?

Gilijan įspėjimai sukėlė skaudžius prisiminimus, o šios nuotraukos juos tik dar labiau išryškino.

– Išklausyk mane, – tyliai tarė Kleirmontas. – Prašau.

Nesupratau, ką jis nori pasakyti, bet juk nebūtų manęs gąsdinęs veltui. Vampyras turėjo aiškią priežastį. Paėmiau aplanką ir vėl atsisėdau.

– Šios mirtys, – pradėjo švelniai ir iš manęs paėmė segtuvą, – nesėkmingų mėginimų paversti žmones vampyrais rezultatas. Tai, kas anksčiau mums buvo visiškai natūralu, dabar pasidarė sudėtinga. Mūsų kraujas vis sunkiau prikelia gyvenimui mirusiuosius.

Negalėdama daugintis išnyktų bet kuri rūšis. Deja, remiantis ką tik matytomis nuotraukomis, vargu ar pasaulyje trūksta vampyrų.

– Senesniems, tokiems aš, kurie būdami jauni maitinosi žmonių krauju, lengviau. Deja, sendami jaučiame vis mažesnį potraukį kurti naujus vampyrus, tačiau su jaunesniais vampyrais viskas kitaip. Negalėdami pakelti vienatvės, jie nori sukurti šeimas. Radę žmogų, su kuriuo norėtų gyventi ar susilaukti vaikų, kai kurie supranta, kad jų kraujas nepakankamai galingas.

– Sakei, kad nykstame mes visi, – priminiau. Manyje vis dar ruseno pyktis.

– Šiuolaikinės raganos nėra tokios galingos kaip jų protėviai, – Miriam balsas buvo dalykiškas. – Ir jūs susilaukiate daug mažiau vaikų nei ankstesniosios kartos.

– Tai ne įrodymai, o subjektyvūs pamąstymai.

– Nori pamatyti įrodymus? – Miriam paėmė dar du aplankus ir sviedė juos ant blizgančio stalviršio. Segtuvai nuslydo iki mano rankų. – Štai, nors kažin ar ką nors suprasi.

Ant vieno iš jų buvo etiketė purpuriniais krašteliais su dailiomis „Benvenguda“ raidelėmis. Ant kitos raudonkraštės etiketės buvo užrašyta „Beatrisė Guds“. Aplankuose buvo vien diagramos: ant viršaus gulėjo gražiai nuspalvintos apvalios, apačioje – juodos ir pilkos stulpelinės.

– Taip nesąžininga, – nepritarė Markusas. – Jų nesuprastų joks istorikas.

– Tai DNR sekos, – tariau rodydama nespalvotus atvaizdus. – Bet nesuprantu, ką vaizduoja spalvotos diagramos.

Metju prisėdo šalia ir padėjo alkūnes ant stalo.

– Tai taip pat genetinių tyrimų rezultatai, – paaiškino prisitraukdamas apvalią diagramą. – Ši pasakoja apie moters, vardu Benvenguda, mitochondrinę DNR, kurią ji paveldėjo iš savo mamos, senelės ir visų prieš ją gyvenusių giminės moterų. Tai visų šeimos moterų istorija.

– O kaip jos tėvo genetinis palikimas?

Metju siektelėjo nespalvoto lapo.

– Benvengudos tėvas, kuris buvo žmogus, yra štai čia, jos branduolio DNR genome, šalia raganos motinos, – vampyras vėl grįžo prie spalvotų diagramų. – Tačiau mitochondrinėje DNR, kuri yra už ląstelės branduolio ribų, randamas moteriškosios linijos paveldas.

– Kodėl tiriate ir genomą, ir mitochondrinę DNR? – Man buvo tekę girdėti apie genomą, tačiau apie mitochondrinę DNR nieko nežinojau.

– Branduolio DNR gali papasakoti apie vieną individą – kaip tavo tėvo ir motinos genetinė informacija susijungusi sukūrė tave. Žydras akis, šviesius plaukus ir strazdanas tau suteikė tėvo ir motinos genų kombinacija. Mitochondrinė DNR padeda suprasti visos rūšies istoriją.

– Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų nešioja visos rūšies evoliucijos istoriją. Kiekviena kūno ląstelė turi visą šią informaciją.

Metju linktelėjo.

– Tačiau kiekviena kilmės istorija pasakoja ir dar vieną, pabaigos, istoriją.

– Grįžome prie Darvino, – susiraukiau. – „Atsiradimas“ buvo ne vien apie rūšių kilmę, bet ir apie natūralią atranką bei rūšių išnykimą.

– Kai kas pasakytų, kad „Atsiradimas“ buvo vien apie išnykimą, – sutiko Markusas ir atsisėdo ant kito laboratorijos suoliuko galo.

Įsižiūrėjau į spalvingą Benvengudos apskritimą.

– Kas ji buvo?

– Labai galinga ragana, – tarė Miriam. – Gyvenusi Britanijoje septintajame amžiuje. Ji buvo tikras stebuklas, sukūręs dar daugiau nepaprastų būtybių. Beatrisė Guds yra paskutinė žinoma tiesioginė jos palikuonė.

– Ar Beatrisės Guds šeima iš Seilemo? – sušnabždėjau paliesdama jos aplanką. Gudsai gyveno kartu su Proktorais ir Bišopais.

– Beatrisės genealogijoje radome Sarą ir Dorotę Guds iš Seilemo, – Kleirmontas patvirtino mano įtarimus. Atvertęs Beatrisės aplanką padėjo jos mitochondrinės DNR tyrimų rezultatus šalia Benvengudos.

– Bet jie skirtingi, – tariau pamačiusi kitokias spalvas ir kitokį jų išsidėstymą.

– Ne tokie ir skirtingi, – pataisė mane Metju. – Beatrisės branduolio DNR turi mažiau raganoms bendrų žymenų. Tai rodo, kad palikuonys amžiams bėgant ėmė vis rečiau naudoti magiją – taip jie mėgino išgyventi. Šie pokyčiai sukėlė DNR mutacijas, kurios magiją nustūmė dar toliau.

Metju kalbėjo labai moksliškai, tačiau buvo aišku, kad tai taikoma man.

– Beatrisės proseneliai vis mažiau naudojo magiją ir galiausiai tai sunaikins šeimą?

– Tai ne vien raganų kaltė. Kalta ir pati gamta, – Metju akys buvo liūdnos. – Panašu, kad raganos, kaip ir vampyrai, pajuto didelį žmonių valdomo pasaulio spaudimą. Demonai taip pat. Genialumas, anksčiau skyręs juos nuo žmonių, slopsta, o beprotybė didėja.

– O žmonės nenyksta?

– Ir taip, ir ne, – tarė Metju. – Manome, kad iki dabar žmonėms prisitaikyti sekėsi geriau. Jų imuninė sistema darėsi vis jautresnė, jie buvo labiau linkę daugintis nei vampyrai ar raganos. Kažkada būtybių ir žmonių pasaulyje būta maždaug po lygiai. Dabar pasaulį valdo žmonės, būtybės sudaro vos dešimt procentų populiacijos.

– Kai būtybių buvo tiek pat, kiek žmonių, pasaulis buvo visai kitoks, – Miriam apgailestavo, kad santykis nebe mūsų naudai. – Bet jautri imuninė sistema juos pribaigs.

– Ar labai skirtingi esame mes, būtybės, ir žmonės?

– Bent vienu genetiniu lygmeniu. Atrodome panašūs, bet mūsų chromosomų išsidėstymas visai kitoks, – Metju ėmė braižyti kitoje Beatrisės diagramos pusėje. – Kiekvienos žmogaus ląstelės branduolyje yra dvidešimt trys poros chromosomų. Vampyrai ir raganos turi dvidešimt keturias poras.

– Daugiau nei žmonės, raudonosios vynuogės ar kiaulės, – mirktelėjo Markusas.

– O kaip su demonais?

– Jie turi tiek pat chromosomų porų kaip ir žmonės, bet taip pat ir vieną papildomą chromosomą. Kaip mes manome, ji lemia jų demoniškumą ir polinkį į nestabilumą.

Kol jis piešė, man į akį įkrito plaukelis. Nekantriai pastūmiau eskizą.

– Kas toje papildomoje chromosomoje? – peržengus koledžo lygmens biologiją, vos spėjau paskui Metju.

– Genetinė informacija, skirianti mus nuo žmonių. Taip pat informacija, kuri reguliuoja ląstelės funkciją, mokslininkų dar vadinama „nereikalingąja“ DNR.

– Tačiau ji nėra nereikalinga, – patikslino Markusas. – Ta informacija yra išlikusi nuo praėjusios atrankos arba laukia, kol vėl bus panaudota kitame evoliucijos etape. Kol kas tik nežinome tikslios jos paskirties.

– Pala, – įsiterpiau. – Raganomis ir demonais gimstama. Aš gimiau su papildoma chromosomų pora, Hamišas gimė su papildoma chromosoma. Tačiau vampyrais negimstama, jais tampama. Iš žmonių DNR. Kur gaunate papildomą chromosomų porą?

– Kai žmogus atgimsta vampyru, kūrėjas pirmiausia iščiulpia visą jo kraują, dėl to sutrinka organų veikla. Žmogui nespėjus mirti, kūrėjas duoda jam atsigerti savo kraujo. Kiek mums žinoma, vampyro kraujas sukelia spontanines genetines mutacijas visose kūno ląstelėse.

Terminą „atgimimas“ Metju vartojo ir vakar vakare, bet „kūrėjas“ buvo naujiena.

– Kūrėjo kraujas užplūsta atgimstančiojo gyslas kartu su savimi nešdamas ir naują genetinę informaciją, – paaiškino Miriam. – Kažkas panašaus vyksta ir paprasčiausiai perpylus bet kurio žmogaus kraują, tačiau vampyro kraujas sukelia daugybę genetinių modifikacijų.

– Pradėjome tyrinėti genomą ir ieškoti tokių staigių pokyčių įrodymų, – tarė Metju. – Radome mutacijas, įrodančias, kad visi nauji vampyrai, gavę kūrėjo kraujo, turėjo spontaniškai prisitaikyti. Tai ir sukelia naujos chromosomų poros atsiradimą.

– Didysis genetinis sprogimas. Jūs lyg iš mirštančios žvaigždės gimusi galaktika. Per kelias sekundes jūsų genomas virsta kažkuo kitu – kažkuo nežmonišku, – nustebusi pažvelgiau į Metju.

– Ar tau viskas gerai? – paklausė jis. – Galim padaryti pertraukėlę.

– Ar galėčiau gauti vandens?

– Aš atnešiu, – Markusas pašoko nuo kėdės. – Turiu mėginių šaldytuve.

– Žmonės pirmieji pademonstravo, kad staigus ląstelinis stresas, bakterijų ar kitų formų genetinė ataka nesulėtina natūralios atrankos, o sukelia greitas mutacijas, – Miriam ištraukė dar vieną aplanką. Atvertusi jį, parodė nespalvotą diagramą. – Šis vyras mirė 1375-aisiais. Persirgo raupais ir, jo organizmui kovojant su bakterijomis, liga sukėlė pokyčius trečiojoje chromosomoje.

Markusas grįžo su vandeniu. Nusukau dangtelį ir godžiai atsigėriau.

– Vampyrų DNR pilna panašių mutacijų, kurios atsirado persirgus įvairiomis ligomis. Šie pokyčiai veda prie išnykimo, – Metju atrodė susirūpinęs. – Dabar mėginame suprasti, kas būtent vampyrų kraujyje sukelia naujų chromosomų atsiradimą. Atsakymą galbūt rasime mitochondrijose.

Miriam papurtė galvą.

– Tikrai ne. Atsakymas glūdi branduolio genome. Kūną užplūdęs vampyro kraujas turi sukelti reakciją, kuri leistų įsisavinti pokyčius.

– Galbūt, bet jei taip, reikia labiau įsigilinti į „nereikalingąją“ DNR. Kad ir kas sukuria naujas chromosomas, turi glūdėti būtent ten, – tvirtino Markusas.

Kol jie ginčijosi, pasiraitojau rankovę. Vos patraukus audinį ir vėsiame laboratorijos ore pasirodžius odai ir melsvoms venoms, visų trijų akys susmigo į mano ranką.

– Diana, – šaltai tarė Metju liesdamas savo piligrimo ženklelį. – Ką darai?

– Ar vis dar turi pirštines, Markusai? – paklausiau dar kilstelėdama rankovę.

Jaunasis vampyras išsišiepė.

– Žinoma, – atsistojęs ištraukė porą lateksinių pirštinių iš netoliese stovėjusios dėželės.

– Neprivalai to daryti, – Metju žodžiai užstrigo gerklėje.

– Žinau, bet noriu, – laboratorijos šviesoje mano venos atrodė dar melsvesnės.

– Geros venos, – tarė Miriam pritariamai linktelėdama. Šalia stovintis vampyras sumurkė.

– Jei tau per sunku, Metju, palauk lauke, – ramiai tariau.

– Prieš darydama, gerai pagalvok, – perspėjo Kleirmontas ir saugodamas virš manęs pasilenkė taip pat, kaip tą kartą, kai priėjo Piteris Noksas. – Mes negalime nuspėti, ką parodys tyrimai. Visas tavo gyvenimas, šeimos istorija – viskas bus išdėstyta juodu ant balto. Ar tikrai nori, kad viskas būtų taip smulkiai išnagrinėta?

– Kaip suprasti, visas mano gyvenimas? – Jo žvilgsnis vertė mane jaustis nemaloniai.

– Šie tyrimai pasako daug daugiau nei akių ar plaukų spalva. Jie parodys, kokius dar bruožus tau suteikė motina ir tėvas. Taip pat ir visų tavo giminės moterų savybes, – ilgai žvelgėme vienas kitam į akis.

– Todėl ir noriu, kad būtų paimtas mėginėlis, – kantriai tariau. Jo veidu praslinko sumišimas. – Visą gyvenimą galvojau, ką Bišopų kraujas veikia mano gyslose. Visi, kurie pažinojo mano šeimą, apie tai galvojo. Pagaliau sužinosime.

Man tai atrodė labai paprasta. Mano kraujas papasakos Metju dalykus, kuriuos vėliau būčiau sužinojusi atsitiktinai. Nenorėjau padeginėti baldų, skraidyti virš medžių ar blogai apie ką nors galvoti, kad po dviejų dienų tas žmogus gulėtų mirtinos ligos patale. Galbūt Metju atrodė, kad duoti kraujo rizikinga. Man tai atrodė visiškai saugu.

– Be to, sakei, kad raganos baigia išmirti. Aš esu paskutinė Bišop. Galbūt mano kraujas padės suprasti, kodėl.

Žiūrėjome vienas į kitą, ragana ir vampyras, kol Miriam ir Markusas kantriai laukė. Galiausiai Kleirmontas išleido susierzinimo garsą.

– Atnešk man mėginėlių komplektą, – tarė Markusui.

– Aš galiu tai padaryti, – gynėsi vampyras, pliaukštelėjo užmaunama pirštinė. Miriam mėgino jį sulaikyti, bet Markusas artinosi prie manęs su ampulėmis ir adatomis.

– Markusai, – įspėjo Miriam.

Kleirmontas griebė įrankius ir sustabdė jaunesnį vampyrą mirtinu žvilgsniu.

– Atsiprašau, Markusai, bet jei kas nors ir ims Dianos kraują, tai aš.

Šaltais pirštais suėmęs mano riešą kelis kartus sulenkė ranką per alkūnę ir švelniai padėjo ant plieninio paviršiaus. Mintis, kad vampyras durs adatą į mano veną, kėlė šiurpą. Virš alkūnės Metju užveržė guminę juostelę.

– Sugniaužk kumštį, – tyliai tarė maudamasis pirštines ir pasiruošė adatą bei pirmą mėgintuvėlį.

Padariau kaip prašoma, sugniaužiau kumštį ir stebėjau pampstančias venas.

Metju nesivargino įspėti, jog pajusiu mažytį įgėlimą. Be jokių ceremonijų pasilenkė ir įdūrė man į ranką.

– Labai puiku, – atpalaidavau raumenis, kad kraujas laisvai tekėtų.

Keisdamas mėgintuvėlius, Metju dar kiečiau suspaudė lūpas. Baigęs ištraukė adatą ir išmetė ją į atliekoms skirtą konteinerį. Markusas surinko mėgintuvėlius ir padavė juos Miriam, o ji sužymėjo smulkiomis raidelėmis. Dūrio vietoje Metju uždėjo marlės tamponėlį ir laikė jį tvirtai prispaudęs šaltais pirštais. Kita ranka siektelėjo lipnios juostelės ir ja priklijavo marlę.

– Gimimo data? – trumpai paklausė Miriam, rašiklis laukė pakibęs virš mėgintuvėlio.

– Rugpjūčio 13-oji, 1976 metai.

Miriam įsistebeilijo.

– Rugpjūčio 13-oji?

– Taip. O kas?

– Tik pasitikslinau, – sumurmėjo.

– Paprastai paimame ir skruostų nuograndų, – Metju atidarė plastikinę pakuotę ir ištraukė du gabalėlius plastiko. Jų forma priminė mažyčius irklus, platusis galas buvo šiurkštokas.

Nieko nesakiusi išsižiojau ir leidau Metju perbraukti pirma vienu tamponėliu, tada kitu. Kiekvienas nukeliavo į skirtingas plastikines tūbeles.

– Baigta.

Žvalgydamasi po laboratoriją, tylią plieno ir mėlynų šviesų ramybę, prisiminiau alchemikus, triūsiančius prie ugnies blankioje šviesoje su savadarbiais instrumentais ir sudužusiais moliniais tigliais. Ką jie būtų atidavę už galimybę dirbti tokioje vietoje su visais šiais įrenginiais, kurie būtų padėję suprasti daugybę paslapčių.

– Ieškai pirmojo vampyro? – paklausiau rodydama į dokumentų spintą.

– Kartais, – lėtai atsakė Metju. – Paprastai sekame, kaip rūšis veikia maistas ir ligos, kaip rūšys pamažu nyksta.

– Ar tikrai tiesa, kad visi keturi esame skirtingos rūšys? Ar demonai, raganos, vampyrai ir žmonės turi tą patį protėvį? – Visuomet svarsčiau, ar Saros įsitikinimas, kad raganos visai kitokios nei žmonės ir kitos būtybės, paremtas kuo nors daugiau nei tradicijomis ir troškimais. Darvino laikais dauguma manė esant neįmanoma, jog pora visiems žmonėms bendrų protėvių sukurtų tiek daug skirtingų rasių. Pamatę Afrikos juodaodžius, Europos baltieji sutiko su poligenezės teorija, kuri teigė, kad rasės kilusios iš skirtingų ir nesusijusių protėvių.

– Demonų, raganų, vampyrų ir žmonių genetinis lygmuo labai skirtingas, – Metju žvilgsnis buvo veriamas. Jis suprato, kodėl to klausiu, bet vengė tiesaus atsakymo.

– Jei įrodysi, kad esame ne skirtingos rūšys, o tik tos pačios rūšies variacijos, viską pakeisi, – įspėjau.

– Su laiku išsiaiškinsime, kaip susijusios visos keturios grupės. Visgi iki to dar toli, – jis atsistojo. – Manau, šiandienai mokslo pakaks.

Atsisveikinęs su Miriam ir Markusu, Metju parvežė mane į Niu koledžą. Tada išvažiavo persirengti ir vėliau grįžo pasiimti manęs į jogą. Į Vudstoką keliavome tyloje, abu paskendę mintyse.

Kai pasiekėme senąjį sargo namelį, Metju kaip visada atidarė man dureles, iš bagažinės paėmė kilimėlius ir persimetė per petį.

Pro šalį praėjo pora vampyrų. Vienas trumpai prie manęs prisilietė ir staiga pajutau Metju delną savajame, mūsų pirštai persipynė. Buvome tokie skirtingi: jo oda išblyškusi ir šalta, mano – gyvybinga ir šilta.

Metju laikė mane, kol įėjome į vidų. Po treniruotės važiavome atgal į Oksfordą. Pirmiausia kalbėjome apie kažką, ką pasakė Amira, tada apie neatidų vieno demono poelgį, kuris puikiai pavaizdavo, ką reiškia būti demonu. Įvažiavęs pro Niu koledžo vartus, Metju, priešingai nei paprastai, prieš mane išleisdamas išjungė variklį.

Vampyrui priėjus prie sarginės lango, Fredas pakėlė galvą nuo ekrano. Langelis atsivėrė.

– Taip?

– Norėčiau palydėti daktarę Bišop į viršų. Ar galiu palikti automobilį ir raktelius jums, jei reikėtų jį perstatyti?

Fredas apžiūrėjo Džono Redklifo lapelį ir linktelėjo. Metju pro langelį įmetė raktus.

– Metju, – greitai tariau. – Juk man tereikia pereiti gatvę. Neprivalai lydėti manęs namo.

– Deja, turiu, – tarė tokiu balsu, kuris reiškė, kad diskusijos nebus. Už sargo namelio ir toliau nuo Fredo akių vampyras vėl paėmė mane už rankos. Šį kartą jo odos šaltį lydėjo pilvą užplūdusi šiluma.

Laiptų apačioje, vis dar laikydama Metju ranką, pasisukau į jį.

– Ačiū, kad nusivežei mane į jogą – vėl.

– Nėra už ką, – vampyras užkišo mano nepakenčiamąją plaukų sruogą už ausies, jo pirštai stabtelėjo ties mano skruostais.

– Rytoj ateik vakarienės, – švelniai tarė. – Mano eilė gaminti. Ar galiu tave iš čia paimti pusę aštuonių?

Širdis lipo per gerklę. Atsisakyk, – griežtai paliepiau.

– Mielai, – išsiveržė.

Šaltos vampyro lūpos prisispaudė pirma prie vieno, paskui prie kito skruosto.

– Ma vaillante fille*, – sušnabždėjo man į ausį. Svaiginamas aromatas užpildė šnerves.

Viršuje kažkas buvo sutvarkęs klibančią durų rankeną, raktas sunkiai pasisuko spynoje. Atsakiklis pasisveikino mirksinčia lempele, kuri reiškė, kad yra dar viena žinutė nuo Saros. Atidariau langą. Iškišusi galvą pamačiau į viršų žiūrintį Metju. Pamojavau. Jis nusišypsojo, susikišo rankas į kišenes, pasuko sarginės link ir dingo nakties tamsoje, lyg ji būtų jam priklausiusi.

_______________